Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. J. ir E. J.-K., atstovaujamų advokato Raimundo Gargaso, apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1401-813/2014 pagal ieškovų E. J. ir E. J.-K. ieškinį atsakovėms R. P. ir L. P. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė R. P., būdama valstybinės žemės sklypų nuomininke, 2009-05-13 Žemės sklypo nuomos sutartimi išnuomojo 1,46 ha žemės sklypą ieškovui E. J. iki 2014-11-20 ir 2009-05-13 Žemės sklypo nuomos sutartimi išnuomojo 1,60 ha žemės sklypą ieškovei E. J. – K. iki 2014-11-20. Atsakovė R. P. 2014-02-07 valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 9SU-(14.9.53)234 nupirko šiuos valstybinės žemės ūkio paskirties sklypus (toliau abu žemės sklypai – ginčo sklypai) ir būdama jų savininke 2014-03-06 Žemės sklypo dovanojimo sutartimi padovanojo juos atsakovei L. P..

Byloje ginčas kilo dėl dovanojimo sutarties teisėtumo nepasibaigus terminuotoms žemės nuomos (subnuomos) sutartims.

Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas ieškinį atmetė be pakankamų teisinių motyvų, argumentų, pažeisdamas galiojančias įstatymų normas ir buvo šališkas. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais argumentais, pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą yra nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktuose, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Be to, teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Toks pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, tik tuo atveju, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, priešingai, nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jų ieškinį, sprendime nurodė esminius argumentus dėl ieškinio nepagrįstumo, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė tiek civilinio proceso, tiek materialiosios teisės normas ir atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.). Kokias konkrečiai galiojančias įstatymų normas pažeidė teismas, apeliantai nenurodo. Todėl vien tai, kad apeliantai nesutinka su teismo procesiniu sprendimu, nėra pagrindas teigti, jog šis sprendimas yra neargumentuotas ir nemotyvuotas (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad asmuo, manydamas, jog bylą nagrinėjantis teisėjas yra šališkas, turi teisę CPK 68 straipsnyje nustatyta tvarka pareikšti motyvuotą nušalinimą, tačiau šia teise ieškovai (apeliantai) nepasinaudojo. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo eigos, bylos nagrinėjimo metu apeliantams buvo leista pasinaudoti visomis jiems įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl apeliaciniame skunde pateikiamas deklaratyvus teiginys apie teismo šališkumą, teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija aptartus apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta.

