Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės ,,Minija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2⁴⁴-699/1999 pagal ieškovo likviduojamos akcinės bendrovės ,,Tauro bankas“ (teisių perėmėjai VĮ ,,Alytaus miškų urėdija“, AB ,,Minija“, P. V., F. I., N. R., VĮ Registrų centro Vilniaus filialas bei A. M. G.) ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,Minija“ dėl paskolos sutarties nutraukimo, paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 1997 m. liepos 8 d. nutartimi AB ,,Tauro bankui“ buvo iškelta bankroto byla. Ieškovas LAB ,,Tauro bankas“ 1999 m. liepos 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB ,,Minija“, kuriuo prašė nutraukti prieš terminą 1996 m. liepos 30 d. tarp šalių sudarytą paskolos sutartį Nr. JS-131/B-04, priteisti iš atsakovo 2 238 602,84 Lt negrąžintą paskolą, palūkanas bei delspinigius.

Nurodė, kad pagal minėtą tarp šalių sudarytą paskolos sutartį ieškovas pervedė į atsakovo depozitinę sąskaitą 393 902 ECU (1 778 467,53 Lt), o priskaičiuotos palūkanos už depozitinį indėlį buvo pervedamos padengti palūkanoms už kreditą. Šios paskolos grąžinimo terminas buvo nustatytas 2001 m. liepos 30 d. Atsakovas 1997 m. birželio 9 d. pateikė mokėjimo pavedimą Nr. 1, kurį įvykdžius paskola turėjo būti grąžinta depozitiniu indeliu, tačiau, banke prasidėjus nenumatytiems įvykiams, pavedimas įvykdytas nebuvo. Ieškovo nuomone, atsakovo skolą jam sudaro 2 238 602,84 Lt, tai yra 1 778 467,53 Lt negrąžinta paskola, 417 718,15 Lt nesumokėtos palūkanos ir 42 417,16 Lt delspinigiai.

Atsakovas AB ,,Minija“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad paskolos sutartį įvykdė, nes 1997 m. birželio 9 d. pavedimu Nr. 1 grąžino ieškovui paskolą, tačiau šio pavedimo neįvykdė pats ieškovas. Be to, Valstybės kontrolė, tikrinusi iš ieškovo gautos paskolos gavimą, panaudojimą ir grąžinimą, nustatė ir 1997 m. liepos 26 d. akto Nr. 107 išvadose nurodė, kad paskola atsakovo bendrovėje negauta ir nepanaudota. Atsakovo teigimu, paskolos pinigų suma buvo ir liko pas ieškovą AB ,,Tauro banke“.

Vilniaus apygardos teismas 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: nutraukė ginčo paskolos sutartį bei priteisė ieškovui 1 778 467,53 Lt negrąžintą paskolą. Teismas nurodė, kad bankroto byla bankui iškelta Komercinių bankų įstatymo 45 straipsnio pagrindu, kuriame numatyta, kad teismui iškėlus banko bankroto bylą, uždraudžiamas visų finansinių prievolių, įskaitant palūkanas ir mokesčius, mokėjimas. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas negalėjo mokėti atsakovui palūkanų nuo bankroto bylos iškėlimo ir užskaityti šių palūkanų už atsakovo paskolą. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovo prievolė pagal paskolos sutartį nenutrūko, todėl nenutrūko ir prievolė mokėti palūkanas bei delspinigius. Teismas nustatė, kad atsakovas šios prievolės nevykdė, todėl ieškovas turėjo teisę nutraukti ginčo paskolos sutartį, sutarties 5.4 punkto pagrindu.

Teismas nustatė, kad atsakovas 1997 m. birželio 9 d. padarė mokėjimo pavedimą Nr. 1 dėl paskolos ieškovui grąžinimo, tačiau ieškovas šio pavedimo neįvykdė ir pinigai liko atsakovo depozitinėje sąskaitoje. Teismas taip pat nurodė, kad nors Vilniaus apygardos teismo 1999 m. balandžio 9 d. sprendimu atsakovas yra įrašytas į ieškovo kreditorių sąrašą, tačiau šalių tarpusavio skolų įskaitymas yra negalimas, nes tai draudžia Įmonių bankroto įstatymas. Dėl to teismas priteisė iš atsakovo ieškovui negrąžintą paskolą (CK 291 str.).

