- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-08
- Bylos Nr.
- A-502-225-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- Z. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 6.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Z. B. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:
1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir Skyrius, atsakovas) direktoriaus 2007 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. 30162 „Dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka” (toliau – ir Sprendimas);
2) priteisti iš Skyriaus 10 000 Lt piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti;
3) pranešti prokurorui apie Skyriaus direktoriaus pavaduotojo G. K. galimai padarytas nusikalstamas veikas.
Skunde pareiškėja nurodė, kad Sprendimu buvo nuspręsta iš jos išieškoti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir delspinigius. Vertino, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, o jį pasirašiusio G. K. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnio 1 dalį ir diskredituoja valstybės tarnautojo vardą.
Paaiškino, kad duomenų apie jos darbą uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) užregistravimas Skyriaus duomenų bazėje, remiantis Bendrovės vadovo pranešimu, dėl Skyriaus vadovų pareigų neatlikimo buvo vilkinamas. Pažymėjo, jog dėl tokio vilkinimo pareiškėja padavė skundą, į kurį gavo atsakymą, ir padarė išvadą, kad G. K. žinojo apie pareiškėjos darbinius santykius su Bendrove. Laikėsi nuomonės, jog Sprendimas buvo priimtas G. K. neatliekant tarnybinių pareigų. Akcentavo, jog apie Sprendimo priėmimą ji nebuvo informuota, apie tai sužinojo tik iš antstolio. Manė, kad ji neprivalo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų į VSDFV biudžetą, nes jas verslininkas, turintis verslininko pažymėjimą, moka tik tuo atveju, jeigu jis nėra apdraustas, o ji buvo priimta į darbą Bendrovėje.
Teigė, kad patyrė neturtinę žalą, nes dėl G. K. tarnybinių pareigų neatlikimo, raštuose pateikiamos šmeižiančio ir žeidžiančio pobūdžio informacijos, biurokratinių veiksmų ji patyrė vidinių išgyvenimų, tai pakenkė jos reputacijai, dėl to pasiligojo, prarado buvusius ir potencialius klientus bei verslo partnerius, neteko turėtos vietos rinkoje, kurią užėmė konkuruojantys verslininkai.
Atsiliepimas
Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas paaiškino, jog pareiškėja nuo 2005 m. lapkričio 18 d. vykdo individualią veiklą ir 2005 m. lapkričio 24 d. buvo užregistruota draudėju, jai buvo išduotas draudėjo pažymėjimas Nr. 4-7-9373. Rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 9 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 782 patvirtintų Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu įskaitos taisyklių (toliau – Įskaitos taisyklės) 22 ir 29 punktais ir pažymėjo, kad, remiantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, privalomas asmens draudimas siejamas su asmens apskaičiuotomis pajamomis bei apskaičiuotomis ir sumokėtomis valstybinio socialinio draudimo įmokomis.
Nurodė, jog pareiškėja į darbą Bendrovėje buvo priimta nuo 2006 m. gegužės 4 d., tačiau darbdavys (draudėjas) pareiškėjos darbo pas jį laikotarpiu duomenų apie apdraustiesiems apskaičiuotas draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas bei valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo finansinių ataskaitų Skyriui nepateikė (paskutinį kartą draudėjas finansinę ataskaitą ir pranešimą apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokas 2005 m. I-ąjį ketvirtį pateikė 2005 m. balandžio 15 d.). Akcentavo, kad Skyrius, vykdydamas savo pareigas, ne kartą Bendrovei siuntė reikalavimus pateikti privalomas formas. Teigė, jog, atsižvelgiant į tai, kad draudėjas, nereaguodamas į Skyriaus reikalavimus, nuo 2005 m. II-ojo ketvirčio neteikia duomenų apie apdraustiesiems priskaičiuoto darbo užmokesčio ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas bei nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų ir kad Skyriui nėra žinoma, ar pareiškėjai buvo apskaičiuotos draudžiamosios pajamos, nėra teisinio pagrindo į informacinę duomenų bazę įvesti duomenų apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, nes apdraustųjų įskaitos informacinė duomenų bazė formuojama pagal draudėjų pateiktą informaciją (Įskaitos taisyklių 21 p.).
Atkreipė dėmesį į tai, jog, VSDFV Kauno skyriaus duomenimis, pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kulautuvos vaistinė” pateiktą pranešimą apie priėmimą į darbą, pareiškėja 2004 m. lapkričio 22 d. buvo priimta į darbą šioje įmonėje, tačiau UAB „Kulautuvos vaistinė” nuo 2005 m. IV-ojo ketvirčio taip pat neteikia ataskaitų, duomenų apie pareiškėjos draudžiamąsias pajamas ir nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų.
Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėja nėra draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu, todėl ji, kaip savarankiškai dirbantis asmuo, turi prievolę įstatymų nustatyta tvarka mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Pažymėjo, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ji nebuvo informuota apie Sprendimo priėmimą, nes jis tuo pačiu lydraščiu Nr. 2791 buvo išsiųstas dviems adresatams, t. y. antstoliui A. B. ir pareiškėjai.