Siekdami pagrįsti savo teiginius dėl dovanojimo sutarties neteisėtumo, apeliantai skunde tvirtina, kad atsakovė R. P. negalėjo sudaryti dovanojimo sutarties, nes žemė buvo išnuomota, o žemės nuomos sutartis negalėjo būti įregistruota VĮ Registrų centre, nes R. P. nebuvo įsiteisinusi nuosavybės į žemę. Pažymėtina, jog patys apeliantai teismo posėdyje pripažino, kad žemės nuomos sutarčių negalėjo įregistruoti viešame registre, kadangi jų sudarymo metu žemės sklypai R. P. nepriklausė. Tačiau šį faktą vertinant bendrame aplinkybių kontekste, nors žemės nuomos sutartys ir nėra šios bylos ginčo dalykas, teisėjų kolegija pažymi, kad patys apeliantai, sudarydami žemės nuomos sutartis, siekdami apsisaugoti nuo problemų, nepareikalavo atsakovės pateikti papildomus įrodymus apie tokių sandorių sudarymo galimumą (t. y. ar atsakovė gali išnuomoti žemę, kokiu teisiniu pagrindu ją valdo ir kt.), todėl tokį jų elgesį laikyti protingu ir apdairiu, tai reiškia –sąžiningu, negalima, vadinasi ir kaltinti atsakovės dėl žemės nuomos sutarčių įregistravimo negalimumo, jie neturi teisinio pagrindo, o neįregistruotų viešame registre sutarčių panaudojimas negali būti teisinis argumentas ginčijant atsakovių sandorį, kai naujajai žemės nuomos savininkei L. P. žemės nuomos sutartys negalioja (iš neteisės neatsiranda teisė (ex injuria jus non oritur), CK 6.559 str.). Vien aplinkybė, kad dovanojimo sutarties objektas (ginčo žemės sklypai) buvo išnuomotas apeliantams, nesudaro pagrindo šį sandorį pripažinti niekiniu pagal CK 1.80 straipsnį (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas), kadangi, kaip pagrįstai nurodo atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantai nenurodo, kokia įstatyminė norma draudžia sudaryti dovanojimo sutartį, esant išnuomotam žemės sklypui, o teisėjų kolegija tokios teisės normos nenustatė. CK 6.560 straipsnis numato, kad prieš parduodamas ar kitaip perleisdamas nuomojamą žemės sklypą arba jį įkeisdamas ar kitaip teises į jį suvaržydamas, nuomotojas privalo pranešti žemės sklypo įgijėjui ir būsimam įkaito turėtojui apie nuomos sutartį, o nuomininkui - apie numatomą žemės sklypo perleidimą, įkeitimą ar kitokį teisių į jį suvaržymą. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš dalies nepritaria atsakovės R. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad sudaryti ar ne dovanojimo sutartį, sprendžia dovanotojas ir jis savo valio išraiškos niekam neprivalo deklaruoti, bei vertina, kad atsakovė R. P., žinodama apie nuomos sutarčių su apeliantais egzistavimą ir būdama apdairi bei rūpestinga, privalėjo informuoti apeliantus apie tai, jog įregistravo nuosavybės teisę į žemę, ją numato perleisti kitam savininkui, net jei CK normos to tiesiogiai ir nenumato. Tokia minėtos atsakovės pareiga kyla iš CK 6.4 bei CK 6.38 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu, kad atsakovė R. P. neįvykdė pareigos informuoti juos apie numatomą žemės sklypo perleidimą, tačiau ši aplinkybė galėtų būti vertintina sprendžiant galimai neigiamų nepranešimo padarinių rizikos klausimą, bet ne negalimumo sudaryti dovanojimo sandorį nagrinėjamu atveju. Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad apdovanotoji L. P. nėra R. P. giminaitė ir iki dovanojimo sutarties sudarymo jos nebuvo pažįstamos, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, nes tokio sandorio sudarymui giminystės ryšiai nėra reikalingi. Apeliantų argumentus, kad dovanojimo sutartimi buvo nuslėptas žemės sklypų pirkimo –pardavimo sandoris, o tai reiškia, kad dovanojimo sandoris yra niekinis ir buvo sudarytas kitam sandoriui (pirkimo-pardavimo) pridengti, teisėjų kolegija iš esmės jų nenagrinėdama atmeta kaip teisiškai nepagrįstus, kadangi apeliantai nekėlė argumentų dėl dovanojimo sandorio pripažinimo apsimestiniu (CK 1.87 str.) nei pateiktame ieškinyje, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl šių aplinkybių negali kelti ir apeliacinės instancijos teisme, nes CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti patikslintą ieškinį, taip suvaržė jų teises. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2014-07-09 nutartimi atsisakė priimti ieškovų patikslintą ieškinį bei jo priedus ir grąžino juos ieškovams po to, kai 2014-06-26 buvo priimta nutartis bylą skirti nagrinėti teismo posėdyje. CPK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą arba dalyką. Įstatymas nustato ir tokio keitimo terminą – iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai 2014-07-04 patikslintame ieškinyje keičia ir ieškinio pagrindą ir dalyką (iš esmės prijungia naują reikalavimą), patikslintą ieškinį pateikė po bylos skyrimo į teismo posėdį ir nėra nustatyta būtinybės, dėl ko toks ieškinys negalėjo būti pateiktas anksčiau, atsakovės dėl tokio pakeitimo sutikimo nedavė, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovų patikslintą ieškinį. Pažymėtina, jog nei skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nei 2014-07-09 nutartis neužkerta apeliantams kelio kreiptis į teismą su ieškiniu bendra tvarka dėl žalos atlyginimo galimai pažeistai jų teisei apginti.

Šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovė R. P. bylą vedė per atstovą – advokatą ir tokia teisė numatyta CPK 51 straipsnio 1 dalyje (CPK 56 str. 1 d. 1 p.). Išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, apeliantams nepaaiškinus, kokių konkrečiai aplinkybių teismas negalėjo išsiaiškinti nedalyvaujant pačiai atsakovei R. P., teisėjų kolegija sprendžia, jog jokios reikšmės, vertinant sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pačios atsakovės nedalyvavimas teismo posėdyje, neturi, o apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesines teisės normas, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir priimtas pagrįstai, jį keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės L. P. ir R. P. pateikė atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą, už kurio paruošimą kiekviena atsakovė sumokėjo advokatei po 300,00 Lt (b. l. 79-82) ir šias išlaidas prašo priteisti iš apeliantų (ieškovų). Bendra atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo suma – 600 Lt, yra mažesnė nei rekomenduojamas už tokią teisinę pagalbą dydis – 1 500 Lt (Rekomendacijų 8.11 p.). Netenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovų atsakovėms priteistinos jų turėtos būtinos ir pagrįstos, neviršijančios Rekomendacijų nustatyto maksimalaus dydžio bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas) (CPK 98 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kiekvieno ieškovo E. J., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. J.-K., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, t. y. po 150,00 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt litų, arba 43,44 euro) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme kiekvienai atsakovei R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. P., a. k. (duomenys neskelbtini)