- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-26
- Bylos Nr.
- 1A-180-898/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00188-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Daiva Kazlauskienė, Arūnas Budrys
- Kaltinamasis
- V. I.
- Nukentėjusysis
- G. N.
- Advokatai
- Jonas Vilhelmas Pliugžma
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. I. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiojo G. N. civilinis ieškinys dėl 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir AB „Lietuvos draudimas“ civilinis ieškinys dėl 11 107,82 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
V. I. buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, savo įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, vairuodamas didesnio pavojaus šaltinį, sukėlė pavojų daugelio asmenų gyvybei ir sveikatai, sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, o būtent:
1.1. Pažeisdamas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas draudžiančias vairuoti susirgus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, žinodamas, kad serga epilepsija, kad šios ligos priepuoliai neprognozuojami, suvokdamas, kad vairuojant įvykus epilepsijos priepuoliui bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, atsiras kitos sunkios negrįžtamos pasekmės, 2014-01-08 apie 17.16 val., viešoje vietoje, Vilniuje, Dariaus ir Girėno gatvėje, pravažiavus sankryžą su Brolių gatve, vairuodamas D. I. priklausantį didesnio pavojaus šaltinį, automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykus epilepsijos priepuoliui, trenkėsi į priekyje, ta pačia kryptimi važiavusio T. S. vairuojamo automobilio „Mitsubishi Carisma“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį, ir šį stūmė į priekį link sankryžos su Pelesos gatve iki automobilio „Mitsubishi Carisma“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojui T. S. sugebėjus manevro į kairę metu išvengti stūmimo ir išvažiavus į priešingą eismo pusę sustoti, taip sugadino svetimą turtą padarydamas 2830,00 litų (819,62 eurų) žalą. Po ko V. I., nelėtindamas greičio, tęsdamas važiavimą Dariaus ir Girėno gatve, kirto sankryžą su Pelesos gatve ir trenkėsi į pirma juosta važiavusį automobilį „Chraisler Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį vairavo A. M., taip sugadino svetimą turtą padarydamas 3240,00 litų (938,37 eurų) žalą, kuris nuo smūgio išvažiavo į priešingos krypties eismo pusę ir atsitrenkė į ten stovėjusius automobilius „VW Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą T. R., taip sugadino svetimą turtą padarydamas 4504,88 litų (1304,70 eurų) žalą, „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą A. N., taip sugadino svetimą turtą padarydamas 5044,39 litų (1460,96 eurų) žalą, ir „Volvo V70“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą L. V., taip sugadino svetimą turtą padarydamas 7284,00 litų (2109,59 eurų) žalą. Po to V. I. toliau tęsdamas važiavimą išvažiavo į priešingos krypties eismo pusę ir atsitrenkė į ten stovėjusius automobilius „Citroen Berlingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą D. V., taip sugadino svetimą turtą padarydamas 5642,37 litų (1634,14 eurų) žalą ir „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą G. N., taip sugadino svetimą turtą padarydamas 1936,00 litų (560,70 eurų) žalą, kuris nuo smūgio pastumtas atgal atsitrenkė į už jo stovėjusį automobilį BMW 525, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą M. K., taip sugadino svetimą turtą padarydamas 5750,00 litų (1665,32 eurų) žalą. Šiais V. I. veiksmais buvo sugadintas svetimas turtas - automobiliai, kurių savininkams AB „Lietuvos draudimas", kompensuodamas dėl turto sugadinimo padarytą žalą, išmokėjo 36 231,64 litų (10493,41 eurų) dydžio draudimo išmoką. AB „Lietuvos draudimas" taip pat išmokėjo 2121,43 litų (614,41 eurų) žalą, padarytą G. N. dėl jo sveikatos sutrikdymo. Bendrai AB „Lietuvos draudimas", dėl V. I. veiksmų patyrė 38 353,07 litų (11107,82 eurų) turtinę žalą.
