Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-24 · Administracinė byla Nr. I-10798-580/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-24
Bylos Nr.
I-10798-580/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūra Marija
Atsakovas
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Pareiškėjas
V. D.
Advokatai
Valdas Grendelis
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-10798-580/2015Teisminio proceso Nr. (3-61-3-04321-2015-1)Procesinio sprendimo kategorija 1.9.10; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 24 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Valdui Grendeliui,atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui Jonui Osteriui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. D. individualios įmonės skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos ir Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmu.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. D. individuali įmonė (toliau – Įmonė) prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015-07-23 sprendimą Nr. 69-91; 2) atnaujinti mokestinį ginčą dėl 2014-06-02 patikrinimo akto Nr. (4.65)-FR0680-411 (toliau – Patikrinimo aktas) bei su juo susijusių Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus apskrities VMI) 2014-09-11 sprendimo ir VMI 2015-02-23 sprendimo; 3) įpareigoti Vilniaus apskrities VMI atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą; 4) įpareigoti Vilniaus apskrities VMI grąžinti išieškotus 35 807,57 Eur arba 25 273,08 Eur, kurie buvo sumokėti pagal civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje.

Paaiškino, kad centriniam mokesčių administratoriui pateikė prašymą atnaujinti mokestinio ginčo procesą, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 160 straipsnio 2 dalies 2 bei 7 punktais. Prašyme nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-365-932/2015 (toliau – Nuosprendis) įsiteisėjo 2015-04-21. Nuosprendžiu Įmonės vadybininkas T. D. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjos savininkas ir direktorius V. D. Nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje. Nustatyta, kad dėl T. D. veiksmų valstybė patyrė 87 262 Lt žalą, kurią jis, pagal Vilniaus apskrities VMI ieškinį ikiteisminiame tyrime, atlygino, 2014-10-27 pervesdamas 87 262 Lt į VMI biudžeto surenkamąją sąskaitą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Vilniaus apskrities VMI 2014-09-11 sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0680-411 bei VMI 2014-12-23 sprendimas Nr. 69-159, kuriais buvo patvirtintos pareiškėjai apskaičiuotos 31 761,47 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), 3 751,41 Eur PVM delspinigių ir 9 528,5 Eur PVM baudos sumos, priimti nepagrįstai. VMI 2015-07-23 sprendimu Nr. 69-91 atsisakė atnaujinti mokestinio ginčo procesą.

Vilniaus apskrities VMI, atlikusi Įmonės mokestinį patikrinimą, 2014-06-02 surašė Patikrinimo aktą, kuriuo papildomai apskaičiavo 109 666 PVM. Vilniaus apskrities VMI 2014-09-11 sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir apskaičiavo 12 952,87 Eur delspinigių bei skyrė 32 900 Lt baudą. VMI 2014-12-23 sprendimu patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2014-09-11 sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

VMI iniciavo baudžiamąjį procesą. 2014-09-09 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-00049-14, o 2014-10-31 surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-01-09 priėmė Nuosprendį. T. D. pripažintas padarius nusikalstimus tiesiogine tyčia iš savanaudiškų paskatų. Jis dirbo vadybininku ir buvo atsakingas už darbo priemonių, statybinių medžiagų ir reikmenų suradimą bei nupirkimą, bet nebuvo atsakingas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. T. D. vykdė neteisėtas veikas, susijusias su UAB „Raimsta“ ir UAB „Somina“, jis susitarė su nenustatytu asmeniu, kad šis už 15 procentų nuo PVM sąskaitose faktūrose nurodytos sumos atlygį pateiks Įmonei PVM sąskaitas faktūras su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai parduotas prekes; laikė ir gabeno žinomai netikrus dokumentus, veikdamas per V. D., nežinojusį apie nusikalstamą veiką; pagamino netikrus UAB „Raimsta“ ir UAB „Somina“ dokumentus bei suklastojo tikrus dokumentus – V. D. IĮ 2012 m. kovo, gegužės, birželio, liepos, rugsėjo, lapkričio, 2013 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio, gruodžio mėnesių PVM deklaracijas ir dėl to buvo padaryta 87 262 Lt turtinė žala. V. D. buvo kaltinamas tik dėl to, kad nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl aplaidumo neįsitikino sandorių tarp Įmonės ir UAB „Raimsta“ bei „Somina“ tikrumu, pasirašė T. D. pateiktus netikrus dokumentus. Patikrinimo akte ir vėlesniuose sprendimuose nustatytos aplinkybės dėl Įmonės veiklos neatitinka baudžiamajame procese procesiniais sprendimais nustatytų aplinkybių, kadangi apmokestinamasis ir jį atstovaujantis asmuo nežinojo apie T. D. veiksmus. T. D. atlyginus žalą, Vilniaus apskrities VMI, papildomai apskaičiuodama mokėtiną 87 262 Lt PVM, nepagrįstai ją antrą kartą išieškojo iš pareiškėjo.

