- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-04-08
- Bylos Nr.
- e2A-179-425/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-00625-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laimantas Misiūnas
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, VĮ Valstybinių miškų urėdijai, Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- R. M.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, veikdamas Šiaulių apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-3333-1028/2025 pagal pareiškėjos R. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos, VĮ Valstybinių miškų urėdijai, Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja R. M. pateikė teismui pareiškimą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublika yra skyrusi K. A., mirusiam (duomenys neskelbtini), 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), ir kad K. A. turėjo subjektinę teisę iš valstybės įsigyti (pirkti) 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), tikslu notarui teismo sprendimo pagrindu išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės liudijimą į mirusio brolio K. A. turėtą turtinę reikalavimo teisę, t. y. iš valstybės įsigyti (pirkti) 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).
2. Pareiškime nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjos R. M. brolis K. A., kuris testamentu jam priklausantį visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą paliko pareiškėjai R. M., Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarė B. Š. (duomenys neskelbtini) išdavė liudijimą, kuriame nurodė, kad R. M. yra priėmusi K. A. palikimą. Tačiau nustatant velionio K. A. palikimo sudėtį pastebėta, kad nuo 1995 metų iki pat mirties jo realiai naudotas iš valstybės gautas 5 ha žemės sklypas (miškas) (duomenys neskelbtini), nėra galutinai suformuotas bei nėra registruotas palikėjo vardu Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje. Tarp K. A. likusių dokumentų taip pat nerasta valstybinės žemės sklypo (miško) pirkimo-pardavimo sutarties. Nepaisant to, nurodė, kad likę kiti dokumentai bei faktinės aplinkybės patvirtina, kad Lietuvos valstybė K. A. skyrė 5 ha žemės sklypą (mišką) (duomenys neskelbtini), ir kad jis turėjo subjektinę teisę įsigyti šį valstybinės žemės (miško) sklypą.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir Tarnyba) atsiliepime prašė pareiškėjos pareiškimo dėl juridinę reikšme turinčio fakto nustatymo netenkinti. Nurodė, kad minimas miškas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė, K. A. nebuvo sudaręs pareiškėjos pareiškime minimo miško valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, todėl laikytina, kad įstatymo leidėjo nustatytais terminais jis neįgyvendino teisės įsigyti miškų ūkio paskirties žemę. Nurodė, kad valstybinė žemė, įskaitant ir valstybinę miškų ūkio paskirties žemę, yra parduodama tik įstatymų nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio bei Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio nuostatos nenumato galimybės parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypų, įskaitant sumokėtas valstybės vienkartines išmokas.
4. Taip pat nurodė, kad pareiškėjos pateiktame Lietuvos taupomojo banko K. A. taupomosios knygelės (sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)) dublikate nurodyta, kad „nurašyta už mišką“ 12 742,40 Lt, mokėjimo data taisyta, todėl neaišku, kokio 1995 metų mėnesio 20 dieną buvo pinigai nurašyti, taip pat neaišku, kodėl banko darbuotoja V. Č. užrašė, kad mokama už mišką, jei 1995 m. birželio 29 d. mokėjimo pranešime nebuvo tiksliai įvardinta, kad turi būti mokama už mišką. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu įrašyta, kad pranešime nurodytos sumos išmokėtos ir nurašytos, jei iš taupomosios knygelės sąskaitos (duomenys neskelbtini) įrašų matyti, kad buvo nurašyta tik 12 742,40 Lt suma, kuri nesutampa su mokėjimo pranešime nurodyta suma „15 928 Lt“. Nacionalinė žemės tarnybos nuomone, pareiškėja neįrodė, kad pagal 1995 m. birželio 29 d. mokėjimo pranešimą K. A. mokėjo už miškų ūkio paskirties žemę. Pasak suinteresuoto asmens, K. A. nebuvo sumokėjęs mokėjimo pranešimo nurodytos kainos „15 928 Lt“, žemės sklypas nebuvo paženklintas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, žemės sklypas nebuvo privatizuotas. Taigi, nepriklausomai nuo to, kas įrašyta miškotvarkos projekte, K. A. nebuvo ginčo žemės savininkas, nes savininkė ir 1995 m. buvo ir šiuo metu yra Lietuvos Respublika.
