Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-450-516/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-05-25
Bylos Nr.: 2-450-516/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00708-2017-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas: R. B., V. A.

Kategorijos

3.1.9.14pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo

Civilinė byla Nr. 2-450-516/2021 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00708-2017-0 (S) Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.9.14; 3.3.2.5

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų R. B. ir V. A. (V. A.) kuratoriaus advokato A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties, kuria byla sustabdyta ir netenkintas prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą civilinėje byloje Nr. 2-921-614/2021 pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės bankas SNORAS ieškinį atsakovams R. B. ir V. A. (V. A.) dėl piniginių lėšų priteisimo, pavedimų ginčijimo bei atsakovų sąskaitose esančių lėšų pripažinimo ieškovo turtu, atsakovų kuratoriaus pareikštą prašymą dėl bylos teismingumo bei dėl bylos dalies išskyrimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – BAB) bankas SNORAS 2017 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ieškiniu, prašydama pripažinti nurodytose V. A. ir R. B. sąskaitose esančias pinigines lėšas ieškovės BAB bankas SNORAS turtu ir priteisti šias pinigines lėšas BAB bankas SNORAS:

1.1. 6 065 199 EUR sumą, esančią R. B. vardu banke Bank Julius Baer & Co. Ltd. (juridinio asmens kodas CH-020.3.902. 727-1, adresas: Bahnhofstrasse 36, 8010 Ciurichas, Šveicarija) atidarytoje sąskaitoje Nr. 3076172;

1.2. 23 509 948 EUR sumą, esančią V. A. vardu banke Bank Julius Baer & Co. Ltd. (juridinio asmens kodas CH-020.3.902. 727-1, adresas: Bahnhofstrasse 36, 8010 Ciurichas, Šveicarija) atidarytoje sąskaitoje Nr. 0160410;

1.3. 90 811 EUR sumą, esančią V. A. vardu banke Bank SYZ & CO AG (adresas: Rue du Rhone 30, CH-1211 Ženeva 11, Šveicarija) atidarytoje sąskaitoje Nr. 101429;

1.4. 9 831 478,94 EUR ir 6 511 910,01 USD sumas, esančias V. A. vardu banke HSBC Private Bank (Suisse) SA, Zurich (adresas Paradeplatz 5, 8001 Ciurichas, Šveicarija), atidarytoje sąskaitoje Nr. 46729VA;

1.5. tenkinus šį ieškinio reikalavimą, ieškovui BAB bankas SNORAS iš atsakovų V. A. ir R. B. priteistiną pinigų sumą mažinti ta dalimi, kiek yra turto aukščiau nurodytose sąskaitose.

2. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovų V. A. ir R. B. 500 105 989,87 EUR sumą, iš kurios:

2.1. Solidariai iš V. A. ir R. B. priteisti 92 391 902,68 EUR (71 792 252 EUR + 20 599 650,68 EUR) sumą, kaip BAB banko SNORAS patirtą žalą dėl Spyker ir Syz epizoduose V. A. ir R. B. atliktų neteisėtų veiksmų. Tuo atveju, jeigu teismas vertintų, kad nėra pagrindo Syz epizode priteisti žalos atlyginimą, tokiu atveju priteisti iš V. A. asmeniškai 20 599 650,68 EUR sumą kaip Syz epizodo dalyje V. A. nepagrįstą praturtėjimą;

2.2. Priteisti iš V. A. asmeniškai 250 417 026,06 EUR (57 256 874 EUR + 193 160 152,06 EUR) sumą kaip HSBC ir BJB epizodų dalyse be pagrindo V. A. gautą turtą ir (arba) restitucijos pagrindu dėl HSBC ir BJB epizoduose atliktų ginčijamų pavedimų pripažinimo negaliojančiais ab initio;

2.3. Priteisti iš V. A. asmeniškai 87 693 894,01 EUR sumą kaip HSBC ir BJB epizodų dalyse V. A. nepagrįstą praturtėjimą nemokant 5 proc. metinių palūkanų už naudojimąsi BAB banko SNORAS turtu ir lėšomis;

2.4. Priteisti iš R. B. asmeniškai 53 620 000 EUR sumą kaip BJB epizodo dalyje be pagrindo R. B. gautą turtą ir (arba) restitucijos pagrindu dėl HSBC epizode atliktų ginčijamų pavedimų pripažinimo negaliojančiais ab initio;

2.5. Priteisti iš R. B. asmeniškai 15 983 167,12 EUR sumą kaip BJB epizodo dalyje R. B. nepagrįstą praturtėjimą nemokant 5 proc. metinių palūkanų už naudojimąsi banko SNORAS turtu.

3. Taip pat prašo pripažinti negaliojančiais ab initio atsakovų V. A. ir R. B. atliktus pavedimus, kuriais buvo neteisėtai pasisavintas ieškovės BAB banko SNORAS turtas. Pripažinus pavedimus negaliojančiais taikyti piniginę restituciją.