Skundžiamu nuosprendžiu V. I. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir prašymai
Apeliaciniu skundu prokuroras Egidijus Motiejūnas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nuosprendį; pripažinti V. I. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, skirti jam atitinkamai vienerių ir dvejų metų laisvės atėmimo bausmes, kurias subendrinus apėmimo būdu skirti galutinę dvejų metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 75 straipsniu bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant per šešis mėnesius atlyginti turtinę žalą; skirti V. I. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, teisę vairuoti transporto priemones atimant trejiems metams; vadovaujantis BK 72 straipsniu konfiskuoti automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos priemonę, išieškant iš V. I. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 19 560 Eur; AB „Lietuvos draudimas“ ir G. N. civilinius ieškinius tenkinti.
Šalies argumentai
3.1. Skunde nurodo, kad V. I. žinojo, jog serga epilepsija, kad jam draudžiama vairuoti transporto priemones. Žinodamas, kad serga epilepsija ir kad medikai neišduos jam medicininės pažymos, reikalingos gauti vairuotojo pažymėjimą, V. I. 2008 m. vasario 20 d. VĮ „Regitra“ kartu su prašymu gauti vairuotojo pažymėjimą pateikė suklastotą Naujininkų poliklinikos vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą Nr. 7766. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl V. I. po eismo įvykio, kurio metu dėl epilepsijos priepuolio trumpam prarado sąmonę, apie tai neinformavo medikų, jis žinojo, kad esant tokiai diagnozei iš jo nedelsiant bus atimta teisė vairuoti.
3.2. Pagal eismo įvykį mačiusių ir nukentėjusių eismo įvykio metu asmenų reakciją anot prokuroro galima spręsti, jog jie buvo šokiruoti (patyrė išgąstį, šoką, stresą), V. I. veiksmus apibūdino kaip agresyvius ir keliančius itin didelį pavojų kitiems asmenims, todėl V. I. veiksmai vairuojant automobilį „Audi Q7“ aptariamo eismo įvykio metu atitinka įžūlaus elgesio sąvoką BK 284 straipsnio 1 dalies prasme. Eismo įvykis sukėlė didelį išgąstį aplinkiniams, padarė materialinę žalą, sustabdė eismą, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis. V. I. veiksmai buvo padaryti tiesiogine tyčia – jis numatė, kad bus sutrikdyta visuomenės rimtis, šių padarinių norėjo, tačiau galimai nekonkretizavo (neapibrėžta tyčia). V. I. savo norą ir galimybę vairuoti transporto priemonę iškėlė aukščiau saugios visuomenės intereso. Veikdamas dėl asmeninių paskatų suvokė, kad pažeidžia viešąją tvarką ir to nori. Tai patvirtina ir automobilio „Audi Q7“ vaizdo registratoriaus įrašas, kuriame užfiksuotas V. I. pavojingas chuliganiškas vairavimas Vilniaus mieste, esant intensyviam eismui važiuojant virš 100 km/h greičiu. V. I. veiksmuose buvo nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymiai.
3.3. Skunde pažymima, kad BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos būtinieji požymiai yra veika, pasekmės ir priežastinis ryšys. Aptariamo eismo įvykio pasekmės – 8 sugadinti automobiliai. Priežastinis ryšys yra toks pat, kaip ir aptariant BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. V. I., valdydamas didesnio pavojaus šaltinį, privalėjo imtis papildomų atsargumo priemonių, laikytis teisės aktų reikalavimų, tačiau papildomų priemonių nesiėmė, pažeidė reikalavimą, draudžiantį vairuoti susirgus. Eismo įvykis įvyko intensyvaus eismo metu (17.15 val., darbo dieną). Tokiu būdu V. I. sukėlė pasekmes – automobilių sugadinimą, dėl ko grėsė pavojus žmonių sveikatai ir gyvybei.
