Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga Panevėžio darbo rinkos mokymo centras, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamentas ir U. M.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

18. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo Administracija išnagrinėjo Bendruomenės 2016 m. gegužės 24 d. skundą dėl Mokymo centro autodromo keliamo triukšmo daromos žalos žmonių sveikatai, dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Bendruomenė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog Mokymo centras nevykdė Administracijos 2016 m. kovo 17 d. nurodymo iki 2016 m. birželio 9 d. įgyvendinti triukšmo mažinimo priemonių plane numatytas priemones ir kad Administracija nėra įvykdžiusi Panevėžio VSC 2016 m. kovo 14 d. rašte Nr. S-(1.15.)-845 išdėstyto pasiūlymo inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje nustatytų priemonių taikymą, nors privalo jas taikyti, privalėjo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl triukšmo lygio perkėlė pareiškėjui ir kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog autodromo projektas, kuriam skirtas finansavimas, atliktas be poveikio aplinkai vertinimo.

21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

22. Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas tiesiogiai susijęs su už triukšmo valdymą atsakingos institucijos – Administracijos, teisių ir pareigų įgyvendinimu, užtikrinant Bendruomenės narių teisę į sveiką aplinką.

23. Asmens teisė į sveikatos apsaugą ir sveiką aplinką užtikrinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 53 ir 54 straipsniuose, kuriuose, be kitų nuostatų, įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata, valstybės ir visos visuomenės pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, nustatyti pagrindiniai Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos politikos tikslai bei kryptys. Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. ir 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus). Pirmiau nurodytose Konstitucijos normose ne tik įtvirtintas aplinkos apsaugos principas, kad visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala aplinkai (taip pat ir joje gyvenantiems žmonėms), bet ir suponuojamos teisinio poveikio priemonių taikymo prielaidos, subjektams nesilaikant nustatytų imperatyvų (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-805-492/2017).

24. Viešojo administravimo subjektai triukšmo kontrolės srityje turi pareigą veikti taip, kad būtų užtikrinta pareiškėjo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtina teisė į būsto neliečiamybės gerbimą. Nors Konvencijoje nėra aiškiai įtvirtintos teisės į švarią ir ramią aplinką, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje yra atskleidęs platesnį teisės į būsto neliečiamybę turinį, nurodydamas, kad asmuo turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, reiškiančią ne tik teisę į atitinkamą plotą, bet ir teisę į ramų naudojimąsi juo. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimai neapsiriboja konkrečiais ar fiziniais pažeidimais, pvz., neteisėtu patekimu į būstą, bet taip pat apima tuos, kurie nėra konkretūs ar fiziniai, pvz., triukšmas, tarša, kvapai ar kitos suvaržymo formos. Rimto pažeidimo priežastimi gali būti asmens teisės į būsto neliečiamybės gerbimą pažeidimas, jei asmeniui užkertamas kelias netrukdomai naudotis namų patogumais (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Hatton ir kiti prieš Jungtinę karalystę, pareiškimo Nr. 36022/97, 96 p.). Sprendime López Ostra prieš Ispaniją EŽTT nustatė, kad Konvencijos 8 straipsnis gali apimti teisę į apsaugą nuo sunkios taršos, nes tai „gali turėti įtakos asmenų gerovei ir užkirsti kelią jiems netrukdomai naudotis būstu, taip neigiamai paveikiant jų privatų ir šeimos gyvenimą, nors ir nesukeliant rimtos grėsmės jų sveikatai“ (žr., pvz., EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje López Ostra prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 16798/90, 51 p.). Valstybei kyla pozityvi pareiga imtis protingų ir tinkamų priemonių apsaugoti pareiškėjų teises pagal Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį. Turi būti vertinama, ar iš valstybės galėtų būti protingai tikimasi veikti taip, kad būtų išvengta įtariamo pareiškėjų teisių pažeidimo ar toks pažeidimas būtų nutrauktas (žr., pvz., 2005 m. birželio 9 d. sprendimą byloje Fadeyeva prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 55723/00, 89 p.).