Tvirtina, kad Nuosprendyje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti mokestinio ginčo procesą. Įsiteisėjus Nuosprendžiui, akivaizdu, kad V. D. IĮ nepagrįstai buvo panaikinta teisė į PVM atskaitą. Nuosprendyje nustatyta, kad sukčiavo ne apmokestinamasis asmuo, o savanaudiškus tikslus įgyvendinantis asmuo, kuris apgaulės būdu pateikė suklastotus dokumentus įtraukti į buhalterinę apskaitą, taip pridengiantis sumanymą pasipelnyti, įsigyjant prekes ūkinei veiklai pagal suklastotas PVM sąskaitas faktūras ir gaunant 15 procentų pelno sau.

Dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir prieš Įmonės savininką V. D., o tai reiškia, kad mokestinis subjektas ir atsakingi asmenys nėra kalti dėl darbuotojo nusikalstamų savanaudiškų tikslų ir veiksmų. Piktnaudžiavimo PVM atskaitos koncepciją Europos Teisingumo Teismas apibrėžė byloje Halifax (C-255/02). Piktnaudžiavimo PVM atskaita atvejai yra tokie, kai mokesčių mokėtojas sukuria transakcijų eigą, nesiejant jų su ekonominiu pagrindimu. Pagrindinis veiksmų tikslas yra mokestinės naudos įgijimas. Europos Teisingumo Teismas bylose Optigen Ltd, Fulcrum Electronics Ltd ir Bond House Systems Ltd (C-354/03 ir C-484/03) konstatavo, kad jeigu mokesčių mokėtojas nežino apie kitų mokesčių mokėtojų vykdomą PVM sukčiavimą, jam negali atsirasti neigiamos pasekmės. Sąžiningumo koncepciją Europos Teisingumo Teismas įtvirtino sprendime, priimtame bylose Axel Kittel ir Rėcolta Recycling (C-439/04 ir C-440/04). Teismas padarė išvadą, kad mokesčių mokėtojui, kuris nežino, kad dalyvauja mokesčių sukčiavime, ir kuris elgdamasis rūpestingai negali to žinoti, negali būti ribojama teisė į atskaitą tik todėl, kad paaiškėjo tiekėjo nesąžiningumas.

VMI 2015-06-30 nepagrįstai realizavo sprendimą išieškoti iš Įmonės sąskaitos 87 262 Lt (25 272,82 Eur), nenustačius Įmonės ir jos savininko kaltų veiksmų dėl 87 262 Lt sukčiavimo, kuriuos įvykdė vadybininkas T. D., nepagrįstai šią sumą įtraukė apskaičiuojant baudos dydį. T. D. sumokėjus žalą, jos dydžiu privalo būti sumažintina bendra 109 666 Lt suma ir tik nustačius mokesčių mokėtojo nepagrįstą atskaitą, į likusią PVM dalį, nuo 22 404 Lt sumos apskaičiuoti delspinigiai. Mokestinis ginčas galimas tik dėl 22 404 Lt sumos.

