Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą dėl antstolės V. V. veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė V. V., valstybė, atstovaujama, Klaipėdos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato, bei valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas pateikė antstolei skundą, kuriuo prašė panaikinti antstolės V. V. 2017 m. rugsėjo 13 d. patvarkymą Nr. 5R-8560, panaikinti A. V. atžvilgiu taikytus Lietuvoje esančio turto ir banko sąskaitų areštus, užbaigti A. V. atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas, bei vykdomuosius dokumentus persiųsti administratoriui The Insolvency Service. Nurodė, kad Jungtinėje Karalystėje jam yra iškelta bankroto byla, todėl antstolė turėjo panaikinti pareiškėjo atžvilgiu taikytus Lietuvoje esančio turto ir Lietuvoje esančių banko sąskaitų areštus. Teigė, jog antstolę informavo apie jam Jungtinėje Karalystėje iškeltą fizinio asmens bankroto bylą, o tai patvirtina antstolės žinioje esantis bankroto orderis bei kiti bankroto bylos dokumentai. Nurodė, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2012 išaiškinimą, pagal 2000-05-29 Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas) kitose ES valstybėse narėse priimti teismų sprendimai dėl bankroto bylų iškėlimo Lietuvoje pripažįstami nedelsiant ir automatiškai, todėl antstolė privalo panaikinti areštus pareiškėjo turtui ir banko sąskaitoms. Pagal bendrą taisyklę, skolininkui iškėlus bankroto bylą Europos Sąjungoje, jokioje kitoje valstybėje narėje individualaus išieškojimo procedūros negali būti atliekamos. Iškėlus skolininkui bankroto bylą vienintelis būdas kreditoriams, esantiems kitoje valstybėje narėje, patenkinti savo reikalavimą – dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitų valstybių narių kreditoriais. Teigė, kad antstolė V. V. nepagrįstai nepanaikino areštų ir neužbaigė vykdomosios bylos. Antstolė V. V. išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir atsisakė jį tenkinti bei persiuntė su vykdomosiomis bylomis teismui. Antstolė nurodė, kad gavus pareiškėjo pranešimą apie jam iškeltą nemokumo bylą Europos Sąjungos valstybėje narėje Jungtinėje Karalystėje skolininkui buvo išsiųstas reikalavimas pateikti informaciją, ar į bankroto procedūrą įtrauktas turtas, esantis Lietuvos Respublikoje. Antstolė taip pat kreipėsi į išieškotoją valstybę, atstovaujamą Valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl tolimesnių vykdymo veiksmų. Išieškotoja pateikė nuomonę, kad areštas nekilnojamam turtui, esančiam Lietuvoje ir neįtrauktam į bankroto procedūrą, neturi būti naikinamas. 2017 m. rugsėjo 13 d. patvarkymu atsižvelgiant į išieškotojos nuomonę atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti areštą nekilnojamam turtui, esančiam Lietuvos Respublikoje bei neįtrauktam į bankroto procedūrą Jungtinėje Karalystėje. Nurodė, jog pareiškėjui bankroto byla yra iškelta Europos Sąjungos valstybėje narėje, o dalis pareiškėjo turto ir kreditorių yra Lietuvos Respublikoje, todėl yra taikytinas reglamentas Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi. Reglamento 5 straipsnio 2 dalies b punkte nurodyta, jog 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos daiktinės teisės, inter alia, reiškia ir išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, kuri yra užtikrinta areštu. Atsižvelgiant į minėtas Reglamento nuostatas bankroto bylos iškėlimas pareiškėjui Jungtinėje Karalystėje neliečia daiktinėmis teisėmis apsaugotų kreditorių teisių - joms taikomas lex rei sitare - valstybės, kurioje yra daiktas, teisių apsaugos režimas. Vadovaujantis Reglamento nuostatomis darytina išvada, kad bankroto bylos iškėlimas A. V. negali daryti poveikio kreditoriams, o vykdymo veiksmai turėtų būti tęsiami toliau. Taip pat pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikoje. Antstolė taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad bankroto administratorius yra informuotas apie nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje. Paskelbus bankrotą skolininko turtas ar jo dalis, įskaitant pajamas, gali būti skirta skolinių įsipareigojimų padengimui, o į bankroto procedūrą neįtraukus skolininko nekilnojamojo turto pažeidžiamos esminės Insolvency Act 2000 nuostatos ir bankroto principai, kurie taikytini nagrinėjamu atveju. Teigė, jog Jungtinės Karalystės bankroto administratorius neturi teisės bei galimybių realizuoti skolininko A. V. turto, esančio Lietuvoje, net jei bankroto administratorius apie šio turto buvimą būtų tinkamai informuotas.Suinteresuotas asmuo valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos, nesutiko su arešto naikinimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi pareiškėjo A. V. skundą dėl antstolės V. V. veiksmų atmetė. Teismas nurodė, kad remiantis Reglamento nuostatomis, jurisdikciją spręsti dėl turto arešto (taikymo, pakeitimo ar panaikinimo) turi tos valstybės narės teismas, kuriame iškelta fizinio asmens bankroto byla – šiuo atveju atitinkamas Jungtinės Karalystės teismas. Patikrinęs Lietuvos informacinės sistemos LITEKO duomenis nenustatė, kad šalutinė bankroto byla A. V. būtų iškelta Lietuvos Respublikoje, todėl sprendė, kad nei antstolė, nei Klaipėdos miesto apylinkės teismas neturi jurisdikcijos nei panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nei spręsti šio klausimo apskritai. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Jungtinės Karalystės teismas būtų sprendęs dėl pareiškėjui priklausančio turto arešto panaikinimo ir priėmęs sprendimą jį panaikinti.Teismas išaiškino, kad remiantis Reglamento 25 punktu visų pirma reikalinga speciali nuoroda dėl daiktinių teisių, nukreipianti nuo valstybės, kurioje iškelta byla, teisės. Dėl to tokios daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal lex situs ir nepriklausyti nuo bankroto bylos iškėlimo. Todėl daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą. Kai pagal lex situs daiktinės teisės objektas yra turtas, tačiau pagrindinė byla nagrinėjama kitoje valstybėje narėje, likvidatorius pagrindinėje byloje turi teisę reikalauti, kad šalutinė byla būtų iškelta ten, kur kyla daiktinės teisės, jeigu skolininkas ten turi turto. Jeigu šalutinė byla neiškeliama, perviršis už parduotą turtą, priklausantį pagal daiktines teises, turi būti sumokėtas likvidatoriui pagrindinėje byloje. Atsižvelgęs į tai padarė išvada, jog Jungtinės Karalystės bankroto administratorius neturi teisės bei galimybių realizuoti skolininko A. V. turto, esančio Lietuvoje.Įvertinęs visas nurodytas aplinkybes ir argumentus padarė išvadą, kad šiuo metu byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad antstolė privalėjo panaikinti 2017 m. rugsėjo 13 d. patvarkymą Nr. 5R-8560, taip pat panaikinti A. V. atžvilgiu taikytus Lietuvoje esančio turto ir banko sąskaitų areštus, užbaigti A. V. atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas, bei vykdomuosius dokumentus persiųsti administratoriui The Insolvency Service.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais: Tiek antstolė, tiek teismas, aiškindami 2000-05-29 Tarybos Reglamento (EB)Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų nuostatas, susijusias su kreditorių ir trečiųjų asmenų teisėmis, daiktines teises sutapatino su daiktinių teisių ribojimais. Pažymi, kad antstolės V. V. vykdomosiose bylos išieškotojais yra Valstybė, atstovaujama VMI prie LR FM, ir Valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariato; išieškomos sumos visose vykdomosiose bylos sudaro apie 2 190,51 Eur; išieškotojai nėra hipotekos kreditoriai. Antstolės taikytas pareiškėjo turto ir banko sąskaitų areštas nėra laikytinas daiktine teise, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjo bankroto bylos Didžiojoje Britanijoje iškėlimas neturi turėti jokios įtakos antstolės vykdomosiose bylose vykdomam išieškojimui. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos teisme nėra iškelta fizinio asmens bankroto byla (kuri pagal Reglamento 3 straipsnio 3 dalį būtų laikoma šalutine nemokumo byla), todėl šiuo atveju taikytini pagrindinės Jungtinėje Karalystėje iškeltos bankroto bylos teisiniai padariniai, nustatytini pagal tos valstybės teisę. Kadangi pareiškėjo kreditoriai bei antstoliai, įskaitant antstolę V. V., buvo informuoti apie bankroto bylos iškėlimą pareiškėjui, turėjo būti imtasi visų reikiamų priemonių tokiam sprendimui vykdyti. Antstolės V. V. vykdomas išieškojimas nėra susijęs su išieškotojų turimomis daiktinėmis teisėmis, todėl LR CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas vykdomosios bylos sustabdymo pagrindas privalo būti taikomas. Teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir į jas visiškai neatsižvelgė, nors privalėjo, kadangi jos turi esminės reikšmės šios bylos nagrinėjimui. Pareiškėjo išdėstytos pozicijos laikosi ir antstolis A. S.. Minėtas antstolis atlieka skolų išieškojimą iš pareiškėjo ne hipotekos kreditorių naudai. Pareiškėjui pateikus antstoliui A. S. tokį patį prašymą dėl areštų panaikinimo antstolis 2017-08-07 ir 2017-08-08 patvarkymais užbaigė vykdomąsias bylas bei jas persiuntė administratoriui The Insolvency Service. Skundžiama teismo nutartis negali būti laikoma priimta išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas ne tik klaidingai aiškino Reglamento nuostatas, nepagrįstai sutapatino daiktinę teisę su tokios teisės apribojimais, tačiau neatsižvelgė į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką bei į kitų antstolių praktiką tokiais atvejais. Taigi, yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.Suinteresuotas asmuo antstolė V. V. atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais: Pagal Reglamento nuostatas, bankroto bylos iškėlimas skolininkui Jungtinėje Karalystėje neliečia daiktinėmis teisėmis apsaugotų kreditorių teisių - joms taikomas lex rei sitare -valstybės, kurioje yra daiktas, teisių apsaugos režimas. Vadovaujantis Reglamento nuostatomis darytina išvada, kad bankroto bylos iškėlimas A. V. negali daryti poveikio kreditoriams, o vykdymo veiksmai turėtų būti tęsiami toliau. Taip pat skolininkas turi teisę kreiptis dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikoje. Skolininkas A. V. nepateikė duomenų, kad bankroto administratorius yra informuotas apie nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvoje. Į bankroto procedūrą neįtraukus skolininko nekilnojamojo turto pažeidžiamos esminės Insolvency Act 2000 nuostatos ir bankroto principai. Skolininkas A. V., inicijuodamas bankroto procedūrą, nurodė savo skolinius įsipareigojimus, tačiau pareiškėjas nuslėpė nuo bankroto administratoriaus duomenis apie jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje. Tokiu būdu yra ne tik pažeidžiamas fizinių asmenų bankroto procedūros tikslas - sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, bet ir siekiama išvengti prievolių kreditoriams Lietuvos Respublikoje ir Jungtinėje Karalystėje. Jungtinės Karalystės bankroto administratorius neturi teisės bei galimybių realizuoti skolininko A. V. turtą, esantį Lietuvoje, net jei bankroto administratorius (likvidatorius) apie šio turto buvimą būtų tinkamai informuotas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios medžiagos.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

