Telšių apylinkės teismo sprendimas

2018-08-13 · Civilinė byla Nr. e2-2359-187/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Telšių apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-08-13
Bylos Nr.
e2-2359-187/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Stefanija Sakalauskienė
Ieškovas
R. V., S. V.
Atsakovas
A. A.
Advokatai
Rasa Valiukienė, Alvydas Krištupas
Civilinė byla Nr. e2-2359-187/2018Proceso Nr. 2-47-3-00457-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.10.2.4.1; 3.1.7.4; 3.2.6.1
TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugpjūčio 13 d.Telšiai
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėja Stefanija Sakalauskienė,sekretoriaujant Mortai Srėbaliūtei,dalyvaujant:ieškovams R. V., S. V. ir jo atstovei advokatei Rasai Valiukienei,atsakovui A. A. ir jo atstovui advokatui Alvydui Krištupui

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. V. ir R. V. ieškinį atsakovui A. A. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau LR CK) 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prašo priteisti iš atsakovo A. A. jų naudai 805,44 Eur patirtos žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 0,5000 ha ploto miškų paskirties žemės sklypas, esantis(duomenys neskelbtini). Šį sklypą ketino dovanoti dukrai ir prieš sudarant sutartį, 2016 m. vasario mėnesį nuvyko dar kartą apžiūrėti ir pamatė, kad miškas iškirtas. Dukra K. K., kuri gyvena netoli miško paaiškino, kad nesenai jai nepažįstami asmenys kirto miško, bet ji nežinojo, kad miškas priklauso tėvams, todėl neinformavo. Po pokalbio dar kartą nuėjus į mišką, ieškovai sutiko atsakovą, kuris jiems pareiškęs, kad jie vaikšto po jo mišką. Ieškovams pasakius, kad miškas jų, ką patvirtina žymintis kuoleliai, pasiūlė jam geruoju atlyginti padarytą žalą. Atsakovas žalą atlyginti atsisakė, todėl ieškovai kreipėsi į Telšių AVPK dėl miško vagystės. 2016 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalies požymių. Apskundus minėtą nutarimą, Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės vyriausioji prokurorė skundo netenkino. Nutarime konstatuota, kad neginčytina, jog būtent A. A. iškirto S. V. apklausoje nurodytas vėjovartas ir medžių sausuolius, tačiau padaryta žala turi būti išreikalaujama atlyginti civiline tvarka. Atsakovas geruoju neatlygino žalos, todėl prašo priteisti iš atsakovo 805,44 Eur dydžio žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad su ieškovų dukra buvo susitikęs 2014 m. rugsėjo 8 d., o ne 2016 m. vasarį. 2016 m. kovo 2 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kad jis 2015 m. rugsėjo mėnesį kirto medžius ieškovams priklausančiame miške. Ieškovo Pirkimo-pardavimo sutartis įregistruota 2016 m. vasario 10 d., todėl ieškovo pareikšti kaltinimai negali turėti pagrindo, nes miškas tuo laiku priklausė kitam asmeniui. Biržės taksavimo lapas nepasirašytas, išduotas iki ieškovui tampant miško savininku, be oficialiam dokumentui būtinų reikalavimų, todėl negali būti galiojančiu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodęs, kad 2015 m. rugsėjo mėnesį buvo įspėtas elektros tinklų darbuotojų, kad su jo sklypo riba esantys medžiai kelia grėsmę šalia einantiems aukštos įtampos laidams, todėl turėjo nukirsti pavojingus sausuolius ir vėjovartas. Tuo pat metu elektros tinklų darbuotojai tvarkė elektros tinklų liniją, kuri driekiasi palei ieškovų ir atsakovo ribas ir kirto medžius, todėl Biržės taksavimo lape nurodyti medžiai neturi sąsajų su jo nukirstais sausuoliais ir vėjovartomis ir atlyginti žalą ieškovams nesutinka.