Civiliniame ieškinyje Vilniaus apskrities VMI nenurodė jokių įmokos kodų, jie nurodyti sprendimuose, pagal mokesčių administratoriaus konsultaciją, T. D. pavedime nurodė įmokos kodą 1001, kitokio išskaidymo negali būti, o kadangi Vilniaus apskrities VMI gavo žalos atlyginimą iš T. D. iki patvirtinant Patikrinimo aktą, Vilniaus apskrities VMI buvo žinoma ir jos paskirtis, todėl šios sumos paskirstymas įvairioms pareiškėjos nepriemokoms padengti yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad buvo inicijuotas Įmonės PVM mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31, kurio metu nustatyta, jog pareiškėjas nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 112 650 Lt pirkimo PVM bei 2 984 Lt padidino pardavimo PVM. Patikrinimo akte buvo papildomai apskaičiuota 109 666 Lt PVM. Vilniaus apskrities VMI 2014-09-11 sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, apskaičiavo 12 952,87 Lt PVM delspinigių bei skyrė 32 900 Lt PVM baudą. VMI 2014-12-23 sprendimu Vilniaus apskrities VMI sprendimą patvirtino.

87 262 Lt PVM apskaičiuotas nustačius, jog Įmonė 2012 m. birželio–2013 m. gruodžio mėnesiais atskaitė 80 604 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Raimsta“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias tariamai įsigijo statybinių medžiagų. Patikrinimo metu buvo konstatuota, kad ūkinė operacija įvyko, tačiau ne tomis sąlygomis, kurios nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, UAB „Raimsta“ negalėjo parduoti pareiškėjai PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių. Įmonė 2012 m. kovo–lapkričio mėnesiais į PVM atskaitą įtraukė 6 658 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Somina“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Patikrinimo metu buvo konstatuota, kad ūkinė operacija įvyko ne tomis sąlygomis, nes UAB „Somina“ negalėjo parduoti pareiškėjai prekių, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose. Baudžiamojoje byloje T. D. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje 300 straipsnio 3 dalyje, kadangi panaudodamas netikrus UAB „Raimsta“ ir UAB „Somina“ dokumentus, apgaule panaikino Įmonės 87 262 Lt PVM prievolę. Nuosprendyje nebuvo konstatuota konkrečių aplinkybių dėl sandorių realumo. Nuosprendyje konstatuota, kad aptariami dokumentai buvo padirbti. Nuosprendis nepaneigia mokesčių administratorių konstatuotų faktų, kuriais grindžiamas PVM apskaičiavimas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008-02-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-59/2008 nurodė, kad kitų asmenų nusikalstami veiksmai, kurie įmonei lėmė mokestinių prievolių atsiradimą, mokesčių įstatymų prasme nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra mokestinių santykių subjektai ir jie savo nusikalstamais veiksmais padarė žalą ne valstybės biudžetui, o įmonei, kuriai tenka pareiga vykdyti dėl nusikalstamų veiksmų atsiradusią mokestinę prievolę. Šie veiksmai mokesčio mokėtojui galėtų sudaryti prielaidas, reikalauti atlyginti žalą arba šie asmenys galėtų mokestines nepriemokas sumokėti valstybės biudžetui už įmonę. Nuosprendis neeliminuoja pareiškėjo mokestinės atsakomybės.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra. Mokestinio ginčo procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu materialinės teisės normos pažeidimas, padarytas ją taikant, yra esminis. Pareiškėjai patikrinimo metu buvo papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 31 761 Eur PVM, iš kurių 25 272,82 Eur PVM buvo apskaičiuoti konstatavus, jog Įmonė buvo nesąžininga, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad dalyvauja į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, kadangi UAB „Raimsta“ ir UAB „Somina“ PVM sąskaitose faktūrose atvaizduotos ūkinės operacijos įvyko ne tomis sąlygomis, kokios atvaizduotos. Sukčiavimo sąvoka apima ne tik žinojimą apie kito asmens sukčiavimą PVM, tačiau ir turėjimą tai žinoti. Įmonė nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog mokesčių administratorius padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą.

T. D. 87 262 Lt įmoka buvo įskaityta įvairioms pareiškėjo nepriemokoms padengti pagal bendras įskaitymo taisykles, kadangi pavedime nebuvo nurodyti konkretūs įmokų kodai, kokiems mokesčiams suma turi būti įskaityta. Įmonei neapskundus, centrinio mokesčių administratoriaus 2014-12-23 sprendimas įsiteisėjo ir buvo pradėtas išieškojimas.

