Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracine tvarka nubaustos V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarimo, kuriuo V. S. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ str. 1 d. – 3000 Lt bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nubausta už tai, kad ji būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini)“, Klaipėda, direktorė, savo vadovaujamoje įmonėje be darbo sutarties ir nepranešusi apie darbuotojo įdarbinimą VSDFV Klaipėdos skyriui, leido dirbti vairuotojui J. T. J. T. dirbo įmonėje rugsėjo 3-6 dienomis, remontavo automobilį ir ruošė jį kelionei. Po patikrinimo, vykusio 2012 m. rugsėjo 6 d., J. T. tą pačią dieną UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas oficialiai – sudaryta darbo sutartis, pranešta Sodrai. Tarp darbdavio ir darbuotojo esant darbo sutarties požymiams, dirbamas darbas nesudarius darbo sutarties ir nepranešus apie įdarbinimą VSDFV, yra nelegalus (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str.). Už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakingas darbdavys (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 str. 3 d.). V. S. darbdavio veiksmais pažeidė (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str. 1 d.1 p.) ir padarė pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 13 d. nutarimu V. S. pripažino padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d. ir paskyrė jai 3000 Lt baudą.

Administracinėn atsakomybėn patraukta V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimą ir administracinę bylą nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarimu, kadangi administracinė nuobauda jai paskirta nepagrįstai, teismas priėmė nutarimą objektyviai neįvertinęs faktinių įvykio aplinkybių bei įrodymų, todėl teismo nutarimas turi būti panaikintas, o administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta. Teismas nutarime nurodo, kad nors pats Z. G. pripažįsta, kad vairuotojų įdarbinimo klausimais užsiima jis pats, tačiau nei bendrovės direktorė, nei jis pats nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad jam tokia teisė yra suteikta. Taip pat teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų apie tai, kad direktorė būtų įgaliojusį kitą asmenį organizuoti darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei nurodė, kad ji buvo atsakinga už tinkamą bendrovės darbo organizavimą, tačiau pažeidė šią savo pareigą, neužtikrino, jog darbuotojams būtų leista dirbti tik su jais sudarius rašytines darbo sutartis bei apie jų įdarbinimą pranešus VSDFV, todėl anot teismo, administracinės teisės pažeidimo protokolas surašytas pagrįstai. Tokia teismo padaryta išvada yra deklaratyvi, priimta visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjus byloje surinktų įrodymų, neatsižvelgus į faktines įvykio aplinkybes. Pasak apeliantės, nutarime teismas nurodo, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, savo vadovaujamoje įmonėje be darbo sutarties ir nepranešusi apie darbuotojo įdarbinimą VSDFV Klaipėdos skyriui, leido dirbti vairuotojui J. T. Ši teismo išvada prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, liudytojų J. T., P. Z. G. bei jos parodymams, duotiems teisminio nagrinėjimo metu. Pasak V. S., iki 2012-09-06 ji, J. T. niekada nebuvo mačiusi ir susitikusi, jokių darbo sąlygų, užmokesčio, priėmimo į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“, nederino, o juo labiau į darbą jo nepriėmė, tai patvirtina ir pats J. T. Todėl akivaizdu, kad jokio leidimo iki 2012-09-06 J. T. dirbti jo vadovaujamoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji nedavė ir dirbti neleido, į darbą nepriėmė. Iš liudytojo J. T. bei P. Z. G. parodymų matyti, kad visas sąlygas dėl darbo, automobilio apžiūros įmonės savininko privačioje sodyboje, J. T. aptarė su Z. G. ir tokie jų privatūs susitarimai jai nebuvo žinomi. Taip pat apeliantės manymu, ji nėra atsakinga už darbus, atliekamus Z. G. privačioje sodyboje, įmonėje nedirbančių asmenų. Pažymi ir tai, kad pagal įmonėje susiformavusią praktiką dėl darbo su vairuotoju derasi Z. G., darbo sąlygas su jais derina taip pat įmonės savininkas Z. G. Z. G. jos paprašo ir pasako nuo kada įforminti darbo sutartį.

Apeliantės teigimu, teismas nutarime nurodo, kad vaizdo įraše yra užfiksuota, kad V. B. pasakoja darbo inspekcijos atstovams, kad vairuotojas J. T. įmonėje dirba ir automobilį tvarko apie du mėnesius. Tačiau apeliantės teigimu, V. B. nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas ir nėra niekaip susijęs su įmone, todėl jis negali pateikti teisingų duomenų apie įmonėje dirbančius asmenis, tuo labiau jų atliekamas funkcijas įmonėje, todėl jo pasakojimas užfiksuotas vaizdo įraše turi būti įvertintas labai kritiškai ir juo remtis negalima.