3.4. Dėl BK 72 straipsnio taikymo skunde pažymima, kad viešosios tvarkos sutrikdymas ir turto sugadinimas be automobilio „Audi Q7“ panaudojimo būtų neįmanomas. Automobilis yra nusikalstamos veikos priemonė ir turi būti konfiskuojamas. Automobilis „Audi Q7“ po to, kai teismas 2015 m. gruodžio 4 d. priėmė nutartį dėl nuosavybės teisės apribojimo, buvo du kartus parduotas (2015 m. gruodžio 4 d. B. G., 2015 m. gruodžio 8 d. – M. V.). Atsižvelgiant į tai, būtina vadovautis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Konfiskuotino turto vertė turi būti nustatyta remiantis automobilio verte veikos padarymo metu. Pagal Vilniaus teritorinės muitinės pateiktą informaciją 2014 m. sausio mėnesį „Audi Q7“ rinkos kaina Lietuvoje buvo 19 560 Eur.
3.5. Dėl V. I. asmenybės skunde pažymima, kad nuo 2003 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. gruodžio 25 d. administracine tvarka jis baustas 40 kartų, yra dalyvavęs 4 eismo įvykiuose. 8 iš 40 kartų V. I. baustas už greičio viršijimą, jam du kartus buvo atimta teisė vairuoti, vieno iš draudimų laikotarpiu jis padarė dar du pažeidimus. V. I. 6 kartus baustas dėl to, kad nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių sukėlė eismo įvykius, kuriuose buvo sugadintos transporto priemonės, dėl vieno iš įvykių nesunkiai sutrikdyta asmens sveikata. V. I. taip pat baustas už kitų pavojingų situacijų sukėlimą – eismo krypties sankryžoje pakeitimą, važiavimą degant draudžiamam šviesoforo signalui, kito automobilio lenkimą pėsčiųjų perėjoje, į pėsčiųjų perėją įžengusio pėsčiojo nepraleidimą. Per daugiau nei dešimt metų padaryti pažeidimai rodo nepagarbą kitų eismo dalyvių atžvilgiu. Po eismo įvykio V. I. neatsiprašė nukentėjusiųjų, neišreiškė gailesčio dėl padarytos veikos, nebendradarbiavo siekiant išaiškinti nusikalstamą veiką, atsisakė duoti parodymus, keitė eismo įvykio sukėlimo versijas. Faktas, jog veika padaryta viešoje vietoje, vykstant intensyviam judėjimui, valdant didesnį pavojaus šaltinį, žala siekia 39 853,07 Lt, veika padaryta iš savanaudiškų paskatų, atskleidžia aukštą veikos pavojingumo laipsnį. Atsižvelgus į V. I. asmenybę, veikos pavojingumo laipsnį, nustatytą sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 11 punktas), įvertinus aplinkybę, kad veika padaryta valdant didesnio pavojaus šaltinį, skirtina bausmė, artima sankcijos vidurkiui. V. I. taip pat turi būti skiriama BK 67 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą civilinis ieškovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.
Šalies argumentai
4.1. Nurodo, kad V. I. veikos pavojingumą įrodo baudžiamosios bylos medžiaga. V. I. sukėlė pavojų daugelio asmenų gyvybei, sveikatai, sugadino turtą visuotinai pavojingu būdu, pažeidė viešąją tvarką. Jo veiksmų pavojingumas pasireiškia tuo, kad V. I. vairavo automobilį, nors sirgo liga, dėl kurios bet kuriuo metu galėjo netekti sąmonės, be to, viršydavo leistiną greitį, pažeidė gamintojo nustatytas taisykles, numatančias, kad pavojinga mieste vairuoti automobilį su įjungtu „autopilotu“. V. I. žinojo, kad dėl sveikatos būklės jis neturi teisės vairuoti automobilį, pasekmes sukėlė veikdamas netiesiogine tyčia. Byloje yra duomenys, kad V. I. gavo vairuotojo pažymėjimą pateikdamas medicininę pažymą, kurios gydymo įstaiga nėra išdavusi. Šios aplinkybės rodo, jog asmeniniai V. I. interesai buvo svarbesni nei visuomenės saugumas.