Atsiliepimas

4. Atsakovų R. B. ir V. A. kuratorius atsiliepime į BAB banko Snoras ieškinį bei triplike prašė nenagrinėjant bylos iš esmės išvestinius reikalavimus dėl a) 15 983 167,12 EUR, priteisimo iš atsakovo R. B. asmeniškai, kai tokią sumą sudaro išvestinis iš BJB epizodo reikalavimas dėl 5 proc. dydžio nepagrįsto praturtėjimo metinių palūkanų; b) 65 120 315,91 EUR priteisimo iš atsakovo V. A. asmeniškai, kai tokią sumą sudaro išvestinis iš BJB epizodo reikalavimas dėl 5 proc. dydžio nepagrįsto praturtėjimo metinių palūkanų; c) 22 573 578,10 EUR, priteisimo iš atsakovo V. A. asmeniškai, kai tokią sumą sudaro išvestinis iš HSBC epizodo reikalavimas dėl 5 proc. dydžio nepagrįsto praturtėjimo metinių palūkanų palikti nenagrinėtus, o šio prašymo netenkinus – išskirti į atskirą bylą, sustabdyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 163 straipsnio dalies pagrindu, Briuselis I bis Reglamento 30 straipsnio 3 d. pagrindu, kol įsiteisės sprendimas Karalystės Aukštesniojo teismingumo teismo Karalienės teismo poskyrio Komerciniame teisme (angl. High Court of Justice Queen‘s Bench Division Commercial Court) nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės ieškinį Nr. 2012-Folio-690; ieškovės ieškinio visus reikalavimus atmesti dėl nepagrįstumo ir dėl jurisdikcijos neturėjimo Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalies pagrindu (toliau ir – dvišalė sutartis).

5. Atsakovų kuratorius nurodė, kad atsakovai nuo 2011 m. nebegyvena Lietuvoje, o nuo 2015 m. nuolatos gyvena Rusijos Federacijoje. Iš pateiktų viešų žiniasklaidos pranešimų ir Lietuvos Respublikos valdžios institucijų (pvz. Užsienio reikalų ministerijos) pranešimų, atsakovai nuo 2011 m. gyveno (duomenys neskelbtini), Didžiojoje Britanijoje, o nuo 2015 m. – Rusijos Federacijoje. 2017 m. sausio 28 d. įvairiais žiniasklaidos kanalais viešai buvo pranešta, kad Rusijos Federacija suteikė atsakovui R. B. politinį prieglobstį. Kadangi išvestiniai reikalavimai atsakovams yra reiškiami kiekvienam atskirai (du reikalavimai asmeniškai nukreipti į V. A. ir vienas – asmeniškai į R. B.) ir ieškinio pareiškimo dieną abu atsakovai nuolatos gyveno Rusijos Federacijoje, ieškinio dalis dėl išvestinių reikalavimų turi būti palikta nenagrinėta dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nebuvimo.

Šalies argumentai

6. Ieškovė dublike nurodė, kad nesutinka su minimais atsakovų kuratoriaus prašymais, kadangi paskutinė žinoma atsakovo R. B. gyvenamoji vieta buvo Lietuvos Respublikoje, kuratorius nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių atsakovo gyvenamąją vietą Rusijos Federacijoje, o nurodoma Užsienio reikalų ministerijos nuoroda taip pat to nepatvirtina, nėra oficialiai informuojama apie prieglobsčio suteikimo faktą. Taigi, atsakovo gyvenamoji vieta nėra žinoma, o viešame registre gyvenamoji vieta ir dabar nurodoma Lietuvoje. Kadangi byla reiškiama dviem atsakovams, bylos teismingumas V. A. grindžiamas vadovaujantis CPK 33 straipsnio 1 dalimi – pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą (buveinę) ieškovės pasirinkimu. Ieškovė taip pat nesutiko, kad byla dalyje dėl išvestinių reikalavimų būtų išskirta ir stabdoma, kadangi, ieškovės nuomone, byla šioje dalyje gali būti išnagrinėta nepriklausomai nuo reikalavimų, pareikštų Jungtinės Karalystės teisme ir, net jei teismai priimtų skirtingus sprendimus, tai nereikštų sprendimų nesuderinamumo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 21 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą dalyje dėl: a) 15 983 167,12 EUR, priteisimo iš atsakovo R. B. asmeniškai, kai tokią sumą sudaro išvestinis iš BJB epizodo reikalavimas dėl 5 proc. dydžio nepagrįsto praturtėjimo metinių palūkanų; b) 65 120 315,91 EUR priteisimo iš atsakovo V. A. asmeniškai, kai tokią sumą sudaro išvestinis iš BJB epizodo reikalavimas dėl 5 proc. dydžio nepagrįsto praturtėjimo metinių palūkanų; c) 22 573 578,10 EUR, priteisimo iš atsakovo V. A. asmeniškai, kai tokią sumą sudaro išvestinis iš HSBC epizodo reikalavimas dėl 5 proc. dydžio nepagrįsto praturtėjimo metinių palūkanų iki ieškinio Nr. 2012-Folio-690 Aukštojo teismo Karalienės suolo skyriaus Komerciniame teisme (angl. High Court of Justice Queen‘s Bench Division Commercial Court) išnagrinėjimo ir sprendimo įsiteisėjimo. Atsakovų kuratoriaus prašymo palikti ieškinį nenagrinėtą netenkino.

