Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-550-1120/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-10-06
Bylos Nr.: e2A-550-1120/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00090-2021-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Agnė Tikniūtė, Žilvinas Terebeiza, Alma Urbanavičienė
Atsakovas: I. Š.

Kategorijos

2.6.10.2.4.1Turtinė žala
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai

Civilinė byla Nr. e2A-550-1120/2022Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00090-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 6d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Žilvino Terebeizos ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kipu“ ieškinį atsakovui I. Š. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Kipu“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo I. Š. 100 615,66 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines procesines palūkanas.

2. Ieškovė nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla. Atsakovas I. Š. nuo 2006 m. birželio 30 d. iki 2019 m. kovo 25 d. buvo ieškovės vadovu.

3. Ieškovė 2016 m. gruodžio 31 d. buvo nemoki, jos įsipareigojimai 2016 m. gruodžio 31 d. viršijo pusę į ieškovės balansą įrašyto turto vertės, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 168 788 Eur. Ieškovei 2016 m. gruodžio 31 d. tapus nemokia atsakovas, kaip jos vadovas, turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Teigė, kad atsakovas žinodamas, jog ieškovės įsiskolinimai kreditoriams didėja, nesiėmė jokių veiksmų ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Atsakovas neveikė kreditorių interesais, todėl skolos kreditoriams padidėjo ir iškėlus įmonei bankroto bylą sudarė 269 403,66 Eur. Nurodė, kad atsakovas yra atsakingas už žalos padidėjimą, kuri skaičiuojama kaip skirtumas tarp bankroto byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos (269 403,66 Eur) ir įsipareigojimų kreditoriams sumos, buvusios nemokumo atsiradimo metu (168 788 Eur), kuri lygi 100 615,66 Eur (269 403,66 Eur – 168 788 Eur).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apygardos teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo I. Š. 100 615,66 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines procesines palūkanas.

5. Teismas konstatavo, kad ieškovė buvo nemoki nuo 2016 m. gruodžio 31 d. Teismas nustatė, kad pagal ieškovės 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis įmonės turimo turto vertė buvo 237 516 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 168 788 Eur, iš kurių 156 880 Eur buvo po vienerių metų mokėtina suma. Atsakovas nuo 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo suprasti ir žinoti apie jo vadovaujamos bendrovės nemokumą. Teismas konstatavo, kad atsakovas neveikė kreditorių interesais, nes savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nuo 2016 m. gruodžio 31 d. padidino įmonės įsiskolinimą kreditoriams 100 615,66 Eur (269 403,66 Eur – 168 788 Eur) suma. Teismas įvertinęs, kad bankrutavusi įmonė neturi turto ir negali padengti įsiskolinimo padarė išvadą, kad tik atsakovo neteisėti veiksmai lėmė nuostolių (žalos) atsiradimą ir tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei atsiradusių nuostolių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pažymėjo, kad byloje nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, atsakovo kaltė preziumuojama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, jokių įrodymų teismui nepateikė, todėl teismas konstatavo, kad jis privalo atlyginti padarytą žalą.

6. Teismas pažymėjo, kad atsakovo teiginiai, jog ieškovė 2016 m. nebuvo nemoki paneigia bankroto byloje (Nr. eB2-68-544/2021) esantys duomenys. Iš vykdomųjų dokumentų teismas nustatė, kad dar 2013 m. kovo 21 d. Danske Bank A/S buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl UAB „Kipu“ skolos išieškojimo, pagal kurį negrąžinto kredito suma sudarė 157 806,33 Eur, o vykdomasis įrašas dėl bendros 255 378,42 Eur skolos išieškojimo iš bendrovės antstoliui vykdymui buvo pateiktas 2013 m. balandžio 2 d. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis). Teismo vertinimu vien minėta išieškotina suma viršijo įmonės 2016 m. turimo turto vertę. Be to, ieškovė 2017 m. turėjo pradelstų įsipareigojimų ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, UAB „Lietuvos energijos tiekimas“, UAB „Aukštaitijos vandenys“ ir kitiems kreditoriams. Teismas padarė išvadą, kad dar 2016 m. atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Kipu“ iškėlimo, nes žinodamas apie jo vadovaujamos įmonės prastą finansinę padėtį privalėjo veikti rūpestingai ir apdairiai, kiek buvo būtina apsaugoti bendrovės kreditorių interesus, imtis priemonių išsaugoti įmonės turtą, nedidinti finansinių įsipareigojimų. Atsakovas minėtų veiksmų neatliko.

7. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminus. Teismas pažymėjo, kad apie padarytą žalą nemokumo administratoriui tapo žinoma paskyrus jį UAB „Kipu“ nemokumo administratoriumi bei atsakovui perdavus bendrovės dokumentus (dokumentai administratoriui buvo perduoti 2020 m. spalio 22 d.), todėl konstatavo, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad 3 metų ieškinio senaties terminas yra praleistas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto, 64 straipsnių nuostatos nenustatė ir nenustato nemokumo administratoriui terminų reikšti ieškinius vadovui, debitoriams dėl žalos atlyginimo išieškojimo, nes minėti veiksmai gali būti atlikti viso bankroto proceso metu (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 13, 66, 155 straipsniai). Net ir konstatavus, kad ieškiniui buvusiam vadovui pareikšti yra nustatyti terminai, įvertinus įmonės dokumentų nemokumo administratoriui perdavimo bei susipažinimo su jais terminą, būtų pakankamas pagrindas teismui pratęsti ar atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą 6 mėnesių terminą.

8. Teismas nurodė, kad ieškovė civilinėje byloje Nr. e2-331-589/2020 buvo pareiškusi ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo, nes ieškovei iškėlus bankroto bylą, atsakovas nemokumo administratoriui neperdavė įmonės turto ir dokumentų. Dokumentai nemokumo administratoriui buvo perduoti 2020 m. spalio 22 d., todėl šalys sudarė taikos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo iki 2020 m. gruodžio 31 d. ieškovei sumokėti 4 500 Eur. Teismas sprendė, kad nagrinėjamas ieškinys pareikštas kitu pagrindu, nei išnagrinėtoje byloje. Taikos sutarties 3 punkte nenurodomi dėl kokių konkrečiai pažeidimų atsakovui nebus reiškiami reikalavimai ateityje ir, kad tokį sprendimą yra priėmę bankrutavusios įmonės kreditoriai, kurių interesus turi ginti nemokumo administratorius. Teismas nurodė, kad įvertinus, jog CPK 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad atsisakymas kreiptis į teismą negalioja, padaryti išvados, kad nemokumo administratorius neturi teisės reikšti reikalavimo dėl ieškovės bei kreditorių patirtos žalos (nuostolių), 2020 m. lapkričio 10 d. nutartimi patvirtinus taikos sutartį, byloje, kurioje taikiai išspręsti kiti reikalavimai (dėl žalos atlyginimo, neperdavus įmonės turto ir dokumentų), nėra pagrindo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Apeliaciniame skunde atsakovas I. Š. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

9.1. Pažymi, kad ieškovė jau buvo pareiškusi ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo, kuris buvo nagrinėjamas Panevėžio apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-331-589/2020. Byla buvo užbaigta šalims sudarius taikos sutartį. Taikos sutarties 3 punkte buvo nurodyta: „ieškovė po šios sutarties pasirašymo neturi ir ateityje neturės jokių kitų reikalavimų atsakovui, išskyrus tiesiogiai nurodytus šioje sutartyje“. Apelianto manymu taikos sutartimi ieškovė patvirtino, kad atsisako bet kokių reikalavimų į atsakovą už sumą, kuri buvo nurodyta taikos sutartyje. Mano, kad ieškovė nebegali reikšti tokio ieškinio, koks yra priimtas šioje civilinėje byloje.

9.2. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo posėdyje, ieškovės atstovas patvirtino, kad nebūtų turėjęs jokių reikalavimų, jei jam būtų buvusi sumokėta suma, nurodyta taikos sutartyje. Ieškovės atstovas mano turįs teisę reikšti tokį ieškinį, koks jis yra suformuluotas šioje byloje, kadangi nesumokėjus sutartos sumos, taikos sutartis netenka galios ir jis gali reikšti papildomus reikalavimus, nors jų buvo atsisakęs. Teigia, kad tai yra netinkamas taikos sutarties teksto aiškinimas. Taikos sutartis nėra sąlyginė, ieškovė patvirtino, kad neturi jokių reikalavimų atsakovui, taip atsisakydama bet kokių teisių reikšti net ir išvestinius reikalavimus, o atsakovas įsipareigojo sumokėti sutartą pinigų sumą. Kadangi suma nebuvo sumokėta, vykdomas priverstinis išieškojimas. Šis ieškinys yra išimtinai spaudimo priemonė išreikalauti sutartą sumą pagal taikos sutartį, o ne kreditorių teisių gynimas.