Anot V. S., jos vadovaujamos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“, buveinės adresas yra „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėda. Teismo nutarime nurodytu metu, t. y. 2012-09-06 įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinėje ar teritorijoje joks darbo inspekcijos patikrinimas nebuvo atliekamas ir jokie darbo inspektoriai atvykę nebuvo, todėl jokie pažeidimai jos vadovaujamos įmonės teritorijoje nebuvo nustatyti.

Teismas išnagrinėjęs bylą nustatė, jog J. T. dirbo jos vadovaujamoje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ rugsėjo 3-6 dienomis, remontavo automobilį ir ruošė jį kelionei. Tačiau pasak apeliantės, jos vadovaujamai įmonei priklausantys automobiliai yra tvarkomi automobilių servisuose ir už atliktus remonto darbus įmonė jiems moka pagal pateiktas sąskaitas faktūras. Nei vairuotojai, nei kiti įmonėje dirbantys asmenys automobilių remonto darbų neatlieka. Apie tai, kad įmonei priklausantys automobilis buvo laikomas Z. G. privačioje sodyboje jai nebuvo žinoma. Todėl jeigu ir buvo įmonei priklausantis sunkvežimis įmonės savininko sodyboje tai be jos žinios, nes jos apie tai niekas neinformavo, sutikimo neprašė ir apie tai ji nieko nežinojo. Todėl V. S. nuomone ir atsakomybė jai dėl nelegalaus darbo negalima, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, o administracinio teisės pažeidimo bylos teisena turi būti nutraukta.

Apeliantė nesutinka ir su paskirtos baudos dydžiu, nurodydama, kad teismas skirdamas administracinę nuobaudą buvo subjektyvus ir vienpusiškas. Pažymi, kad ji viena išlaiko du mažamečius vaikus, teismas neatsižvelgė į tai, kad jos darbo užmokestis vidutiniškai per mėnesį yra 1099,79 Lt, kad ji nėra bausta administracine tvarka ar juo labiau teista už jokius nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus. Teismo paskirta 3000 Lt bauda yra nepakeliama našta jai, kadangi šiuo metu neturi jokios galimybės sumokėti tokio dydžio baudos.

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant DK 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties. Teismų praktikoje yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius, t. y., nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, bei darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius – darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, o taip pat nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių. Pabrėžtina, kad teismai ne kartą yra konstatavę, jog darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus.

Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia administracinėn atsakomybėn patraukta V. S. nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis ATPK 257 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino ją kalta padarius ATPK 41³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Nors V. S. apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, taip bandydama pagrįsti versiją, kad jokio pažeidimo ji nepadarė, jog J. T. niekada nebuvo mačiusi, darbo sąlygų, užmokesčio, priėmimo į darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ nederino, ir į darbą jo nepriėmė, o visas sąlygas dėl darbo, automobilio apžiūros, J. T. aptarė tik su Z. G. ir tokie jų privatūs susitarimai jai nebuvo žinomi, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir išvada, kad J. T. neabejotinai dirbo nelegaliai, o ji būdama įmonės direktorė, leido jam dirbti, nesudariusi su juo rašytinės darbo sutarties, nesiėmusi jokių priemonių darbo teisinius santykius įforminti, nors tokią pareigą turėjo pagal galiojančius įstatymus, darbdavio veiklos dokumentus ir pan., ir nepranešusi apie jo darbą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso 98 str., 98 str. 1 d. 1 p. 99 str. 3 d., nuostatas ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ str. 1 d.

Pažymėtina, kad visi apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad V. S. apie J. T. įdarbinimą nieko nežinojo, yra nepagrįsti. Kadangi ATPK 41³ str. 1 d. administracinė atsakomybė numatyta darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims. Nors pats P. Z. G. tvirtina, kad vairuotojų įdarbinimo klausimais užsiima jis, o ne V. S., tačiau nei administracinio teisės pažeidimo byloje, nei apeliantė teikdama skundą teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būdama įmonės direktorė ji būtų įgaliojusi Z. G. ar kitą bendrovės darbuotoją užtikrinti, kad darbuotojams būtų leista pradėti dirbti, tik įdarbinus juos teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad įmonės direktorius turi užtikrinti, kad darbuotojų darbas būtų legalus. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-704/2012). Nagrinėjamu atveju V. S. buvo atsakinga už tinkamą bendrovės darbo organizavimą, tačiau pažeidė šią savo pareigą, ir neužtikrino, jog J. T. būtų leista dirbti su juo sudarius rašytinę darbo sutartį, bei apie jo įdarbinimą pranešus VSDFV teritoriniam skyriui. Be to, tai, jog V. S. neleido dirbti J. T. nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Šiuos apeliantės teiginius paneigia nustatytos aplinkybės.