25. Pagal 1998 m. birželio 25 d. Orhuse priimtos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo, priimant sprendimus, ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija), kuri ratifikuota 2001 m. liepos 10 d. įstatymu ir Lietuvoje įsigaliojo 2002 m. balandžio 28 d., preambulės septintoje konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo individualiai ir kartu su kitais saugoti aplinką bei gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės. Siekdamos sudaryti galimybes ginti šią teisę ir vykdyti nustatytas pareigas, Orhuso konvencijos šalys įsipareigojo užtikrinti teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti, priimant sprendimus, bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje (Orhuso konvencijos 1 str.).

26. Triukšmo prevencijos teisiniai pagrindai, triukšmo valdymo subjektų teisės, pareigos, triukšmo kontrolės ir stebėsenos (monitoringo) tvarka ginčo laikotarpiu buvo nustatyta TVĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. lapkričio 1 d.). Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti šie pagrindiniai triukšmo valdymo principai: 1) žmogaus apsauga nuo triukšmo – joks asmuo neturi būti veikiamas tokio lygio triukšmo, dėl kurio kyla pavojus jo gyvybei ir sveikatai; 2) žmogaus gyvenimo kokybės užtikrinimas; 3) visuomenės informavimas; 4) veiklos, kuria siekiama, kad triukšmo problema būtų visuotinai suprasta, rėmimas; 5) valstybės parama valdant triukšmą. Pagal ginčui aktualios redakcijos TVĮ triukšmo šaltinių valdytojai privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad naudojamų įrenginių triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių (14 str. 3 d.), už triukšmo valdymą, be kita ko, atsako savivaldybių institucijos (4 str. 4 p., 13 str. 2 d.). TVĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių institucijos privalo reikalauti, kad: triukšmo šaltinių valdytojai tikslintų ir keistų triukšmo prevencijos veiksmų planus ir juos įgyvendintų, tikslintų ir keistų triukšmo šaltinių naudojimo trukmę ir konkretų šių šaltinių veiklos pradžios ir pabaigos laiką (1 p.); išduodant leidimą statyti, statinių projektų sprendiniuose būtų numatytos teisės aktų nustatytos apsaugos nuo triukšmo priemonės, o užbaigtuose statiniuose būtų atliktos ekspertizės ir nustatyta, ar įgyvendinti visi triukšmo mažinimo reikalavimai (2 p.). TVĮ 22 straipsnyje nustatyta, kad: triukšmo kontrolė privaloma aglomeracijose ir zonose, kur triukšmas viršija arba gali viršyti ribinius dydžius (1 d.); triukšmo kontrolę atlieka šio įstatymo ir kitų teisės aktų įgaliotos valstybės ir savivaldybių institucijos (3 d.); triukšmo kontrolę atliekančios valstybės ir savivaldybių institucijos teikia asmenims triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimus, kuriuos juridiniai asmenys, užsiimantys prekyba, turi įvykdyti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų (4 d. 2 p.); triukšmo kontrolės institucijos šio straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodytus terminus motyvuotu triukšmo šaltinių valdytojų prašymu gali pratęsti, bet ne ilgiau kaip pusę atitinkamo termino laiko (5 d.); triukšmo šaltinių valdytojai, laiku neįvykdę nustatytų reikalavimų, atsako įstatymų nustatyta tvarka (7 d.); jei triukšmo prevencijos priemonėms įgyvendinti reikia didelių kapitalinių sąnaudų ir ilgesnio laiko, palyginti su šio straipsnio 4 dalyje nurodytais terminais, triukšmo valdytojai triukšmo mažinimo planus suderina su triukšmo kontrolės institucijomis (8 d.); triukšmo šaltinių valdytojams už atsisakymą sudaryti triukšmo mažinimo planą įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka panaikinamas leidimo-higienos paso užsiimti ūkine veikla, dėl kurios gali būti viršijami kontroliuojamo triukšmo ribiniai dydžiai, galiojimas (9 dalis). Remiantis TVĮ 27 straipsnio 2 dalimi, siekdamos apsaugoti žmonių sveikatą ir aplinką, kai viršijami triukšmo ribiniai dydžiai, savivaldybių institucijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija ar jos įgaliota institucija turi teisę laikinai: 1) apriboti stacionarių triukšmo šaltinių veiklą; 2) taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones; 3) suderinusios su Susisiekimo ministerija, nustatytoje teritorijoje apriboti arba uždrausti transporto priemonių eismą.

27. Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą valstybinę triukšmo kontrolę vykdančia institucija, be kita ko, kontroliuojančia, ar nėra pažeidžiami Higienos normoje 33:2011 įtvirtinti triukšmo ribiniai dydžiai, iki 2016 m. balandžio 1 d. buvo Panevėžio apskrityje veikęs visuomenės sveikatos centras, o nuo 2016 m. balandžio 1 d. – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 222 patvirtinto Valstybinės triukšmo kontrolės tvarkos aprašo (neteko galios 2018 m. balandžio 19 d.) 11–14 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą patikrinimų rezultatai įforminami patikrinimo aktu, kuriame nurodomas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų įvykdymo terminas, o valstybinę triukšmo kontrolę vykdančių institucijų reikalavimai privalomi triukšmo šaltinių valdytojams. TVĮ 22 straipsnyje numatytų reikalavimų įgyvendinimo kontrolės tvarka buvo nustatyta aktualios redakcijos Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. V-641 patvirtintame Triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų vykdymo kontrolės tvarkos apraše, kuriame buvo nustatyta, kad: triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų vykdymo kontrolę vykdo triukšmo kontrolės institucija, nurodžiusi triukšmo šaltinių valdytojui įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones (4 p.); pasibaigus triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų įvykdymo terminui, triukšmo šaltinių valdytojas, kuriam buvo nurodyta įgyvendinti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, per 3 darbo dienas privalo raštu pranešti triukšmo kontrolės institucijai apie nurodymų įvykdymo rezultatus (5 p.); triukšmo kontrolės institucija ne vėliau kaip per mėnesį nuo nurodyto triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimų įvykdymo termino pabaigos patikrina (atlikdama pakartotinį patikrinimą), ar įvykdyti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių įgyvendinimo reikalavimai (6 p.). Šis teisinis reguliavimas galioja ir šiuo metu.

28. Taisyklių (Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 1-37 redakcija) 15, 15.1, 15.2, 15.3 punktuose įtvirtintas analogiškas įtvirtintajam TVĮ 27 straipsnio 2 dalyje teisinis reguliavimas. Taisyklių 37 punkte nustatyta, kad Administracija, gavusi rašytinę ar žodinę informaciją apie galimai padidintą gyvenamųjų patalpų ar visuomeninės paskirties pastatų patalpų triukšmą dėl ūkinės-komercinės veiklos, ją persiunčia Panevėžio visuomenės sveikatos centrui: gavusi informaciją iš Panevėžio visuomenės sveikatos centro apie padidintus triukšmo lygius gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų patalpose, Administracija pareikalauja, kad triukšmo šaltinių valdytojai taikytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, tikslintų ir keistų triukšmo šaltinių naudojimo trukmę, konkretų šių šaltinių veiklos pradžios bei pabaigos laiką ir nustato reikalavimo įvykdymo terminą (37.1 p.); jei per nurodytą terminą Administracijos reikalavimai nevykdomi, pradedama administracinio teisės pažeidimo bylos teisena dėl TVĮ ir taisyklių pažeidimo (37.2 p.); jei įsigaliojus nutarimui administracinio teisės pažeidimo byloje dėl triukšmo šaltinio valdytojo nubaudimo už TVĮ ar taisyklių pažeidimą vis dar nėra įvykdyti nurodyti reikalavimai, Administracija nurodo laikinai apriboti stacionaraus triukšmo šaltinio veiklą arba taikyti kitas triukšmo mažinimo priemones (37.3 p.).