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl palūkanų bei delspinigių priteisimo, nurodydamas, kad atsakovo 1997 m. birželio 9 d. mokestinio pavedimo Nr. 1 pateikimo ieškovui metu nei bankroto byla, nei veiklos apribojimai ieškovui nebuvo taikyti, todėl teismas laikė, kad šio pavedimo ieškovas neįvykdė dėl savo kaltės.

Apeliaciniu skundu atsakovas AB ,,Minija“ prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Teigia, kad atsakovas 1997 m. birželio 9 d. raštu nutraukė depozitinio indėlio sutartį ir pavedimu Nr. 1 pervedė paskolą į paskolos grąžinimo sąskaitą. Šiais veiksmais buvo tinkamai įvykdyta ginčo paskolos sutartis. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovo tinkamai įvykdytą paskolos sutartį dar galiojančia, nes tai prieštarauja sutarties 6.2 punkto reikalavimams ir pažeidžia atsakovo teises. Atsakovo nuomone, ieškovas priėmė įvykdymą ir tai pripažino 1997 m. liepos 1 d. suderindamas ir patvirtindamas sąskaitų likučius, o taip pat neįtraukdamas atsakovo į banko skolininkų sąrašą. Teigia, kad atsakovas į ieškovo kreditorių sąrašą Vilniaus apygardos teismo 1999 m. balandžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2⁴³-2/1999 įtrauktas ne jo valia, jam nežinant ir šiurkščiai pažeidžiant ĮBĮ 9 straipsnio (1992 m. įstatymo redakcija) nuostatas.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, neargumentavo savo sprendimo atmesti atsakovo atsikirtimus bei įrodymus ir tuo pažeidė CPK 65, 222 straipsnio nuostatas. Teismo sprendimas pažeidžia šalių lygiateisiškumo nuostatas, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, o jo realizavimas prieštarautų visuomenės interesams, nes atsakovas prarado ir nepanaudojo AB ,,Tauro banke“ likusių pinigų, o šios skolos ieškojimas iš stabiliai dirbančios gamybinės įmonės su 460 darbo vietų, tolygus atsakovo bankrotui.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka 1999 m. lapkričio 22 d. nutartimi sustabdė atsakovo AB ,,Minija” apeliacinio skundo nagrinėjimą iki bus išspręsta baudžiamoji byla Nr. 09-2-017-97 dėl Europos Sąjungos kredito iššvaistymo ir pasisavinimo AB ,,Tauro bankas” bei jo padaliniuose. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro 2006 m. gruodžio 29 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas minimoje baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas (t. 2, b. l. 12). Konstatuota, kad nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų G. T. ir R. Š. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio antrojoje dalyje, padarymo. Mirus G. K., išnyko nusikaltimo subjektas ir dėl jo veiksmų negalimas baudžiamasis procesas. Taip pat nustatyta, jog įtariamieji G. T. ir R. Š. nepadarė veikos, turinčios BK 184 straipsnio antrojoje dalyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 205, 206, 209, 228 ir 229 straipsniuose suėjo jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai.