8. Nustatė, kad prašymą palikti ieškinį nenagrinėtą atsakovų kuratorius iš esmės grindė tuo, jog abiejų atsakovų gyvenamoji vieta ieškinio šioje byloje pareiškimo metu – 2017 m. balandžio mėnesį buvo Rusijos Federacijoje ir todėl pagal dvišalę tarptautinę Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį byla teisminga Rusijos Federacijos teismams, tačiau, teismo vertinimu, atsakovų kuratoriaus argumentai dėl atsakovų gyvenamosios vietos buvimo Rusijos Federacijoje iš esmės grindžiami prielaida. Byloje jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta aktualiu laikotarpiu buvo Rusijos Federacijoje, nėra, byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų išduotų oficialių dokumentų apie pabėgėlio statuso suteikimo momentą atsakovui R. B.. Kadangi teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis, teismas, kiek tai susiję su minimo atsakovo pabėgėlio statuso suteikimu, taip pat ir su nuolatinės gyvenamos vietos buvimu Rusijos Federacijoje, kuratoriaus argumentus atmetė.

9. Teismo vertinimu, buvo pakankamas pagrindas manyti, kad atsakovai nuolat keitė gyvenamą vietą, siekdami išvengti Lietuvoje dar 2011 m. inicijuoto baudžiamojo persekiojimo bei jų ekstradicijos, todėl galima situacija, jog atsakovai turi ne vieną gyvenamąją vietą. Faktiškai į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kur atsakovai turi nuolatinę (pagrindinę) gyvenamąją vietą, kur jie ketino įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Teismas nesutiko su atsakovų kuratoriaus argumentais, kad publikacijos viešojoje erdvėje sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog nuo 2017 m. sausio mėn. tęsiasi atsakovų nuolatinis ir laisva valia susiformavęs siekis nuolatos gyventi Rusijos Federacijoje. Taigi, pagal bylos duomenis paskutinė žinoma atsakovo R. B. gyvenamoji vieta ir deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) (kitas adresas nėra pateiktas), o atsakovo V. A. gyvenamoji vieta byloje esančiuose dokumentuose taip pat buvo nurodoma adresu Rusijos Federacijoje, (duomenys neskelbtini), tačiau šiuo adresu dokumentai atsakovui nebuvo įteikti (grąžinti), o duomenų apie kitą gyvenamos vietos adresą Rusijos Federacijoje į bylą nėra pateikta. Į bylą taip pat nepateikta jokių duomenų apie atsakovų verslo, šeiminius ar kitus socialinius ryšius nei ieškovo ieškinio pareiškimo metu, nei dabar.

10. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo ieškovės ieškinio „Spyker“ ir Syz epizoduose 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 40 straipsnio pagrindu gali būti pareiškiami ieškovės pasirinkimu pagal žalos padarymo vietą ar kitokią aplinkybę, tapusią pagrindu reikalauti atlyginti žalą (kaip sutartyje). Kadangi atsakovai buvo ieškovės – banko iki jo bankroto ir atitinkamai juridinio asmens, steigėjai, dalyviai (savininkai) ir valdymo organų nariai, ieškovės ieškinio reikalavimai tiek dėl žalos atlyginimo, tiek dėl nepagrįsto praturėjimo išvestiniuose HSBC ir BJB epizoduose neginčijamai yra susiję (kaip nustatyta, „Spyker“ ir Syz epizodai nebuvo įtraukti į Anglijos teismui pateiktą ieškinį, o BJB ir HSBC epizodai, buvo įtraukti į Anglijos teismui pateiktą ieškinį kaip pagrindas žalos atlyginimui arba kompensacijai delikto pagrindu, o nagrinėjamoje byloje yra pateikti kaip išvestiniai dėl žalos atlyginimo – nepagrįsto praturtėjimo, sandorių nuginčijimo ir restitucijos taikymo). Šiais argumentais prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu atmetė.

11. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą šioje civilinėje byloje, konstatavo, kad skirtingų valstybių buvusių valstybių narių teismuose pradėtos bylos yra pakankamai glaudžiai susijusios, todėl siekdamas išvengti skirtingose valstybėse – Jungtinės Karalystės ir Lietuvos teismuose galinčių atsirasti priešingų sprendimų, bylos dalį dėl išvestinių reikalavimų ieškinio HSBC ir BJB epizoduose sustabdė. Teismo vertinimu, išskirti bylos dalį į atskirą bylą nagrinėjamu atveju nebuvo būtina, kadangi byloje gali būti priimtas dalinis sprendimas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Atsakovų kuratorius atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties dalį: 1) kuria buvo atmestas prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą HSBC ir BJB epizoduose (t. y. iš V. A. asmeniškai priteisti 250 417 026,06 EUR sumą kaip HSBC ir BJB epizodų dalyse be pagrindo V. A. gautą turtą ir (arba) restitucijos pagrindu dėl HSBC ir BJB epizoduose atliktų ginčijamų pavedimų pripažinimo negaliojančiais ab initio (nuo atlikimo momento); iš R. B. asmeniškai priteisti 53 620 000 EUR sumą kaip BJB epizodo dalyje be pagrindo R. B. gautą turtą ir (arba) restitucijos pagrindu dėl HSBC epizode atliktų ginčijamų pavedimų pripažinimo negaliojančiais ab initio (nuo atlikimo momento) ir grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti klausimą dėl Reglamento Nr. 1215/2012 30 straipsnio taikymo ir bylos šioje dalyje sustabdymo;