Teismo posėdžio metu ieškovas S. V. ieškinį palaikė. Paaiškino, kad 2014 m. kovo-balandžio mėnesį, gavo pasiūlymą pirkti mišką ir pasitarę su žmona nupirko, tik dėl sveikatos problemų sutartį sudarė po 1-1,5 metų. Miške, kaip savo, pradėjo lankytis nuo 2014 m. gegužės-birželio mėnesio. Sutvarkę pirkimo dokumentus 2016 m. pavasarį, nuvyko į mišką ir pamatė, kad yra iškirstas. Sužinojo, kad tai padarė atsakovas. Norėjo atžymėti ribas, bet atėjęs kito miško savininkas su broliu pradėjo reikšti pretenzijas, kad tai jo miškas. Vienas iš jų pripažino, kad kirto medžius, sakė, kad tai jo miškas. Jis žinojo savo miško ribas, bandė rodyti atsakovui. Atsakovas atsisakė rodyti dokumentus. Medžiai iškirsti maždaug už 37 metrų nuo ribos. Nesutinka, kad buvo iškirsti tik sausuoliai ir vėjovartos, nes buvo dar žali ąžuolo lapai, iš kelmų bėgo sula. Pagal atliktus paskaičiavimus padaryta žala 805,44 Eur, mano, kad iš tikro padaryta didesnė žala, nes iškirsti žali medžiai, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad sausuoliai. Advokatas jam liepęs nueiti paimti Biržės taksavimo lapą iš Miškų urėdijos.

Teismo posėdžio metu ieškovė R. V. ieškinį palaikė ir paaiškino, kad 2014 m. su Ž. buvo pasirašę sutartį, kad jis mišką parduos jiems, nes riba siekė vaikų žemės sklypą ir norėjo nupirkti padovanoti. Mišką apžiūrėjo, po truputį sodino medžius, valė ievas. Ir tą kartą su vyru nuėjo, nes norėjo padaryti ribą. Miškas buvo iškirstas. Miške sutiko du vyrus, iš kurių vienas atsakovas. Vyrai paklausė ką jie daro jų miške. Jiems atsakius, kad tai jų miškas, paprašė parodyti dokumentus, bet vyrai nerodė, į jų dokumentus nežiūrėjo. Tada ji paklaususi, kodėl jie iškirto jų mišką. Vyrai pasakė, kad nieko nežino, kad tai jų miškas, pripažino, kad iškirto, bet sakė miškas jų. Kreipėsi į policiją. Atvažiavę tyrėjai fotografavo, buvo dar ąžuolo šakos su žaliais lapais, buvo žalių eglės šakų, kamienų nebuvo. Po pusmečio jiems paskambino ir pasakė, kad vėl važiuos žiūrėti. Vyras sirgo, ji irgi negalėjo, todėl iš vakaro nuvažiavo dažais kelmų pažymėti ir pamatė, kad visos šakos surinktos ir pritempta sausų šakų, viskas paslėpta. Dar buvo likusių uosio malkų, kurias po kiek laiko taip pat išvežė. Medžiai iškirsti 34 metrai nuo ribos ir sumaišyti negalėjo. Kur eiti dėl žalos paskaičiavimo pasakė advokatas. Dukra matė, kaip atsakovas kirto medžius, kirto jau prie jos prūdo, buvo nuėjusi kalbėtis, sakė, kad nori kelią daryti.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu atsakovas A. A. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad kai įsigijo mišką, buvo brūzgynai ir mišką valė 2014 m. ir po to sutvarkydavo tik nugriuvusius medžius. Ties ginčo riba jis rado nupjautų medžių, paliktų apie metrą, tvarkė. 2014 m. elektros darbuotojai pjovė, ką pjovė nematė, tik rado išpjautų. Gyvenime nėra nupjovęs nei vieno žalio medžio, tuo labiau ąžuolo. Ieškovą pirmą kartą pamatė 2016 m. kovo mėnesį, o jo dukrą 2014 m., kai buvo nuvykęs į mišką. Jis 2015 m. valymo darbų neatliko ginčo plote. Ikiteisminio tyrimo metu susimaišė dėl datų. Jis žemėlapio nežiūrėjo, kokias miško ribas savininkas parodė, tą plotą ir tvarkė, mano, kad tvarko savo mišką. O jei kokį medį kaimyno sutvarkė, nemano ką blogo padaręs, gali kaimynas iš jo miško medį pasiimti.