29. Nustatyta, kad Bendruomenė 2016 m. gegužės 24 d. skunde, be kita ko, nurodė, jog Mokymo centro autodrome nuo ryto iki vakaro vykdant praktinio vairavimo mokymus yra sukeliamas specifinis žmonių sveikatą žalojantis triukšmas, kad prieš statant autodromą nebuvo atliktas poveikio aplinkai vertinimas ir prašė Administraciją inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą. Administracija, atsakydama į šį Bendruomenės argumentą, skundžiamame Sprendime pristatė su nuo 2015 m. spalio 7 d. besitęsiančio Mokymo centro autodromo skleidžiamo triukšmo valdymo procesu susijusias aplinkybes ir konstatavo, kad Administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko Mokymo centro autodromo skleidžiamo triukšmo valdymo veiksmus. Taip pat Administracija skundžiamame Sprendime nurodė, kad ji neturi pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos dėl TVĮ ir Taisyklių pažeidimo, tokią poziciją grindė Taisyklių 37.2 ir 37.3 punktuose nurodytu teisiniu reguliavimu ir faktinėmis aplinkybėmis, kad Mokymo centras parengė ir įgyvendina triukšmo mažinimo priemonių planą, o teisme yra neišnagrinėta administracinė byla dėl 2016 m. kovo 17 d. Panevėžio VSC patikrinimo akto ir Administracijos 2016 m. kovo 17 d. rašto panaikinimo.

30. Konstatuotina, kad Administracija skundžiamame Sprendime dėl Bendruomenės 2016 m. gegužės 24 d. skunde nurodyto prašymo inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą iš viso nepasisakė ir, kaip nustatyta, neinicijavo šių priemonių taikymo. Taip pat Administracija išvadą, kad jos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko Mokymo centro autodromo skleidžiamo triukšmo valdymo veiksmus, Sprendime padarė šių veiksmų neįvertinusi tuo aspektu, ar šis jos struktūrinis padalinys pagrįstai nuo 2015 m. spalio 7 d. besitęsiančio Mokymo centro autodromo skleidžiamo triukšmo valdymo proceso metu neinicijavo TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo. Konstatuotina ir tai, kad Administracija skundžiamame Sprendime dėl pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną dėl TVĮ ir Taisyklių pažeidimo pasisakė savo iniciatyva, nes tokio prašymo Bendruomenė 2016 m. gegužės 24 d. skunde išdėsčiusi nebuvo.

31. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad Sprendimo priėmimo metu Mokymo centras buvo parengęs 2016 m. gegužės 19 d. triukšmo mažinimo priemonių planą, o teisme buvo neišnagrinėta administracinė byla dėl Panevėžio VSC 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo akto ir Administracijos 2016 m. kovo 17 d. rašto panaikinimo. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi Taisyklių 37.2 ir 37.3 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo turinį (žr. šios teismo nutarties 28 punktą), apeliacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Sprendimo priėmimo metu Administracija neturėjo pakankamo pagrindo pradėti administracinio teisės pažeidimo teisenos pagal Taisyklių 37.2 punktą ir nurodyti Mokymo centrui laikinai apriboti autodromo veiklą Taisyklių 37.3 punkto pagrindu. Kita vertus, tai nereiškia, kad Administracija nagrinėjamu atveju neprivalėjo spręsti dėl būtinybės inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje (Taisyklių 15, 15.1, 15.2, 15.3 p.) nustatytų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad valstybinę triukšmo kontrolę vykdančiai institucijai konstatavus, jog Mokymo centrui priklausančiame autodrome vykdant veiklą yra viršijami Higienos normoje 33:2011 įtvirtinti triukšmo ribiniai dydžiai, Administracija (už triukšmo valdymą atsakinga institucija), pirmiausiai, vadovaudamasi TVĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais žmogaus apsaugos nuo triukšmo ir žmogaus gyvenimo kokybės užtikrinimo principais, privalėjo dėti visas pastangas, siekdama, kad toks pažeidimas būtų nutrauktas. Tai darydama Administracija privalėjo ir, esant nepakitusiai situacijai vis dar privalo, išnaudoti visas teisines priemones, kad vykdomas pažeidimas būtų nutrauktas, įskaitant TVĮ 27 straipsnyje (Taisyklių 15, 15.1, 15.2, 15.3 p.) nustatytas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones.