Pareiškėjas atsako už savo darbuotojų neteisėtais veiksmais sukeltas mokestines prievoles, todėl PVM bauda buvo apskaičiuota nuo visos 109 666 Lt sumos. Atsakovas nesutinka, kad T. D. veikė savanaudiškais tikslais, o ne Įmonės naudai, kadangi pareiškėjui dėl T. D. veiksmų sumažėjo mokestinės prievolės dydis. Įmonei laiku nesumokėjus į biudžetą 109 666 Lt, valstybės biudžetas laiku negavo lėšų, todėl nuo visos sumos turėjo būti apskaičiuoti delspinigiai.

Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą institucijai buvo pranešta tinkamai. Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta VMI atstovui nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašė skundo netenkinti. Vilniaus apskrities VMI iš esmės palaikė atsakovo VMI atsiliepime išdėstytą poziciją. Pažymėjo, kad mokėtojo nurodyme, kuriuo į VMI biudžeto lėšų surenkamąją sąskaitą sumokėta 87 262 Lt, mokėtoju nurodytas T. D., tačiau grafoje „Kliento kodas gavėjo IS“ nurodytas Įmonės kodas, įmokos kodas 1001, todėl ši įmoka užfiksuota Įmonės vardu ir vadovaujantis VMI viršininko 2004-12-20 įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių 9.1 punktu, pirmiausia buvo padengtos to įmokos kodo mokesčių mokėjimo prievolės, įskaitymą pradedant nuo anksčiausiai pagal mokėjimo prievoles sumokėjimo datą susidariusių prievolių. Mokesčių apskaitos informacinė sistema pagal įmokų kodus atlieka įskaitymus ir nėra galimybės priskirti įmokai vėliau suformuotai prievolei, jeigu yra ankstesnių neįvykdytų prievolių. Dėl to, kad sumokėta suma buvo sugretinta su ankstesnėmis pareiškėjos prievolėmis, Įmonė turėjo tik naudą, nes nuo ankstesnių prievolių, kurios buvo sugretintos su sumokėta suma, po to nebuvo skaičiuojami delspinigiai. V. D. IĮ neapskundus VMI 2014-12-23 sprendimo, jis įsiteisėjo ir buvo pradėtas išieškojimas. Išieškota suma yra pareiškėjos mokestinė nepriemoka ir VMI ją pagrįstai išieškojo.

Atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas, byla dalyje nutrauktina.

Ginčas šioje administracinė byloje kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015-07-23 sprendimo Nr. 69-91, kuriame atsisakyta atnaujinti mokestinio ginčo procesą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus apskrities VMI, atlikusi V. D. IĮ mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31, nustatė, kad pareiškėjas nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė 112 650 Lt pirkimo PVM bei 2 984 Lt padidino pardavimo PVM, todėl pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 64 straipsnio 1 ir 9 dalių, 58 straipsnio 1 dalies ir 80 straipsnio 1 d. nuostatas. Vilniaus apskrities VMI 2014-06-02 patikrinimo akte Nr. (4.65)-FR0680-411 Įmonei buvo papildomai apskaičiuota 109 666 Lt PVM (b. l. 154–161). Vilniaus apskrities VMI 2015-09-11 sprendimu Nr. (4.65)-FRO682-554 patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 109 666 PVM, apskaičiavo 12 952,87 Lt PVM delspinigių bei skyrė 32 900 Lt PVM baudą (b. l. 127–130). VMI 2014-12-23 sprendimu Nr. 69-159 šį Vilniaus apskrities VMI sprendimą patvirtino (b. l. 143–148).

Vilniaus apygardos prokuratūros trečiasis baudžiamojo persekiojimo skyrius 2014-10-17 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą įtariamojo V. D. atžvilgiu dėl sukčiavimo, dokumentų suklastojimo ir apgaulingos buhalterinės apskaitos, kadangi nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamų veikų, nustatytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Taip pat buvo nutarta tęsti ikiteisminį tyrimą dėl V. D. atžvilgiu pagal požymius nusikalstamos veikos, nustatytos Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje (b. l. 131–133).