Liudytoja K. K. paliudijo, kad ji ieškovų dukra. Parodė, kad kai nusipirko sodybą (duomenys neskelbtini), kuri ribojasi su atsakovo brolio, jis buvo atėjęs prisistatyti. Po kiek laiko jie išgirdo, kad kažkas pjauna medžius. Kai pamatė, kad pjauna prie jų prūdo, nuėjo pažiūrėti. Paklausus ką daro, atsakovas pasakė, kad darysis kelią. Vyrui pasakius, kad čia nėra kelio, atsakovas nuėjo į mišką, kuris ribojasi su jų sklypu, t.y. ne į savo mišką. Tai buvo 2014 m. vasara ir nežinojo, kad tėvai perką mišką, kuris ribojasi su jų sklypu. Atsakovas po jų pokalbio toliau pjovė, kaip dabar žino tėvų žemėje. Tikrai pjovė medžius, nes girdėjosi.

Liudytojas R. A. paliudijo, kad yra atsakovo brolis. Nurodė, kad jo sodyba yra kitoje brolio miško pusėje, ir jis dažnai ten lankosi. 2016 m. vasario mėnesį ėjo su draugu ir pamatė brolio miške vyrą ir moterį, kurie kažką matavo, turėjo kažką susibraižęs ant lapo. Paklausus kas jie, pasakė, kad nauji savininkai. Apie savininkų pasikeitimą brolis nebuvo gavęs pranešimo. Jie po to skambino gal tris kartus, reikalavo atlyginti, bet jis pasakė, kad tai ne jo, o brolio miškas ir baigėsi. Žino, kad brolis nusipirkęs mišką 2014 m. tvarkė mišką, valė vėjovartas, sausuolius, daugiau miško nevalė. Ten eina aukštos įtampos linija ir kažkas tvarkė. Kai brolis nupirko mišką, žymos buvo padarytos ant medžių ir brolis valė savo mišką, ten kur jam parodė. Dabar padaryti geodeziniai matavimai, yra ribos, ir jos skiriasi nuo ankstesnių, kai buvo valymo darbai. Ieškovams žala nepadaryta, nes brolis tvarkė tik vėjovartas ir jei nežinodamas kokį medį sutvarkė, tai kokia žala.

Liudytojas A. G. paliudijo, kad dirba Valstybinės miškų urėdijos vyriausiu inspektoriumi. Paaiškino, jog buvo du kartus. Nuvykus į mišką jokių ribų nesimatė. Ten ėjo elektros linija. Ir pirmas įspūdis, kad nebuvo jokių žymių, kad kas būtų prieš mėnesį daryta. Viskas buvo kaip sausuoliai. Kitą kartą vyko su policininku. Jokio įspūdžio, kad tai būtų vagystė. Kadangi buvo sausuoliai, žala gamtai nepadaryta. Iki 2015 m. sausuoliams ir virtuoliams jokių leidimų nereikėjo. Ir jei būtų vagystė, būtų išsivežta. Sodyboje netoli miško klausėm ar ką matė, pasakė, kad kažkas, kažką darė. Iš to ką rado, matėsi, kad viskas daryta seniau ir atrodė, kad kažkas valė mišką. Mišką valyti gali tik savininkas. Jei būtų radęs besidarbuojančius, jis būtų sustabdęs. Pagal kelmus nesimatė, kad šviežiai kas daryta. Žalą kiekvienas savaip įsivertina. Jie neskaičiuoja, skaičiuoja Miškų urėdija. Biržės taksavimo lapu teismas dėl vertės gali vadovautis, tik dar turi būti kelmų matavimas. Jie su policininku ieškojo kelmų ir juos skaičiavo. Ir mano, kad tai turėjo būti ne atrankinis kirtimas, o sanitarinis, nes pašalinami sergantys medžiai. Miškų urėdija turi programą, kur įveda duomenis ir paskaičiuoja, ir iš to taksavimo lapo nepasakysi nieko. Nepamena, kad būtų buvęs ąžuolas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 2 straipsnio nuostatas teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 str. šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 str. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti bylos dalyviams pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.).

Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 straipsnis).

Byloje VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu nustatyta, kad S. V. ir R. V. nuosavybės teise priklauso miškų ūkio paskirties 0,5210 ha žemės sklypas, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantis(duomenys neskelbtini). Gretimų žemės sklypų savininkai: E. R., K. A., A. A., K. K., M. K.. 2018 m. vasario 1 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo- parodymo aktu nustatyta, kad buvo paženklintos ieškovų sklypo ribos, dalyvaujant anksčiau paminėtiems gretimų sklypų savininkams. Iš ikiteisminio tyrimo bylos Nr.01-1-10315-16 matyti, kad 2016 m. kovo 2 d. S. V. kreipėsi į policiją dėl jam priklausančio miško iškirtimo. 2016 m. kovo 24 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad nurodytame sklype matoma į krūva sudėti medžiai, šalia 32 cm skersmens kelmas (uosio), taip pat rastas 54 cm skersmens kelmas (ąžuolo), 10 vnt. uosio kelmų įvairaus skersmens. Iš Biržės taksavimo lapo matyti, kad atlikus paskaičiavimus nustatyta ieškovams padaryta 805,44 Eur (su PVM) žala. 2016 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalies požymių. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės vyriausioji prokurorė D. A. 2016 m. balandžio 28 d. nutarimu netenkino S. V. skundo ir atsisakė panaikinti 2016 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Žemės pirkimo preliminari sutartis sudaryta 2014 m. kovo 15 d.

Atsakovo atstovas prašė vadovaujantis LR CK 1.125 straipsnio 8 dalimi taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad byloje esamų parodymų visuma leidžia konstatuoti, jog atsakovas miško valymo darbus atliko 2014 m. rudenį, kitokių įrodymų nėra, todėl ieškinys turi būti atmestas, nes praėjo daugiau nei trys metai.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).

LR CK 1.125 straipsnyje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai atskirų rūšių reikalavimams. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (būtent toks ieškinys pareikštas nagrinėjamoje byloje). LR CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad vi­di­nis tei­sės pa­žei­di­mo su­vo­ki­mas tie­sio­giai su­si­jęs su pačiu as­me­niu, kon­kre­ti die­na, ka­da as­muo su­ži­no­jo apie tei­sės pa­žei­di­mą, nu­sta­to­ma pagal to as­mens nu­ro­dy­mą ir sa­vo teigi­niams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pa­grįs­ti ieš­ko­vas tu­ri pa­teik­ti įro­dy­mus (CPK 178 straips­nis). Tačiau teis­mas ne­ga­li ap­si­ri­bo­ti vien tik ieš­ko­vo paaiški­ni­mu ir tais at­ve­jais, ka­da atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieš­ko­vas tvir­ti­na, jog apie sa­vo sub­jek­tyvi­nės tei­sės pažei­di­mą su­ži­no­jo ne pa­ties pa­žei­di­mo die­ną, teis­mas tu­ri pa­tik­rin­ti, ar by­lo­je nė­ra įro­dy­mų, kad bu­vo prie­šin­gai ir jo nu­ro­dy­tas ko­kias nors ap­lin­ky­bes rei­kia ver­tin­ti pa­gal ki­tų by­lo­je esan­čių įrody­mų visumą (CPK 185 straips­nis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013).

Ieškovai nurodė, kad apie jiems padarytą žalą sužinojo 2016 m. vasario mėnesį, kai prieš tvarkant dokumentus nuvyko į mišką. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad 2016 m. kovo 2 d. S. V. kreipėsi į policiją dėl jam priklausančio miško iškirtimo ir Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuroro nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad 2016 m. vasario pabaigoje S. V. atvykęs į mišką pamatė, kad yra išpjauti medžiai. Tas pačias aplinkybes paliudijo ir apklausti liudytojai. Taigi byloje yra nustatyta, jog ieškovai apie jiems padarytą žalą sužinojo 2016 m. vasario mėnesį, todėl taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą nėra pagrindo.