5. Suinteresuotas asmuo VĮ Valstybinių miškų urėdija pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad galiojantys teisės aktai nenumato Valstybinių miškų urėdijai teisės spręsti dėl jai neperduoto valdyti turto, teismo prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
6. Suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija informavo, kad 5 ha ploto miškas (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), Šiaulių rajono savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso, nėra įtrauktas į bešeimininkio turto sąrašą, todėl įrodymų vertinimą ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo klausimą paliko spręsti teismu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublika yra skyrusi K. A., a/k (duomenys neskelbtini) mir. (duomenys neskelbtini), 5 ha ploto miško sklypą (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), ir kad K. A., apmokėjęs miško sklypo įsigijimo kainą, turėjo subjektinę teisę iš valstybės įsigyti (pirkti) 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Nurodė, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas būtinas tam, kad notaras teismo sprendimo pagrindu galėtų išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės liudijimą į mirusio brolio K. A. turėtą turtinę reikalavimo teisę, t. y. iš valstybės įsigyti (pirkti) 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) bei užbaigti nurodyto miško sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, jį įforminant teisiškai.
8. Teismas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad K. A. siekė įsigyti valstybinę žemę ar mišką ir apmokėjo visą valstybės įgaliotų institucijų nurodytą kainą. Iš pareiškėjos pateiktų įrodymų taip pat nustatė, kad K. A. jau 1996 m. sausio 5 d. sudarė privataus miško miškotvarkos projekto rengimo sutartį, pagal kurią buvo parengtas miškotvarkos projektas 1996-2005 metams, 5 ha ploto miško žemės sklypui (duomenys neskelbtini), buv. Kurtuvėnų girininkijos kvartalas Nr. (duomenys neskelbtini), 1996 m. sausio 5 d. sutartyje K. A. nurodytas kaip privataus miško savininkas.
9. Iš pateikto 2000 m. kovo 7 d. Šiaulių miškų urėdijos Kurtuvėnų girininkijos leidimo miškui kirsti nustatė, kad jame nurodyta, jog K. A., remiantis miškotvarkos projektu, leidžiama kirsti mišką 84 kvartale. Leidime išbrauktas žodis pretendentui ir paliktas žodis – miško savininkui, kaip ir leidimo viršuje, dešiniajame kampe nurodyta – miško savininkui, leidimą išdavė Privačių miškų tarnybos viršininkas, leidimas patvirtintas Šiaulių miškų urėdijos antspaudu, kas, teismo vertinimu, rodo, kad valstybinės institucijos pagal tuo metu turimą informaciją K. A. laikė miško savininku.
10. Atsižvelgęs į visas nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad K. A. buvo atlikęs pradinius esminius veiksmus siekdamas įsigyti nurodytą miško sklypą, sumokėjo už jį pinigus, tačiau dėl nežinomų priežasčių pirkimo-pardavimo sandoris teisiškai arba nebuvo iki galo įformintas, arba įregistruotas, o per ilgą laiką tokie duomenys ir dokumentai nebeišliko. Sprendė, kad kaina už miško sklypą buvo sumokėta, o tai yra esminis bet kokio pirkimo-pardavimo sandorio patvirtinimo faktas, net jei po to pirkimas-pardavimas nėra iki galo tinkamai teisiškai įforminamas. Nurodė, kad tokiu atveju lieka klausimas ne dėl vykusio ar nevykusio pirkimo-pardavimo sandorio fakto, o dėl jo teisinio įforminimo užbaigimo. Dėl to nurodė, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjos pareiškimą ir nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja, kaip K. A. teisių paveldėtoja, galėtų užbaigti ginčo miško sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, jį įforminant teisiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir apeliantė) prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.
