- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-01
- Bylos Nr.
- e2A-1974-852/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18961-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- viešosios įstaigos „Menachemo gimnazija“
- Atsakovas
- G. A.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos „Menachemo gimnazija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos „Menachemo gimnazija“ ieškinį atsakovei G. A. dėl sumų, susijusių su darbo teisiniais santykiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir darbo ginčų komisija, DGK) 2020 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. DGKS-3544 darbo byloje Nr. APS-131-10028, išnagrinėjusi darbo bylą pagal ieškovės G. A. 2020 m. liepos 9 d. prašymą nusprendė pripažinti, kad ieškovės G. A. draudžiamosios pajamos iš darbo santykių su atsakove už 2020 m. kovo mėn. sudarė 1154,74 EUR; išieškoti ieškovės G. A. naudai iš atsakovės VšĮ „Menachemo gimnazija“ 125,54 EUR, atskaičius mokesčius, darbo užmokesčio už 2020 m. kovo mėn.; išieškoti ieškovės G. A. naudai iš atsakovės VšĮ „Menachemo gimnazija“ 2630,03 EUR darbo užmokesčio už 2020 m. balandžio mėn. kartu su kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitine išmoka Darbo kodekso (toliau – DK) 56 straipsnio 2 dalies pagrindu; išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės 12,19 EUR delspinigių už pavėluoti darbo užmokesčio mokėjimą už 2020 m. sausio – vasario mėn.; išieškoti ieškovės naudai iš atsakovės 1164,68 EUR, neatskaičius mokesčius, netesybas (DK 147 straipsnio 2 dalis).
Šalies argumentai
2. Ieškovė VšĮ „Menachemo gimnazija“ kreipėsi į teismą, prašydama išnagrinėti darbo ginčą iš esmės ir visiškai atmesti atsakovės G. A. 2020 m. liepos 9 d. prašymą „Dėl darbo sutarties nutraukimo neįforminimo, darbo užmokesčio ir netesybų išmokėjimo“, teismo sprendimui įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimą panaikinti. Ieškovė nurodė, kad atsakovė G. A. 2020 m. balandžio 29 d. kreipėsi į darbo ginčų komisiją, prašydama įpareigoti darbdavę atleisti ją pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, priteisti 750 EUR atlyginimą, delspinigius už atlyginimų vėlavimus, kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netesybas, vieno darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Darbo ginčų komisija darbuotojos prašymą tenkino. Tačiau ieškovės vertinimu, darbo ginčų komisija apskritai neturi teisės „pripažinti“ draudžiamųjų pajamų dydį. Draudžiamosios pajamos yra nustatomos (pripažįstamos) oficialiame valstybės registre – Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre. Duomenų apie draudžiamąsias pajamas įrašymo į registrą tvarką nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 13 straipsnis ir tik šiame straipsnyje nustatyta tvarka (o ne DGK sprendimu) gali būti įrašomi, keičiami, papildomi duomenys apie draudžiamųjų pajamų dydį. Duomenis Sodrai (kuri yra minėto registro tvarkytoja) teikia darbdaviai, tačiau dėl VSDĮ 13 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodytų priežasčių (dėl skolų socialinio draudimo fondo biudžetui) Sodra traktavo ieškovę kaip veiklos nevykdantį subjektą ir nepriimdavo (neįskaitydavo į registrą) informacijos apie draudžiamąsias pajamas. Tuo tarpu DGK duomenis nustatinėjo iš neįteisintų šalutinių šaltinių: draudėjos (ieškovės) Sodrai pateiktos, tačiau pastarosios nepriimtos (neįrašytos į registrą) informacijos – už 2020 m. sausio mėn., ir iš atsakovės darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio – „pripažįstant“ draudžiamąsias pajamas už 2020 m. vasario-kovo mėn. DGK sprendime (tiek motyvuojamojoje, tiek rezoliucinėje dalyse) a priori neteisėtai ir nepagrįstai nustatytos ir „pripažintos“ ieškovės draudžiamosios pajamos ir visi DGK sprendimo tolesni skaičiavimai. Ieškovė pabrėžia, jog tiek kompensacijai už nepanaudotas atostogas, tiek išeitinės išmokos, tiek netesybų apskaičiavimui svarbu ne draudžiamosios pajamos, o darbuotojos (atsakovės) vidutinis darbo užmokestis. Preliminariai nustatyta, jog atsakovės priskaičiuotasis (ir, atskaičius mokesčius, išmokėtas) vidutinis darbo užmokestis buvo žymiai mažesnis, negu DGK 2020 m. birželio 1 d. sprendime nustatytos atsakovės draudžiamosios pajamos. Kadangi DGK vadovavosi visai kitokiomis „draudžiamųjų pajamų“ sumomis, o ne atsakovės realiu vidutiniu darbo užmokesčiu, todėl akivaizdu, kad DGK sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Ieškovės teigimu, ji su atsakove visiškai atsiskaitė (atsiskaitymo mastas yra pagal vidutinio darbo užmokesčio duomenis), todėl atsakovei negali būti priteisti nei 125,54 EUR atlyginimas už 2020 m. kovo mėn., nei 2630,03 EUR darbo užmokesčio už 2020 m. balandžio mėn. (pabrėžė, kad net ir maksimalus atsakovės darbo užmokestis pagal darbo sutartį niekada neviršijo 750 EUR, atskaičius mokesčius), nei kitos DGK sprendime nurodytos (priteistos) išmokos, netesybos, delspinigiai, kompensacijos. Priešingai negu nurodyta DGK sprendime, ieškovė niekuomet nedeklaravo esą atsakovės pajamos iš