Vilniaus apskrities VMI 2014-10-22 civiliniame ieškinyje Vilniaus apygardos prokuratūros prašė pripažinti ją civiline ieškove dėl 87 262 Lt žalos atlyginimo, civilinį ieškinį nagrinėti kartu su baudžiamąja byla ir, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, solidariai iš atsakovų V. D. ir T. D. priteisti valstybei 87 262 Lt PVM (b. l. 125–126), tačiau T. D. 2014-10-27 sumokėjus 87 262 Lt (b. l. 163), civilinio ieškinio atsisakė (b. l. 162).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-01-09 nuosprendyje pripažino T. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje ir Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje. Nusprendžiu V. D. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalyje (b. l. 134–142). Vilniaus apygardos teismas 2015-04-21 nutartimi V. D. gynėjo apeliacinį skundą atmetė (b. l. 149–153).

Įmonė su 2015-07-02 prašymu kreipėsi į VMI ir prašė atnaujinti mokestinį ginčą dėl Patikrinimo akto ir su juo susijusių Vilniaus apskrities VMI 2014-09-11 sprendimo ir VMI 2014-02-23 sprendimo panaikinimo ar pakeitimo. Prašymas buvo grindžiamas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžiu bei MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 bei 7 punktais (b. l. 112–122). VMI 2015-07-23 sprendimu Nr. 69-91 mokestinio ginčo procesą atsisakė atnaujinti (b. l. 107–109).

Mokestinių ginčų bylų proceso atnaujinimo klausimus reglamentuoja MAĮ 160 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, mokestinio ginčo bylos, kurioje vietos mokesčių administratoriaus, centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės sprendimas nustatytu terminu nebuvo apskųstas, procesas gali būti atnaujintas šiame straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal MAĮ 160 straipsnio 2 dalį, procesas gali būti atnaujinamas, kai: 1) naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui mokestinio ginčo nagrinėjimo metu; 2) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos asmenų veikos nagrinėjant mokestinį ginčą; 4) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas ar nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti skundžiamą sprendimą; 5) mokesčių mokėtojas buvo neveiksnus ir nebuvo atstovaujamas atstovo pagal įstatymą; 6) mokestinį ginčą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės; 7) pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą; 8) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas; 9) būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką. Prašymas dėl proceso atnaujinimo paduodamas centriniam mokesčių administratoriui (kai jo arba vietos mokesčių administratoriaus sprendimas mokestinio ginčo byloje buvo galutinis) ar Mokestinių ginčų komisijai, kai galutinį sprendimą mokestinio ginčo byloje priėmė ši institucija (MAĮ 160 straipsnio 4 dalis).

Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas mokesčių mokėtojo iniciatyva įsiteisėjusių ir teismui neapskųstų sprendimų, priimtų mokestinių ginčų bylose, peržiūrėjimas galimas tik tenkinus mokesčių mokėtojo prašymą dėl proceso atnaujinimo. Neapskųstų sprendimų mokestinio ginčo byloje procesas gali būti atnaujinamas tik išimtiniu atveju, t. y. esant MAĮ 160 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams, kadangi įgyvendinant įsigaliojusiame sprendime nustatytas teises ir pareigas, formuojasi nauji teisiniai santykiai, kuriuose dalyvauja asmenys, nesusiję su išnagrinėta byla ir dėl to, pakeitus įsigaliojusį sprendimą, gali būti pažeisti naujųjų santykių dalyvių teisėti lūkesčiai ir interesai. Kita vertus, procesinius teisinius santykius būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Taigi, sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo, konkuruoja teisingo bylos išsprendimo siekis bei poreikis vengti kišimosi į pasibaigusius teisinius santykius.

Kaip jau minėta, 2015-07-02 prašymą dėl mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo Įmonė motyvavo MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 ir 7 punktais. Pagal MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 punktą, mokestinio ginčo bylos procesas gali būti atnaujinamas kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad mokestinio ginčo bylos procesas gali būti atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

V. D. teigimu, atliekant mokestinį patikrinimą ir Vilniaus apskrities VMI bei VMI sprendimuose nustatytos aplinkybės dėl Įmonės veiklos neatitinka Nuosprendžiu nustatytų aplinkybių, kadangi pareiškėjo vadovas nežinojo apie vadybininko T. D. veiksmus. Tuo taip pat grindžiama ir teisės taikymo klaidos padarymo aplinkybė. Pažymėjo, kad remiantis Nuosprendžiu, nusikalstamus veiksmus atliko ne Įmonės savininkas, o jos vadybininkas, todėl paaiškėjusios aplinkybės keičia taikomas materialines teisės normas.