Vertino, kad pareiškėjos reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes Sprendimas buvo priimtas laikantis visų nustatytų procedūrų, teisėtai ir pagrįstai. Akcentuoja, jog jis buvo priimtas dėl pačios pareiškėjos neteisėto neveikimo (vengimo mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas), už kurį Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 188⁶ straipsnyje yra numatyta administracinė atsakomybė. Teigė, kad neturtinė žala dėl asmens, prašančio neturtinės žalos atlyginimo, neteisėtos veikos atsirasti negali.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: Sprendimą panaikino, o kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja atsakovo duomenų bazėje yra įregistruota kaip savarankiškai dirbantis asmuo. Pažymėjo, jog ginčų, jog įregistravimo metu ji neatitiko Įstatymo 2 straipsnio 8 dalies savarankiškai dirbantiems asmenims atskirti taikomų reikalavimų, nėra.
Rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 8 punktu, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 dalimi, 8 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Vykdymo taisyklės) 27 punktu ir nurodė, kad ginčas kilo dėl minėtos nuostatas aiškinimo, t. y. ar, nustačius, kad draudėjas (darbdavys) už savarankiškai dirbančiu asmeniu įregistruotą apdraustąjį nemoka privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų, šis, kaip savarankiškai dirbantis asmuo, gali būti laikomas atleistu nuo pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Nukreipė į Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, jog byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjos darbdavys (draudėjas) Bendrovė valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjo ir informacijos apie jų paskaičiavimą neteikė, nors atsakovas ir ėmėsi atitinkamų priemonių. Rėmėsi Įstatymo 10 straipsniu ir konstatavo, jog asmens buvimo apdraustuoju valstybiniu socialiniu draudimu faktas bei pagrindas nustatytini pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų informacinės bazės (registro) duomenis: toks asmens statusas, koks yra nurodytas minėtame registre, turi būti taikomas visuose jo santykiuose su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigomis.
Pažymėjo, kad Skyriaus 2007 m. sausio 10 d. rašte Nr. 3-1359 nurodoma, jog pareiškėjos įdarbinimo Bendrovėje duomenys pagal darbdavio 2006 m. gegužės 14 d. pranešimą Nr. 22 buvo įregistruoti skaitmeninės laikmenos registracijos žurnale Nr. 5-16-71574 ir įvesti į informacinę duomenų bazę. VSDFV 2007 m. sausio 10 d. rašte Nr. (10.10)I-225 taip pat pažymėjo, kad informacija apie pareiškėjos priėmimą į darbą Bendrovėje buvo įvesta į apdraustųjų įskaitos informacinę duomenų bazę. Nurodė, jog minėtos įskaitos tvarkymo reikalavimai santykių atsiradimo metu buvo nustatyti Įskaitos taisyklėse. Rėmėsi šių taisyklių 2.1, 13-14, 26 punkto 2 dalimi. Pažymėjo, kad iki 2008 m. balandžio 13 d. galiojo VSDFV direktoriaus 2004 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. V-249 patvirtintos Apdraustųjų įskaitos duomenų koregavimo taisyklės (toliau – ir Koregavimo taisyklės), kurios numatė, kad įskaitos duomenys gali būti koreguojami pagal draudėjo, apdraustojo prašymus arba VSDFV teritorinio skyriaus iniciatyva. Akcentavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja ar Bendrovė būtų pateikusios pranešimus apie pareiškėjos atleidimą iš darbo, ir padarė išvadą, kad duomenys galėjo būti keičiami VSDFV teritorinio skyriaus iniciatyva.
Pabrėžė, jog Koregavimo taisyklės numato detalią procedūrą, kurios turi būti laikomasi tuo atveju, kai įskaitos duomenys koreguojami VSDFV teritorinio skyriaus iniciatyva ir padarė išvadą, kad, iš bylos medžiagos matyti, jog ši procedūra pareiškėjos atžvilgiu nebuvo įvykdyta, o Koregavimo taisyklių 18 punkte numatytos sąlygos buvo įvykusios iš dalies, todėl atsakovas neturėjo pagrindo priimti įskaitos duomenims prieštaraujančio sprendimo nelaikyti pareiškėjos apdrausta privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu pagal darbo sutartį ar koreguoti įskaitos duomenų. Akcentavo, jog būtinumas taikyti įskaitos duomenų tikslinimo taisykles tuo atveju, kai kyla abejonių dėl darbdavio pateiktų duomenų patikimumo, buvo konstatuotas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-756/2008, ir atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 29 d. ir 2007 m. rugsėjo 19 d. lydraščiais buvo įpareigotas pateikti visą turimą su ginču susijusią medžiagą, tačiau jokie duomenys apie pareiškėjos statuso pakeitimą registre nebuvo pateikti.
