- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-11
- Bylos Nr.
- A-438-1318-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00176-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos
- Trečiasis asmuo
- Policijos
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. M. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 94 716 Lt už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2010 m. kovo 29 d.
Skunde nurodė, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2006 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. TE-140 jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 3 policijos komisariato Nusikaltimų skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu. 2008 m. pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, prašydamas priteisti iš atsakovo 7 637 Lt. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-23-57/2010 pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies ir pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisė 5 292,56 Lt nesumokėto darbo užmokesčio už 391,15 val. viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis laikotarpiu nuo 2005 m. vasario mėnesio iki 2006 m. gegužės mėnesio įskaitytinai. Teismo priteista suma susideda iš neišmokėto darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą (3 205,77 Lt) ir darbą poilsio dienomis (2 086,91 Lt). Pažymėjo, jog teismas sprendime konstatavo, kad nuo 2005 m. vasario iki 2006 m. gegužės mėn. faktiškai dirbtų valandų skaičius viršijo tų mėnesių darbo laiko normas, o atsakovas mėnesio apskaitinį laikotarpį šių viršvalandžių nekompensavo, mažino jų skaičių, neįtraukdamas į darbo laiko apskaitos žiniaraštį. Nurodė, jog atsakovas teismui pateikė pažymą Nr. PAZ-94, iš kurios matyti, jog laikotarpiu nuo 2005 m. vasario iki 2006 m. gegužės mėnesio viršvalandinių valandų skaičius buvo 166,15 val. ir pareiškėjui nebuvo išmokėta 3 205,77 Lt. Pareiškėjo manymu, atleidžiant jį iš vidaus tarnybos, atsakovas tinkamai neatsiskaitė, todėl vadovaujantis Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi prašo išmokėti vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį. Pažymėjo, jog atsakovas kiekvieną mėnesį ribojo pareiškėjo darbo užmokestį, taikydamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Taip pat pažymėjo, kad atsakovas darbo užmokestį, kai priedų ir priemokų sumos viršydavo 70 procentų, ne tik mažino iki leistinos ribos, bet ir neįtraukė faktiškai dirbtų valandų į darbo laiko apskaitą, tokiu būdu įpareigodamas pareiškėją dirbti viršvalandžius, už juos nemokėjo. Pabrėžia, jog darbo santykiai tarp atsakovo ir jo yra nutrūkę. Nurodė, jog Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, tačiau jam nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už viršvalandinį darbą. Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra darbuotojo kaltės, todėl darbdaviui kyla neigiamos pasekmės dėl neatsiskaitymo laiku. Pareiškėjo manymu, įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-23-57/2010 įrodyta atsakovo kaltė. Atsakovas, atleisdamas pareiškėją iš tarnybos, privalėjo pilnai atsiskaityti su juo atleidimo dieną ir negalėjo būti tokios situacijos, kai pareiškėjui nemokama už jo dirbtą laiką, taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribojimą. Teigė, jog atsakovas su pareiškėju atsiskaitė tik 2010 m. kovo mėnesį, todėl jis kaltas už uždelstą atsiskaitymą ir už visą uždelsimo atsiskaityti laiką. Prašė iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, viso 94 716 (2631 x 36).
Atsiliepimas
Atsakovas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, jog su pareiškėju buvo pilnai atsiskaityta jo atleidimo dieną, t.y. 2006 m. rugpjūčio 29 d.. Pažymėjo, kad 2008 m. gegužės 16 d. atsakovo pateiktoje pažymoje dėl viršvalandinio darbo ir darbo poilsio dienomis paaiškinta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestis visada viršydavo 70 procentų ribą, tačiau pareiškėjas nepasinaudojo savo teise rašyti prašymus suteikti papildomas poilsio dienas už išdirbtus viršvalandžius, todėl mano, jog pats pareiškėjas kaltas dėl to, kad taikant įstatymo reikalavimus nebuvo išmokėta priedų ir priemokų sumą, viršijusi 70 procentų. Atsiliepime taip pat buvo nurodyta, kad atsakovas taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog priemokų ir priedų dalis negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, minėta dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų. Atsakovo manymu, jis neturėjo galimybės netaikyti Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog byloje kilęs ginčas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pagal Darbop kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią, jog kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Teismo vertinimu, byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pareiškėjo bei jo atstovo, atsakovo atstovo paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2006 m. rugpjūčio 30 d. Pareiškėjas 2008 m. vasario 12 d. skundu kreipėsi į teismą dėl priteisimo darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą bei darbą švenčių bei poilsio dienomis, kuris nebuvo mokamas, nes viršijo 70 procentų priedų ir priemokų ribą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartimi (adm. byla Nr. I-23-57/2010 m) administracinė byla pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, sustabdyta, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. prašymą administracinėje byloje Nr. I-821/513/2007. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį kartu su Statuto 29 ir 30 straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Toks Konstitucinio Teismo sprendimas, pirmosios instancijos teismo nuomone, reiškia, kad minėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo R. M. atžvilgiu buvo taikytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas ribojimas, kadangi atsakovas neturėjo galimybės elgtis kitaip, nei buvo numatyta teisės aktais, todėl, teismo nuomone pareiškėjo atleidimo dieną su juo buvo visiškai atsiskaityta pagal tuo metu buvusią faktinę ir teisinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies yra išspręstas ir su pareiškėju visiškai atsiskaityta 2010 m. kovo 30 d. po teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo ir jo atstovo nuomone atsakovas pareiškėjo atleidimo dieną su juo visiškai neatsiskaitė, nes nebuvo išmokėta jam priklausanti darbo užmokesčio dalis, kuri buvo ribojama taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal susiformavusią teisminę praktiką, DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, tačiau šioje nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo pareiškėjo kaltę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008 pasisakė, kad Vidaus tarnybos statute pareigūnų darbo laikas yra specialiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“) ir nėra nuorodos į Darbo kodekso XIII skyrių („Darbo laikas“). Iš to, teismo nuomone, yra akivaizdu, kad įstatymų leidėjas siekė pareigūnų darbo laiko normas reglamentuoti Vidaus tarnybos statutu išsamiai. Pareigūnų darbo ir poilsio režimas yra itin specifinis lyginant su darbuotojų, dirbančių darbo sutarties pagrindu. Vidaus tarnybos statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, specialia sveikatos priežiūra, kompensacijomis, specialia pareigūnų valstybine pensija, aprūpinimu maistu, gyvenamosiomis patalpomis ir t.t.). Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 41 straipsnio 6 dalis, kuri be išlygų taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, nustato, jog už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, valstybės tarnautojo prašymu vietoj šio Įstatymo 26¹ straipsnyje nustatyto apmokėjimo kompensuojama suteikiant jam per mėnesį kitą mokamą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų. Už budėjimą, kai viršijama nustatyta darbo laiko trukmė, valstybės tarnautojo prašymu vietoj šio Įstatymo 26¹ straipsnyje nustatyto apmokėjimo kompensuojama Darbo kodekso nustatyta tvarka. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, tokiu atveju, kai statutinis valstybės tarnautojas dirbo poilsio ir švenčių dienomis bei budėjo, jei tai nenumatyta pagal grafiką (būtent pareiškėjo atžvilgiu ir buvo susiklosčiusi tokia faktinė situacija), o Įstatymas nenumatė apmokėjimo už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą (nes buvo viršyta priedų ir priemokų suma), pareiškėjo prašymu galėjo būti suteikiamos papildomos poilsio dienos arba jos pridedamos prie kasmetinių atostogų, tačiau šia teise pareiškėjas nepasinaudojo.
Šalies argumentai
Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2005 m. vasario mėnesio iki 2006 m. gegužės, tačiau tik 2008 m. vasario mėnesį jis kreipėsi į teismą. Nuo 2008 m. vasario iki 2010 m. vasario 26 d. vyko teismo procesas. Teismo nuomone šiuo atveju negalima taikyti darbdaviui DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų pasekmių, nes pareiškėjui buvo uždelsta išmokėti priteistą sumą ne dėl darbdavio kaltės, nes šie veiksmai iš esmės buvo Lietuvos Respublikos Seimo priimto teisės akto taikymo rezultatas ir institucija neturėjo galimybės pasielgti kitaip, nei nustatė teisės aktai. Be to, teismo vertinimu, byloje nustatyta DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos vienos iš sąlygų nebuvimas, t. y. darbuotojo kaltės nebuvimas. Teismo nuomone, dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už tris metus (2007 m. kovo 29 d. iki 2010 m. kovo 29 d.) galima daryti prielaidą, jog dėl užsitęsusio teismo proceso (pareiškėjo nurodomas laikotarpis didžiąja dalimi patenka į teisminį procesą – nuo 2008 m. vasario iki 2010 m. vasario 26 d.) pareiškėjo prašomas priteisti vidutinis darbo užmokestis už uždelstą išmokėti išeitinę išmoką leistų jam neadekvačiai praturtėti darbdavio sąskaita, o tai prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – nagrinėjamoje byloje netaikytina, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Pareiškėjas akcentuoja, jog pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą teisė pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą nustatyta tokiam vadovui, kuris turi teisę pareigūną skirti į pareigas, t. y. jis gali būti tik įstaigos vadovas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A17-737/2007 nurodė, kad jei buvo dirbtas viršvalandinis darbas už jį ir turi būti apmokama arba kitaip teisingai kompensuojama. Kai tarnybiniai santykiai nutrūko, apmokėjimas už viršvalandinius darbus yra būtent tas būdas, kuriuo teisingai atlyginama, kartu tokiu būdu apginant besikreipusiojo teisminės gynybos teises. Anot pareiškėjo, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarimą bei susiklosčiusią teismų praktiką, galima konstatuoti, kad atsakovas pažeisdamas Statuto 29 straipsnio nuostatus (nepriimdamas įsakymo dėl viršvalandinių darbų organizavimo), netinkamai organizavo pareiškėjo darbą, nepaisė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo prašo jį atmesti, atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką su statutiniu valstybės tarnautoju, atleistu iš tarnybos. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnis (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalis ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis) dėl kurio nuostatų aiškinimo ir taikymo yra inicijuotas ginčas apeliacinės instancijos teisme.
Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies nuostatos, nustatančios, kad „Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.“
Teismų praktikoje aiškinant šios teisės normas nuostatas yra konstatuota, kad „ DK 141 straipsnyje, <...> be kita ko, nurodyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 d.), darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas (2 d.). Pagal šio straipsnio 3 dalį (bylai aktuali 2005-05-12 įstatymo Nr. X-188 redakcija), kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.
Iš nurodytų DK 141 straipsnio nuostatų matyti, kad straipsnio 3 dalyje nurodyta (darbdavio ) pareiga sumokėti (jau atleistam) darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį pirmiausia yra siejama su uždelsimu (iš dalies arba visiškai) atsiskaityti su darbuotoju jo atleidimo dieną, antra vertus, tokia darbdavio pareiga atsiranda tik tuo atveju, kai dėl paminėto uždelsimo nėra darbuotojo kaltės. Šios (kolegijos nurodytos) aplinkybės DK 141 straipsnio taikymo prasme yra būtinos sąlygos šio straipsnio 3 dalyje numatyto vidutinio darbo užmokesčio priteisimui. Todėl, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, yra būtina nustatyti (aptarti) kiekvienos iš šių sąlygų buvimą, tuo pačiu pateikti šių sąlygų sampratą ir tik tai padarius aiškinti konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes.“ <...> „terminas (žodis) „uždelsimas“ pagal jo panaudojimo prasmę reiškia užvilkinimą (Lietuvių kalbos instituto Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 877 psl.), t. y. suponuoja situaciją, kai tai darantis asmuo (šiuo atveju darbdavys) žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku (šiuo atveju atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju dieną) neįvykdė tam tikros pareigos ir tai tęsia toliau.“(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 2000/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009).
Byloje nustatyta, kad atsakovas pareiškėjui, pastarojo atleidimo iš tarnybos dieną (2006 m. rugpjūčio 29 d.) neišmokėjo visų jam priklausančių išmokų už viršvalandinį darbą bei darbą švenčių bei poilsio dienomis, remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurias jis tuo metu privalėjo vykdyti. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, minėtos nuostatos buvo pripažintos neatitinkančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Toks teisinio reguliavimo neaiškumas bei neapibrėžtumas, neduoda pagrindo išvadai, kad atsakovas, elgdamasis byloje aptariamu būdu, žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis nustatytu laiku neįvykdė pareigos atsiskaityti laiku su pareiškėju ir tai tęsia toliau (iki minėto Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo).
Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė laikotarpiu nuo 2005 m. vasario mėnesio iki 2006 m. gegužės mėnesio, tačiau tuo metu galiojęs teisinis reguliavimas numatė, jog tokiu atveju, kai statutinis valstybės tarnautojas dirbo poilsio ir švenčių dienomis bei budėjo, jei tai nenumatyta pagal grafiką, o teisės aktai nenumatė apmokėjimo už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą (nes buvo viršyta priedų ir priemokų suma), pareigūno prašymu jam galėjo būti suteikiamos papildomos poilsio dienos arba jos pridedamos prie kasmetinių atostogų (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis ; 41 straipsnio 6 dalis).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas šia teise minėtu laikotarpiu nepasinaudojo, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas duotuoju atveju elgėsi nepakankamai rūpestingai ir apdairiai tam, kad tokios situacijos nebūtų, t. y., toks jo elgesys – savalaikis nesinaudojimas jam suteikta teise darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu kompensuoti lygiaverčiu poilsiu, buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis dėl neatsiskaitymo už minėtą darbą jo atleidimo iš tarnybos dieną, nes sudarė sąlygas aptariamą darbą kompensuoti ne papildomu poilsiu, o papildomu darbo užmokesčiu.
Visa tai įvertinusi, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nagrinėjama situacija iš esmės susidarė dėl pareiškėjo kaltės, atsakovui nežinant ir negalint žinoti, kad jis nustatytu laiku neįvykdė pareigos atsiskaityti laiku su atleidžiamu iš tarnybos pareiškėju.
Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.