9.3. Atkreipia dėmesį, kad šiuo metu atsakovo finansinė padėtis yra sunki, todėl sumokėti taikos sutartyje nurodytos sumos neturėjo galimybės, tačiau sutarta suma bus sumokėta.

9.4. Teigia, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl žalos atlyginti neprivalo. Ieškovė nemokumo atsiradimo momentą grindžia balansu, tačiau balansas nemokumo parodyti negali, nes balanse nepateikiami duomenys, kokios sumos yra pradelstos. Tuo metu, kai buvo iškelta bankroto byla, galiojo ĮBĮ, o pagal jo nuostatas, nemoki įmonė buvo laikoma tada, kai jos pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Ieškovei nepateikus duomenų, kokie mokėjimai buvo pradelsti tuo metu, kada ieškovė teigia atsiradus nemokumą, negali būti konstatuota, kad ieškovė iš tiesų buvo nemoki. Atitinkamai negali būti paskaičiuotas ir kreditorinių reikalavimų padidėjimas.

9.5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ieškinio senaties taikymo institutą. Jei žala ir buvo padaryta, jau yra suėjęs ieškinio senaties terminas.

Atsiliepimas

10. Atsiliepime į apelianto apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Kipu“ prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

Žemesnės instancijos teismas

10.1. Nurodo, kad apelianto argumentas, jog ieškovė negali reikšti tokio ieškinio, koks yra priimtas šioje civilinėje byloje, yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamas ieškinys šioje byloje yra pareikštas kitu pagrindu nei išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-331-589/2020.

10.2. Pažymėjo, kad ieškovės nemokumo momentas yra pagrįstas ne tik įmonės balansu, bet ir įsiteisėjusioje teismo nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo, prijungtuose prie bankroto bylos vykdomuosiuose dokumentuose, iš kurių matyti, kad dar 2013 m. kovo 21 d. ieškovės kreditoriui Danske Bank A/S buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl UAB „Kipu“ skolos išieškojimo, pagal kurį tik negrąžinto kredito suma sudarė 157 806,33 Eur, o vykdomasis įrašas dėl bendros 255 378,42 Eur skolos išieškojimo iš ieškovės antstoliui vykdymui buvo pateiktas 2013 m. balandžio 2 d. Teigia, kad vien minėta išieškotina suma viršijo įmonės 2016 m. turimo turto vertę. Be to, ieškovė 2017 m. turėjo pradelstų įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Mano, kad atsakovas dar 2016 m. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė, o tai reiškė jog atliko neteisėtus veiksmus ir padarė žalą.

10.3. Dėl ieškinio senaties termino nurodo, kad nemokumo administratorius ieškovės atstovu (juridiniu vadovu) tampa tik įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą (Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2 – 372 - 544/2019 dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Kipu“ įsiteisėjo 2019 m. balandžio 5 d.), o ieškovės dokumentus nemokumo administratoriui atsakovas perdavė tik 2020 m. spalio 22 d. Apie teisės pažeidimą nemokumo administratorius negalėjo sužinoti anksčiau negu jam buvo perduoti įmonės dokumentai.

10.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad net jei būtų laikoma, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, įvertinus įmonės dokumentų nemokumo administratoriui perdavimo bei susipažinimo su jais terminą, būtų pakankamas pagrindas teismui pratęsti ar atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą 6 mėnesių terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ieškinio senaties taikymo institutą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva (lot. ex officio) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė. Taip pat nėra pagrindo peržengti nagrinėjamos bylos ribas.

Dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

12. UAB „Kipu“ 2005 m. balandžio 13 d. įregistruota VĮ „Registrų centro“ Juridinių asmenų registre. Jos pagrindinė veikla buvo sporto klubų veikla, kita žmonių sveikatos priežiūros veikla, nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas. Pagal Juridinių asmenų registre registruotus duomenis I. Š. nuo 2006 m. liepos 10 d. iki bankroto bylos įmonei iškėlimo 2019 m. kovo 25 d., buvo UAB „Kipu“ vadovas.

13. UAB „Kipu“ nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies, CK 2.66, 2.82, 2.87 straipsniuose numatytos pareigos kasmet pateikti finansinę atskaitomybę Juridinių asmenų registrui ir yra pateikusi finansinę atskaitomybę tik už 2016 metus.

14. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-372-544/2019 iškelta bankroto byla atsakovei UAB ,,Kipu“; bankroto (nemokumo) administratoriumi paskirtas M. K. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 16 d nutartimi patvirtintas BUAB ,,Kipu“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, vėlesnėmis nutartimis sąrašas patikslintas. Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-133-544/2020 BUAB ,,Kipu“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teisėjos 2022 m. rugpjūčio 29 d. rezoliucija BUAB ,,Kipu“ likvidavimo procedūros terminas pratęstas iki 2022 m. gruodžio 31 d.