Ieškovai ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo jiems padarytą 805,44 Eur dydžio žalą, kuri padaryta atsakovui iškirtus jiems priklausančius medžius. Atsakovas su ieškiniu nesutiko.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės vyriausioji prokurorė D. A. 2016 m. balandžio 28 d. nutarime konstatavo, kad atlikto ikiteisminio tyrimo duomenimis neginčytina, kad būtent A. A. iškirto S. V. apklausoje nurodytas vėjovartas ir medžių sausuolius, tačiau jis buvo įsitikinęs, kad valo savo miško sklypą. Šis nutarimas yra neapskųstas ir galiojantis. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio A. A. apklausos protokolo matyti, kad jis nurodė, jog įsigijęs mišką 2014 m. liepos 11 d. su buvusiu savininku apytikriai apžiūrėjo ir jis jam parodė sklypo ribas. Ir mišką jis valė vadovaudamasis nurodytom ribom. Atsakovas ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad atlikdamas miško tvarkymo ir valymo darbus į žemėlapį jis nežiūrėjo, neneigė, kad galėjo iškirsti ieškovams priklausančius medžius. Iš pateiktų atliktų geodezinių matavimų, nustatyta, kad dalis miško, kuri atsakovo manymu priklausė jam ir kur jis atliko miško valymo darbus, priklauso ieškovams. Taigi tiek byloje esančiais įrodymai, tiek šalių paaiškinimais ir liudytojų parodymais byloje yra nustatyta, kad atsakovas A. A., atlikdamas miško valymo darbus iškirto ieškovams priklausančius medžius.

LR CK 6.263 straipsnis įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą (LAT 2004-02-14 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-104/2004; 2009-06-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-304/2009). Pagal LR CK 6.246 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Iš aukščiau paminėtų aplinkybių darytina išvada, kad A. A. nevykdė pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, todėl privalo atlyginti padarytą žalą (CK 6.263 straipsnio 1, 2 dalys, CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Turtinė žala suprantama kaip turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Prašomą priteisti 805,44 Eur turtinę žalą už iškirstą ir išvežtą medieną ieškovai grindžia pateiktu Biržės taksavimo lapu. Iš paskaičiavimų matyti, kad už iškirstus: ąžuolą žala sudaro 309,27 Eur (be PVM), už eglę – 31,49 Eur (be PVM), už uosius – 324,89 Eur (be PVM), iš viso 665,65 Eur (su (duomenys neskelbtini)44 Eur). Iš ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančio 2016 m. kovo 24 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo rasti ir išmatuoti 1 vnt. kelmas ąžuolo ir 10 vnt. kelmų uosio medžio. Kad būtent tokie medžiai ir toks kiekis rastas apžiūrėjus, patvirtino ir liudytoju ikiteisminio tyrimo medžiagoje apklaustas A. G.. Teismo posėdžio metu liudytojas A. G. patvirtino, kad vyko į vietą su policijos pareigūnų, skaičiavo kelmus. Jis taip pat paliudijo, kad remtis Biržės taksavimo lapu skaičiuojant žalą galima, tik taip pat turi būti ir kelmų paskaičiavimas. Nors kartu į bylą nėra pateiktas kelmų paskaičiavimo, tačiau, kaip matyti ikiteisminio tyrimo metu kelmų skaičiavimas buvo atliktas. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos apžiūros metu nebuvo užfiksuota, kad buvo nukirsta ir eglė, taip pat nesant jokių kitų tai patvirtinančių įrodymų, iš prašomos priteisti bendros žalos dydžio išminusuojama už eglę paskaičiuota žala –31,49 Eur ir nustatytinas priteistinos žalos dydis 634,16 Eur (be PVM). Žalos dydis priteistinas be PVM, nes PVM nebus mokamas. Kitų įrodymų byloje nėra. Kita ieškinio dalis atmestina, kaip neįrodyta.

Fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę (Miškų įstatymo 23 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nors ir nežinodamas, kad valo ne savo mišką, o būtent netyčiniais savo veiksmais, tačiau padarė žalą ieškovams, todėl iš jo priteistina 634,16 Eur (be PVM) ieškovų naudai. Kitokių įrodymų šalys ir jų atstovai nepateikė bei kitokių aplinkybių nebuvo įrodyta.