darbo santykių su ieškove sudarė net 2630,03 EUR. Realios atsakovės pajamos iš darbo santykių su ieškove nustatytinos remiantis faktiškai priskaičiuotomis ir išmokėtomis sumomis, kurios nustatytinos iš pažymos apie atsakovės vidutinį darbo užmokestį. Ieškovės nuomone, atsakovei priklausytų apie 700 EUR netesybos už iš dalies pavėluotą atsiskaitymą pagal darbo užmokestį ir su juo susijusias išmokas. Tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos teismuose suformuotą praktiką ir faktines objektyviais bylos aplinkybes, netesybos atsakovei nepriteistinos dėl žemiau nurodomų teisinių – faktinių aplinkybių: 1) ieškovė yra ne pelno siekianti viešoji įstaiga, turi paramos gavėjos statusą, vykdo vaikų ikimokyklinį ir mokyklinį ugdymą, iš vaikų tėvų ar globėjų pinigai neimami. Tai reiškia, kad ieškovė yra viešasis (viešojo sektoriaus) subjektas, kuris tenkina Lietuvos vaikų ugdymo poreikius, atlieka socialinę misiją, todėl netesybų priteisimas būtų neadekvati ir neproporcinga baudinio pobūdžio priemonė; 2) ieškovė yra nuo COVID-19 nukentėjęs subjektas; su atsakove dalinai ne laiku buvo atsiskaityta tik dėl objektyviųjų finansinių sunkumų, kurie savo esme yra force majeure, ir kurie realiai nepriklausė nuo ieškovės valios, ir kurių ieškovė negalėjo nei numatyti, nei valdyti; 3) atsakovė dirbo pas ieškovę labai trumpą laiką, nei lojalumu darbdavei, nei geranoriškumu ar aukšta kompetencija nepasižymėjo; 4) atsakovė jokios realios nei turtinės, nei neturtinės žalos nepatyrė; 5) atsakovė darbo santykius nutraukė savo iniciatyva, susirado kitą darbą, į ieškovės protingus pasiūlymus taikiai išspręsti darbo ginčą adekvačiai nereagavo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė G. A. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, o jos 2020 m. balandžio 9 d. prašymą „Dėl darbo sutarties nutraukimo neįforminimo, darbo užmokesčio ir netesybų išmokėjimo“ tenkinti pilna apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad nuo (duomenys neskelbtini) ji pradėjo dirbti pas ieškovę (duomenys neskelbtini) pareigose, pagal (duomenys neskelbtini) darbo sutartį. Ieškovė sistemingai pažeidinėjo darbo teisės aktus bei darbo sutartį, nuo 2020 m. sausio mėn. (t.y. gerokai prieš COVID-19 epidemiją ir karantiną) pradėjo vėluoti mokėti darbo užmokestį (arba jo nemokėti visai), į atsakovės klausimus dėl darbo užmokesčio nereaguodavo nei telefonu, nei trumposiomis tekstinėmis žinutėmis, nei elektroniniu paštu, į oficialius prašymus (nutraukti darbo sutartį ir tinkamai tai įforminti) neatsakinėjo. Darbuotoja pažymėjo, kad ji siekė ginčą spręsti taikiai – dar iki kreipimosi su skundu į darbo ginčų komisiją, ji buvo pateikusi prašymą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI), prašydama padėti susitarti su ieškove, tačiau ieškovė niekada nereagavo nei į jos prašymus, nei į VDI nurodymus. Ieškovei buvo sudarytos visos sąlygos pateikti jos poziciją ir dokumentus: 2020 m. balandžio 16 d., 2020 m. balandžio 24 d. ir 2020 m. gegužės 8 d. ieškovei buvo nusiųsti nurodymai atvykti į VDI Vilniaus skyrių paaiškinimams ir dokumentų pateikimui – ieškovė neatvyko, dokumentų nepateikė. VDI inspektoriai tris kartus (2020 m. kovo 2 d.; 2020 m. kovo 6 d.; 2020 m. kovo 9 d.) lankėsi pas ieškovę, tačiau nei tuomet, nei dabar jokių dokumentų ieškovė pareigūnams nepateikė. Atsižvelgiant į tai, 2020 m. balandžio 29 d. atsakovė, nesulaukusi jokios reakcijos iš ieškovės, kreipėsi į DGK dėl savo pažeistų teisėtų interesų gynimo, ir, būdama sąžininga ir rūpestinga, siekdama, kad ginčas būtų išnagrinėtas įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir atsakovei nebūtų priteistos ieškovės faktiškai sumokėtos sumos, 2020 m. gegužės 29 d. DGK pateikė papildomus dokumentus turinčius reikšmės nagrinėjant darbo ginčą – du banko pavedimus, kurie įrodo, kad ieškovė sumokėjo atsakovei 251,69 EUR ir 393,46 EUR sumas ginčo nagrinėjimo metu. Mano, kad DGK, išnagrinėjusi visas reikšmingas bylas aplinkybes, priėmė teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo kvestionuoti nėra pagrindo. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė į bylą pateikė pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, tačiau šios pažymos vertinti kaip objektyvios negalima, nes joje nėra duomenų, kuriuos teismas įpareigojo pateikti ir už tokių klastojamų dokumentų teikimą ieškovei turėtų būti skiriama bauda. Pateiktoje pažymoje nėra vienos valandos, vienos dienos, priskaičiuoto darbo užmokesčio. Pažymoje nurodyta, kad 2020 m. sausio ir vasario mėnesį atsakovė turėjo atitinkamai 7 ir 8 dienas nemokamų atostogų, tačiau realybėje tokių atostogų kovo mėnesį atsakovė neturėjo. Pažymi, kad netgi Sodros duomenyse, kuriuos pateikė DGK nėra nurodyta, kad atsakovei kovo mėn. butų buvę suteiktos nemokamos atostogos (vasario mėnesį tokie įrašai yra ir atsakovė sutinka, kad vasario mėn. ji turėjo 7 dienas nemokamų atostogų); kad atsakovė vykdė darbo funkcijas ir tikrai dirbo kovo mėn. ji pateikia elektroninius laiškus, kuriais susirašinėjo (pati