Prokuroras, nagrinėdamas baudžiamosios bylos epizodą, susijusį su ECU paskolos suteikimu AB ,,Minija“, šiame nutarime konstatavo, kad sudarius minėtą ginčo paskolos sutartį, tą pačia dieną, tai yra 1996 m. liepos 30 d., bendrovė AB ,,Minija“ su AB ,,Tauro banku“ sudarė depozitinio indėlio sutartį Nr. VJ-96/07/30, pagal kurią bendrovė įsipareigojo atidarytoje depozitinėje indėlio sąskaitoje laikyti 393 902 ECU. Bankas 1996 m. liepos 30 d. memorialiniu orderiu Nr. 355 išduotą paskolą pervedė į depozitinę sąskaitą, kurioje pinigai ir buvo laikomi visą laiką nuo paskolos suteikimo momento, jokiems bendrovės mokėjimams nebuvo naudojami. Nustatyta, kad 1997 m. birželio 9 d. AB ,,Minija“ direktorius raštu kreipėsi į AB ,,Tauro banką“, prašydamas nutraukti minėtas paskolos ir depozitinio indėlio sutartis ir iš depozitinės sąskaitos lėšas pervesti atgal į paskolinę sąskaitą, nes tokiu būdu būtų grąžintas bendrovei suteiktas kreditas kaip nepanaudotas. Kartu su prašymu bankui buvo pateiktas 1997 m. birželio 9 d. AB ,,Minija“ mokėjimo pavedimas Nr. 1 dėl 393 902 ECU grąžinimo. Prokuroras nustatė, kad nors bankui ir buvo pateikti minėti dokumentai, tačiau bankas sudarytų sutarčių nenutraukė ir mokėjimo pavedimo nevykdė. Nutarime prokuroras nurodė, kad minėtoje depozitinėje sąskaitoje piniginės lėšos buvo laikomos visą laką, bendrovė jų savo ūkinėje veikloje nenaudojo. Bendrovei skirtos lėšos buvo tik banko viduje iš vienos sąskaitos (paskolinės) perkeltos į kitą sąskaitą (depozitinę), tai yra pakeistas jų buhalterinis apskaitymas. Tuo remdamasis prokuroras sprendė, jog bankui ir bendrovei tą pačią dieną ir tokio paties dydžio sumai sudarius minėtas sutartis, banko valdomi piniginiai aktyvai realiai nei didėjo nei mažėjo. Nutarime konstatuota, kad minėtomis sutartimis buvo siekiama, kad AB ,,Minija“ nebūtų realiai perduotas paskolos sutarties dalykas – piniginės lėšos, taigi ši paskola iš esmės buvo sudaryta dėl akių (tariamai). Prokuroras konstatavo, jog nors piniginės lėšos ir buvo perduotos į AB ,,Minija“ turimą depozitinę sąskaitą AB ,,Tauro banke“, tačiau lėšos niekur nebuvo panaudotos, liko banke bendrovės turėtoje sąskaitoje ir bankas vykdydamas savo funkcijas galėjo jas naudoti savo veikloje. Tokiu būdu nutarime konstatuota, kad sudarius kredito sutartį ir pinigines lėšas tik įtraukus į bendrovės depozitinės sąskaitos apskaitą, bankui realios žalos tiesiogiai neatsirado. Tuo remdamasis prokuroras konstatavo, jog G. T. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio antrojoje dalyje sudėties ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta. Taip pat nurodyta, kad tokie veiksmai sudaro nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 321 straipsnyje, sudėtį. Šią išvadą prokuroras grindė nurodydamas, jog suteikdamas kreditą AB ,,Minija“ bankas iš anksto žinojo, kad ši bendrovė kredito savo ūkinėje veikloje nenaudos, nes tam bendrovė neturėjo tinkamo verslo plano, nei kitų reikiamų dokumentų būtinų paskolos suteikimui, be to, iš karto bendrovė ir bankas pasirašė depozitinę paskolos sutartį, kuria bendrovė įsipareigojo paskolą laikyti depozitinėje sąskaitoje.

Teisėjų kolegija, remdamasi šiuo prokuroro nutarimu konstatavo, jog išnyko aplinkybės, dėl kurių ši civilinė byla buvo sustabdyta, todėl 2007 m. gegužės 16 d. nutartimi bylos nagrinėjimą atnaujino (CPK 167 str.), o 2007 m. spalio 12 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl ieškovo LAB ,,Tauro bankas“ procesinių teisių perėmimo. Išnagrinėjusi AB ,,Tauro bankas“ bankroto bylos Nr. B2-576-40/2005 medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, jog LAB ,,Tauro bankas“ sudarė keletą reikalavimo perleidimo sutarčių, pagal kurias savo reikalavimo teises skolininko AB ,,Minija“ atžvilgiu dėl skolos, kuri yra nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio dalyku, perleido naujiems kreditoriams, tai yra:

