Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant pareiškėjui R.M. ir jo atstovui advokatui Viačeslavui Žarkovui (Viačeslav Žarkov), atsakovo atstovui Arūnui Venckui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.M. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į skundą nepateikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko. Tretysis suinteresuotas asmuo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką.

Byla nagrinėjama trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2006-08-29 įsakymu Nr. 30-TE-140 „Dėl tarnybos eigos“, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 53 straipsnio 1 dalies 15 punktu (dėl laikino nedarbingumo neatvyko į tarnybą daugiau kaip 140 kalendorinių dienų) pareiškėjas (vyresnysis inspektorius) buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2006 m. rugpjūčio 30 d. (b.l. 24). Minėtas įsakymas nebuvo skundžiamas teismui. Iš prie bylos prijungtos administracinės bylos Nr. I-23-57/2010 matyti, jog pareiškėjas 2008 m. vasario 12 d. kreipėsi į teismą dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, nes jam nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis už viršvalandinį darbą, viso 7 637,60 Lt. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu (b.l. 18-22) pareiškėjo prašymas buvo tenkintas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteista 5 292,68 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už 391,15 val. viršvalandinį darbą ir darbą poilsio dienomis per laikotarpį nuo 2005 m. vasario iki 2006 m. gegužės mėnesio. Kitoje dalyje pareiškėjo R.M. prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-23-57/2010 yra įsiteisėjęs, tokiu būdu ginčas dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo jau yra išspręstas.

Byloje kilęs ginčas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią, jog kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Statutas) 58 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsikaityta jo atleidimo dieną, tačiau nenumato atsiskaitymo su atleidžiamu pareigūnu tvarkos bei pareigos mokėti už uždelstą laiką atsiskaityti. Statutinių valstybės tarnautojų tarnybą, jų statusą, pareigūnų socialines ir kitas garantijas, vidaus tarnybos valdymo teisinius pagrindus reglamentuoja, vidaus reikalų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai (Statuto 5 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas.

DK 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Formuodamas teismų praktiką dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytas pasekmes yra konstatavimas tokių sąlygų: 1) darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2) dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas (LAT nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-284/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, kas reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamos pasekmės dėl neatsiskaitymo laiku (LVAT 2008 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1534, 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1521/2009).

DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį skiriama. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams. Proporcingumas yra neatskiriamas nuo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija. Tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio, tai vidutinio darbo užmokesčio išieškojimas už visą uždelsimo laiką gali reikšti neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taikymą.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pareiškėjo bei jo atstovo, atsakovo atstovo paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas 2006 m. rugpjūčio 30 d. Pareiškėjas 2008 m. vasario 12 d. skundu kreipėsi į teismą dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą bei darbą švenčių bei poilsio dienomis, kuris nebuvo mokamas, nes viršijo 70 procentų priedų ir priemokų ribą, numatytą Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje, priteisimo. 2008 m. gegužės 29 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartimi (adm. byla Nr. I-23-57/2010 m., b.l. 82-83) administracinė byla pagal pareiškėjo R.M. skundą atsakovui Klaipėdos miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo, sustabdyta, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės 2007 m. vasario 15 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą administracinėje byloje Nr. I-821/513/2007. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį kartu su Statuto 29 ir 30 straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą, tais atvejais, kai apskaičiuota priedų ir priemokų suma viršijo maksimalią leistiną 70 procentų pareiginės algos ribą. Pareiškėjo R.M. atžvilgiu buvo taikytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas ribojimas, kadangi atsakovas neturėjo galimybės elgtis kitaip, nei buvo numatyta teisės aktais, todėl teismo nuomone pareiškėjo atleidimo dieną su juo buvo visiškai atsiskaityta pagal tuo metu buvusią faktinę ir teisinę situaciją. Pažymėtina, jog ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies yra išspręstas ir su pareiškėju visiškai atsiskaityta 2010 m. kovo 30 d. po teismo sprendimo įsiteisėjimo (b.l. 37-38).