Atsiliepimas
4.2. Atsiliepime pabrėžiama, kad V. I. slėpė informaciją, dėl ko įvyko eismo įvykis – ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad į kelią išbėgo šuo, teisme nurodė netekęs sąmonės, tačiau dėl ligų, sergant kuriomis nedraudžiama vairuoti. Tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu įvykus kitam eismo įvykiui, kuris kilo panašiomis aplinkybėmis, kaip ir pirmasis, buvo gauti duomenys, jog V. I. visą laiką sirgo epilepsija, o jį gydantis gydytojas dar prieš 2014 m. sausio 8 d. eismo įvykį perspėjo jį, jog automobilį vairuoti draudžiama. Nors eismo įvykis galimai kilo V. I. netekus sąmonės, ši aplinkybė neatleidžia nei nuo civilinės, nei nuo baudžiamosios atsakomybės, nes V. I. buvo žinoma, kad tokia būsena gali kilti bet kuriuo momentu.
4.3. Dėl civilinio ieškinio atsiliepime pažymima, jog AB „Lietuvos draudimas“ turi reikalavimo teisę į apdraustą asmenį Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnyje numatytais pagrindais, kuomet žalos asmuo padaro neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, o žala padaryta tyčia.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Skundžiamu nuosprendžiu V. I. buvo išteisintas dėl abiejų jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Prokuroras prašo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti, pripažinti V. I. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei pagal 187 straipsnio 2 dalį, atitinkamai spręsti bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo klausimus. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, teisėjų kolegija visų pirma pasisako, ar V. I. pirmosios instancijos teismo išteisintas pagrįstai. V. I. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje bei 187 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl eismo įvykio, jo mechanizmo, kilimo priežasties, faktinių eismo įvykio aplinkybių neginčijo ir pats V. I.. Tačiau teismas, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad prieš pat aktualų eismo įvykį ir jo metu V. I. įvyko sąmonės netekimas, dėl jam jau iki aktualaus įvykio diagnozuotos epilepsijos ligos. Pažymėjęs, jog tiek BK 284 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos gali būti padaromos tik tyčia, pirmosios instancijos teismas V. I. veiksmus vertino kaip padarytus dėl nusikalstamo pasitikėjimo - V. I. žinodamas, kad serga epilepsija ir kad įvykus epilepsijos priepuoliui vairuodamas automobilį jis gali neišvengti padarinių, nepateisinamai ir nepagrįstai rizikavo tikėdamasis, kad padariniai būtent šiuo atveju neatsiras, t. y. tikėjosi, kad epilepsijos priepuolis šiuo atveju neįvyks. Prokuroras apeliaciniame skunde su tokia išvada nesutinka, nurodo, kad V. I. veiksmai buvo padaryti tiesiogine tyčia – jis numatė, kad bus sutrikdyta visuomenės rimtis, sugadintas svetimas turtas, šių padarinių norėjo, tačiau galimai nekonkretizavo (veikė neapibrėžta tyčia).Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį ir jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Baudžiamosios teisės teorijoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis yra apibrėžiama kaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma. Vienas iš būtinų nusikalstamos veikos sudėties elementų yra nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė. Pačią subjektyviąją pusę irgi sudaro visuma subjektyvių požymių, apibūdinančių pavojingą veiką ir jos pasekmes. Pagrindinis nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis yra kaltė. Kaltė yra asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika (veikimu arba neveikimu) ir pasekmėmis. BK 14 straipsnyje nurodyta, kad asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Šios dvi kaltės formos dar turi ir rūšis: tyčia skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę, o neatsargumas į nusikalstamą pasitikėjimą ir nusikalstamą nerūpestingumą.Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tyčia, t. y. gali pasireikšti tiek kaltinamojo tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-404/2014). BK 187 straipsnyje numatytas nusikaltimas taip pat yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia. Nusikalstama veika yra padaryta tiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti numatyti padariniai ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. I. būtų norėjęs sutrikdyti viešąją tvarką ar sugadinti svetimą turtą ir kad būtų tokių pasekmių siekęs. Skunde prokuroras pažymi, kad V. I. savo norą ir galimybę vairuoti transporto priemonę iškėlė aukščiau saugios visuomenės intereso. Su tokiu teiginiu teisėjų kolegija sutinka, tačiau toks V. I. elgesys rodo nepateisinamą ir nepagrįstą riziką, t. y. veikimą dėl nusikalstamo pasitikėjimo (neatsargia kaltės forma). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad prieš pat aktualų eismo įvykį ir jo metu V. I. įvyko sąmonės netekimas, dėl jam jau iki aktualaus įvykio diagnozuotos epilepsijos ligos, su tokia išvada sutinka ir prokuroras, tačiau apeliaciniame skunde pažymi, jog V. I. žinojimas apie ligą rodo, kad jis veikė tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad epilepsijos priepuoliai nėra prognozuojami, V. I., sėsdamas už vairo, negalėjo žinoti ir nežinojo, kad būtent įvykio dieną jį ištiks epilepsijos priepuolis, dėl kurio kils tokio pobūdžio eismo įvykis. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, tokios kaip žmonių išgąstis, šokas, stresas, padaryta materialinė žala, eismo sustabdymas, nagrinėjamu atveju apibūdina dėl eismo įvykio atsiradusius padarinius, tačiau, kad būtent tokių padarinių V. I. norėjo, duomenų byloje nėra. Sėsdamas už vairo jis tikėjosi, jog epilepsijos priepuolis neištiks, taigi nekils ir nurodyti padariniai. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka, kad pagrindo išvadai, jog jis veikė tiesiogine tyčia ir norėjo padarinių, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje (sutrikdyti viešąją tvarką) bei BK 187 straipsnio 2 dalyje (sugadinti svetimą turtą), nagrinėjamu atveju nėra.Kaip minėta aukščiau, BK 187 straipsnyje ir BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos taip pat gali būti padaromos veikiant netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas V. I. veiksmus vertino kaip padarytus dėl nusikalstamo pasitikėjimo. BK 15 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tuo tarpu BK 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.Kaltės intelektualinį momentą sudaro pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas ir BK numatytų padarinių numatymas. Tuo tarpu kaltės valinis momentas yra asmens psichinis santykis su veikos padariniais, t.y. asmens noras arba nenoras, kad tie padariniai atsirastų. Pagal skirtingus intelektualinio ir valinio momentų derinius ir yra išskiriamos dvi kaltės formos – tyčia ir neatsargumas. Kaltės turinys netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atvejais skiriasi tiek pagal intelektualinį, tiek pagal valinį momentus. Netiesioginės tyčios atveju asmuo ne tik numato galimus savo veikos padarinius, tačiau ir suvokia patį savo veikos pavojingumą. Tuo tarpu nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo numato tik tai, kad dėl jo veikos gali atsirasti BK numatyti padariniai, o pats tos veikos pavojingumas suvokiamas ir vertinimas tik abstrakčiai. Asmuo suvokia, kad nors kai kuriais atvejais jo veika ir galėtų būti laikoma pavojinga, tačiau tuo konkrečiu atveju dėl tam tikrų priežasčių mano tą veiką esant nepavojinga ir sukelti padarinių negalinčia. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijos vertinimu V. I. numatė tik galimus veikos padarinius, tačiau ne tokius, kokie nurodyti jam pareikštame kaltinime. V. I., atsižvelgiant į ligos pobūdį, numatė, jog dėl epilepsijos priepuolio jis gali prarasti vairuojamos transporto priemonės kontrolę ir dėl to gali kilti eismo įvykis, tačiau paties savo veikos pavojingumo nesuvokė. V. I. pasikliovė savo individualiomis savybėmis ir tikėjosi, kad epilepsijos priepuolis jo neištiks. Pažymėtina, kad duomenų apie tai, kad V. I. ir anksčiau vairuojant būtų ištikęs epilepsijos priepuolis, byloje nėra. Byloje pateiktas prokuroro vaizdo įrašas, kuriame matyti kaip V. I. galimai praranda sąmonę ir jo transporto priemonė tampa nevaldoma, buvo padarytas jau po šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio ir tokie V. I. veiksmai kolegijos vertinimu yra itin neatsakingi. Kaltės valinis elementas netiesioginės tyčios ir nusikalstamo pasitikėjimo atvejais irgi skiriasi, o šių skirtumai jau yra esminiai. Pirmu atveju asmuo numatomų savo veikos padarinių nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Antruoju atveju tų padarinių lengvabūdiškai tikimasi išvengti. Veikiant netiesiogine tyčia asmuo suvokia galinčius atsirasti veikos padarinius, tačiau neatsisako savo pavojingo elgesio ir tų padarinių arba nesitiki išvengti arba tikisi jų išvengti remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais: sėkme, likimu ir pan. Šioje byloje duomenų apie V. I. abejingumą galimoms jo veiksmų pasekmėms nėra. Pirmosios instancijos teisme V. I. nurodė dirbantis taksi vairuotoju, taigi patirties vairuojant transporto priemones turėjo. Kaip jau minėta aukščiau, duomenų apie tai, kad epilepsijos priepuolis vairuojant V. I. būtų ištikęs ir anksčiau, prieš šioje byloje nagrinėjamą įvykį, nėra. Vairuotojo pažymėjimas V. I. išduotas pakankamai seniai, 2008 m. Visą šį laikotarpį, beveik šešerius metus, V. I. vairavo automobilį, tačiau jokių problemų dėl epilepsijos priepuolių jam kilę nebuvo. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog V. I. veikė dėl nusikalstamo pasitikėjimo - žinodamas, kad serga epilepsija ir kad įvykus epilepsijos priepuoliui vairuodamas automobilį jis gali neišvengti padarinių (dėl eismo įvykio gali būti sugadintas kitų asmenų turtas, sutrikdytas eismo saugumas), nepateisinamai ir nepagrįstai, atsižvelgęs į turimą vairavimo patirtį, rizikavo tikėdamasis, kad padariniai būtent šiuo atveju neatsiras, t. y. tikėjosi, kad epilepsijos priepuolis šiuo atveju neįvyks. Taigi pagrindo pripažinti, jog BK 187 straipsnio 2 dalyje ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos buvo padarytos veikiant netiesiogine tyčia, šiuo atveju nėra. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jame akcentuojami objektyvieji V. I. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai (kaip ir atsiliepime į apeliacinį skundą), tačiau siekiant pripažinti asmenį kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos, būtina nustatyti ir jo kaltę bei atitinkamą jos formą. Atsižvelgiant į tai, kad V. I. tyčia padaryti BK 284 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas šiuo atveju nenustatyta, pagrindo pripažinti jį kaltu taip pat nėra. Kadangi prokuroro skundas dalyje dėl išteisinamojo nuosprendžio V. I. atžvilgiu priėmimo atmetamas, teisėjų kolegija nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su prašoma jam skirti bausme ar baudžiamojo poveikio priemonėmis (3.4., 3.5. punktai). Kaip jau minėta 6 punkte, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Skunde prokuroras nurodo, jog V. I. 2008 m. vasario 20 d. VĮ „Regitra“ kartu su prašymu gauti vairuotojo pažymėjimą pateikė suklastotą Naujininkų poliklinikos vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą Nr. 7766. Kaltinimai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnyje, V. I. pareikšti nebuvo, taigi klausimas, ar V. I. pateikta sveikatos patikrinimo medicininė pažyma buvo suklastota, šioje byloje nėra sprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
prokuroro Egidijaus Motiejūno apeliacinį skundą atmesti.