Dėl ieškinio tapatumo

15. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė jau buvo pareiškusi ieškinį atsakovui I. Š. dėl žalos atlyginimo, kuris buvo nagrinėjamas Panevėžio apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2- 331-589/2020, byla buvo užbaigta šalims sudarius taikos sutartį. Todėl mano, kad ieškovė negali pakartotinai reikšti ieškinio šioje civilinėje byloje.

16. Dalyvavusiems byloje asmenims įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata (išspręstos bylos, galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pakartotinai reiškiamą tapatų ieškinį teismas privalo atsisakyti priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas), o šiai aplinkybei paaiškėjus jau po ieškinio priėmimo – civilinę bylą pagal tapatų ieškinį nutraukti (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K - 3K- 602/2013; 2014 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014; kt.).

18. Nagrinėjamoje ir taikos sutartimi užbaigtoje byloje sutampa bylos šalys – abiem atvejais tai bankrutuojanti įmonė ir jos buvęs vadovas. Toliau vertintina, ar sutampa ieškinių pagrindas ir dalykas.

19. Nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. e2-331-589/2020 ieškovė BUAB „Kipu“ reiškė reikalavimą atsakovui I. Š. dėl žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu, įrodinėdama, kad atsakovas įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto ir dokumentų. Atsakovui neperdavus įmonės turto bankroto administratoriui, teigė, kad ieškovė dėl to patyrė 237 516 Eur turtinę žalą.

20. Taikos sutartimi buvo sutarta, kad ieškovė bankrutuojanti UAB „Kipu“ atsisako savo ieškinio, pareikšto Panevėžio apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr.e2-331-589/2020 atsakovui I. Š. dėl žalos atlyginimo. Šalys susitarė, kad atsakovas I. Š. sumoka ieškovei BUAB „Kipu“ 4 500 Eur iki 2020 m. gruodžio 31 d. ir ieškovė po šios sutarties pasirašymo neturi ir ateityje neturės jokių kitų reikalavimų atsakovui, išskyrus tiesiogiai nurodytus šioje sutartyje. Įvertinus civilinėje byloje Nr.e2-331-589/2020 pareikštą reikalavimą, spręstina, kad taikos sutartimi buvo galutinai nuspręsta tik dėl žalos atlyginimo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkto pagrindu.

21. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovo I. Š. 100 615,66 Eur žalos atlyginimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, įrodinėja, kad žala ieškovei kilo, nes ieškovei nuo 2016 m. gruodžio 31 d. esant nemokiai, atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo.

22. Įvertinus abiejų bylų įrodinėjamas faktines aplinkybes, pareikštus reikalavimus ir teisinius atsakomybės pagrindus, sutikina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių bylų reikalavimų dalykas (pareikšti reikalavimai), o kartu ir teisinis bei faktinis pagrindas (aplinkybės, kuriomis grindžiami esminiai reikalavimai) skiriasi, todėl patvirtinta ankstesnėje byloje šalių sudaryta taikos sutartis neužkerta ieškovei teisės kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš atsakovo kitu teisiniu pagrindu šioje civilinėje byloje.

Dėl ieškinio senaties taikymo

23. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

24. Bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomos bendrosios ieškinio senaties termino skaičiavimo ir eigos pradžios nustatymo taisyklės (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019 86 punktas). Galima ir vėlesnė ieškinio senaties termino pradžia, jei bankroto administratoriui įmonės dokumentai faktiškai buvo perduoti vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 42 punktas).

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjo 2019 balandžio 4 d., tačiau nemokumo administratoriui ieškovės dokumentai buvo perduoti tik 2020 m. spalio 22 d. Ieškinys dėl žalos atlyginimo pareikštas 2021 m. rugsėjo 22 d.

26. Šiuo atveju trejų metų ieškinio senaties termino pradžia laikytina nemokumo administratoriui faktiškai perduotų dokumentų data, t. y. 2020 m. spalio 22 d.

27. Ieškovės BUAB „Kipu“ ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas, skaičiuotinas nuo 2020 m. spalio 22 d. nėra praleistas. Ieškinys turėjo būti paduotas (išsiųstas) teismui vėliausiai 2023 m. spalio 22 d. (įskaitytinai), o buvo pateiktas Lietuvos elektroninių paslaugų portale (EPP) 2021 m. rugsėjo 22 d.

28. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, kad trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo esmės

29. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad BUAB „Kipu“ nuo 2016 m. gruodžio 31 d. nemoki, todėl vadovas (apeliantas) turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).

30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Kipu“ buvo nemoki 2016 gruodžio 31 d. ir nuo šios datos padidėjusius kreditorinius reikalavimus įvertino ieškovės žala.

31. Atsakovas su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų, todėl žalos atlyginti neprivalo. Pažymi, kad ieškovė nemokumo atsiradimo momentą grindžia balansu, tačiau balansas nemokumo parodyti negali, nes balanse nepateikiami duomenys, kokios sumos yra pradelstos. Ieškovei nepateikus įrodymų, kokie mokėjimai buvo pradelsti tuo metu, kada ieškovė teigia atsiradus nemokumą, negali būti konstatuota, kad ieškovė iš tiesų buvo nemoki. Atitinkamai negali būti paskaičiuotas ir kreditorinių reikalavimų padidėjimas.

32. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Kompetentingas valdymo organas apie tai, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), nedelsdamas privalo informuoti įmonės dalyvius arba per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus ir nustatyta tvarka sušaukti dalyvių susirinkimą.

33. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriams atsako solidariai.

34. Pareiga inicijuoti bankroto bylą vadovui kyla nuo momento, kada įmonė tampa nemokia. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas apibrėžtas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad 2016 gruodžio 31 d. pradelsti ieškovės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

35. Iš Juridinių asmenų registre pateikto 2016 m. balanso už 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, sudaryto 2017 m. kovo 9 d., nustatyta, kad BUAB ,,Kipu“ turėjo 237 516 Eur vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 168 788 Eur.

36. Kaip minėta, po 2016 metų bendrovė nevykdė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies, Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.66, 2.82, 2.87 straipsniuose numatytos pareigos kasmet pateikti finansinę atskaitomybę Juridinių asmenų registrui.

37. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje pakanka įrodymų išvadai, jog 2016 gruodžio 31 d. ieškovės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę jos turto vertės. Teismas remdamasis ieškovės bankroto civilinėje byloje Nr. eB2-33-544/2022 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nustatė, kad turto areštų akto registre ir hipotekos registre UAB „Kipu“ yra įregistruota hipoteka siekiant užtikrinti 175 500 Eur kreditorinį reikalavimą pagal 2008 m. gegužės 30 d. kredito sutartį, taip pat UAB „Kipu“ taikyti areštai kitų kreditorių reikalavimams užtikrinti. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad per 2015–2019 metus UAB „Kipu“ buvo atsakove arba skolininke 13 civilinių bylų, kuriose buvo patenkinti kreditorių reikalavimai ir kreditoriams priteistos tam tikros pinigų sumos. Iš vykdomųjų dokumentų teismas nustatė, kad dar 2013 m. kovo 21 d. Danske Bank A/S buvo išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl UAB „Kipu“ skolos išieškojimo, pagal kurį negrąžinto kredito suma sudarė 157 806,33 Eur, o vykdomasis įrašas dėl bendros 255 378,42 Eur skolos išieškojimo iš bendrovės antstoliui vykdymui buvo pateiktas 2013 m. balandžio 2 d. (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis).

38. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vien ši išieškotina suma viršijo įmonės 2016 m. turimo turto vertę. Be to, ieškovė 2017 m. turėjo pradelstų įsipareigojimų ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, UAB „Lietuvos energijos tiekimas“, UAB „Aukštaitijos vandenys“ ir kitiems kreditoriams.

39. Atsakovas šių nustatytų aplinkybių apeliaciniu skundu nepaneigė, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė BUAB ,,Kipu“ 2016 m gruodžio 31 d. buvo nemoki, nes ieškovė pradelsė šiai datai 255 378,42 Eur įsipareigojimų, tuo tarpu jos pusė į balansą įrašytos turto vertės tuo metu buvo 118 758 Eur (237 516 Eur : 2). Sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad apeliantas 2016 m. gruodžio 31 d. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei.

40. Kitų civilinės atsakomybės sąlygų teisėtumo atsakovas neginčija, todėl spręstina, kad jos nustatytos tinkamai.

Dėl bylos baigties

41. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, pagrįstai pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais lėmusius nuostolių (žalos) atsiradimą. Taigi, aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo vertinimui, kad pirmosios instancijos teismas šį ginčą išsprendė neteisingai, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Agnė Tikniūtė Žilvinas Terebeiza Alma Urbanavičienė