Iš vykdomosios bylos Nr. 0162/14/00169 medžiagos nustatyta, kad antstolė V. V. vykdo išieškojimą pagal Telšių AVPK 2013 m. lapkričio 20 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 86N-3772196-13 dėl 57,92 Eur skolos išieškojimo vykdomojoje byloje, kurioje skolininkas A. V., išieškotojas valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK Palangos m. PK, j. a. k. 191010076. Vykdomosios bylos Nr. 0162/13/01153 duomenimis antstolė taip pat vykdo išieškojimą pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-87- 284/2013 dėl 8,23 Eur skolos išieškojimo vykdomojoje byloje, kurioje skolininkas A. V., išieškotojas valstybė, atstovaujama VMI prie LR FM, j. a. k. 188659752. Iš vykdomosios bylos Nr. 0162/13/00846 nustatyta, kad išieškojimą antstolė V. V. vykdo ir pagal Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-509- 479/2013, dėl 2 124,36 Eur skolos išieškojimo vykdomojoje byloje, kurioje skolininkas A. V., išieškotojas valstybė, atstovaujama VMI prie LR FM, j. a. k 188659752. 2017 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas A. V. pateikė dokumentus dėl bankroto bylos iškėlimo Jungtinėje Karalystėje bei prašymą panaikinti taikomus turto areštus. Antstolė kreipėsi į išieškotoją valstybę, atstovaujamą VMI, dėl tolimesnių vykdymo veiksmų. 2017 m. rugsėjo 11 d. antstolės kontoroje gautas išieškotojos raštas, kuriame pateikiama nuomonė, kad areštas nekilnojamam turtui, esančiam Lietuvoje ir neįtrauktam į bankroto procedūrą, neturi būti naikinamas. 2017 m. rugsėjo 13 d. patvarkymu, atsižvelgiant į išieškotojo nuomonę, antstolė atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti areštą nekilnojamam turtui, esančiam Lietuvos Respublikoje bei neįtrauktam į bankroto procedūrą Jungtinėje Karalystėje. Pareiškėjas pateikė antstolei skundą, kuriuo prašė panaikinti antstolės V. V. 2017 m. rugsėjo 13 d. patvarkymą Nr. 5R-8560, panaikinti A. V. atžvilgiu taikytus Lietuvoje esančio turto ir banko sąskaitų areštus, užbaigti A. V. atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas bei vykdomuosius dokumentus persiųsti administratoriui The Insolvency Service. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Šioje byloje esminis ginčas tarp šalių kilo dėl 2000-05-29 Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, pagal kurią, nukrypstant nuo bylos iškėlimo valstybės teisės taikymo taisyklės kreditoriaus ar trečiojo asmens daiktinei teisei į tam tikrą skolininko turtą, leidžiama taikyti valstybės narės, kurios teritorijoje yra šis turtas, teisę, vertinimo. Antstolės ir išieškotojos valstybės, atstovaujamos VMI, pozicijai, jog nagrinėjamu atveju šios nutarties 12 punkte minėtose vykdomosiose bylose vykdomi išieškojimai yra susiję su daiktinėmis teisėmis, todėl joms turi būti taikomas lex rei sitare – valstybės, kurioje yra daiktas, teisių apsaugos režimas, pritaria ir pirmosios instancijos teismas. Apelianto teigimu, antstolė ir pirmosios instancijos teismas daiktines teises nepagrįstai sutapatino su daiktinių teisių ribojimais. Europos Sąjungos valstybėse narėse bankroto byloms su tarptautiniu elementu yra taikomas 2000-05-29 Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas).Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, kuriame reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos nemokumo bylose klausimai, 1 dalį Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti skolininkui pagrindinę bankroto bylą. Pagrindinė bankroto byla gali būti tik viena. Teismo sprendimas iškelti pagrindinę bankroto bylą pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje (Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnis) ir sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kokias jis turi kilmės valstybėje (17 straipsnis), o teismo sprendimo kilmės valstybėje paskirtas bankroto administratorius (likvidatorius), laikydamasis valstybės narės, kurioje jis ketina veikti, teisės aktų reikalavimų, turi teisę vykdyti savo įgaliojimus pagal valstybės, kurios teisme iškelta pagrindinė bankroto byla, teisės aktus (Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pagrindinė bankroto byla skolininkui A. V. yra iškelta Jungtinėje Karalystėje. Nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) nėra duomenų, kad apeliantui Lietuvos Respublikos teisme būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla (kuri pagal Reglamento 3 straipsnio 3 dalį būtų laikoma šalutine nemokumo byla), todėl šiuo atveju taikytini pagrindinės Jungtinėje Karalystėje iškeltos bankroto bylos teisiniai padariniai, nustatytini pagal tos valstybės teisę. Jungtinėje Karalystėje fizinių ir juridinių asmenų nemokumo klausimai reglamentuojami 1986 m. Nemokumo akte (angl. Insolvency Act 1986).Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis taikytinas sistemiškai su šio reglamento 4 straipsniu, kuriame sureguliuoti taikytinos teisės klausimai. Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato bankroto bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gegužės 24 d. nutartyje pažymėjo, jog fizinių asmenų bankroto procesas Jungtinėje Karalystėje paprastai trunka vienerius metus, todėl įpareigojo apeliantą pateikti duomenis apie bankroto bylos, iškeltos Jungtinėje Karalystėje, eigą, t. y. buvo siekiama gauti duomenis, ar bankroto procesas nėra baigtas, tačiau apeliantas teismo įpareigojimo neįvykdė ir duomenų nepateikė. Todėl klausimas nagrinėtinas iš esmės manant, jog A. V. bankroto procesas Jungtinėje Karalystėje nėra baigtas.Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio (Trečiųjų šalių daiktinės teisės) 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi.Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtinta, kad 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisės konkrečiai reiškia išimtinę reikalavimo patenkinimo teisę, ypač, kai su reikalavimu susijusi teisė yra užtikrinta areštu, arba reikalavimo teisė užtikrinama pateikiant garantiją.Kaip matyti iš bylos duomenų, išieškotoja valstybė, atstovaujama VMI, ir antstolė laikosi pozicijos, jog bankroto bylos apeliantui iškėlimas Jungtinėje Karalystėje negali daryti poveikio kreditorei valstybei, kadangi ji šioje įgyvendina daiktinę teisę – turto areštą. Apeliacinės instancijos teismas su šias argumentais nesutinka. Fizinio asmens turto areštas - įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis fizinio asmens nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamųjų dalių - valdymo, naudojimosi ar disponavimo (daiktinių teisių) - laikinas apribojimas siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų ir nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą ar kitų asmens įsipareigojimų įvykdymą.Nagrinėjamu atveju vykdomosios bylos Nr. 162/13/00846 duomenimis antstolė, vykdydama Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-509-479/2013 dėl 7 335 Lt išieškojimo iš skolininko A. V. išieškotojos valstybės naudai, 2013 m. birželio 5 d. priėmė patvarkymą areštuoti lėšas ir jas pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Minėtoje vykdomojoje byloje esančiame 2013 m. birželio 5 d. turto arešto akte Nr. 162/13/846 detaliai išvardintas areštuotas skolininkui A. V. priklausantis nekilnojamasis turtas. Šiame turto arešto akte nurodytas turto arešto būdas – disponavimo teisės (CK 4.20 straipsnis) apribojimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad A. V. ar bet kurio kito asmens turto areštas nėra daiktinė teisė. Turto areštas – nagrinėjamu atveju disponavimo teisės (daiktinės teisės) apribojimas. Tai įtvirtinta ir antstolės minėtame turto arešto akte. Areštas neturi privilegijos prieš kitas prievolines teises, areštas neapsaugo kreditoriaus, t. y. reikalavimo užtikrinimas areštu neapsaugo kreditoriaus ir jis netampa privilegijuotu kreditoriumi – jis neturi teisės gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininko areštuoto turto pirmiau nei kiti skolininko kreditoriai. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Jungtinėje Karalystėje iškeltos pagrindinės bankroto bylos teisinės pasekmės nustatomos pagal šios šalies teisę (Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalis) ir jos turi įtaką kreditorės valstybės, atstovaujamos VMI, teisėms, kadangi jos reikalavimai nėra apsaugoti įkeitimu, todėl pagrindo taikyti lex rei sitae (daikto buvimo vietos teisė) nagrinėjamu atveju nėra. Pažymėtina, kad vienoje valstybėje narėje esančio kreditoriaus tinkamas informavimas apie skolininko bankrotą kitoje valstybėje narėje yra būtina sąlyga, kad šiam kreditoriui galėtų būti taikomi bankroto bylos teisiniai padariniai. Nagrinėjamu atveju kreditorė valstybė, atstovaujama VMI, nekelia klausimo dėl jos neinformavimo ar netinkamo informavimo apie apeliantui Jungtinėje Karalystėje iškeltą bankroto bylą. Iš vykdomojoje byloje Nr. 162/13/00846 esančių duomenų nustatyta, kad apeliantas savo pareigą pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyti visus savo kreditorius įvykdė tinkamai (vykd. b. Nr. 162/13/00846, b. l. 212) , 2017 m. birželio 22 d. antstolės kontoroje gautas A. V. elektroninis laiškas, kuriuo A. V. atsiuntė pranešimo kreditoriams vertimą. Pareiga informuoti kreditorius laikantis Reglamento ir Jungtinės Karalystės įstatymų reikalavimų šiuo atveju tenka Nemokumo tarnybos paskirtam bankroto administratoriui. Byloje nėra ginčo, jog A. V. kreditoriai nebuvo informuoti apie jam iškeltą bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad kreditorė valstybė, atstovaujama VMI, informuota apie A. V. inicijuotą bankroto procesą Jungtinėje Karalystėje, todėl kreditorė toje byloje turėjo galimybę pasinaudoti savo, kaip kreditorės, teisėmis bei ginti savo interesus.Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad bankroto bylos iškėlimas A. V. daro poveikį kreditorės valstybės, atstovaujamos VMI, teisėms, kadangi ji vykdomosiose bylose Nr. 162/13/00846, Nr. 162/13/01153 ir Nr. 162/14/00169 neįgyvendina daiktinių teisių, todėl vykdymo veiksmai minėtose vykdomosiose bylose baigtini ir vykdomieji dokumentai persiųstini A. V. bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, jog visus su nemokumo procedūra susijusius veiksmus, įskaitant tarpinių procesinių klausimų, t. y. ir nagrinėjamu atveju – laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, atlieka bankroto bylą nagrinėjantis Jungtinės Karalystės teismas.CPK 632 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad vykdomoji byla laikoma baigta persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis, baigdamas vykdomąją bylą šio straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu atveju (t. y. persiuntus vykdomąjį dokumentą vykdyti kitam antstoliui), nepanaikina priemonių, kurių buvo imtasi išieškojimui vykdyti. Šis nurodytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju, t. y. konstatavus, kad vykdomosios bylos užbaigtinos ir vykdomieji dokumentai persiųstini bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, antstolė turi panaikinti priemones, kurių buvo imtasi išieškojimui vykdyti.Kiti byloje nurodyti argumentai ir esantys įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai jų neaptaria (LR CPK 185 straipsnis).

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino daiktines teises su daiktinių teisių apribojimais, klaidingai aiškino Reglamento nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Todėl apelianto atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo A. V. skundą dėl antstolės V. V. veiksmų tenkinti.

Panaikinti antstolės V. V. 2017 m. rugsėjo 13 d. patvarkymą Nr. 5R-8560.

Įpareigoti antstolę V. V. panaikinti A. V. atžvilgiu taikytą Lietuvoje esančio turto ir banko sąskaitų areštą.

Užbaigti A. V. atžvilgiu vykdomas vykdomąsias bylas bylose Nr. 162/13/00846, Nr. 162/13/01153 ir Nr. 162/14/00169 bei vykdomuosius dokumentus persiųsti administratoriui The Insolvency Service.