Šalies argumentai
11.1. Apeliantė teigia, kad po civilinės bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, Nacionalinė žemės tarnyba savo archyve aptiko Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl asmenų, turinčių specialių miškininkystės žinių ir miškų tvarkymo patirties, miško pirkimo ne konkurso būdu miškų ūkio veiklai“ išrašą, kuriame 5 ha miškas skirtas miškininkystės žinių ir patirties turinčiai M. L. L., šioje byloje rado ir (duomenys neskelbtini), žemės reformos ne konkurso tvarka žemėtvarkos projektą, kuriame yra nurodyta K. A. pavardė, sklypo numeris Nr. (duomenys neskelbtini), tiksli vieta ir nominali 9 955 Lt neindeksuota kaina.
11.2. Tarnyba nurodo neginčijanti pirmosios instancijos teismo sprendimo toje dalyje, kurioje teismas vertino, kad K. A. valstybė buvo skyrusi 5 ha miško plotą, tačiau tai nereiškia, kad K. A. tebeturėjo subjektinę teisę mirties momentu sudaryti miškų ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ar, kad buvo sumokėjęs visą miškų ūkio paskirties žemės sklypo kainą.
11.3. Mano, kad teismas sprendime netinkamai vertino valstybinių miškų pardavimo asmenims, turintiems specialių miškininkystės žinių ir miškų tvarkymo teisinį reglamentavimą ir apskritai nevertino, ar šiuo metu galiojantys teisės aktai numato galimybę parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypus.
11.4. Pasak apeliantės, valstybinės žemės pardavimą reglamentuoja imperatyvios įstatymų normos, todėl valstybinė žemė, įskaitant ir valstybinę miškų ūkio paskirties žemę, yra parduodama tik įstatymų nustatytais atvejais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šiuo metu galiojančios Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio bei Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio nuostatos nenumato galimybės parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypų, įskaitant sumokėtas valstybės vienkartines išmokas. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymui (1997 m. liepos 2 d. Nr. VIII-370), Žemės reformos įstatyme (redakcija, įsigaliojusi nuo 1997 m. liepos 23 d.) nebeliko sąlygos, leidžiančios asmenims, turintiems specialių miškininkystės žinių ir miškų tvarkymo patirtį, pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypus.
Žemesnės instancijos teismas
11.5. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas, kad kaina apskaičiuota teisingai ir nėra pagrindo ja abejoti, sprendė ne tik neturėdamas kvalifikaciją apskaičiuoti miškų ūkio paskirties žemės sklypo kainą turinčių asmenų dokumentų, bet nesirėmė 1995 m. birželio 29 d. mokėjimo pranešimo parengimo metu galiojusiais teisės aktais, kurie numatė, kaip žemės ir miško medynų kaina turi būti indeksuojama ir nustatė kokiu konkrečiu koeficientu turėjo būti indeksuojama miško medynų kaina.
11.6. Nacionalinė žemės tarnyba neginčija, kad 1995 m. birželio 29 d. mokėjimo pranešime nurodyta neindeksuota (nominali) kaina – 9 955 Lt yra apskaičiuota teisingai, tačiau iš mokėjimo pranešimo matyti, kad 15 928 Lt yra gauta miško žemės ir miško medynų neindeksuotą bendrą kainą (9 955 Lt) padauginus iš indekso „1,6“, kuris buvo skirtas miško žemei, bet ne miško medynams indeksuoti.
11.7. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir tinkamai (remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais dėl kainos indeksavimo) neįvertino, kad K. A. nebuvo sumokėjęs visos kainos, todėl mirties momentu jis neturėjo turtinės teisės pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, todėl jo įpėdinė negali turėti teisėto lūkesčio pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą.
11.8. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismo išvada dėl pilno kainos sumokėjimo, grynų pinigų mokėjimo, kai nėra konkrečiai nurodyta, kiek grynų pinigų mokėta, yra niekuo nepagrįsta ir neatitinka įmokų mokėjimo metu galiojusių teisės aktų.