Žemesnės instancijos teismas

2) kuria buvo atmestas prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą ir išspręsti klausimą dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų teismingumo Lietuvos Respublikos teismams bei: palikti nenagrinėtus ieškinio reikalavimus prieš atsakovus dėl vienašalių sandorių ginčijimo (BJB ir HSBC epizodai) ir nepagrįsto praturtėjimo Syz epizode ir HSBC ir BJB epizoduose nemokant 5 proc. metinių palūkanų Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalies pagrindu; palikti nenagrinėtą ieškinio reikalavimą prieš V. A. dėl deliktinės atsakomybės Syz epizode Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 40 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes žala įvyko Vokietijoje; palikti nenagrinėtą ieškinio reikalavimą prieš V. A. dėl deliktinės atsakomybės Spyker epizode Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 40 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes žala įvyko Olandijoje; palikti nenagrinėtus ieškinio reikalavimus prieš R. B. dėl vienašalių sandorių ginčijimo (BJB ir HSBC epizodai) ir HSBC ir BJB epizoduose nemokant 5 proc. metinių palūkanų (15 983 167,12 EUR) Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalies pagrindu; palikti nenagrinėtą ieškinio reikalavimą prieš R. B. dėl deliktinės atsakomybės Syz epizode Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 40 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes žala įvyko Vokietijoje; palikti nenagrinėtą ieškinio reikalavimą prieš V. A. dėl deliktinės atsakomybės Spyker epizode Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 40 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes žala įvyko Olandijoje; palikti ieškovo reikalavimą dėl Šveicarijos bankuose BJB ir Syz esančių piniginių lėšų pripažinimo ieškovo turtu nenagrinėtą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalies arba CPK 787 straipsnio pagrindu. Sustabdyti šią bylą CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu iki kol Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėtas 2015 m. liepos 22 d. ieškinys baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-00094-11). Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Teismas nutartyje nepasisakė dėl bylos sustabdymo 304 037 026,06 EUR dydžio HSBC ir BJB ieškinio reikalavimų atžvilgiu Reglamento Nr. 1215/2012 30 straipsnio pagrindu, nors to atsakovų kuratorius prašė tripliku.

12.2. Teismas nutartyje nepasisakė dėl bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla prieš atsakovus, kuriems ieškovė yra pareiškusi 487 057 290 eurų dydžio civilinį ieškinį.

12.3. Teismo nutartyje pateiktos išvados yra prieštaringos, pažeidžiančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką: teismas pripažino, kad ieškinio padavimo metu atsakovai Lietuvos Respublikoje faktinės gyvenamosios vietos neturėjo, tačiau nepaisant to, Lietuvos teismų jurisdikciją grindė ne ieškinio pateikimo metu buvusiomis aplinkybėmis, bet aiškinimu, kad iki Snoro licencijos atšaukimo (6 m. iki ieškinio pareiškimo) atsakovai turėjo aiškią verslo vietą Lietuvoje. Teismas neatliko jam CPK 782 straipsnyje nustatytos pareigos savo iniciatyva patikrini bylos teismingumą. Teismas privalėjo vertinti, ar ieškovė įrodė Lietuvos teismų jurisdikcijos buvimą, o ne vertinti, ar kuratorius įrodė, kad atsakovai, prieš kuriuos yra pradėtas baudžiamasis persekiojimas Lietuvos Respublikoje, gyvena Rusijos Federacijoje. Teismas, nustatydamas pareigą kuratoriui pateikti įrodymus apie atsakovų, kurių tiksli nuolatinė gyvenamoji vieta nėra žinoma, nuolatinę gyvenamą vietą ir tikslų adresą, pažeidė atsakovų teisę į teisingą teismą – kuratorius skiriamas tais atvejais, kai atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta yra nežinoma ir pareiga kuratoriui nustatyti atsakovų gyvenamąją vietą, kai to nesugeba padaryti Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos, reiškia probatio diabolica (įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes) pareigos nustatymą atsakovams (kuratoriui).

12.4. Teismas skirtingai kvalifikavo identišką situaciją – procesinių dokumentų ieškovės nurodytais adresais neįteikimo faktą – vienu atveju tai reiškia, kad atsakovas V. A., kuriam procesiniai dokumentai nebuvo įteikti Rusijos Federacijoje, negyvena Rusijos Federacijoje, kitu atveju – kad R. B., kuriam procesiniai dokumentai nebuvo įteikti Lietuvos Respublikoje nurodytų adresu, gyvena Lietuvos Respublikoje.

Šalies argumentai

12.5. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovo V. A. gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje ir vėliau neginčijo šios aplinkybės, to taip pat neginčijo ir atsakovų kuratorius, todėl teismas, spręsdamas dėl atsakovo V. A. gyvenamosios vietos ne Rusijos Federacijoje, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų.