persiųsdavo el. laiškus) su kitais darbuotojais. Pažymoje taip pat klastojamos darbo užmokesčio išmokėjimo datos, pavyzdžiui pažymoje nurodyta, kad darbo užmokestis už 2020 m. sausio mėn. išmokėtas 2020 m. vasario mėn. – tai netiesa. Pateikiamas sąskaitos išrašas įrodo, kad išmokėjimo data yra 2020 m. kovo 17 d.; o vasario mėn. darbo užmokesčio išmokėjimo data nurodoma kovo mėn., tačiau realiai pabaigta mokėti tik 2020 m. gegužės 18 d. Teigia, kad pažymoje nurodytas priskaičiuotas darbo užmokestis ir išmokėtas darbo užmokestis nesutampa. Pavyzdžiui nurodyta, kad už 2020 m. vasario mėn. atsakovei buvo priskaičiuota išmokėti 455,66 EUR suma, tačiau realiai išmokėta 2020 m. balandžio 12 d. – 100 EUR; 2020 m. balandžio 23 d. – 400 EUR + neaiški suma išmokėta 2020 m. gegužės 18 d. (ieškovė šiame mokėjimo pavedime tyčia nenurodė kokia suma išmokama už vasario mėn., kokia už balandžio mėn.). Paaiškino, kad už vasario mėnesį jai buvo faktiškai sumokėtas didesnis darbo užmokestis nei ieškovė nurodo savo pateiktoje suklastotoje pažymoje. Ieškovė savo sprendimu atsakovei arba skyrė priedą arba mokėjo padidintą darbo užmokestį. Vasario mėnesio darbo užmokestis buvo sumokėtas trimis pavedimais 2020 m. balandžio 12 d. (100 EUR); 2020 m. balandžio 23 d. (400 EUR) ir 2020 m. gegužės 18 d. (neaiški suma). Be to, nenurodyta, kad jai buvo priskaičiuota išeitinė išmoka (turėtų būti stulpelyje kitų išmokų), nors ieškovė šio fakto kaip ir neginčija ir su juo sutinka. Pažymoje nurodyta, kad atsakovė dirbo visą balandžio mėnesį, nors pati ieškovė tvirtina, kad darbo sutartis su atsakove nutraukta (duomenys neskelbtini), vadinasi 3 darbo dienas atsakovė balandžio mėnesį tikrai nebedirbo. Kadangi ieškovė jau yra perdavusi informaciją Sodrai apie atsakovės draudžiamąsias pajamas už vasario mėn. 2630,03 EUR ir jo keisti negali, ieškovė nusprendė atsakovei „pridėti“ papildomai dienų, kad jos vienos dienos ir vienos valandos darbo užmokestis būtų mažesnis. Atsakovės nuomone, ieškovės nepagrįstai teigia, kad visi DGK skaičiavimai yra neteisingi. Pati ieškovė nepateikė teismui jokių tinkamų skaičiavimų ir jų nepagrindė jokiais dokumentais. Be to, iš banko sąskaitos išrašo akivaizdu, kad atsakovei priskaičiuota išmokėti viso 2711,79 EUR suma išmokėta nebuvo – buvo išmokėta tik 1327,97 EUR, kas visiškai paneigia ieškovės poziciją, kad su atsakove buvo visiškai atsiskaityta. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė privalėjo pateikti socialinio draudimo pranešimus ir kitus dokumentus, reikalingus draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui paskaičiuoti, tačiau tyčia tokių duomenų nepateikė. Todėl DGK, turėdama pareigą išspręsti darbo ginčą, objektyviai paskaičiavo jos draudžiamąsias pajamas pagal darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad maksimalus atsakovės darbo užmokestis yra 750 EUR atskaičius mokesčius, nes pagal šalių sudarytą darbo sutartį toks atlyginimas yra fiksuotas mėnesinis atlyginimas. Paaiškino, kad ji pas ieškovę dirbo beveik metus t.y. daugiau nei 9 mėnesius. Būtų dirbusi ir toliau, tačiau buvo priversta palikti darbovietę dėl ieškovės kaltės – laiku nemokamo darbo užmokesčio. Teigia, kad atsakovei niekaip nebuvo pranešta, kad darbo sutartis su ja buvo nutraukta, todėl atsakovė, nors ir dalyvavo darbo pokalbiuose, tačiau negalėjo įsidarbinti kitose darbovietėse, nes Sodros sistemoje nebuvo nurodyta, kad atsakovės ir ieškovės darbo santykiai pasibaigė – Sodroje šią informaciją atgaline data ieškovė pateikė tik daug vėliau – 2020 m. gegužės 27 d. Paaiškino, kad šiuo metu ji yra užsiregistravusi užimtumo tarnyboje ir ieškosi darbo, turi bedarbio statusą, nes yra sudėtinga ekonominė situacija rinkoje ir tokių galimybių įsidarbinti, kokias turėjo prieš 2-3 mėnesius (kai jos atleidimas nebuvo tinkamai įformintas), nebeturi. Jokių darbo drausmės pažeidimų, pastabų, įspėjimų atsakovei per visą laikotarpį nebuvo skirta, o ir po bandomojo laikotarpio buvo nuspręsta atsakovę pasilikti darbe, nes ji dirbo gerai. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė prašė skirti ieškovei 500 EUR baudą pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio nuostatas, puse baudos priteisiant atsakovei. Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad šiuo metu darbo neturi, yra įsiregistravusi Darbo biržoje, gauna apie 440 EUR dydžio pašalpą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti ir pripažinti, kad atsakovės G. A. draudžiamosios pajamos iš darbo santykių su atsakove VšĮ „Menachemo gimnazija“ už 2020 m. kovo mėnesį sudarė 1154,74 EUR sumą, priteisti atsakovei iš ieškovės 125,54 EUR atskaičius mokesčius darbo užmokesčio už 2020 m. kovo mėnesį, 1880,03 EUR neatskaičius mokesčių kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir išeitinę išmoka, 12,19 EUR delspinigių už pavėluotą darbo užmokesčio mokėjimą sausio – kovo mėnesiais, 3607,07 EUR atskaičius mokesčius netesybas, 449,76 EUR bylinėjimosi išlaidas, nurodyti, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.
5. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) darbo sutarties Nr. 85 pagrindu atsakovė G. A. dirbo pas ieškovę VšĮ „Menachemo gimnazija“ (duomenys neskelbtini) pareigose. Darbo sutartimi darbuotojai nustatytas 650 EUR mėnesinis atlyginimas atskaičius mokesčius, kuris mokamas kartą per mėnesį 10-25 mėnesio dieną darbuotojai sutikus (darbo sutarties 1.3. punktas). Kaip paaiškino atsakovė (ir nėra ginčo dėl aplinkybės), jog nuo 2019 m. lapkričio darbo užmokestis jai buvo pakeltas ir nustatytas 750 EUR darbo užmokestis po mokesčių. Teismas nurodė, kad darbo ginčų komisija nustatė, jog atsakovės draudžiamosios pajamos iš darbo santykių su VšĮ „Menachemo gimnazija“ už 2020 m. kovo mėnesį sudarė 1154,74 EUR sumą. Pagal DK 231 straipsnio 5 dalį teismas vadovaujasi darbo ginčų komisijoje nustatytais duomenimis, ir vertina, kad 750 EUR darbo užmokestis po mokesčių atitinka 1154,74 EUR sumą prieš mokesčius bei ši suma laikoma darbuotojos G. A. draudžiamosiomis pajamomis. Atsakovė paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) ji pateikė ieškovei VšĮ „Menachemo gimnazija“ prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriuo prašė nutraukti darbo sutartį per 5 darbo dienas pagal DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nagrinėjant darbuotojos G. A. prašymą darbo ginčų komisijoje, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenis nustatyta, kad darbuotojos darbo sutartis su darbdave nutraukta (duomenys neskelbtini) vadovaujantis DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktu (darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių). Pagal DK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Teismas pažymėjo, kad darbo ginčų komisija, nagrinėdama darbo ginčą nustatė, jog darbdavys VšĮ „Menachemo gimnazija“ nėra išmokėjusi darbuotojai G. A. 125,54 EUR dalies darbo užmokesčio atskaičius mokesčius už 2020 m. kovo mėnesį. Nei reikšdama ieškinį, nei teikiant paaiškinimus teismo posėdžio metu šios sumos ieškovė neginčijo. Todėl teismas vertino, jog yra pagrindas priteisti iš ieškovės atsakovei 125,54 EUR dalį darbo užmokesčio atskaičius mokesčius už 2020 m. kovo mėnesį. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog ji visiškai atsiskaitė su darbuotoja G. A., todėl teismo vertinimu, darbuotojos naudai priteistina ir 1880,03 EUR neišmokėta suma (išeitinė išmoka pagal DK 56 straipsnio 2 dalį ir kompensacija už nepanaudotas atostogas). Teismas atkreipė dėmesį, kad darbo ginčų komisijos 2020 m. birželio 1 d. sprendimu šioje dalyje darbuotojos naudai buvo nutarta išieškoti 2630,03 EUR sumą, kuri dalyje dėl 750 EUR šiuo metu yra įvykdyta, todėl iš viso darbuotojai priteistina 1880,03 EUR neišmokėta suma. Spręsdamas dėl delspinigių priteisimo darbuotojai, teismas nurodė, jog pagal DK 147 straipsnio 1 dalies nuostatas darbo užmokestis už 2020 m. sausio mėnesį darbuotojai turėjo būti išmokėtas iki 2020 m. vasario 25 d. Teismas pažymėjo, kad dalis išmokėta laikantis darbo sutartyje sulygto termino, likusi dalis – 82,82 EUR išmokėta 2020 m. kovo 17 d., todėl darbuotojai G. A. priteistina 1,28 EUR suma delspinigių už pavėluotą atlyginimo išmokėjimą už 2020 m. sausio mėnesį. Darbo užmokestis už 2020 vasario mėnesį turėjo būti išmokėtas iki 2020 m. kovo 25 d., realiai jis išmokėtas dalimis: 2020 m. balandžio 12 d. išmokėta 100 EUR suma, 2020 m. balandžio 23 d. - 400 EUR suma ir 2020 m. gegužės 18 d. išmokėta 20, 69 EUR suma, todėl darbuotojai G. A. priteistina 9,86 EUR delspinigių suma už pavėluotą darbo užmokesčio mokėjimą už 2020 m. vasario mėnesį. Darbo užmokestis atsakovei už 2020 m. kovo mėnesį turėjo būti išmokėtas iki 2020 m. balandžio 25 d., tačiau nebuvo išmokėtas iki darbo santykių nutraukimo dienos (duomenys neskelbtini), todėl už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoja už 2020 m. kovo mėnesį jai priteistina suma 1,05 EUR. Teismas konstatavo, kad iš viso darbuotojai G. A. apskaičiuota delspinigių suma sudaro 12,19 EUR. Aritmetinių skaičiavimų, t.y. nei delspinigių skaičiavimo laikotarpio, nei dydžio ieškovė iš esmės neginčijo, savo atliktų skaičiavimų neteikė. Be to, teismas nurodė, kad pagal DK 147 straipsnio 2 dalį darbo santykiams pasibaigus, o darbdaiui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui. Teismas konstatavo, kad darbuotojos G. A. vidutinis darbo užmokestis per mėnesį dirbant pas ieškovę sudarė 750 EUR atskaičius mokesčius, darbo sutartis su darbuotoja nutraukta nuo (duomenys neskelbtini), ieškovė iki šiol su darbuotoja nėra visiškai atsikaičiusi, taigi ieškovė yra pradelsusi atskaityti 4 mėnesius bei 17 darbo dienų, todėl G. A. už pradelstą laikotarpį priteisina 3607,07 EUR netesybų atskaičius mokesčius (4 mėn. x 750 EUR vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio + (17 d.d. x 35,71 EUR vidutinio darbo užmokesčio už dieną atskaičius mokesčius)). Ieškovė iš esmės nesutiko su darbo ginčų komisijos sprendimu priteisti iš darbdavio delspinigius bei kitas sumas, kurias ieškovė laiko netesybomis. Šį nesutikimą ieškovė grindė aplinkybėmis, jog ieškovė yra nukentėjusi dėl šalyje skelbto karantino, taip pat pažymėjo, jog ieškovė yra paramos gavėja, be to teikia socialinę paramą mokiniams dėl to turėtų būti atleista nuo visų papildomų sumų darbuotojai išmokėjimo. Teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės, neatleidžia ieškovės kaip darbdavio nuo prievolių nustatytų DK vykdymo. Be kita ko, aplinkybių, jog ieškovė šiuo metu nėra pajėgi išmokėti buvusiai darbuotojai ginčo sumas, ieškovė į bylą neįrodė, priešingai pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad ieškovė apmokėjo ženklų įsiskolinimą (20864,32 EUR skolą kartu su delspinigiais) Sodrai. Kad šiam kreditoriui buvo apmokėta skola kartu su delspinigiais, teismo posėdžio metu patvirtino ieškovės atstovas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra pagrindo atleisti ieškovę nuo sumų buvusiai darbuotojai mokėjimo. Teismas taip pat konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo skirti ieškovei 500 EUR baudą pagal CPK 95 straipsnio nuostatas, puse baudos priteisiant atsakovei. Atmetęs ieškinį, teismas priteisė atsakovei G. A. iš ieškovės VšĮ „Menachemo gimnazija“ 449,76 EUR bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Ieškovė VšĮ „Menachemo gimnazija“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai bei sutinkamai su nauju sprendimu perskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
7. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu nustatyti darbuotojos draudžiamąsias pajamas ir su teismo išvada, kad „750 EUR darbo užmokestis po mokesčių atitinka 1154,74 EUR sumą prieš mokesčius“. Tokia išvada nėra motyvuota. Paaiškina, kad bendruoju atveju, esant 750 EUR „į rankas“ atlyginimui, yra taikomas 21,27 proc. Sodros tarifas ir dar darbuotojas moka 20 proc. pajamų mokestį, todėl teismo nurodyta suma net matematiškai nesigauna. Apeliantės vertinimu, teismas apskritai neturėjo spręsti dėl darbuotojos draudžiamųjų pajamų, nes draudžiamosios pajamos nustatomos pagal oficialius duomenis, kuriuos Sodrai teikia darbdavys. Teismas be jokios pagrįstos motyvacijos perrašė į skundžiamą sprendimą DGK sprendime nepagrįstai nurodytas atsakovės draudžiamąsias pajamas. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalis nustato, kad „Nustačius, kad draudėjas veiklos nevykdo, pagal šio draudėjo teiktus socialinio draudimo pranešimus duomenys apie apdraustiesiems asmenims apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir socialinio draudimo įmokas į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą nėra įrašomi nuo draudėjo veiklos nevykdymo pradžios. Šie duomenys gali būti įrašomi nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta, kad draudėjas veiklos nevykdo. Apdraustieji asmenys yra informuojami apie jiems apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų sumų ir socialinio draudimo įmokų neįrašymą į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą. Pagal veiklos nevykdančio draudėjo teiktus socialinio draudimo pranešimus duomenys apie apdraustajam asmeniui apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir socialinio draudimo įmokas į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą įrašomi, jeigu apdraustasis asmuo įrodo, kad sumos, nuo kurių priskaičiuotos draudžiamosios pajamos, yra jam apskaičiuotos už darbo funkcijų vykdymą. Šie duomenys gali būti įrašomi už laikotarpį, kuriuo apdraustasis asmuo įrodė sumų, nuo kurių priskaičiuotos draudžiamosios pajamos, gavimą už darbo funkcijų vykdymą. Draudėjo veiklos nevykdymo nustatymo tvarką, apdraustojo asmens sumų, nuo kurių priskaičiuotos draudžiamosios pajamos, gavimą už darbo funkcijų vykdymą įrodinėjimo tvarką, socialinio draudimo pranešimų ir kitų dokumentų formas, jų pateikimo, apdraustųjų asmenų informavimo apie jiems apskaičiuotų draudžiamųjų pajamų sumų ir socialinio draudimo įmokų neįrašymą bei duomenų įrašymo į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą terminus ir tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija“. Apeliantės teigimu, tai reiškia, kad nei DGK, nei teismas ex officio (darbo byloje nesant registro duomenų) neturi nei kompetencijos, nei teisės nustatinėti („pripažinti“) atsakovės draudžiamųjų pajamų ir, juo labiau, negali prieiti prie išvados esą „750 EUR darbo užmokestis po mokesčių atitinka 1154,74 EUR sumą prieš mokesčius“. Apeliantė pabrėžia, kad tiek kompensacijai už nepanaudotas atostogas, tiek išeitinės išmokos (DK 56 straipsnio 2 dalis), tiek netesybų (DK 147 straipsnio 2 dalis) apskaičiavimui svarbu ne draudžiamosios pajamos, o darbuotojo (atsakovės) vidutinis darbo užmokestis, kuris skundžiamame sprendime apskritai net nebuvo nei nurodytas, nei apskaičiuotas.
8. Apeliantė nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas nusprendė „priteisti 1880,03 Eur neatskaičius mokesčių kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir išeitinę išmoka“. Teismas neteisingai vertino, kad ieškovė nėra atsiskaičiusi su atsakove. Pati atsakovė pateikė į bylą savo (atsakovės) banko sąskaitos išrašą, iš kurio absoliučiai aiškiai seka, jog ieškovė yra visiškai atsiskaičiusi su atsakove, išskyrus ieškiniu ginčijamas sumas (netesybas ir išeitinę išmoką). Pirmosios instancijos teismas niekaip nemotyvavo, kaip ir kokiu pagrindu apskaičiuota būtent tokia suma. Teismas privalėjo pats savarankiškai (be nuorodų tik į DGK sprendimą) ištirti visus byloje esančius įrodymus, įvertinti bylos šalių argumentus ir privalėjo priimti savarankišką sprendimą, t.y., išnagrinėti bylą iš esmės, o ne be jokios motyvuojamosios dalies ir be jokių teismo savarankiškai padarytų išvadų skundžiamame sprendime tiesiog perrašyti citatas iš DGK sprendimo. Apeliantė pažymi, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka – tai dvi savarankiškos, tarpusavyje net niekaip nesusijusios teisinės kategorijos. Tačiau teismas skundžiamame sprendime net nenurodė ir neišskyrė, kokio dydžio ir kokiu pagrindu priteisė išeitinę išmoką ir kokio dydžio ir kokiu pagrindu priteisė kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Paaiškina, kad sprendime nenurodyta, už kokį laikotarpį (kiek konkrečiai dienų), kokio dydžio ir kokiu teisiniu – faktiniu pagrindu yra priteista kompensacija už nepanaudotas atostogas. Apeliantė pažymi, kad visa kompensacija už nepanaudotas atostogas atsakovei buvo išmokėta dar iki ieškinio pateikimo ir tai pagrindžia pačio atsakovės į bylą pateiktas rašytinis įrodymas – atsakovės banko sąskaitos išrašas: visų ieškovės atsakovei išmokėtų mokėjimų suma visiškai sutampa su atsakovės darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma.
9. Apeliantė nurodo, kad nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė darbuotojai visas netesybas ir delspinigius, nes panaikinus pagrindinę nepagrįstai priteistą prievolę, naikintinos ir visos išvestinės prievolės. Teismas nurodė, jog „Aritmetinių skaičiavimų, t. y. nei delspinigių skaičiavimo laikotarpio, nei dydžio ieškovė iš esmės neginčijo, savo atliktų skaičiavimų neteikė, todėl yra pagrindas atsakovei iš ieškovės priteisti 12,19 EUR delspinigius“. Tačiau ieškovė neprivalėjo ir iš esmės net neturėjo teisės skųsti papunkčiui kiekvieną DGK sprendimo dalį, nes pats DGK sprendimas nėra nei ieškinio, nei apeliacijos dalyku. Tačiau akivaizdu, kad ieškovė skundė visą darbo ginčų komisijos sprendimą, t.y. ir jo dalį dėl delspinigių.
10. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas priteisė darbuotojai 3607,07 EUR atskaičius mokesčius netesybų. Teismas konstatavo, kad „ieškovė yra pradelsusi atskaityti 4 mėnesius bei 17 darbo dienų, todėl G. A. už pradelstą laikotarpį priteisina 3607,07 EUR netesybų atskaičius mokesčius (4 mėn. x 750 EUR vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio + (17 d.d. x 35,71 EUR vidutinio darbo užmokesčio už dieną atskaičius mokesčius))“. Tačiau teismas net nenustatė atsakovės vidutinio darbo užmokesčio realaus dydžio, o neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, kad darbuotojos G. A. vidutinis darbo užmokestis per mėnesį dirbant pas ieškovę sudarė 750 EUR atskaičius mokesčius. Vidutinio darbo užmokesčio teismas net neskaičiavo. Apeliantė pažymi, kad ieškovė visiškai sumokėjo atsakovei visą darbo užmokestį už visą darbo laiką ir visos apimties kompensaciją už nepanaudotas atostogas, todėl apskritai nėra ir nebuvo jokio pagrindo ieškovės atžvilgiu taikyti netesybas. Apeliantė paaiškina, kad ieškovė nesumokėjo atsakovei tik išeitinės išmokos (kurios dydžio teismas net nenurodė). Ieškovė teigia, kad nei išeitinė išmoka, nei netesybos nepatenka į DK 147 straipsnio 2 dalies reguliavimo apimtį. Net, jeigu skundžiamas sprendimas būtų bent iš dalies teisingas, tai netesybos pagal DK 147 straipsnį negalėtų viršyti 753,24 EUR (atskaičius mokesčius). Tokia išvada išplaukia iš to, jog skundžiamame sprendime yra nurodyta, jog: atsakovei teismas priteisė 125,54 EUR atskaičius mokesčius darbo užmokesčio už 2020 m. kovo mėnesį. Jokių kitų darbo užmokesčių vėlavimų sumų (apart 125, 54 Eur) skundžiamame sprendime net nenurodyta. Taigi, maksimalios netesybos apskaičiuojamos taip: 125,54 EUR X 6 mėn. = 753, 24 EUR (atskaičius mokesčius).
11. Be to, apeliantės vertinimu, teismo priteista 3607,07 EUR netesybų yra ne tik be teisinio pagrindo, bet ir akivaizdžiai neproporcinga suma. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog DK 147 straipsnio 2 dalis nustato kompensuojamąjį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016 ir kt.). Apeliantė paaiškina, kad atsakovė dirbo pas ieškovę vos kelis mėnesius, net ne pilnus metus (nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)) Gerais darbo gebėjimais ir lojalumu darbdaviui atsakovė nepasižymėjo. Darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta paties atsakovės iniciatyva (atsakovė pati inicijavo darbo sutarties nutraukimą nors procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje nepagrįstai nurodė esą buvo priversta nutraukti darbo teisinius santykius, nes ieškovė nemokėjo atlyginimo). Atsakovė, įsidarbindama už iš esmės minimalų atlyginimą, privalėjo suprasti, kad galimi tam tikri atlyginimo vėlavimai, be to, atsakovė įsidarbindama smulkioje specifinėje ugdymo įstaigoje privalo turėti tam tikrą empatijos jausmą ir esant objektyvioms priežastims toleruoti trumpalaikį atlyginimo vėlavimą. Be to, dalinis ieškovės vėlavimas išmokėti atsakovei darbo užmokestį buvo sąlygotas sudėtingų objektyvių priežasčių: laikinas ieškovės pajamų netekimas, sankcijos iš Sodros (laikinas išbraukimas iš ekonominę veiklą vykdančių subjektų sąrašo), COVID – 19 epidemijos ir karantino sukeltos neigiamos finansinės ir organizacinės pasekmes (ieškovė yra įtraukta į subjektų, nukentėjusiu nuo COVID -19, sąrašą). Ieškovė yra ne pelno siekianti viešoji įstaiga, turinti paramos gavėjos statusą. Ieškovė paaiškina, kad karantino metu iš darbo išėjo ieškovės buhalterė, o naujos buhalterės nebuvo galimybės rasti. Todėl skaičiuojant ir išmokant atsakovės darbo užmokestį įsivėlė tam tikros smulkios klaidos, kurias atsakovė ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai traktavo kaip neva dokumentų klastojimą. Ieškovė pažymi, kad ieškovės atžvilgiu buvo priimtas pareiškimas dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo, o tai akivaizdžiai įrodo, jog ieškovės finansinė padėtis buvo ir yra itin sunki, o neproporcingų ir neadekvačių (be to, ir neteisėtų) netesybų išieškojimas iš esmės vėl prives ieškovę prie bankroto ir nemokumo situacijos.