Pareiškėjo ir jo atstovo nuomone atsakovas pareiškėjo atleidimo dieną su juo visiškai neatsiskaitė, nes nebuvo išmokėta jam priklausanti darbo užmokesčio dalis, kuri buvo ribojama taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Kaip minėta aukščiau, pagal susiformavusią teisminę praktiką, DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu, tačiau šioje nagrinėjamoje byloje teismas konstatuoja pareiškėjo kaltę.

2008-06-12 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008 pasisakė, kad Vidaus tarnybos statute pareigūnų darbo laikas yra specialiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“) ir nėra nuorodos į Darbo kodekso XIII skyrių („Darbo laikas“). Iš to akivaizdu, kad įstatymų leidėjas siekė pareigūnų darbo laiko normas reglamentuoti Vidaus tarnybos statutu išsamiai. Pareigūnų darbo ir poilsio režimas yra itin specifinis lyginant su darbuotojų, dirbančių darbo sutarties pagrindu. Vidaus tarnybos statutas įtvirtina tarnybos ypatumų kompensavimo principą, pagal kurį pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas bei įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (įvairiais priedais ir priemokomis, specialia tvarka skaičiuojamu tarnybos stažu, specialia sveikatos priežiūra, kompensacijomis, specialia pareigūnų valstybine pensija, aprūpinimu maistu, gyvenamosiomis patalpomis ir t.t.). Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalis, kuri be išlygų taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, nustato, jog už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, valstybės tarnautojo prašymu vietoj šio Įstatymo 26¹ straipsnyje nustatyto apmokėjimo kompensuojama suteikiant jam per mėnesį kitą mokamą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų. Už budėjimą, kai viršijama nustatyta darbo laiko trukmė, valstybės tarnautojo prašymu vietoj šio Įstatymo 26¹ straipsnyje nustatyto apmokėjimo kompensuojama Darbo kodekso nustatyta tvarka. Vadinasi, tokiu atveju, kai statutinis valstybės tarnautojas dirbo poilsio ir švenčių dienomis bei budėjo, jei tai nenumatyta pagal grafiką (būtent pareiškėjo atžvilgiu ir buvo susiklosčiusi tokia faktinė situacija), o Įstatymas nenumatė apmokėjimo už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę vykdymą (nes buvo viršyta priedų ir priemokų suma), pareiškėjo prašymu galėjo būti suteikiamos papildomos poilsio dienos arba jos pridedamos prie kasmetinių atostogų, tačiau šia teise pareiškėjas nepasinaudojo.

Teismas pažymi, jog pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis laikotarpiu nuo 2005 m. vasario mėnesio iki 2006 m. gegužės, tačiau tik 2008 m. vasario mėnesį jis kreipėsi į teismą. Nuo 2008 m. vasario iki 2010 m. vasario 26 d. vyko teismo procesas. Teismo nuomone šiuo atveju negalima taikyti darbdaviui DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytų pasekmių, nes pareiškėjui buvo uždelsta išmokėti priteistą sumą ne dėl darbdavio kaltės, nes šie veiksmai iš esmės buvo Lietuvos Respublikos Seimo priimto teisės akto taikymo rezultatas ir institucija neturėjo galimybės pasielgti kitaip, nei nustatė teisės aktai. Be to byloje nustatyta DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytos vienos iš sąlygų nebuvimas, t.y. darbuotojo kaltės nebuvimas. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už tris metus (2007 m. kovo 29 d. iki 2010 m. kovo 29 d.) galima daryti prielaidą, jog dėl užsitęsusio teismo proceso (pareiškėjo nurodomas laikotarpis didžiąja dalimi patenka į teisminį procesą – nuo 2008 m. vasario iki 2010 m. vasario 26 d.) pareiškėjo prašomas priteisti vidutinis darbo užmokestis už uždelstą išmokėti išeitinę išmoką leistų jam neadekvačiai praturtėti darbdavio sąskaita, tai prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – nagrinėjamoje byloje netaikytina, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjo R.M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.