Pažymėjo, kad Įstatymas dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjimo kaip sankcijos nenumato valstybinio socialinio draudimo nutraukimo: nemokant šių įmokų, skaičiuojami delspinigiai, imamasi priverstinio išieškojimo priemonių. Todėl vien tik faktai, jog draudėjas nepateikė duomenų bei neatsakė į jam siųstus raštus, nėra pakankamas pagrindas laikyti pareiškėją nesant apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu privalomai, kadangi nėra įvykdytos kitos teisės aktuose nustatytos sąlygos. Vertino, kad atsakovo nurodytos aplinkybės dėl draudėjo paieškų yra pagrindas imtis veiksmų, idant duomenys būtų koreguojami. Atkreipė dėmesį į tai, jog panašų teisinį reguliavimą nustato ir Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtinti Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatai bei VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-155 patvirtintos Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo taisyklės.
Nurodė, jog byloje nustatyta, kad apie Sprendimo priėmimą pareiškėja buvo tinkamai informuota: jis pareiškėjai buvo išsiųstas Skyriaus 2007 m. liepos 30 d. raštu Nr. 2791, o duomenų, jog laiškas grįžo kaip neįteiktas adresatui, byloje nėra. Laikėsi pozicijos, kad Sprendimas tinkamai pasiekė adresatą, juolab skundas dėl jo buvo paduotas nepraėjus mėnesiui nuo jo priėmimo. Pažymėjo, jog Skyriaus 2007 m. balandžio 24 d. raštas Nr. 3-16624 dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų buvo išsiųstas pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu, tačiau neįteiktas dėl to, kad laiškas nebuvo atsiimtas.
Rėmėsi Įstatymo 37 straipsniu, pažymėjo, kad iš byloje esančių atsakovo raštų matyti, jog jis dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų išieškojimo iš pareiškėjos priėmė ne vieną sprendimą, iš kurių du buvo apskųsti VSDFV, kuri pasisakė dėl klausimų, nagrinėjamų šioje byloje, ir laikė, kad ikiteisminė stadija įvyko. Be to, kreipimosi į teismą netinkamumo nenurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka ir priimdamas 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį.
Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytą ir remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pirmosios instancijos teismas Sprendimą panaikino.
Nukreipė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalį, 6.271 straipsnį ir nurodė, kad, nors byloje ir buvo nustatyta, jog Sprendimas buvo priimtas netiksliai pritaikius teisės normas, žalos atlyginimas galimas tik tada, kai nustatomas žalos tokiais veiksmais padarymo faktas. Akcentavo, jog pareiškėja jos teiginius, kad atsakovo raštais ji buvo apšmeižta ir įžeista, prarado rinką, dėl to kentėjo jos duktė, patvirtinančių duomenų nepateikė. Vertino, kad atsakovo raštai nėra nei šmeižikiški, nei įžeidžiantys, juose nėra jokios informacijos, kuri būtų susijusi su pareiškėja kaip asmenybe: juose nurodomi tik teisės aktų normos bei jų pagrindu formuluojami reikalavimai. Pabrėžė, jog kito asmens išgyvenimai negali būti vertinami. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja bei jos atstovas, kuris yra pareiškėjos sutuoktinis, teismo posėdžiuose nedalyvauja, žodžiu paaiškinimų neteikia, byla nesidomi, be to, Bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota pareiškėjos gyvenamosios vietos adresu, kas rodo jos ryšius su Bendrove ir galimybę daryti įtaką duomenų pateikimui. Padarė išvadą, kad žalos atsiradimo faktas nebuvo įrodytas.
Rėmėsi ABTĮ 109 straipsniu ir nurodė, jog byloje nebuvo nustatyta, kad galimai buvo padarytos nusikalstamos veikos, o skirtingas teisinio reguliavimo aiškinimas nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą dalyje, kurioje jos skundo reikalavimai buvo atmesti, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundo reikalavimai būtų visiškai patenkinti.
Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą – palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir kad pagrindo pareiškėjai atlyginti, jos nuomone, jos patirtą neturtinę žalą nėra. Atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėja ir jos atstovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nesidomėjo bylos eiga.
Kiti atsakovo atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja apeliaciniu skundu prašo priteisti atsakovo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pastarojo jai padarytą neturtinę žalą.
CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A6-1286/2006).
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atskovo 2007 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 30162 buvo priimtas netiksliai pritaikius teisės normas. Todėl nagrinėjamu atveju lieka tik žalos aspektas bei priežastinio ryšio tarp galimai padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, kad kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos sveikatos pablogėjimą, reputacijos sumažėjimą, potencialių klientų ir verslo partnerių bei turėtos vietos rinkoje praradimą. Vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Be to, dvasiniai išgyvenimai turi pasireikšti būtent žalos atlyginimo prašančiajam asmeniui, o ne kitiems asmenims. Todėl pareiškėjos dukters išgyvenimai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra vertinami.
Dėl šių priežasčių darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, apibrėžiančias neturtinės žalos atlyginimą. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas bei pagrįstas, todėl apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos Z. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.