Atsiliepimas
12. Atsakovė G. A. atsiliepimu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės įsitikinimu, teismas pagrįstai jai priteisė 125,54 EUR darbo užmokesčio įsiskolinimą. Paaiškina, kad ieškovė apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria draudžiamų pajamų dydžio nustatymui ir apskaičiavimui. Vis tik nepateikia jokių skaičiavimų, koks turėtų būti atsakovės draudžiamų pajamų dydis. Apeliantė visiškai nepaneigia ir neįrodo, kad ji atsakovei buvo sumokėjusi visas priklausančias sumas, taip pat likusius 125,54 EUR už kovo mėn. Ieškovės pateiktoje pažymoje netiksliai nurodomos darbo užmokesčio išmokėjimo datos. Ieškovės pateiktoje pažymoje nurodytas priskaičiuotas darbo užmokestis ir išmokėtas darbo užmokestis nesutampa. Atsakovės vertinimu, teismas taip pat pagrįstai priteisė jai išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Paaiškina, kad ieškovė savo pateiktoje pažymoje yra nurodžiusi, kad už 2020 m. balandžio mėn. priskaičiuota išmokėti suma atsakovei yra 2630,03 EUR. Šią sumą sudaro darbo užmokestis už 2020 m. balandžio mėn., kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinė išmoka. Pagal Sodrai pateiktus duomenis, kuriuos teikia darbdavys (šiuo atveju – ieškovė), taip pat matyti, kad draudžiamosios pajamos yra 2630,03 Eur už 2020 m. balandžio mėn. Po Darbo ginčų komisijos sprendimo, bylos nagrinėjimo teisme metu, ieškovė atsakovei buvo sumokėjusi 750 EUR vieno mėn. atlyginimą. Taigi, likusi ieškovės mokėtina suma atsakovei neatskaičius mokesčių yra 1880,03 EUR (2630,03 EUR – 750 EUR). Duomenų, kad ši suma būtų sumokėta, atitinkamai priklausanti dalis atsakovei ir mokesčiai, ieškovė nepateikė. Vadinasi, šios sumos ieškovė nėra sumokėjusi. Atsakovės nuomone, teismas taip pat teisingai apskaičiavo delspinigius. Teismas pagrįstai nurodė, kad nei delspinigių skaičiavimo laikotarpio, nei dydžio ieškovė iš esmės neginčijo, savo atliktų skaičiavimų nepateikė, todėl pagrįstai atsakovei iš ieškovės priteisė 12,19 EUR delspinigius. Teismas taip pat teisingai skaičiavo netesybas, laikydamas, kad atsakovės vidutinis darbo užmokestis per mėnesį yra 750 EUR atskaičius mokesčius. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad kovo mėn. atsakovės atlyginimas buvo 125,54 EUR ir tuo prisidengdama bando apskaičiuoti vidutinį darbo užmokestį. Kaip jau minėta, ieškovė nėra sumokėjusi 125,54 EUR už 2020 m. kovo mėn., bet visiškai nėra jokio pagrindo teigti, kad kovo mėn. atsakovės atlyginimas buvo tik 125,54 EUR. Tokie ieškovės teiginiai nepagrįsti ir neteisingi. Atsakovės nuomone, byloje taip pat nėra pagrindo mažinti priteistas netesybas. Ieškovė nepagrindė savo prastos finansinės būklės, nepateikė jokių reikšmingų įrodymų. Priešingai, ieškovė nurodė, kad yra sumokėjusi dideles sumas, t. y. 20864,32 EUR skolą kartu su delspinigiais, Socialinio draudimo fondo valdybai. Kita vertus, jokie darbo santykius reguliuojantys teisės aktai neatleidžia darbdavio nuo pareigos vykdyti jam priskirtas funkcijas ir atsiskaityti su darbuotojais. Atsakovė paaiškina, kad ieškovė nepateikė teismo prašytos tinkamai patikslintos pažymos, delsė pateikti prašomus dokumentus, nuslėpė kai kurias aplinkybes, iškraipo faktus (pvz., visiškai nepagrįstai teigia, kad atsakovės darbo užmokestis už 2020 m. kovo mėn. buvo tik 125,54 EUR ir pan.). Taip pat ieškovė nurodo neteisingą informaciją, kad su buvusia darbuotoja neva visiškai atsiskaityta ir t.t. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas išsamiai ištyrė visas aplinkybes, prijungė visus su byla susijusius dokumentus, išklausė abi šalis, nešališkai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
13. Byloje sprendžiama dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo darbuotojai G. A., t.y.: dėl darbo užmokesčio (ir draudžiamųjų pajamų) dydžio 2020 m. kovo mėnesį; dėl darbo užmokesčio įsiskolinimo už 2020 m. kovo mėnesį; dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo; dėl išeitinės išmokos DK 56 straipsnio 2 dalies pagrindu priteisimo; dėl delspinigių priteisimo už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą iki darbo sutarties nutraukimo; dėl netesybų už pavėluotą atsiskaitymą su darbuotoja, nutraukus darbo sutartį pagal DK 147 straipsnio 2 dalį.
14. Ieškovė VšĮ „Menachemo gimnazija“ pateikdama ieškinį iš esmės reiškė du reikalavimus – prašė peržiūrėti darbo ginčų komisijos apskaičiuotas ir priteistas sumas ir prašė sumažinti pagal DK 147 straipsnio 2 dalį priteistas netesybas, kaip neproporcingas ir aiškiai per dideles.
15. Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kaip apskaičiavo priteistas sumas, - teismo išvados neparemtos įrodymais ir darbo įstatymais. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliante. Teismas sprendime iš tikrųjų rėmėsi darbo ginčų komisijos nustatytais faktais, savo vertinimo neatliko. Tačiau kaip nurodyta darbo ginčų komisijos 2020 m. birželio 1 d. sprendime, darbdavė darbo ginčų komisijai nepateikė atsiliepimo, be to darbo ginčų komisija 2020 m. birželio 1 d. sprendimą priėmė betarpiškai neišklausiusi ginčo šalių, t.y. išnagrinėjusi ginčą rašytine tvarka. Taigi darbo ginčų komisijos sprendime padarytos išvados apie priteistinas sumas yra pagrįstos „formaliu“ įrodymų vertinimu ir todėl, nagrinėjant ginčą teisme, teismas negalėjo remtis darbo ginčų komisijos nustatytais faktais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad teismo sprendimo motyvai yra ydingi, o teismo išvados dėl reikšmingų faktų – nepagrįstos byloje ištirtais įrodymais.
16. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, pritaria apeliantei, kad byloje esantys įrodymai yra nepakankami priimti sprendimą dėl ginčo esmės, nes pagal byloje surinktus įrodymus neįmanoma objektyviai nustatyti, ar priteistos sumos yra teisingos. Nagrinėjamu atveju byloje nepakanka įrodymų, kurių pagrindu būtų galima apskaičiuoti darbuotojos vidutinį darbo užmokestį bei nepanaudotų kasmetinių atostogų kiekį, už kurį darbuotojai turi būti priteista kompensacija nutraukus darbo sutartį. Nesant duomenų apie darbuotojos vidutinį darbo užmokestį, negalima apskaičiuoti išeitinės išmokos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį. Darbdavio pateiktoje pažymoje šios išmokos, t.y. kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka, atskirai neišskirtos. Nesant duomenų apie išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas paskaičiavimą, objektyviai negalima įvertinti, ar apskritai egzistuoja (susidarė) darbo užmokesčio įsiskolinimas.
17. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas netesybas, vertino, kad darbuotojos G. A. vidutinis darbo užmokestis yra 750 EUR per mėnesį arba 35,71 EUR per dieną. Bet teismas nepateikė tokio apskaičiavimo pagrindo ir nenurodė teisės normų, kuriomis tokias išvadas padarė. Šis teismo apskaičiuotas vidutinio darbo užmokesčio dydis neatitinka darbo ginčų komisijos apskaičiuoto vidutinio darbo užmokesčio dydžio (48,52 EUR), nors darbo ginčų komisija savo skaičiavimo pagrindo irgi nenurodė.
18. Vidutinis darbo užmokestis yra skaičiuojamas iš trijų paskutinių mėnesių apskaičiuotų pajamų, jas padalinant iš darbuotojo dirbtų darbo dienų skaičiaus (Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 5.1 punktas). Nagrinėjamu atveju darbdavės pateikti duomenys apie darbuotojos darbo užmokestį ir darbo laiką aktualiu laikotarpiu, t.y. 2020 m. sausio – kovo mėnesiais, yra neišsamūs, nepilni ir abejotini. Byloje yra kilęs ginčas dėl darbuotojos dirbto laiko, nemokamų atostogų ir mokamų atostogų suteikimo šiuo laikotarpiu, per kurį turi būti skaičiuojamas atsakovės vidutinis darbo užmokestis. Pažymėtina, kad darbdavio pateikta pažyma (ir patikslinta pažyma) apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (e. bylos t. 1, b.l. 65) nėra pirminis įrodymas, - šioje pažymoje fiksuoti tik išvestiniai duomenys. Pirminiai įrodymai, kurių pagrindu yra parengta ši pažyma, yra darbo laiko apskaitos žiniaraštis (kuris neprivalomas, jei darbuotojas dirba nekintančiu darbo režimu), darbuotojos prašymai dėl mokamų ir nemokamų atostogų suteikimo, darbdavio įsakymai dėl atostogų suteikimo, darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiai arba mokėjimo orderiai ir pavedimai, o taip pat – šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, turėdamas pareigą veikti aktyviai nagrinėdamas darbo ginčus, nesiėmė pakankamai priemonių, kad surinktų reikšmingus pirminius įrodymus ir pašalintų darbdavės pateiktoje pažymoje esančius prieštaravimus.
19. Byloje nustatyta, kad darbdavė nepateikė darbuotojos vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo, nors teismas buvo įpareigojęs ieškovę tai padaryti 2020 m. liepos 3 d. nutartimi (e. bylos t. 1, b.l. 9). Pažymėtina, kad teismo įpareigojimo šaliai pateikti įrodymus neįvykdymas sukelia procesines pasekmes. Tokiu atveju teismas gali vertinti, kad aplinkybė, kuria remiasi šalis, neįrodyta ir remtis kitos šalies įrodymais. Bet šiuo atveju darbuotoja taip pat neteikė savo vidutinio darbo užmokesčio paskaičiavimo ir nenurodė tokiam paskaičiavimui reikšmingų duomenų pagal Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtintą Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, darbuotoja G. A. vertino, jog ji pati negali pateikti tokių duomenų ir pirmosios instancijos teismo prašė skirti ieškovei baudą už teismo įpareigojimo pateikti įrodymus neįvykdymą, ir be to, prašė palikti ieškinį nenagrinėtu. Teisėjų kolegija pritaria tokiam atsakovės vertinimui, nes šiuo atveju ieškovė yra ne tik darbdavė, turinti įrodinėjimo pareigą, bet ir ieškovė, turinti pareigą nurodyti ieškinio faktinį pagrindą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju, atsižvelgiant į ieškovės pasyvų elgesį procese, buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ieškovė nėra nurodžiusi konkrečių aplinkybių, dėl kurių ji nesutinka su darbo ginčų komisijos išvadomis dėl faktų ir priteistomis sumomis, ir nustatyti ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti, o nepašalinus tokio ieškinio trūkumo – taikyti atitinkamas procesines pasekmes, t.y. palikti ieškinį (ar jo dalį) nenagrinėtu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokioje situacijoje nebūtų pažeistos darbuotojos teisės, nes palikus ieškinį (jo dalį) nenagrinėtu, liktų galioti darbo ginčų komisijos sprendimas ar atitinkama jo dalis.
20. Teisėjų kolegija taip pat vertina, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl darbuotojos draudžiamųjų pajamų dydžio 2020 m. kovo mėnesį, neatskleidė tokio ginčo esmės. Iš teismo sprendimo neaišku, kokiu tikslu šis faktas yra nustatytas ir kokiam subjektui adresuotas. Bylos nagrinėjimo metu darbdavė teikė įrodymus, kad duomenys apie draudžiamąsias pajamas nėra fiksuoti Sodros duomenų bazėje ne dėl to, kad ieškovė nevykdė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnyje numatytos pareigos pateikti tokius duomenis, o todėl, kad Sodra atsisakė įrašyti tokius duomenis. Tai patvirtina ieškovės pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. balandžio 7 d. raštas Nr. (8.2)DV_S-10990. Todėl neaišku, ar teismas sprendė dėl darbdavės neveikimo, ar dėl Sodros sprendimų ar neveikimo, nors ši įstaiga net nebuvo įtraukta į bylą kaip atsakovė. Apeliantė taip pat pagrįstai teigia, kad teismas nenurodė, kaip šias draudžiamąsias pajamas apskaičiavo ir pagal kokias teisės normas nustatė jų dydį.
21. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje reikia rinkti įrodymus ir atlikti reikšmingų aplinkybių vertinimą naujais aspektais, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
22. Teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje nepasisako dėl ieškovės reikalavimo mažinti DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu priteistas netesybas. Pastebėtina, kad teismas neprivalo mažinti šias netesybas vien tik dėl darbdavio turtinės padėties. Apeliantė pagrįstai teigia, kad teismų praktikoje yra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis teismas gali konstatuoti, kad netesybos yra aiškiai per didelės ir neproporcingos. Tačiau prie tokių kriterijų priskiriamas ir darbdavio elgesys, nes nustačius, jog darbdavys vengė vykdyti savo prievolę atsiskaityti su darbuotoju ar piktnaudžiavo darbo ginčo procesu, būtų neteisinga ir neprotinga mažinti netesybas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės viešosios įstaigos „Menachemo gimnazija“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.