12.6. Teismas nemotyvavo ir pažeisdamas įrodymų tikėtinumo taisyklę, Lietuvos apeliacinio teismo praktiką analogiškoje byloje prieš V. R., atmetė Lietuvos Respublikos institucijų oficialiose interneto svetainėse nurodytą informaciją apie prieglobsčio suteikimą atsakovui R. B. bei atsakovų kuratoriaus argumentus, kad žiniasklaidos pranešimai apie Lietuvoje žinomus ir atpažįstamus atsakovus, reiškia „visuotinai žinomas aplinkybes“, kad atsakovai ieškinio pareiškimo dieną (2017 m. balandžio 4 d.) nuolatos gyveno Rusijos Federacijoje. Teismas valstybės institucijų informaciją prilygino komerciniuose žiniasklaidos kanaluose skelbiamai informacijai, todėl nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos Respublikos užsienio ministerijos oficialioje svetainėje nurodyta, ir kitų institucijų patvirtinta informacija, yra netinkamas įrodymas. Teismas nepagrįstai suteikė prioritetą vienam iš šaltinių – Gyventojų registro informacijai, nors kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas R. B. Lietuvos Respublikoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, o atsakovas V. A. – jos niekada neturėjo.

12.7. Teismas nepagrįstai atmetė (nepasisakė) atsakovų kuratoriaus argumentus, kad pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose solidari V. A. atsakomybė nėra galima. Ieškovės reikalavimams dėl tariamo atsakovų ir ypač atsakovo V. A. nepagrįsto praturtėjimo turi būti taikoma dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė – atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta.

Žemesnės instancijos teismas

12.8. Teismas nutartimi nepagrįstai atmetė atsakovų kuratoriaus prašymą palikti nenagrinėtais ieškinio reikalavimus prieš V. A. dėl vienašalių sandorių ginčijimo (BJB ir HSBC epizodai) ir nepagrįsto praturtėjimo Syz epizode (20 599 650,68 EUR) ir HSBC ir BJB epizoduose nemokant 5 proc. metinių palūkanų (87 693 849,01 EUR), kaip neteismingus Lietuvos Respublikos teismams dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalies pagrindu. Sutartyje nėra numatytos kitokios ieškinių dėl vienašalių sandorių ginčijimo ar nepagrįsto praturtėjimo jurisdikcijos taisyklės, todėl turi būti vadovaujamasi bendrąja dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle.

12.9. Teismas nutartimi nepagrįstai atmetė atsakovų kuratoriaus prašymą palikti nenagrinėtu ieškinio reikalavimą prieš atsakovus dėl deliktinės atsakomybės Syz epizode Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 40 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes žala įvyko Vokietijoje. Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos Syz epizodo atžvilgiu, nes žala atsirado Vokietijoje, t. y. iš Vokietijos banke Commerzbank banko sąskaitoje buvusių vertybinių popierių pervedimo į Šveicarijoje esančio banko Syz sąskaitas.

12.10. Teismas nutartimi nepagrįstai atmetė atsakovų kuratoriaus prašymą palikti nenagrinėtu ieškinio reikalavimą prieš atsakovus dėl deliktinės atsakomybės Spyker epizode Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 40 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes žala įvyko Olandijoje.

12.11. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovų kuratoriaus prašymą palikti nenagrinėtą ieškovės reikalavimą dėl Šveicarijos bankuose BJB ir Syz esančių piniginių lėšų pripažinimo ieškovės turtu. Ieškovė neturi teisės reikšti šio reikalavimo Lietuvos Respublikos teismuose, nes pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalį visi ieškiniai prieš atsakovus turi būti reiškiami Rusijos Federacijos teismuose. Be to, nacionalinėje teisėje nėra numatyta teisė Lietuvos Respublikos teismams spręsti dėl užsienyje esančio turto, kurį valdo užsienyje esantys asmenys (Šveicarijos bankai arba Rusijos Federacijoje gyvenantys atsakovai) pripažinimo ieškovės nuosavybe.

Šalies argumentai

13. Ieškovė prašo atsakovų kuratoriau atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Nėra jokio teisinio pagrindo sustabdyti bylos nagrinėjimą BJB ir HSBC epizodų atžvilgiu. Byloje reiškiami reikalavimai nėra nei tapatūs, nei neatsiejamai susiję su baudžiamojoje byloje pareikštais reikalavimais. Jungtinės Karalystės teisme nėra pareikšti išvestiniai (15 983 167,12 EUR išvestinis reikalavimas RB iš BJB epizodo; 65 120 315,91 EUR išvestinis reikalavimas VA iš BJB epizodo ir 22 572 578,10 EUR išvestinis reikalavimas VA iš HSBC epizodo) ar jiems analogiški reikalavimai. Teismas galėtų atsisakyti jurisdikcijos dėl išvestinių reikalavimų tik jeigu pagal Jungtinės Karalystės teisę būtų galimybė prijungti šiuos reikalavimus prie nagrinėjamos bylos. Atsakovai, teikdami prašymą teismui atsisakyti jurisdikcijos dėl išvestinių reikalavimų, nepateikia nei informacijos, nei įrodymų, kad Jungtinės Karalystės teismas prijungs reikalavimą dėl išvestinių reikalavimų prie nagrinėjamos bylos. Teismas neturi pagrindo atsisakyti jurisdikcijos Briuselis I bis Reglamento 30 straipsnio pagrindu.

13.2. Ieškovė įrodė, kad R. B. gyvenamoji vieta, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, laikytina Lietuvos Respublika. Kuratorius nepateikė jokių įrodymų, jog R. B. gyvenamoji būtų Rusijos Federacija.