11.9. Nurodo, kad K. A. Lietuvos taupomojo banko taupomosios knygelės investicinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (dublikato) lapo „Žymos“ antrasis įrašas įrodo, kad „1995-XII-20“ buvo nurašyta už mišką 12 742,40 Lt, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo spręsti, kad K. A. kokiu nors būdu 1995 m. gruodžio 20 d. būtų galėjęs sumokėti dar ir 398,20 Lt žemės kainą valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis, ar, kad buvo mokėti kokie nors gryni pinigai, nes mokėjimo pranešime nėra nurodyta, kad būtų buvę mokėti kokie nors gryni pinigai (ar nurodyta konkreti jų suma), pareiškėja taip pat nebuvo į bylą, ją nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikusi įrodymų, kad buvo radusi grynų pinigų įmokėjimo kvitus, kuriuos galėtų pateikti.
11.10. Teigia, kad iš viso 5 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), indeksuota kaina 1995 m. rugsėjo 28 d. būklei buvo 32 402 Lt. Ir būtent tokia teisinga indeksuota kaina valstybei priklausantis ginčo miškų ūkio paskirties žemės sklypas galėjo būti parduodamas K. A., nes K. A. kainos neginčijamai nebuvo sumokėjęs iki 1995 m. rugsėjo 1 d. Pirmosios instancijos teismas, neįsitikinęs kaip turi būti indeksuojama miško medynų tūrio kaina (vertė), kai K. A. pagal 1995 m. birželio 29 d. mokėjimo pranešimą mokėjo tik 1995-12-20, neturėjo teisinio pagrindo skundžiamame sprendime nurodyti, kad „K. A., apmokėjęs miško sklypo įsigijimo kainą, turėjo subjektinę teisę iš valstybės įsigyti (pirkti) 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini)“
11.11. Pažymi, kad teismas visiškai nevertino, ar K. A. mokėjo įmokas būdamas santuokoje su sutuoktine A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) K. A. 2026 m. balandžio 19 d. testamente yra įpareigojęs testamentinę įpėdinę R. M. sumokėti jo sutuoktinei A. A. 4 000 Eur, todėl liko byloje neišsiaiškinta, ar A. A. turėjo teisę į ½ įmokų, ar ji nėra suinteresuota šios civilinės bylos baigtimi.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pareiškėja prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12.1. Atsiliepime nurodoma, kad Tarnyba proceso pradžioje tvirtino, jog K. A. valstybė nebuvo skyrusi miško sklypo, vėliau darė prielaidą, kad miško sklypas jam galėjo būti skirtas tik kaip tarnybinė dala. Apeliaciniame skunde jau sutinkama su pareiškėja, kad valstybė visgi buvo skyrusi Kazimierui A. M. sklypą pirkti, ir kad jis tuo turtu naudojosi iki savo mirties. Tarnybai kartu su skundu pateikus Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl asmenų, turinčių specialių miškininkystės žinių ir miškų tvarkymo patirties, miško pirkimo ne konkurso būdu miškų ūkio veiklai“ išrašo kopiją, (duomenys neskelbtini), žemės reformos pirkimui ne konkurso tvarka žemėtvarkos projekto kopiją, galima daryti išvadą, kad tarp šalių ginčo dėl to, kad valstybė buvo skyrusi K. A. miško sklypą pirkti, nebeliko.
12.2. Nurodo, kad po atsiskaitymo pareiškėjos broliui K. A. miško sklypas buvo perduotas faktiniam valdymui. K. A. miško sklypu naudojosi iki pat savo mirties. Valstybė nebuvo pareiškusi jam pretenzijų dėl šio sklypo grąžinimo ar atlaisvinimo. Tarnybos argumentai, kad urėdijos darbuotojas, išduodamas minėtą leidimą, galbūt, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, atmestini, nes grindžiami prielaidomis, o ne nustatytomis aplinkybėmis.
