Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Nemuno būstas“ ieškinį atsakovui A. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagrįstai apskaičiuota atsakovo skola ieškovei už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir peržiūros paslaugas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir netiksliai aiškino CK 4.82 straipsnį.Byloje nustatyta, jog atsakovui nuosavybės teise laikotarpiu nuo 2007-04-23 iki 2015-04-29 asmeninės nuosavybės teise priklausė 559,42 kv. m patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Šios patalpos yra palėpė per visą gyvenamąjį namą, todėl buvo skaičiuojami administravimo mokesčiai proporcingai faktiškai turėtam plotui, t. y. pagal pridėtą skolų ataskaitą, atsakovui už laikotarpį nuo 2013-09-01 iki 2015-04-30 kiekvieną mėnesį buvo priskaitoma po 91,84 Eur, t. y. po 25,29 Eur administravimo mokesčio, po 34,15 Eur priežiūros / eksploatavimo išlaidų ir 32,40 Eur kaupiamųjų išlaidų Apeliantas nurodo, jog palėpėje neįvestos šildymo, elektros, vandens tiekimo sistemos, dėl to komunalinės paslaugos nebuvo ir negalėjo būti teikiamos. Be to, į palėpę buvo įmanoma patekti tik lauke esančiais priešgaisriniais laiptais, taigi atsakovas niekada nesinaudojo name esančiomis laiptinėmis, balkonais, liftu. Nekilnojamojo turto registro išrašais, aprašant turtą, nebuvo išskirtas apeliantui nuosavybės teise priklausiusių patalpų naudingasis plotas. Dėl nurodytų aplinkybių mokesčiai už bendrosios nuosavybės objektų priežiūrą ir eksploataciją neturėjo būti skaičiuojami. Tačiau tokia atsakovo pozicija yra neparemta įstatymu.Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Bendraturčių nuosavybės teisės į bendrą objektą įgyvendinimas apima ir jų tarpusavio pareigų, susijusių su tuo objektu, vykdymą. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad daugiabučiuose namuose esančių butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Su tuo susijusias išlaidas bendraturčiai privalo apmokėti proporcingai savo daliai (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003).Atsakovui, kaip daugiabučio namo bendraturčiui, nuosavybės teise priklausė ne tik konkreti patalpa (t. y. konkrečios negyvenamosios patalpos), esanti individualiu jo nuosavybės teisės objektu, bet kartu ir visas daugiabutis gyvenamasis namas, kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Atsakovui nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos nebuvo izoliuotos nuo visų likusių daugiabučio gyvenamojo namo patalpų, jų konstrukcijos ir inžineriniai tinklai yra bendri, todėl ieškovei teikiant daugiabučio gyvenamojo namo administravimo paslaugas, prižiūrint daugiabutį gyvenamąji namą kaip visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą, pripažintina, kad ieškovės teikiamomis paslaugomis naudojasi ir atsakovas, dėl ko negalima sutikti, kad ieškovė jam jokių paslaugų neteikia ir jomis jis nesinaudoja.Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad ieškovė tinkamai atsakovui apskaičiavo mokestį už namo priežiūrą ir eksploataciją, kurį atsakovas ginčija apeliaciniame skunde, tačiau neteikia įrodymų, jog jo patalpos buvo nesusietos su bendromis statinio inžinerinėmis sistemomis. Net atsakovo nurodomi laiptai, skirti patekti į palėpę, yra namo konstrukcinė dalis, reikalaujanti priežiūros. Bendrosios pastato inžinerinės sistemos, kurios yra viso pastato (visų pastato patalpų) inžinerinės sistemos, užtikrinančios šių patalpų funkcionavimą ir tenkinančios jų naudotojų poreikius, yra pastato bendrojo naudojimo objektai, priklausantys daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos apskrities pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kai statinio inžinerinės sistemos nepriklauso nuo kitų vienos ar kelių pastato patalpų (nesusietos su bendrosiomis pastato inžinerinėmis sistemomis) ir užtikrina tik šių patalpų funkcionavimą bei tenkina jų naudotojų poreikius, jos gali būti laikomos atskiromis statinio inžinerinėmis sistemomis. Tokiu atveju turi būti sudaromas bendrojo naudojimo objektų, kurie naudojami tenkinti ne viso gyvenamojo namo, o tik atskiroje jo dalyje esančių butų ir kitų patalpų savininkų poreikius, aprašas. Sprendimai dėl šių bendrojo naudojimo objektų, skirtų ne visų gyvenamojo namo gyventojų poreikiams tenkinti, valdymo ir naudojimo gali būti priimami atskirai. Tačiau tam, kad bendrojo naudojimo objektas būtų įtrauktas į šį aprašą, turi būti nustatyta, kad jis yra atskiras, nesusietas su kitais to paties statinio bendrojo naudojimo objektais ir kad juo gali naudotis tik konkrečios statinio dalies butų ir kitų patalpų savininkai. Įrodymų, jog atsakovas kreipėsi į namo administratorių dėl jo patalpų išskyrimo kaip atskirų, nesusietų su kitais to paties statinio bendrojo naudojimo objektais byloje nėra.Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Vadovaujantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė (bendrojo naudojimo objektai) yra: 1) bendrosios pastato konstrukcijos – pagrindinės pastato konstrukcijos (pamatai, visos laikančiosios sienos ir kolonos, išorinės sienos ir vidinės pertvaros, atskiriančios bendrojo naudojimo patalpas nuo skirtingiems savininkams priklausančių butų ir kitų patalpų, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės ir išorinės (fasado) konstrukcijos (balkonų, lodžijų ir terasų laikančiosios konstrukcijos, aptvarai, stogeliai, išorės durys, išoriniai laiptai), tarpaukštinių laiptų konstrukcijos, nuožulnos); 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus); 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Šioje byloje nustatyta, kad palėpė nuosavybės teise priklausė atsakovui, tačiau byloje nėra įrodymų, jog kitos paminėtos pastato konstrukcijos: pamatai, laikančiosios sienos, perdangos, stogas, fasado architektūros detalės, išoriniai laiptai ir kt., nepriklauso atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).Paminėta bendrosios dalinės nuosavybės teisė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar atsakovas naudojasi savo patalpomis, ar yra jas įrengęs. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.