Nors V. S. kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutarimą, apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo nutarime nurodytu metu, t. y. 2012-09-06 įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ buveinėje ar teritorijoje joks darbo inspekcijos patikrinimas nebuvo atliekamas, todėl daro išvadą, jog jokie pažeidimai jos vadovaujamos įmonės teritorijoje nebuvo nustatyti, tačiau apygardos teismas atmeta tokius skundo argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma pažymėtina, kad J. T. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, tvarkė įmonės transporto priemonę, antra, pirmosios instancijos teisme apklausta Institucijos atstovė J. K. patvirtino, kad transporto priemonė stovėjo įmonės teritorijoje. Be to, administracinio teisės pažeidimo byloje esantis įrašas, padarytas patikrinimo metu patvirtina, kad J. T. neabejotinai dirbo. Įraše užfiksuota kaip J. T., apsirengęs darbo rūbais, remontuoja UAB „(duomenys neskelbtini)“ krovininį automobilį, matyti, kad šalia sudėti darbo įrankiai. Taigi šie administracinio teisės pažeidimo byloje esantys įrodymai patvirtina, kad J. T. buvo darbo vietoje, su darbo rūbais ir faktiškai atliko darbo funkcijas.

Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindiniais įrodymais nelegalaus darbo bylose yra laikomi nelegaliai dirbančio asmens paaiškinimai bei liudytojų, mačiusių pažeidimą, tiesiogiai bendravusių su nelegaliai dirbusiu darbuotojų, parodymai. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos, J. T. patikrinimo dieną prisipažino dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, paaiškino, kad remontuoja automobilį, yra sudaręs darbo sutartį, dirba ne pilną darbo dieną. Teismo posėdžio metu jis taip pat neneigė tvarkęs automobilio stabdžių sistemą. Šie J. T. parodymai visiškai sutampa su VDI pareigūnės nurodytomis aplinkybėmis bei kita bylos medžiaga. Apygardos teismas nenustatė pagrindo abejoti J. T. parodymais bei VDI pareigūnės parodymų patikimumu. Byloje surinkti ir išanalizuoti įrodymai bei išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Apeliantė taip pat nesutinka ir su jai paskirtu baudos dydžiu, teigdama, kad teismas skirdamas administracinę nuobaudą buvo subjektyvus ir vienpusiškas. Tokius apeliacinio skundo argumentus apygardos teismas atmeta kaip nepagrįstus. Iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas, spręsdamas administracinės nuobaudos paskyrimo už ATPK 41³ str. 1 d. numatyto pažeidimo padarymą, klausimą V. S. paskyrė minimalią straipsnio sankcijoje numatytą nuobaudą – 3000 Lt. Skirdamas nuobaudą teismas atsižvelgė į pažeidimo padarymo aplinkybes, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas įvertino tai, kad administracinėn atsakomybėn patraukta V. S. yra dirbanti, administracine tvarka nebausta, todėl pagrįstai paskyrė minimalią sankcijoje numatytą baudą, kurios mažinti taikant ATPK 30¹ str. nuostatas nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (tai, kad ji viena augina du mažamečius vaikus, administracine tvarka nebausta ir t.t.) reikšmingos šiuo atveju tik parenkant administracinę nuobaudą sankcijos už padarytą pažeidimą ribose, kas ir buvo padaryta pirmosios instancijos teismo už padarytą pažeidimą parenkant sankcijoje numatytą minimalų baudos dydį. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad parenkant apeliantei nuobaudą buvo laikytasi ATPK nustatytų nuobaudų skyrimo taisyklių.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė, vadovaujantis ATPK 313 str. 3 d., turi teisę kreiptis į organą (pareigūną), priėmusį nutarimą paskirti nuobaudą, t. y. Klaipėdos miesto apylinkės teismą, ir prašyti baudos sumokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, bei paskyrė nuobaudą, kuri yra proporcinga jos padarytam teisės pažeidimui, todėl pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. S. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.