Pagal 2003 m. lapkričio 11 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 14 pradinis kreditorius LAB ,,Tauro bankas“ perleido naujam kreditoriui P. V. 23 349,64 Lt dydžio reikalavimo teisę į AB ,,Minija“ skolą (civilinės bylos Nr. B2-576-40/2005 t. 22, b. l. 168-170).Pagal minėtą 2003 m. lapkričio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 16 pradinis kreditorius LAB ,,Tauro bankas“ perleido naujam kreditoriui VĮ ,,Alytaus miškų urėdijai“ 786 120,49 Lt dydžio reikalavimo teisę į AB ,,Minija“ skolą (civilinės bylos Nr. B2-576-40/2005 t. 22, b. l. 174-176).Pagal 2003 m. lapkričio 12 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 17 pradinis kreditorius LAB ,,Tauro bankas“ perleido naujam kreditoriui F. I. 9 976,21 Lt dydžio reikalavimo teisę į AB ,,Minija“ skolą (civilinės bylos Nr. B2-576-40/2005 t. 22, b. l. 177-179).Pagal 2003 m. lapkričio 13 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 24 pradinis kreditorius LAB ,,Tauro bankas“ perleido naujam kreditoriui AB ,,Minija“ 1 152 369,40 Lt dydžio reikalavimo teisę į AB ,,Minija“ skolą (civilinės bylos Nr. B2-576-40/2005 t. 22, b. l. 198-200).Pagal 2003 m. lapkričio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 33 pradinis kreditorius LAB ,,Tauro bankas“ perleido naujam kreditoriui N. R. 10 071,86 Lt dydžio reikalavimo teisę į AB ,,Minija“ skolą (civilinės bylos Nr. B2-576-40/2005 t. 22, b. l. 223-225).Pagal 2003 m. gruodžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 60 pradinis kreditorius LAB ,,Tauro bankas“ perleido naujam kreditoriui VĮ Registrų centro Vilniaus filialui 254 744,88 Lt dydžio reikalavimo teisę į AB ,,Minija“ skolą (civilinės bylos Nr. B2-576-40/2005 t. 23, b. l. 52-54).Pagal 2003 m. gruodžio 18 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 84 pradinis kreditorius LAB ,,Tauro bankas“ perleido naujai kreditorei A. M. G. 1 970,36 Lt dydžio reikalavimo teisę į AB ,,Minija“ skolą (civilinės bylos Nr. B2-576-40/2005 t. 23, b. l. 111-112).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad visas ieškovo LAB ,,Tauro bankas“ 2 238 602,84 Lt dydžio reikalavimas atsakovui AB ,,Minija“, kylantis iš pareikšto ieškinio reikalavimo šioje byloje, yra minėtomis sutartimis perleistas nurodytiems naujiems kreditoriams, bei į tai, jog minimos reikalavimo teisės perleidimo sutartys nėra nuginčytos, taip pat byloje nėra duomenų, kad jos būtų ginčijamos, paminėta nutartimi ieškovą LAB ,,Tauro bankas“ pakeitė jo teisių perėmėjais minėto reikalavimo atžvilgiu, ieškovo procesinių teisių perėmėjais laikant naujus kreditorius P. V. , VĮ ,,Alytaus miškų urėdiją“, F. I. , AB ,,Minija“, N. R. , VĮ Registrų centro Vilniaus filialą bei A. M. G. tokioje dalyje, kokiai lygi jų perimta AB ,,Minija“ skolos dalis bei įtraukė šiuos asmenis į bylą ieškovais vietoje LAB ,,Tauro bankas“ (CPK 48 str.).

Bylos nagrinėjimo procese atsakovas AB ,,Minija“ pranešė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartimi šiai bendrovei buvo iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirta UAB ,,Bankrotera“, kurio atstovas, atsižvelgdamas į pasikeitusį atsakovo teisinį statusą ir remdamasis Įmonių bankroto įstatymo nuostata, kad visi bankrutuojančiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai privalo būti nagrinėjami tokios įmonės bankroto byloje tokią bylą nagrinėjančiame teisme, prašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui arba, panaikinus šį teismo sprendimą, ieškinį atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija laiko, jog pirmiausia yra tikslinga nurodyti šios, apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ypatumus, kuriuos apibūdina keletas aplinkybių. Visų pirma, kaip buvo nurodyta anksčiau šioje nutartyje, ieškovo LAB ,,Tauro bankas“ kreditoriai VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, P. V., VĮ ,,Alytaus miškų urėdija“, F. I., N. R., A. M. G., o taip pat pati AB ,,Minija“, reikalavimo teisės perleidimo sutartimis įsigijo reikalavimo teisę į atsakovą, todėl teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartimi šie asmenys buvo įtraukti į bylą ieškovais vietoje LAB ,,Tauro bankas“, kurio atžvilgiu ši byla buvo nutraukta (1964 m. CPK 243 str. 1 d. 7 p.). LAB ,,Tauro bankas“, įvykdžius Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 2 d. nutartį bankroto byloje, 2006 m. gegužės 22 d. buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro. Antra, atsakovui AB ,,Minija“ Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla, o administratoriumi paskirta UAB ,,Bankrotera“. Taigi, turint omenyje tai, kad bankroto teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos priskiriamos viešosios teisės normoms, teismas, nagrinėdamas ginčus, kurie yra kilę iš tokio pobūdžio teisinių santykių ar kuriuose dalyvauja tokį teisinį statusą turintys asmenys, privalo būti aktyvus ir skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimo ribos nėra apibrėžiamos vien paduoto apeliacinio skundo ribomis (1964 m. CPK 332 str. 1 d., 2 d.).

Kaip minėta, atsakovas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir remdamasis Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) nuostata, kad visi bankrutuojančiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai privalo būti nagrinėjami tokios įmonės bankroto byloje ar tokią bylą nagrinėjančiame teisme, prašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui. Tačiau, formuodama praktiką šiuo klausimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2006 m. birželio 12 d. išnagrinėjusi ieškovo A. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui Lietuvos ir Rusijos draudimo UAB „Baltic garant“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, nurodė, kad tuo atveju, kai iki atsakovui buvo iškelta bankroto byla pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ginčą ir priėmė sprendimą, jis neįsiteisėjo ir buvo apskųstas apeliacine tvarka, tokia civilinė byla negali būti sustabdoma ir perduota bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, bet privalo būti išnagrinėta apeliacine (kasacine tvarka), tai yra ši byla privalo būti išnagrinėta iki galo (civilinė byla Nr. 3K-3-355/2006; procesinio sprendimo kategorija 113.6.1.5). Nors šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi yra skirtingi, tačiau paminėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas suformulavo bendro pobūdžio nurodymą dėl CPK 163 straipsnio 5 punkto, kuris iš esmės atitinka galiojusio 1964 m. CPK 239 straipsnio pirmosios dalies 6 punkte išdėstytą normą, taikymo ir aiškinimo tuo atveju, kai atsakovas bankrutuojančios įmonės statusą įgijo po to, kai pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo bylą pagal jam pareikštą ieškinį. Būtent tokia situacija yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, todėl tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo taisyklė yra aktuali. Turint galvoje šį išaiškinimą, negali būti tenkinamas atsakovo prašymas dėl teismo sprendimo panaikinimo jo nurodytu pagrindu (1964 m. CPK 239 str. 1 d. 6 d., ĮBĮ 15 str. 2 d.).

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, kurios susiklostė po to, kai pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo šį ginčą, priimdamas sprendimą, į byloje dalyvaujančių asmenų bei jų statuso pasikeitimą, konstatuoja, kad skundžiamame teismo sprendime bylos esmė nėra atskleista, todėl toks teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir negali būti paliktas galioti (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 str. 1 d., 1964 m. CPK 338 str. 1 d.). Tai yra, kaip anksčiau minėta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas 2007 m. spalio 12 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl ieškovo likviduoto ir iš Juridinių asmenų registro išregistruoto LAB ,,Tauro bankas“ procesinių teisių perėmimo ir šį asmenį pakeitė jo teisių perėmėjais P. V., VĮ ,,Alytaus miškų urėdija“, F. I., AB ,,Minija“, N. R., VĮ Registrų centro Vilniaus filialu bei A. M. G. (1964 m. CPK 41 str., CPK 48 str.); atsakovas AB ,,Minija“ įgijo bankrutuojančios įmonės statusą ir šioje byloje minimą bendrovę atstovaujantis bankroto administratorius privalo ginti ne vien bendrovės, bet ir jos kreditorių interesus, o tai reiškia, kad pasikeitė atsakovo teisių bei pareigų turinys bei apimtis (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.); Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorui 2006 m. gruodžio 29 d. priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą minimoje baudžiamojoje (t. 2, b. l. 12), taip pat baigtas tirti baudžiamosios bylos epizodas, susęs su ECU paskolos suteikimu AB ,,Minija“, dėl kurios grąžinimo yra kilęs šioje byloje nagrinėjamas ginčas, ir konstatuotos faktinės aplinkybės, kurios yra tiesiogiai susijusios su šioje civilinėje byloje nagrinėjamais klausimais, o tai reiškia būtinybę ištirti šias aplinkybes civilinio proceso tvarka, rinkti naujus įrodymus bei juos vertinti. Taigi byloje pasikeitė ir atsakovas, ir ieškovai, bylos aplinkybės, kurios egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei tos, kurios atsirado bei paaiškėjo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos taip pat iš esmės pasikeitė.

Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija nenagrinėja šalių apeliaciniuose skunduose bei atsiliepimuose į viena kitos skundus išdėstytų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismo sprendimą panaikina ir sprendžia, kad byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 7 str. 1 d., 1964 m. CPK 215 str., 337 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo nutartyje nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs skundžiamą sprendimą, tik išimtinais atvejais gali bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kartu ne kartą pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga patikrinti faktinį ir teisinį teismo sprendimo pagrįstumą nereiškia, jog byla turi būti nagrinėjama iš naujo. Kasacinės instancijos teismas nurodė, jog sprendžiant šį klausimą privalu atsižvelgti į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, o nustačius, kad byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, leistų konstatuoti, jog byla nagrinėtina iš naujo pirmosios instancijos teisme, nes svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės privalo būti atskleistos pirmosios instancijos teismo, o apeliacinėje instancijoje yra tik tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Šalys turi teisę į abi šias teisminio nagrinėjimo instancijas.

Teisėjų kolegija, spręsdama, kokiam pirmosios instancijos teismui perduotina ši byla nagrinėti iš naujo, tai yra šios bylos teismingumo klausimą, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi, kuria išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo UAB „Santechnika“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Santechnika“ ieškinį atsakovams 674-ajai Gyvenamųjų namų statybos bendrijai, AB „Šilduva“, UAB „Ainava“, UAB „Kirtimų statyba“ dėl skolos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais (civilinė byla Nr. 3K-3-539/2004; bylų kategorija 117; 125.6.), teisėjų kolegija nurodė, kad sutinkamai su ĮBĮ 15 straipsnio antrąja dalimi, visos civilinės bylos, kuriose bankrutuojančiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Ši įstatymo norma yra imperatyvi, todėl panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo atsakovo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Remdamasi tuo, kas pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog byla perduotina nagrinėti iš naujo bankrutuojančios AB ,,Minija“ bankroto bylą Nr. B2-525-370/2008 nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui (1964 m. CPK 337 str. 1 d. 2 p., ĮBĮ 15 str. 2 d.)

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 1964 m. Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo bankrutuojančios akcinės bendrovės ,,Minija“ bankroto bylą Nr.B2-525-370/2008 nagrinėjančiam Klaipėdos apygardos teismui.