Iš Nuosprendžio matyti, kad T. D. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje (sukčiavimas) bei 300 straipsnio 3 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu), kadangi panaudodamas netikrus UAB „Raimsta“ ir UAB „Somina“ dokumentus ir apgaule panaikino pareiškėjos 87 262 Lt PVM prievolę (b. l. 134–142). Pažymėtina, kad atlikus mokestinį patikrinimą buvo konstatuota, jog ūkinės operacijos tarp pareiškėjos ir UAB „Raimsta“ bei UAB „Somina“ įvyko ne tomis sąlygomis, kurios užfiksuotos PVM sąskaitose faktūrose, o minėtos bendrovės Įmonei negalėjo parduoti prekių, nurodytų sąskaitose faktūrose (b. l. 154–161). VMI 2014-12-23 sprendime detaliai išanalizuoti Įmonės veiksmai ir konstatuota, kad santykiuose su UAB „Raimsta“ bei UAB „Somina“ pareiškėjas veikė nesąžiningai mokestine prasme ir dėl šio nesąžiningumo prarado teisę į PVM atskaitą. Mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad dalyvavo į kito asmens sukčiavimą įtrauktame sandoryje. Tam, kad Nuosprendžiu nustatytos aplinkybės atitiktų MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 punktą, jos turėtų paneigti aplinkybę, kad Įmonė buvo nesąžininga mokestine prasme, tačiau tokių duomenų Nuosprendyje nėra. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje konstatuojama, kad teismas nustatė, jog T. D. veikė per nieko apie nusikalstamą sumanymą nežinojusį tėvą, šiam pasirašant dokumentus ir įtraukiant juos į įmonės buhalterinę apskaitą. Nuosprendyje nėra analizuojama, ar Įmonė bei jos vadovas V. D. galėjo ir turėjo žinoti apie sukčiavimą PVM srityje. Mokesčių administratorius atsiliepime teisingai atkreipia dėmesį į tai, kad dėl nusikalstamų T. D. veiksmų naudos turėjo pati Įmonė, kadangi jai buvo padidinta PVM atskaita. Kadangi Įmonė yra individuali įmonė, naudos iš to turėjo ir T. D. tėvas. Per trumpą laiką PVM atskaita padidinta labai ženklia suma, taigi Įmonės vadovui šis faktas turėjo kelti abejones ir versti elgtis rūpestingai bei atsakingai, t. y. domėtis gaunamos naudos priežastimi. Tai, kad V. D. nebuvo nuteistas, nereiškia, kad jo individuali įmonė nėra atsakinga mokestine prasme, kadangi abiejų pažeidimų kaltės formos yra skirtingos.

Taigi, Nuosprendyje bei Vilniaus apygardos teismo 2015-04-21 nutartyje nebuvo paneigti Vilniaus apskrities VMI 2014-09-11 sprendime bei VMI 2014-12-23 sprendime konstatuoti faktai, kuriais grindžiamas papildomai mokėtinų PVM sumų apskaičiavimas. Įmonės vadybininko T. D. kaltės nustatymas neeliminuoja Įmonės kaltės. T. D. nėra mokestinių teisinių santykių subjektas, todėl jo veiksmai yra aktualūs išimtinai kaip mokesčių mokėtojo atstovo veiksmai. Prievolė mokėti mokesčius išlieka Įmonei, ji T. D. neperkeliama.

Kadangi įsiteisėjusiu Nuosprendžiu nebuvo nustatyti žinomai melagingi mokestinio patikrinimo duomenys, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas, nėra pagrindo mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinti remiantis MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestines prievoles PVM sąskaitomis faktūromis, kurių kaip netikrų dokumentų pagaminimu, apkaltintas T. D., nesirėmė, todėl jos įtakos mokestiniam ginče neturėjo.

MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punktas reikalauja, kad būtų pateikti akivaizdūs esminio materialinės teisės normų pažeidimo įrodymai. Kadangi pateiktais dokumentais nėra paneigtos aplinkybės dėl Įmonės sukčiavimo PVM apmokestinamoje veikloje, t. y. nėra akivaizdžiai įrodyta, jog Įmonė negalėjo žinoti apie neteisėtą PVM atskaitą, o Nuosprendžiu mokestiniam patikrinimui reikšmingos aplinkybės nenustatytos, tai pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių negalima pripažinti lemiančiomis akivaizdžios teisės taikymo klaidos padarymą.

Pareiškėjas taip pat pateikia argumentus dėl to, kad mokesčių administratorius netinkamai paskaičiavo baudos ir delspinigių dydį, nes neatsižvelgė, kad dalis nepriemokos buvo sumokėta T. D., o taip pat nesąžiningai elgdamasis įvykdė sprendimą ir iš Įmonės sąskaitos išieškojo 82 676 Lt ekvivalentą eurais.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda. Delspinigių skaičiavimą reglamentuojančio MAĮ 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį) (1 punktas), už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje) (2 punktas) bei už pagal mokesčių mokėtojo prašymą nepagrįstai grąžintą (įskaitytą) mokesčio permoką (išskyrus tuos atvejus, kai per daug grąžinama (įskaitoma) dėl mokesčių administratoriaus klaidos) (3 punktas).

Baudžiamojoje T. D. byloje Vilniaus apskrities VMI 2014-10-22 pareiškė civilinį ieškinį dėl 87 262 Lt žalos atlyginimo iš atsakovų V. D. ir T. D.. T. D. 2014-10-27 sumokėjo 87 262 Lt (b. l. 47). Vilniaus apskrities VMI sprendimas buvo priimtas 2014-09-11, t. y. iki T. D. sumokant pinigus. Pinigų sumokėjimo faktas teritoriniam mokesčių administratoriui priimant sprendimą nebuvo įvykęs, todėl negalėjo būti žinomas ir negalėjo būti aptariamas. Mokestinio ginčo nagrinėjimo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka ir centriniam mokesčių administratoriui priimant 2014-12-23 sprendimą 87 262 Lt sumokėjimas jau turėjo būti žinomas. Iš VMI kartu su atsiliepimu pateiktų dokumentų matyti, jog mokesčių administravimo kompiuterinėje sistemoje T. D. sumokėti pinigai buvo gauti ir paskirstyti (b. l. 163-167). Savo sprendime VMI turėjo šį faktą kaip reikšmingą mokestiniam ginčui aptarti 2014-12-23 sprendime.

Pareiškėjas mokesčių paskaičiavimo remiantis Patikrinimo aktu teismui neskundė ir šiuo metu Vilniaus apskrities VMI 2014-09-11 sprendimas yra galiojantis. Šioje byloje pasisakytina tik dėl galimybės atnaujinti mokestinės bylos nagrinėjimą, bet ne dėl ankstesnių mokestinių sprendimų teisėtumo. Pareiškėjui VMI 2014-12-23 sprendimo priėmimo metu buvo akivaizdžios visos abejonės dėl sumos, nuo kurios buvo paskaičiuoti delspinigiais ir bauda, todėl savo argumentus jis galėjo išdėstyti skunde teismui. Laikyti baudos paskaičiavimo aplinkybes akivaizdžia teisės taikymo klaida negalima, nes šios aplinkybės yra ginčytinos. Ginčytinų aplinkybių traktavimas kaip teisės klaidos leistų bet kuriam asmeniui, kuris laiku neapskundė administracinio sprendimo, imtis veiksmų sprendimą peržiūrėti taikant atnaujinimo institutą pagal MAĮ 160 straipsnį, o tai neatitiktų šio instituto išimtinumo.