12.3. Mano, kad Tarnybos argumentai dėl K. A. tik dalies kainos sumokėjimo už jam skirto pirkti miško sklypą atmestini, kaip prieštaraujantys objektyviai nustatytoms aplinkybėms bei teisiniam reglamentavimui. K. A. skirtas 1995 m. mokėjimo pranešimas savo forma yra identiškas Tvarkos 4 priedui. Pranešimas patvirtintas Šiaulių apskrities valdytojo, turėjusio teisę parduoti privatiems asmenims valstybinę žemę, administracijos antspaudu. Taigi pranešimas buvo skirtas būtent apmokėti įsigyjamą iš valstybės žemės ar miško sklypo kainą. Mokėjimo pranešimas pilnai užpildytas, o jame nurodytos sumos patvirtintos kaip apmokėtos 1995 m. gruodžio 20 d., su banko antspaudu, darbuotojos pavarde ir parašu. Kadangi mokėjimo pranešime banko darbuotoja patvirtino, jog jame nurodytos sumos yra išmokėtos ir nurašytos iš K. A. banko sąskaitos, galima daryti neginčijamą išvadą, kad visa 1995 m. birželio 29 d. mokėjimo pranešime nurodyta 15 928 Lt suma padengta iš K. A. banko sąskaitos (indėlio) arba sumokėjus dalį kainos ir grynais pinigais.
Šalies argumentai
12.4. Pareiškėjos teigimu, Tarnybos argumentai, kad šiuo metu nebėra teisinės galimybės pareiškėjai perimti mirusio brolio K. A. turtinės teisės, atmestini kaip nepagrįsti. Vadovaujantis ginčo laikotarpiu bei dabar galiojančiais Lietuvos Respublikos žemės reformos, Žemės įstatymais, Civiliniu kodeksu, piliečiai tebeturi teisę pirkti iš valstybės žemę. Teisės aktai nėra numatę imperatyvaus draudimo piliečiams pirkti iš valstybės nekilnojamąjį turtą. Pažymi, kad K. A. iki 1995 m. gruodžio 20 d. sumokėjus visą kainą už miško sklypą, pareiškėjai, paveldėjusiai brolio turtą ir turtines teises, būtų aktuali tik pirkimo-pardavimo sutarties su valstybe įforminimo (pasirašymo ir įregistravimo) tvarka.
12.5. Nors apeliaciniame skunde abejojama, ar viena pareiškėja turi teisę paveldėti mirusio brolio palikimą, kai jis buvo vedęs, pareiškėjos teigimu, tokia abejonė atmestina, nes santuoką K. A. sudarė (duomenys neskelbtini), t. y., gerokai vėliau nei jam buvo skirtas miško sklypas ir už kurį jis sumokėjo visą kainą.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija nurodo, kad ginčo klausimą palieka spręsti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
15. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiamas teismo sprendimo, kuriuo patenkintas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
16. Pareiškėja R. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublika yra skyrusi K. A., mirusiam (duomenys neskelbtini), 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), ir kad K. A. turėjo subjektinę teisę iš valstybės įsigyti (pirkti) 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), tikslu notarui teismo sprendimo pagrindu išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės liudijimą į mirusio brolio K. A. turėtą turtinę reikalavimo teisę, t. y. iš valstybės įsigyti (pirkti) 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).
17. Pareiškimą grindė tuo, kad miręs pareiškėjos brolis nuo 1995 metų iki pat mirties realiai naudojo iš valstybės gautą 5 ha žemės sklypą (mišką) (duomenys neskelbtini), tačiau šis žemės sklypas nebuvo registruotas palikėjo vardu, nerasta valstybinės žemės sklypo (miško) pirkimo-pardavimo sutartis. Pareiškėja teigė, kad likę kiti dokumentai bei faktinės aplinkybės patvirtina, kad Lietuvos valstybė K. A. skyrė 5 ha žemės sklypą (mišką) (duomenys neskelbtini), ir kad jis turėjo subjektinę teisę įsigyti šį valstybinės žemės (miško) sklypą.
18. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba su pareiškimu nesutiko, teigdama, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos broliui buvo skirtas sklypas išsipirkimui, svarstydama, kad tai galėjo būti tarnybinė dala, taip pat argumentavo, kad K. A. nesumokėjo visos reikiamos sumos už miško žemę, be to, teigė, kad šiuo metu valstybinės žemės pardavimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato galimybės išsipirkti valstybinės miško žemės, įskaitant sumokėtas valstybės vienkartines išmokas. Kartu su apeliaciniu skundu apeliantė pateikė naujus rašytinius įrodymus – Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl asmenų, turinčių specialių miškininkystės žinių ir miškų tvarkymo patirties, miško pirkimo ne konkurso būdu miškų ūkio veiklai“ išrašą, kuriame 5 ha miškas skirtas miškininkystės žinių ir patirties turinčiai M. L. L., ir (duomenys neskelbtini), žemės reformos ne konkurso tvarka žemėtvarkos projektą, kuriame yra nurodyta K. A. pavardė, sklypo numeris Nr. (duomenys neskelbtini), tiksli vieta ir nominali (neindeksuota kaina) 9 955 Lt. Šių įrodymų priėmimui pareiškėja neprieštarauja, todėl apeliacinės instancijos teismas juos priima ir vertina kartu su kitais byloje jau esančiais rašytiniais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškimą bei prie jo pridėtus rašytinius įrodymus, Nacionalinės žemės tarnybos kartu su apeliaciniu skundu naujai pateiktus rašytinius įrodymus, sprendžia, kad pareiškimas neatitinka įstatymo numatytų sąlygų jo patenkinimui, be to, šioje konkrečioje byloje yra kilęs ginčas dėl teisės.
20. Civilinio proceso teisena dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo turi specialią paskirtį ir gali būti naudojama tik esant tam tikroms įstatymų nustatytoms prielaidoms. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.
21. Kaip matyti iš pareiškėjos pateikto pareiškimo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą, galutinis pareiškėjos siekis yra ginčo turto, t. y. valstybinės žemės, perleidimas pareiškėjai, kaip K. A. paveldėtojai, sudarant su valstybe, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, miško žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, šią aplinkybę iš esmės teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Pareiškėja pareiškime teigė, kad nerasta pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau visi kiti turimi įrodymai įrodo, kad K. A. buvo skirtas išsipirkimui miško žemės sklypas, kad už išperkamą žemę K. A. sumokėjo visą sumą.
22. Nacionalinei žemės tarnybai kartu su apeliaciniu skundu pateikus naujus rašytinius įrodymus – (duomenys neskelbtini), žemės reformos ne konkurso tvarka žemėtvarkos projektą, kuriame yra nurodyta K. A. pavardė, sklypo numeris Nr. (duomenys neskelbtini), plane įbraižyta tiksli vieta ir 9 955 Lt nominali neindeksuota kaina, prie pastabų nurodyta žyma „perka“, ginčo, kad K. A. valstybė buvo skyrusi 5 ha miško plotą, iš esmės neliko, taip nurodoma tiek apeliantės skunde, tiek atsiliepime į jį. Tačiau Nacionalinė žemės tarnyba ginčija, kad K. A. įgijo subjektinę teisę sudaryti miškų ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kad buvo sumokėjęs visą miškų ūkio paskirties žemės sklypo kainą, tokie patys argumentai nurodyti ir Nacionalinės žemės tarnybos 2024 m. spalio 9 d. atsakyme pareiškėjos atstovui advokatui į paklausimą dėl informacijos apie ginčo žemės sklypą pateikimo.
23. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės konstatavo, kad nėra išlikę tik dokumentai apie pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esant išlikusiems atitinkamiems rašytiniams įrodymams apie miško žemės sklypo priskyrimą išsipirkimui, esant duomenims apie K. A. mokėjimus už šią miško žemę, pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo neatitinka vienos esminių sąlygų – pareiškėja nėra praradusi dokumentų, kad Lietuvos Respublika yra skyrusi K. A., mirusiam (duomenys neskelbtini), 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), ir kad K. A. turėjo subjektinę teisę iš valstybės įsigyti (pirkti) 5 ha ploto mišką (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)).
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors sprendimo motyvuojamoje dalyje konstatuojama, kad šiuo atveju lieka klausimas tik dėl sandorio teisinio įforminimo užbaigimo, sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl K. A. turėtos subjektinės teisės pirkti valstybinę miško žemę, nėra juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto nustatymo pareiškėja neįgyja teisės užbaigti sandorio įforminimo procedūrų, jai nepripažįstama teisė, o Tarnybai neatsiranda pareiga pasirašyti pirkimo – pardavimo sutartį. Akivaizdu, kad priėmus skundžiamą sprendimą, kyla teisinis ginčas dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, o tokio ginčo įrodinėjimo dalyką sudaro būtent šioje byloje pareiškėjos prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, t. y. kad valstybė buvo skyrusi K. A. žemės sklypą išsipirkimui, kad buvo sumokėta visa kaina ir K. A. turėjo teisę sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį. Svarbu tai, kad ypatingoji teisena yra skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, o kasacinio teismo yra išaiškinta, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra arba turi būti įrodinėjimo dalykas kitoje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018).
25. Sprendžiant pareiškėjos keliamus klausimus ir tarp šalių kilusį ginčą, turi būti vertinama, ar pareiškėjos turimi dokumentai yra pakankami pripažinti K. A. turėjus subjektinę teisę su valstybe sudaryti 5 ha ploto miško (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pirkimo – pardavimo sutartį, ar turimų pareiškėjos duomenų pakanka nustatyti, kad K. A. įgyvendino visas tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatytas sąlygas valstybinės žemės sklypo išsipirkimui, ar sumokėjo visą pirkimo kainą ir, galiausiai, ar pareiškėjai, kaip palikėjo įpėdinei, gali pereiti teisė sudaryti ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį su valstybe ir pan. Pripažinus, kad pareiškėjos reiškiami reikalavimai yra dėl teisės pripažinimo ir byloje kyla materialinės teisės taikymo ir įrodymų vertinimo klausimai, pareiškėjos pateiktas pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negalėjo būti tenkinamas.
26. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai siekiant valstybinės žemės išsipirkimo procedūros užbaigimo ir nuosavybės įgijimo, o Nacionalinei žemės tarnybai nesutinkant, kad K. A. turėjo teisę sudaryti miško žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, ir kad pareiškėjai, kaip palikėjo paveldėtojai, perėjo teisė su valstybe sudaryti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, iš esmės tarp šalių, t. y. valstybinės žemės patikėtinės Nacionalinės žemės tarnybos ir palikėjo turto paveldėtojos, kyla ginčas dėl teisės išsipirkti / užbaigti valstybinės žemės išsipirkimo procedūrą pripažinimo, o tokiu atveju juridinis faktas negali būti nustatinėjamas, toks klausimas turi būti sprendžiamas ieškinio teisenos tvarka.
27. Byloje nustačius, kad tarp šalių kyla ginčas dėl teisės pripažinimo, o byloje esant duomenims, kad pareiškėja turi įrodymus, kuriais galėtų grįsti savo reikalavimą dėl teisės pripažinimo, pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju egzistuoja visos privalomos prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui reikalingos sąlygos, pareiškėja nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste turėjo teisę reikšti ieškinį ginčo teisenos tvarka dėl teisės pripažinimo / įpareigojimo sudaryti sutartį, o ne prašyti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.
29. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad yra pagrindas suinteresuoto asmens apeliacinį skundą tenkinti ir skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nusprendžia:
panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos R. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.