32. Atsižvelgiant į tai ir į visas byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, konstatuotina, kad Administracija, Sprendime iš viso nepasisakydama dėl Bendruomenės 2016 m. gegužės 24 d. skunde nurodyto prašymo inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą, pažeidė TVĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą visuomenės informavimo ir svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.)) įtvirtintą gero administravimo principus. Todėl nagrinėjamu atveju yra tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas skundžiamą Administracijos Sprendimą tiek, kiek juo neišspręstas klausimas dėl prašymo inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą ir pripažinta, kad Administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko triukšmo valdymo veiksmus, panaikinti.

33. Pažymėtina, kad konkrečių veiksmų triukšmo kontrolės srityje atlikimas, įskaitant TVĮ 27 straipsnyje (Taisyklių 15, 15.1, 15.2, 15.3 p.) įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymo inicijavimą, priskirtinas viešojo administravimo subjektų (šiuo atveju Administracijos), bet ne teismo kompetencijai, todėl administraciniai teismai neturi teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą šias priemones taikyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Administracija įpareigotina Bendruomenės 2016 m. gegužės 24 d. skunde išdėstytą prašymą inicijuoti TVĮ 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą išnagrinėti iš naujo. Tai darydama Administracija privalo atsižvelgti į valstybinę triukšmo kontrolę vykdančios institucijos aktuose (įskaitant Panevėžio VSC 2016 m. kovo 14 d. raštą Nr. S-(1.15.)-845) nurodomas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, vadovautis TVĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais žmogaus apsaugos nuo triukšmo ir žmogaus gyvenimo kokybės užtikrinimo principais ir siekiu, kad Mokymo centro autodrome daromas pažeidimas, kurio metu yra viršijami Higienos normoje 33:2011 įtvirtinti triukšmo ribiniai dydžiai ir daroma žala Bendruomenės narių sveikatai, būtų kuo greičiau nutrauktas.

34. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš dalies nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 147 str.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą. Tai konstatavus apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodinėjimo naštos dėl triukšmo lygio perkėlimu pareiškėjui ir galimų trūkumų projektuojant autodromą, teisėjų kolegijos nenagrinėjami kaip teisiškai nereikšmingi.

35. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015, 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017). Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti ir tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

36. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 20 d. LVAT pateikė apeliacinį skundą, už kurio parengimą advokatui Algimantui Kolpertui sumokėjo 100 Eur (2017 m. kovo 20 d. teisinių paslaugų sutartis, 2017 m. kovo 20 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 839959). Taip pat už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio.

37. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau –Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (toliau – koeficientas). Pagal Rekomendacijų nuostatas, už apeliacinį skundą priteistinas maksimalus koeficientas yra 2,5 (8.9 p.).

38. Apeliacinis skundas advokato parengtas 2017 metų pirmąjį ketvirtį, todėl šiuo atveju aktualus 2016 metų trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 793,3 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už apeliacinį skundą yra 1 983,25 Eur (2,5 × 793,3 Eur), t. y. ženkliai didesnė nei pareiškėjo prašoma priteisti 100 Eur suma. Atsižvelgiant į prašomos priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų dydį, tai, kad pagrindinis reikalavimas dėl Sprendimo dalies panaikinimo buvo patenkintas ir kad pareiškėjas sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 4 dalimi, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Administracijos priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, t. y. 115 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi ir 41 straipsniu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės skundo reikalavimai dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 1437(4.5.) „Dėl priimto sprendimo ištyrus Jūsų skundą“ tiek, kiek juo neišspręstas klausimas dėl prašymo inicijuoti Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą bei pripažinta, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko triukšmo valdymo veiksmus, panaikinimo.

Pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 1437(4.5.) „Dėl priimto sprendimo ištyrus Jūsų skundą“ tiek, kiek juo neišspręstas klausimas dėl prašymo inicijuoti Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą bei pripažinta, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius tinkamai ir pagal kompetenciją atliko triukšmo valdymo veiksmus.

Įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės 2016 m. gegužės 24 d. skunde išdėstytą prašymą inicijuoti Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintų triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių taikymą išnagrinėti iš naujo.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenės prašymą dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo tenkinti ir priteisti jam iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 115 Eur (vieną šimtą penkiolika eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Nutartis neskundžiama.