13.3. Remiantis kasacinio teismo praktika, byla iškelta ir jos teismingumas Lietuvos Respublikai nustatytas CPK 30 straipsnio 1 dalies pagrindu pagal R. B. paskutinę žinomą gyvenamąją vietą, kuri yra Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini). Atsakovų teiginiai atskirajame skunde, kad ieškovė privalo įrodyti konkrečią atsakovų gyvenamąją vietą, yra nepagrįsti.

13.4. Tai, kad šią bylą nagrinėja Lietuvos Respublikos teismas (o ne Rusijos Federacijos teismas) negali būti vertinama kaip atsakovų teisės į teisminę gynybą pažeidimas. Jokios atsakovų procesinės teisės nėra suvaržytos, jie turi teisę dalyvauti procese lygiomis teisėmis su ieškove, todėl nėra jokio pagrindo teigti apie kokį nors teisių pažeidimą.

13.5. Kuratorius, teigdamas esą R. B. gyvenamoji vieta yra Rusijos Federacijoje, nenurodo jokio konkretaus adreso, jokių tai pagrindžiančių įrodymų. LR Užsienio reikalų ministerijos pranešime nėra nurodyta, kad R. B. gyvena Rusijos Federacijoje. Pripažinus, kad faktinė R. B. gyvenamoji vieta nėra žinoma, turi būti taikomi Lietuvos vidaus teisės kriterijai. Net jei R. B. ir turėtų gyvenamąją vietą kitoje valstybėje (su kuo ieškovė kategoriškai nesutinka), ši aplinkybė savaime nėra pakankama spręsti, kad R. B. neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje.

13.6. Atsakovai slapstosi nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos, slepia savo gyvenamąją vietą siekdami išvengti teisinės atsakomybės, todėl negali turėti teisėto lūkesčio išvengti civilinio proceso Lietuvoje patys būdami nesąžiningi ir piktnaudžiaudami savo teisėmis.

13.7. Dvišalė sutartis specifiškai nereglamentuoja tokių atvejų, kai ieškinys yra reiškiamas keliems atsakovams, kurie yra skirtingų valstybių piliečiai ar gyvena skirtingose valstybėse. Dvišalė sutartis nenumato draudimo ieškinį reikšti pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą (kai atsakovai gyvena skirtingose valstybėse).

13.8. Dvišalė sutartis atskirai neišskiria teismingumo bylose dėl nepagrįsto praturtėjimo, todėl šis teismingumas turi būti nustatomas taikant įstatymo analogiją – pagal tai, kaip teismingumas nustatomas panašiausiuose į nepagrįstą praturtėjimą santykiuose. Šiuo atveju civilinės atsakomybės santykiai (kuriuose reiškiami santykiai dėl žalos atlyginimo) yra labai artimi nepagrįsto praturtėjimo santykiams, todėl teismas turi vadovautis dvišalės sutarties 40 straipsnio nuostata, reglamentuojančia teismingumą reikalavimuose dėl žalos atlyginimo.

13.9. Vilniaus apygardos teismas turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą ir remiantis LR įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios bendrovės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios bendrovės buveinės vietą.

13.10. Ieškinys yra pagrįstai pareikštas abiem atsakovams, kadangi šie du asmenys, būdami SNORO savininkais ir faktiniais valdytojais, priėmė sprendimus, kurie padarė žalą SNORO bankui. Nėra jokio pagrindo teigti, kad kuris nors atsakovas į bylą buvo įtrauktas dirbtinai, siekiant nesąžiningai pasinaudoti procesinėmis teisėmis – pateikti ieškinį Lietuvos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl jurisdikcijos

15. Teismas, nagrinėdamas bylą, turinčią užsienio elementą, privalo ex officio (savo iniciatyva) patikrinti, ar byla jam yra teisminga (CPK 782 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį priėmė nagrinėti, taigi, darytina išvada, kad ieškinio priėmimo stadijoje jam nekilo abejonių dėl ieškinio teismingumo, t. y. dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas ex officio ieškinio teismingumo netikrino. Pažymėtina, kad tiek CPK 782 straipsnyje nustatytas įpareigojimas, tiek ieškinio priėmimo stadijoje atliekamo patikrinimo ribos lemia tai, jog teismas, toje pačioje byloje vėliau nustatęs, kad jurisdikcija prisiimta ar jos atsisakyta nepagrįstai, nėra saistomas priėmimo stadijoje padarytų išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016). Teismui, priėmusiam ieškinį, nesama procesinių kliūčių remtis CPK 782 straipsnio nuostatomis ir esant šalies prašymui dar kartą įvertinti, ar bylą teisminga Lietuvos teismams, juolab, kad ieškinio priėmimo klausimas išsprendžiamas tik pagal vienos šalies argumentus.

16. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas teismingumo klausimą sprendė ne ex officio, o pagal atsakovų atstovo prašymą ir dėl tos priežasties neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Teismui nusprendus, kad ieškinys jam yra teismingas, o atsakovų atstovui teigiant, kad Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti atitinkamą ginčą, būtent jam tenka pareiga šią aplinkybę pagrįsti ne tik teisinio pobūdžio argumentais, bet ir pateikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus (CPK 178 straipsnis).