Atsakovo atstovas taip pat prašė atmesti ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovai miško pirkimo pardavimo sutartį sudarė tik 2016 m. vasario 10 d. ir kadangi miškas iškirstas, kai ieškovai nebuvo savininkai, tai ir žala padaryta ne ieškovams ir ieškovai neturi teisės reikšti ieškinio.

CK 6.165 straipsnyje nustatyta, kad preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė ir tokios formos nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančia. Taip pat preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo.

Ieškovai pateikė 2014 m. kovo 15 d. sudarytą Žemės pirkimo preliminarią sutartį. Atsakovo atstovas nurodė, kad minėtoje sutartyje nėra nurodytas sutarties sudarymo terminas, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2016 m. vasario 10 d., tai yra daugiau kaip po metų, todėl negalioja.

Kaip matyti iš CK įtvirtinto apibrėžimo, preliminarioji sutartis – tai sutartis dėl kitos, pagrindinės sutarties sudarymo, kuomet kitos, pagrindinės sutarties esminės sąlygos turi būti nurodytos preliminariojoje sutartyje, kad būtų aiškus šalių ketinimas, kokią būtent sutartį jos įsipareigojo sudaryti ateityje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas preliminariąją sutartį vadina organizacine sutartimi, priskirtina ikisutartinių santykių stadijai, kurios objektas yra būsima pagrindinė sutartis, kuris nepripažintinas civilinių teisių objektu turtinių teisių požiūriu. Tais atvejais, kai reikia preliminariąją sutartį atskirti nuo pagrindinės, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t.y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).

Kaip matyti šalių sudaryta Žemės preliminari sutartis rašytinė, joje aiškus susitarimas, kad pardavėjas įsipareigoja neparduoti žemės sklypo kitiems asmenims. Ieškovai paaiškino, kad pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymas nusitęsė dėl ieškovo ligos, tai laikytina svarbia priežastimi, preliminarios sutarties niekas neginčijo. Nuo pat preliminarios sutarties pasirašymo ieškovai laikė žemės sklypą savo nuosavybę, buvo apžiūrėję, jį tvarkė, rūpinosi, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta minėtos preliminarios sutarties pagrindu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad medžiai buvo iškirsti po preliminarios sutarties sudarymo, kad iškirsti medžiai pastebėjo, jau būdami sudarę pirkimo-pardavimo sutartį, būtent ieškovas, kaip savininkas kreipėsi į policiją dėl vagystės, visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovai, būdami teisėti miško savininkai, kreipėsi dėl jiems padarytos žalos.

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovų ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad už ieškovui S. V. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą valstybė patyrė 169 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nuo žyminio mokesčio buvo atleistas. Atsakovas patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą (LR CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Ieškovų ieškinys patenkintas 79 procentų, todėl proporcingai patenkinto reikalavimo daliai iš atsakovo priteistina valstybei 14 Eur žyminio mokesčio ir 134 Eur išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą (LR CPK 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieškinys patenkintas 79 procentais, todėl proporcingai atmestų viso ieškinio reikalavimų daliai iš ieškovų lygiomis dalimis priteistina atsakovui 84 Eur bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Telšių rajono apylinkės teismas patyrė 9,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl iš atsakovo priteistini 9,01 Eur į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovų S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 634,16 Eur (šešis šimtus trisdešimt keturis Eur 16 ct) patirtos žalos atlyginimo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovų S. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis (po 42 Eur) 84 Eur (aštuoniasdešimt keturis Eur) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 14 Eur nesumokėto žyminio mokesčio ir 9,01 Eur procesinių išlaidų, iš viso 23,01 Eur (dvidešimt tris eurus vieną centą) į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (įmokos kodas 5660) ir 134 Eur (vieną šimtą trisdešimt keturis Eur) už advokato teisinę pagalbą į valstybės biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5630 (paskirtis – už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Telšių apylinkės teismą.

Teisėja Stefanija Sakalauskienė