Kaip nurodė mokesčių administratorius, T. D. sumokėti 87 262 Lt buvo įskaičiuoti kitų Įmonės mokestinių nepriemokų padengimui. VMI viršininko 2004-12-20 įsakymu Nr. VA-193 patvirtintų Mokesčių mokėtojo sumokėtų sumų įskaitymo ir mokėjimo prievolių dydžių skirtumo pagal patikslintus mokėjimo prievolių dokumentus tvarkymo taisyklių 9.1 punkte nustatyta, kad pirmiausiai šių taisyklių III skyriuje nurodyta tvarka padengiamos: 1) Administraciniu teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka priimtu procesiniu dokumentu paskirtos už administracinius teisės pažeidimus mokėtinos baudos suma, jei mokesčių mokėtojas mokėjimo nurodyme nurodo ROIK ar ATP identifikacinį numerį; 2) po to padengiamos mokėjimo nurodyme nurodyto įmokos kodo mokesčių mokėjimo prievolės ar Administraciniu teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka priimtu procesiniu dokumentu paskirtos už administracinius teisės pažeidimus baudos mokėtina suma, kai mokesčių mokėtojas mokėjimo nurodyme nėra nurodęs ROIK ar ATP identifikacinio numerio ir taip toliau. Mokėjimo nurodyme, kuriuo į VMI biudžeto lėšų surenkamąją sąskaitą sumokėta 87 262 Lt, mokėtoju nurodytas T. D., grafoje „Kliento kodas gavėjo IS“ nurodytas V. D. IĮ kodas 124410642, įmokos kodas 1001, o paskirtyje nurodytas ikiteisminio tyrimo numeris (b. l. 124, 163).

Pareiškėjas neginčijo T. D. sumokėtos sumos paskirstymo, paduodamas atskirą skundą mokesčių administratoriui, nors pagal MAĮ 144 straipsnį turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Šioje byloje pinigų įskaitymo klausimo teisėtumas nagrinėtinas tik MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punkto aspektu, o ne kaip atskiras ginčas dėl mokesčių administratoriaus veiksmų. Klausimas dėl to, ar centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Vilniaus apskrities VMI 2014-09-11 sprendimo turėjo spręsti klausimą dėl T. D. sumokėtų pinigų paskirstymo teisingumo, negali būti aiškinamas kaip akivaizdi materialios teisės taikymo klaida, kadangi teisiškai reikšmingos aplinkybės ir jų kvalifikavimas nėra akivaizdžios. Daroma išvada, kad ginčas dėl pinigų paskirstymo galėjo būti sprendžiamas atskira tvarka, pareiškėjui paduodant skundą MAĮ 144 straipsnio tvarka. Patikrinimo akto pagrindu kilusio mokestinio ginčo išsprendimui mokesčių paskirstymo aplinkybė reikšmės neturi. Bet koks mokesčių paskirstymas gali būti tikslinamas sprendimų dėl mokestinio ginčo vykdymo procese.

Kadangi pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nėra pagrindo mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinti remiantis MAĮ 160 straipsnio 2 dalies 7 punktu.

Vienu iš reikalavimų skunde teismui pareiškėjas nurodo reikalavimą įpareigoti grąžinti išieškotus 35 807,57 Eur arba 25 273,08 Eur. Kadangi pareiškėjas tokio reikalavimo mokesčių administratoriui nėra kėlęs, tai atskiras administracinis sprendimas nėra priimtas ir tiesiogiai toks ginčas teisme nenagrinėjamas (MAĮ 144, 145 straipsnio 1 dalis). Byla šioje dalyje nutraukiama kaip nenagrinėtina administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).

Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti mokestinio ginčo bylos proceso dėl Vilniaus apskrities VMI 2014-09-11 sprendimo Nr. (4.65)-FRO682-554 bei VMI 2014-12-23 sprendimo Nr. 69-159 panaikinimo arba pakeitimo. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, o jos priimtas 2015-07-23 sprendimas Nr. 69-91 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pripažinus prašomą panaikinti sprendimą teisėtu ir pagrįstu, negali būti tenkinami ir Įmonės skundo reikalavimas atnaujinti mokestinį ginčą dėl Patikrinimo akto ir su juo susijusių Vilniaus apskrities VMI 2014-09-11 sprendimo bei VMI 2015-02-23 sprendimo. V. D. individualios įmonės skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsniais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Bylą dalyje dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti išieškotus 35 807,57 Eur arba 25 273,08 Eur, kurie buvo sumokėti pagal civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nutraukti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jūra Marija Strumskienė