17. Ieškinys šioje byloje ieškovo buvo pareikštas 2017 m. balandžio 4 d. Tarp šalių nėra ginčo, kad atsakovas R. B. buvo Lietuvos Respublikos pilietis (šiuo metu jo Lietuvos Respublikos paso galiojimas yra pasibaigęs, tačiau tai savaime nereiškia Lietuvos Respublikos pilietybės praradimo), o atsakovas V. A. – Rusijos Federacijos pilietis. Atsakovas R. B. gyvenamąją vietą yra deklaravęs Lietuvos Respublikoje, savo išvykimo iš Lietuvos Respublikos fakto nėra deklaravęs, Lietuvos Respublikoje turi nekilnojamojo turto.

18. Byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad abu atsakovai – ir R. B., ir V. A. ieškinio pateikimo metu Lietuvoje faktiškai negyveno, atsakovai dar 2011 m. išvyko iš Lietuvos, tikėtina dėl to, kad Lietuvos valstybėje buvo pradėtas jų persekiojimas baudžiamojo proceso tvarka. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad ieškovei pareiškiant ieškinį buvo ar galėjo būti žinoma atsakovo R. B. gyvenamoji vieta kitoje valstybėje – Jungtinėje Karalystėje ar Rusijos Federacijoje. Minėta, kad išvykdamas iš Lietuvos, jis nedeklaravo nei valstybės, į kurią išvyksta, nei savo gyvenamosios vietos adreso. Ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą (CPK 30 straipsnio 1 dalis), o atsakovui, kuris neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (CPK 30 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju ieškovė pateiktame ieškinyje nurodė paskutinės žinomos atsakovo R. B. gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje, nes duomenų apie kokį nors kitokį šio atsakovo gyvenamosios vietos adresą ieškovei prieinamomis susižinojimo priemonėmis nebuvo galimybės gauti.

19. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnio 1 dalis). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą, sudarytus sandorius ir pan. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 straipsnio 1, 2 dalys).

20. Nors apeliantų atstovas nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė Lietuvos Respublikos institucijų oficialiose interneto svetainėse nurodytą informaciją apie prieglobsčio suteikimą atsakovui R. B. bei atsakovų kuratoriaus argumentus, kad žiniasklaidos pranešimai apie Lietuvoje žinomus ir atpažįstamus atsakovus, reiškia „visuotinai žinomas aplinkybes“, kad atsakovai ieškinio pareiškimo dieną (2017 m. balandžio 4 d.) nuolatos gyveno Rusijos Federacijoje, tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų atstovo argumentus vertina kritiškai.

21. Nors apeliantų kuratorius teigia, kad abiejų atsakovų gyvenamoji vieta ieškinio pateikimo metu buvo Rusijos Federacija, tačiau jokių konkrečių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Gyvenamosios vietos nurodymas apsiribojant vien tik valstybės pavadinimu, nesudaro galimybių atlikti tolimesnius procesinius veiksmus ir tolesnis procesas tampa negalimas. Pastebėtina ir tai, kad politinio prieglobsčio suteikimas Rusijos Federacijoje pats savaime neįrodo atsakovo R. B. faktinio gyvenimo Rusijos Federacijoje ar jo nuolatinio, pakankamai ilgą ir apibrėžtą laiką besitęsiančio asmeninio, socialinio, ekonominio ryšio su šia valstybe. Juo labiau, kad byloje nėra jokių duomenų nei apie deklaruojamą atsakovo R. B. gyvenimą nurodytoje užsienio šalyje, t. y. patikimos informacijos ar jis turi leidimą gyventi Rusijos Federacijoje ir ar turi joje nuolatinę gyvenamąją vietą, ar toje valstybėje yra įgijęs kokio nors turto, turi darbo vietą ar gauna kokias nors socialines išmokas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai, siekdami išvengti Lietuvoje dar 2011 m. inicijuoto baudžiamojo persekiojimo bei jų ekstradicijos, nuolat keitė savo gyvenamąją vietą ne tik kažkurios vienos valstybės teritorijoje, tačiau ir išvykdami iš vienos užsienio valstybės į kitą, taigi, nesant jokių patikimų įrodymų apie tai, kur ieškinio pareiškimo metu bei šiuo metu gyvena atsakovas R. B., nėra pagrindo daryti išvadą, kad šio atsakovo gyvenamoji vieta ieškinio pareiškimo metu buvo Rusijos Federacijoje. Taigi, tiek ieškinio pareiškimo metu, tiek šiuo metu atsakovo R. B. gyvenamoji vieta nėra žinoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečius, taip pat ir jų gyvenamąją vietą (Gyventojų registro įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikomas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006). Kaip jau minėta, pagal CPK 30 straipsnio 1 dalį ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 2.17 straipsnio 2 dalyje – kai asmens gyvenamoji vieta yra nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta. Pagal bylos duomenis paskutinė žinoma atsakovo R. B. gyvenamoji vieta ir deklaruota gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), be to, atsakovas R. B. Lietuvoje turi nekilnojamojo turto, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo R. B. gyvenamąja vieta nelaikytina Rusijos Federacija ir dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad ieškinys atsakovui R. B. negali būti reiškiamas Lietuvos Respublikos teisme.

22. CPK 33 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad ieškinys keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietoje, pareiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą ar buveinę ieškovo pasirinkimu. Nors kitas atsakovas byloje yra Rusijos Federacijos pilietis ir jo atžvilgiu byla, jeigu jis būtų vieninteliu atsakovu byloje, būtų teisminga Rusijos Federacijos teismas, tačiau, pažymėtina, kad 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nereglamentuoja tokių atvejų, kai ieškinys yra reiškiamas keliems atsakovams, kurie yra skirtingų valstybių piliečiai ar gyvena skirtingose valstybėse. Minėta dvišalė sutartis taip pat nenumato draudimo ieškinį reikšti pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą (kai atsakovai gyvena skirtingose valstybėse). Taigi, šiuo atveju tiek Rusijos Federacijai, tiek Lietuvos Respublikai turint jurisdikciją nagrinėti ginčą, ieškovė turi teisę pasirinkti, kurio atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismui teikti ieškinį. Vien ta aplinkybė, kad V. A. yra Rusijos Federacijos pilietis, nepaneigia ieškovės teisės ieškinį reikšti kito iš atsakovų gyvenamosios vietos valstybės teismui. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinyje reiškiami ir solidarūs reikalavimai atsakovams, jie yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir, nors apeliantų kuratorius nurodo, kad atsakovų solidari atsakomybė yra tariama, tačiau atsakovai, būdami Snoro banko savininkai ir faktiniai valdytojai, priėmė sprendimus, kurie, pasak ieškovės, padarė žalą Snoro bankui. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad kuris nors atsakovas į bylą buvo įtrauktas dirbtinai, siekiant nesąžiningai pasinaudoti procesinėmis teisėmis – pateikti ieškinį Lietuvos Respublikos teismui.

23. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinis teismas konstatuoja, kad esant nežinomai atsakovo R. B. gyvenamajai vietai, ieškinys jam gali būti reiškiamas pagal paskutinę žinomą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o esant atsakovų daugetaui, ieškovas turi teisę pasirinkti pagal kurio iš jų gyvenamąją vietą reikšti ieškinį. Kiti atskirojo skundo argumentai nelemia kitokios teismo išvados, todėl dėl jų apeliacinis teismas plačiau nepasisako.

Dėl bylos sustabdymo

24. Apeliantų kuratorius atskirajame skunde teigia, kad teismas nutartyje nepasisakė dėl bylos sustabdymo 304 037 026,06 EUR dydžio HSBC ir BJB ieškinio reikalavimų atžvilgiu Reglamento Nr. 1215/2012 30 straipsnio pagrindu, nors to atsakovų kuratorius prašė triplike, todėl vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkto ir CPK 327 straipsnio 2 dalimi apeliacinės instancijos teismas turi nutarties dalį, susijusią su BJB ir HSBC epizodu ir Lietuvos teismų jurisdikcijos šioje dalyje buvimu, panaikinti ir šioje dalyje (dėl Reglamento 1215/2012 30 straipsnio taikymo) perduoti bylos dalį teismui spręsti iš naujo. Taip pat kuratorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla prieš atsakovus, kuriems ieškovė yra pareiškusi 487 057 290 eurų dydžio civilinį ieškinį.

25. Remiantis CPK 327 straipsnio 2 dalimi, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui. Tačiau pažymėtina, kad ši civilinio proceso norma skirta sureguliuoti tą situaciją, kai pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčo esmės, neišsprendžia dalies byloje pareikštų materialiųjų reikalavimų, t. y. neišnagrinėjama dalis ginčo ir procesas pirmosios instancijos teisme jau yra pasibaigęs. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos situacija yra kita – bylos procesas pirmosios instancijos teisme tebevyksta, todėl procesinio pobūdžio šalių prašymai gali būti tiek teikiami, tiek nagrinėjami viso proceso eigoje. Tai reiškia, kad nėra procesinių kliūčių išspręsti tam tikrus procesinio pobūdžio klausimus, jeigu jie nebuvo išspręsti skundžiama nutartimi. Tačiau aplinkybė, kad tam tikras procesinis prašymas nėra išspręstas, pati savaime negali būti apeliacijos objektu. CPK 334 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartį galima apskųsti atskiruoju skundu tais atvejais, kai tokia galimybė tiesiogiai numatyta civilinio proceso kodekse, bei tada, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių atskirieji skundai negali būti paduodami, o motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą.

26. Kadangi dėl bylos sustabdymo skundžiamoje nutartyje joks procesinis sprendimas nėra priimtas, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti apeliantų kuratoriaus atskirąjį skundą dėl nutarties dalies, kuria byla nebuvo stabdyta, nesant šioje dalyje apeliacijos objekto (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Paaiškėjus šiam trūkumui bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, procesas šioje dalyje nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties dalį, kuria netenkintas atsakovų kuratoriaus prašymas palikti ieškinį nenagrinėtą, palikti nepakeistą.

Apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovų R. B. ir V. A. (V. A.) kuratoriaus advokato A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 21 d. nutarties dalies, kuria byla nebuvo sustabdyta, nutraukti.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė