- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-12
- Bylos Nr.
- 2A-1965-345/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-06126-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis (pran.), Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- AB „Spauda“
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, teisėjų Loretos Lipnickienės, Jadvygos Mardosevič, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB „Spauda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Spauda“ ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas AB „Spauda“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pakeisti 2007-12-12 Kreditavimo sutarties Nr. 1450704130477-21 kredito aprašo „Kredito limitas“ 2.3 punktą išdėstant jį taip: „kredito grąžinimo terminai – nuo teismo sprendimo, kuriuo pratęstas kredito grąžinimo terminas pagal šią sutartį, įsiteisėjimo dienos, per 100 mėnesių lygiomis dalimis, mokant šias dalis iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės dienos“; pakeisti 2007-12-12 Kreditavimo sutarties Nr. 1450704130477-21 Specialiosios dalies 3.1 punktą išdėstant jį taip: „delspinigiai procentais 0,02“; pakeisti 2007-12-12 Kreditavimo sutarties Nr. 1450704130477-21 Specialiosios dalies 3.2 punktą išdėstant jį taip: „Bauda už uždelstą grąžinti kreditą ar jo dalį procentais – netaikoma“; sumažinti Kreditavimo sutartyje nustatytas netesybas, nustatant delspinigių 0,02 proc. dydį; visiškai netaikyti atsakovo reikalaujamų netesybų baudos forma, t.y. 12 381,41 Lt. Nurodė, kad dėl sunkėjančios pasaulio ekonominės raidos ieškovas negali laiku grąžinti kredito. Su ieškovo pasiūlymais, nurodytais 2009-04-03 ir 2009-11-24 raštuose, išdėstyti skolos grąžinimą, atsakovas AB SEB bankas nesutiko. 2009-08-03 atsakovas kreipėsi į Vilniaus m. 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. Atsakovas netinkamai vykdė šalių kooperavimosi ir bendradarbiavimo pareigą, CK 6.204 str., kreditavimo sutarties 11.1 p., kadangi, prasidėjus ekonominei krizei, nesiėmė jokių veiksmų sudarytoms sutartims išsaugoti. Atsakovo reikalaujamos netesybos yra aiškiai per didelės - 0,08 proc. delspinigių dydis turėtų būti pakeistas į 0,02 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną nuo likusių pradelstų mokėjimų, o nustatyta 2 proc. dydžio bauda netaikytina visiškai. Prievolių įvykdymas pagal sutartį yra visiškai užtikrintas, nes įkeisto turto vertė yra 7 kartus didesnė už prievolę. Kredito sutarties grąžinimo termino pratęsimas atsakovui AB SEB bankui nesukels neigiamų padarinių. Sudarydamas kreditavimo sutartį, ieškovas negalėjo numatyti, kad jo nuostoliai padidės beveik penkis kartus. Atsakovas, vykdantis kreditavimo veiklą, yra pranašesnis už kredito gavėjus, o sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, todėl yra pagrindas keisti netesybų dydį.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko, pateikė atsiliepimą į ieškinį bei tripliką. Nurodė, kad ieškovas AB “Spauda” nesilaikė ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, numatytos CK 6.204 str., todėl ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu. Ieškinys yra turtinio pobūdžio bei teismingas Vilniaus apygardos teismui. Pažymėjo, kad ne banko veiksmai apsunkina ieškovo ūkinę veiklą, bet paties ieškovo sprendimai ir veiksmai, kuriais tokia veikla organizuojama. Reikalavimas pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas pareikštas po to, kai suėjo terminas prievolei įvykdyti, todėl jo patenkinimas reikštų įpareigojimą sudaryti naują sutartį. Ieškovas neįrodė, kad jo finansinė padėtis yra sunki; neįrodė, kas konkrečiai sąlygojo finansinės padėties pablogėjimą. Atsakovas AB SEB bankas atsakė į ieškovo AB “Spauda” pasiūlymus, todėl nėra pažeidęs bendradarbiavimo pareigos. Ieškovas, būdamas verslininku, prisiėmė kredito grąžinimo riziką. Nurodė, kad šalys laisva valia susitarė dėl netesybų. Netesybos nėra per didelės – delspinigiai skaičiuojami nuo negrąžintų palūkanų sumos, o bauda – nuo uždelsto grąžinti kredito dalies. Bankas dėl laiku negrąžinto kredito patiria nuostolius, nes jis negauna lėšų, kurias galėtų panaudoti apyvartoje ar padėti kaip indėlį. Ieškinio patenkinimas pažeistų sutarties laisvės principą. Ieškovo siūlomas skolos mokėjimo išdėstymas yra nepagrįstai ilgas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį dalyje dėl 2007-12-12 Kreditavimo sutarties Nr. 1450704130477-21 Specialiosios dalies 3.1 ir 3.2 punktų pakeitimo paliko nenagrinėtu. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo AB „Spauda“ atsakovo AB SEB banko naudai 3000 Lt atstovavimo išlaidų; priteisė iš ieškovo AB „Spauda“ 19,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009-11-25 ieškovas AB „Spauda“ pakartotinai kreipėsi į atsakovą AB SEB banką su prašymu apsvarstyti galimybes peržiūrėti Kreditavimo sutarties sąlygas. Šiame rašte ieškovas konkrečiai nenurodė nei kokias sąlygas, nei kaip šias sąlygas jis prašo pakeisti; minėtame prašyme ieškovas jokių sutarties įvykdymo variantų atsakovui nesiūlė. Įvertinęs ieškovo kreipimosi į atsakovą turinį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas privaloma išankstine ginčo sprendimo tvarka, nustatyta LR CK 6.204 str. 3 d., pasinaudojo tik reikalavimų dalyje dėl 2007-12-12 Kreditavimo sutarties Nr. 1450704130477-21 kredito aprašo „Kredito limitas“ 2.3 punkto pakeitimo, o reikalavimų dalyje dėl 2007-12-12 Kreditavimo sutarties Nr. 1450704130477-21 Specialiosios dalies 3.1 ir 3.2 punktų pakeitimo (netesybų dydžio pakeitimo) ieškovas AB „Spauda“ į atsakovą AB SEB bankas iki ieškinio pareiškimo su prašymu nesikreipė. Teismas nurodė, kad ieškovas dar gali pasinaudoti privaloma išankstine ginčo sprendimo tvarka, todėl šioje dalyje ieškinį paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 1 p.).
Teismas, atmesdamas ieškinį reikalavimų dalyje dėl 2007-12-12 Kreditavimo sutarties Nr. 1450704130477-21 kredito aprašo „Kredito limitas“ 2.3 punkto pakeitimo, pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, jog 2008 m. antrojoje pusėje vykstantis jo finansinės padėties pablogėjimas iš esmės varžė ieškovo galimybes vykdyti kredito sutartį, ir kad ši aplinkybė pažeidė šalių interesų pusiausvyrą. Be to, paties ieškovo 2010-11-03 pažymoje Nr. 125 nurodyta, kad AB „Spauda“ negali nedelsiant sumokėti visos AB SEB banko reikalaujamos sumos pagal kreditavimo sutartį, kadangi įmonės finansinė padėtis pablogėjo nuo 2007 m., kada buvo sudaryta minėta Kredito sutartis. Iš to seka, kad ieškovas sudarė sutartį su atsakovu jau atsiradus finansinės padėties pablogėjimo aplinkybėms, prisiėmė neigiamų padarinių riziką, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ekonominė krizė 2008 m. antrojoje pusėje iš esmės pakeitė ieškovo galimybes įvykdyti sutartį. Pažymėjo, jog ieškovo AB „Spauda“ nurodytos aplinkybės apie pasaulinę ekonominę krizę yra abstrakčios, o papildomai pateikti rašytiniai įrodymai ir paaiškinimai nepatvirtina bylai reikšmingų aplinkybių: ieškovas nepateikė finansinės padėties analizės, duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas turėjo realią galimybę grąžinti kreditą sutarties sudarymo momentu, kad būtent ieškovo nurodytos aplinkybės (sutarčių nutraukimas, mokėjimų uždelsimas, skolos išieškojimo negalimumas ir t.t.) įtakojo nuostolių didėjimą ir suvaržė ieškovo galimybes laiku grąžinti kreditą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas AB „Spauda“ nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad prieš sudarant sutartį arba ją vykdant ieškovas, būdamas rūpestingu verslo subjektu, siūlė atsakovui AB SEB bankui mažinti sutartyje numatytų netesybų dydį. Netesybos buvo abiejų šalių laisva valia pasirinktos, įvertinus kredito suteikimo paskirtį, terminą, kredito dydį, ieškovo finansinę padėtį bei kredito negrąžinimo riziką, todėl sutartyje numatytos netesybos šiuo konkrečiu atveju nėra aiškiai, t. y. neprotingai, per didelės.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas AB „Spauda“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis, ir dėl to nepagrįstai ieškinį dalyje dėl 2007-07-12 Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 3.1 ir 3.2 punktų pakeitimo paliko nenagrinėtu. Ieškovas pažymėjo, kad kreipiantis pirmąjį kartą, t. y. 2009 m. balandžio 3 d. raštu AB „Spauda“ siūlė Bankui tik suderinti skolos grąžinimo grafiką, tačiau 2009 m. lapkričio 24 d. raštu bendrovė siūlė Bankui peržiūrėti Kreditavimo sutarties sąlygas bei sutikslinti likusius įsipareigojimų dydžius. Taigi apeliantas, prieš kreipdamasi į teismą dėl Kreditavimo sutarties pakeitimo, bandė bendradarbiavimo ir derybų būdu pakeisti Sutartį. Tai, kad paskutiniame rašte nenurodomos konkrečios pageidaujamos keisti Sutarties sąlygos, nepaneigia fakto, kad AB „Spauda“ siūlė bankui svarstyti dėl sutarties pakeitimų, kurie iš esmės buvo susiję su įsiskolinimo dydžiu (į įsiskolinimą įskaičiuojami delspinigiai ir bauda) bei kredito grąžinimo terminais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino raštų, o ypač 2009-11-24 kreipimosi, turinį, dėl ko, padarė neteisingas išvadas. Pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo palikti ieškinį minėtoje dalyje nenagrinėtu.
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus apie AB “Spauda“ finansinės padėties pablogėjimą ir tai lėmusius veiksnius, iš esmės jų neanalizavo, klaidingai ginčo santykio kontekste interpretavo LR CK 6.204 str. nuostatas, iš esmės neatsižvelgė į apelianto, kaip silpnesnės kreditavimo sutarties šalies, interesus. Pažymėjo, jog tai, kad Kreditavimo sutarties sudarymo metu AB „Spauda“ veikė nuostolingai (2007 m. nuostoliai siekė 1 027 727 Lt), negali reikšti, kad įmonė galėjo numatyti ir prisiimti riziką, kad kitais metais veiklos nuostoliai išaugs beveik penkis kartus. Tai, kad apeliantas iki kredito grąžinimo termino pabaigos nesikreipė į Banką dėl Sutarties pakeitimo, nereiškia, kad jis tokią teisę prarado po šio termino ir nepaneigia aplinkybių (kurias teismas iš esmės ištyręs įrodymus, turėjo patvirtinti), kad įmonės finansinė padėtis iš esmės pablogėjo 2008 m. antroje pusėje. Nurodo, kad teismas visiškai nevertino to, kad daugelis sandorių buvo trečiųjų asmenų nutraukti 2008 m. antrojoje pusėje, taip pat finansinės padėties pablogėjimą lėmė ir ieškovo užsakovų ir nuomininkų sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, nekilnojamojo turto nuomos sutarčių nutraukimas, išieškojimų iš skolininkų negalimumas. Visi šie veiksniai iš esmės yra susiję su objektyviomis ekonominės krizės pasekmėmis ir šių aplinkybių negalima laikyti abstrakčiomis. Apeliantas AB „Spauda“ taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą sumažinti sutartyje nustatytas netesybas, nustatant delspinigių 0,02 proc. dydį, vietoj taikomų 0,08 proc. dydžio bei netaikyti atsakovo reikalaujamų netesybų baudos forma, t. y. 12 381,41 Lt. Banko vienašališkai (t. y. Kreditavimo sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu) nustatytas 0,08 proc. delspinigių dydis už kiekvieną pradelstą dieną yra per didelis, prieštarauja sąžiningumo, protingumo, teisingumo, šalių lygybės principams. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo reikalavimą sumažinti delspinigius iki 0,02 proc. bei netaikyti numatytos baudos, kuri priskaičiuota 12 381,41 Lt sumai, besąlygiškai pripažino, Banko teisę prisiteisti dvigubą nuostolių dydį, jo neįrodant. Bankas, netesybas skaičiuoja tiek nuo palūkanų, tiek nuo negrąžinto kredito dalies, kas nėra teisinga ir pagrįsta.
Atsakovas AB SEB bankas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai išanalizavo 2009-04-03 ir 2009-11-24 raštų turinį ir konstatavo, kad privaloma išankstine ginčo sprendimo tvarka apeliantas AB „Spauda“ pasinaudojo tik reikalavimų dalyje dėl Sutarties kredito aprašo „Kredito limitas“ 2.3 p. pakeitimo. Tuo tarpu dalyje dėl Sutarties Specialiosios dalies 3.1 ir 3.2 p. pakeitimo (netesybų dydžio pakeitimo) apeliantas iki ieškinio pareiškimo su prašymu į Banką nesikreipė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį šioje dalyje paliko nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas nurodo, kad teismų praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai sutartis sudaryta su verslininku, ekonominis sunkmetis (kuriuo apeliantas grindžia CK 6.204 str. 2 d. numatytas aplinkybes), negali būti laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą reikalauti keisti kreditavimo sutartį bei pabrėžiama, kad verslininkas, veikiantis rinkoje ir siekiantis pelno, veikia savo rizika ir visos pasekmės, susijusios tiek su pelno gavimu, tiek su verslininko patiriamais nuostoliais yra tik jo veiklos rizikos analizės bei jos įvertinimo rezultatas. Be to, apeliantas neįrodė, kad būtent nuo apelianto valios nepriklausomi objektyvūs veiksniai suvaržė jo galimybes vykdyti sutartį, kad apeliantas negalėjo numatyti, kontroliuoti, valdyti neigiamų veiklos rezultatų. Atsakovas AB SEB bankas taip pat nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su netesybų dydžiu yra nepagrįsti ir priešingi byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 12.2.1. p. apeliantas AB „Spauda“ patvirtino, kad sutarties sąlygos su juo aptartos individualiai ir jam paaiškintos, jos yra apeliantui aiškios ir priimtinos, pasirašydamas sutartį su visomis Kreditavimo sutarties sąlygomis apeliantas besąlygiškai sutiko, todėl jis neturi teisės remtis argumentu, kad Kreditavimo sutarties sąlygos jam buvo primestos Banko. Atsakovas taip pat nurodo, kad kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytai būsimais kreditoriaus nuostoliai, kurių nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę. Atsakovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą sumažinti delspinigius iki 0,02 proc. dydžio. Teismas taip pat pagrįstai nusprendė netenkinti reikalavimo netaikyti apelianto atžvilgiu numatytos baudos. Apeliantas, deklaruodamas, kad bauda yra nepagrįstai didelė ir suteikianti pagrindą Bankui be pagrindo praturtėti jo sąskaita, šių savo teiginių niekuo nepagrindžia, dėl to nėra pagrindo spręsti, kad teismas sprendime padarė neteisingas išvadas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teisme keliamas materialinės teisės normų, reglamentuojančių sutartinių įsipareigojimų vykdymą pasikeitus aplinkybėms, netinkamo aiškinimo ir taikymo klausimas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šalių sutartį, tarpusavio įsipareigojimus, aplinkybės, su kuriomis apeliantas siejo savo reikalavimus, pagrįstai pripažino, kad nagrinėjamos bylos atveju sąlygos CK 6.204 str. taikymui nesusiklostė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir teisiškai reikšmingas būtent tokiam ginčui spręsti aplinkybes, tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, taip pat teismo sprendime pakanka argumentacijos, kodėl teismas padarė tokią išvadą.
Apeliantas apeliaciniame skunde nesutikdamas su sprendimo dalimi, kuria teismas reikalavimų dalyje dėl 2007-12-12 kreditavimo sutarties Specialiosios dalis 3.1 ir 3.2 punktų pakeitimo (netesybų dydžio pakeitimo), nes ieškovas iki ieškinio pareiškimo nesikreipė su prašymu į atsakovą, ieškinį paliko nenagrinėtu, nurodo, jog kreipėsi į banką 2009-11-24 su siūlymu peržiūrėti kreditavimo sutarties sąlygas bei sutikslinti likusius įsipareigojimų dydžius, t.y. pasiūlė ieškovui pakeisti sutarties sąlygas. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2009-04-03 kreipėsi į atsakovą su prašymu sudaryti paskolos sutartį, suteikiant papildomai 475 000 Lt paskolą AB Swedbank lizingo įsipareigojimams padengti; nuo 2009-04-30 iki 2010-04-30 nustatyti skolos grąžinimo grafiką po 20 000 Lt kiekvieną mėnesį (b.l. 40-41, t.1), su kuriuo atsakovas nesutiko (b.l. 103, t.1). 2009-11-24 ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą su prašymu apsvarstyti galimybes peržiūrėti Kreditavimo sutarties sąlygas (b.l. 39, t. 1), iš kurio turinio matyti, jog ieškovas nenurodė kurios sutarties sąlygos jo netenkina ir nori pakeisti, kitos sutarties įvykdymo galimybės taip pat nepasiūlė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog ieškovas pasinaudojo privaloma išankstine ginčo sprendimo tvarka, tačiau kaip matyti iš minėtų raštų turinio, šalių paaiškinimų, tai padarė tik dėl 2007-12-12 kreditavimo sutarties Nr. 1450704130477-21 kredito aprašo „Kredito limitas“ 2.3 punkto pakeitimo. CK 6.223 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų dėl sutarties pakeitimo nagrinėjimo tvarka. Suinteresuota pakeisti sutartį šalis pirmiausia su siūlymu keisti sutartį turi kreiptis į kitą šalį. Tik šiai atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, jog dėl 2007-12-12 Kreditavimo sutarties Nr. 1450704130477-21 Specialiosios dalies 3.1 ir 3.2 punktų pakeitimo, o būtent dėl netesybų dydžio pakeitimo, ieškovas iki ieškinio pareiškimo nesikreipė su prašymu į atsakovą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog ieškovas šioje dalyje nesilaikė CK 6.223 straipsnio 3 dalyje nurodytos ikiteisminės tvarkos ir dar turi galimybe pasinaudoti išankstine bylos sprendimo ne teisme tvarka bei pagrįstai ieškinį šioje dalyje paliko nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 pagrindu.
Ieškovas tiek savo ieškinį, tiek apeliacinį skundą grindžia CK 6.204 str. 2 d. nurodytomis aplinkybėmis – kai dėl pasikeitusių aplinkybių sutartį vienai šaliai įvykdyti tampa sudėtingiau, negu kitai šaliai. Sutarties suvaržymu laikomos aplinkybės kurios: 1) atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo 2008 m. antroje pusėje vyksiantis finansinės padėties pablogėjimas iš esmės varžė ieškovo galimybes vykdyti kredito sutartį, kreditavimo sutartį sudarė jau atsiradus finansinės padėties pablogėjimo aplinkybėms, o ieškovo nurodomos aplinkybės apie pasaulinę ekonominę krizę yra abstrakčios, papildomai pateikti įrodymai ir paaiškinimai nepatvirtina bylai reikšmingų aplinkybių, duomenis apie sudarytas ir nutrauktas sutartis yra fragmentiniai, be to, ieškovas turi didelės vertės nesuvaržytą turtą. Šalys kreditavimo sutartyje aptarė, kad kredito negrąžinimo atveju banko reikalavimas bus tenkinamas iš hipoteka įkeisto turto. Taigi sutarties nevykdymo rizika ir jos pasekmės buvo šalių numatytos. Ieškovo teiginys, kad teismas nevertino banko elgesio sutarties vykdymo metu, kuriam keliami aukšti apdairumo ir rūpestingumo kriterijai, bankas neatsižvelgė į kitos sutarties šalies prašymus pakeisti sutartį dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių, yra nepakankamai pagrįstas argumentais bei įrodymais. Bankas yra finansų įstaiga, jo ūkinės komercinės veiklos tikslas – patenkinti pinigų poreikį skolinant pagal pareikalavimą ir pelningai panaudoti turimus išteklius. Banko verslo rizika yra kreditų teikimas, bankas teikdamas kreditus ir vertindamas verslo rizikas, sudarydamas sandorius, turinčius galimos rizikos požymių, turi teisę reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodytos sutartį sudarančių šalių teisės, įsipareigojimai, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės; finansų įstaiga turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti įvykdyti prievoles prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (LR Finansų įstaigų įstatymo 31 str. „Verslo rizikos prisiėmimas“ 7 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovas savo teikiamų kreditų negrąžinimo rizikas, tame tarpe ir galimą ekonominį nuosmukį, įvertino ir užtikrino hipoteka. Ieškovo verslo sėkmė ir rizikos – kainų svyravimai neturi nieko bendro su atsakovo veiklos pobūdžiu, nepatenka į jo veiklos sferą, todėl ieškovas nepagrįstai savo veiklos rizikas siekia perkelti atsakovui. Bankas ekonominio nuosmukio pasekmes patiria paraleliai su savo klientais, nes laiku negaudamas įmokų, ima stokoti lėšų, turi keisti kreditų išdavimo sąlygas ir apimtis bei pan. Be to, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kad nors teismų praktikoje pripažįstama, jog bankas yra specifinis teisės subjektas, kuriam keliami didesni rūpestingumo reikalavimai, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, jog ieškovas taip pat yra pelno siekiantis verslo subjektas, veikiantis savo rizika, o nagrinėjamu atveju ginčo kreditavimo sutarties paskirtis yra tiesiogiai susijusi su atsakovo komercinės veiklos vystymu. Ieškovo verslo rizikų perkėlimas papildomai atsakovui būtų nesąžiningas ir neteisingas, nes pasikeitusi verslo aplinka daro poveikį visiems ūkinės komercinės veiklos subjektams. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas apie paties ieškovo prisiimtas rizikas, jo pareigą ir galimybę protingai numatyti rinkos svyravimus, tame tarpe ir dėl periodinio pasaulio ekonomikos nuosmukio. Be to kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas, grįsdamas sunkią savo finansinę padėtį, bei atsiradusias aplinkybes, kurių ieškovas negalėjo numatyti, nepateikė įmonės finansinės padėties analizės, duomenų apie realias galimybes grąžinti kreditą sutarties sudarymo momentu. Priešingai, iš ieškovo 2010-11-03 pažymos Nr. 125, matyti, jog pats ieškovas patvirtino apie savo finansinės padėties pablogėjimą nuo 2007 metais jau sudarant kredito sutartį ir negalėjimą sumokėti visos skolos atsakovui, t.y. sutarties sudarymo metu ieškovas veikė nuostolingai (b.l. 120, t. 1). Be to, apelianto nurodomą aplinkybę, jog esminės veiklos pablogėjimas prasidėjo 2008 metų antroje pusėje, kuris pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, paneigia ir ieškovo 2009-04-03 raštas, kadangi ieškovas į atsakovo kreipėsi tik 2009 metais, praėjus metams nuo finansinės padėties pablogėjimo pradžios ir pasibaigus kredito grąžinimo terminui, kas prieštarauja CK 6.204 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai nuostatai, jog prašymą dėl sutarties sąlygų pakeitimo turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties suvaržymo. Pažymėtina, kad ieškovas į bylą nepateikė jokių konkrečių duomenų apie tai, kaip per ginčo su banku nagrinėjimo laikotarpį kito jo sutarčių apimtys, paslaugų kainos kainos, klientų mokumas, todėl laikytina, kad jis apskritai neįrodė savo ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės – pajamų iš savo vykdomo ūkinės-komercinės veiklos dėl pasikeitusių verslo sąlygų. Ginčo atveju spręsti apie įmokų nemokėjimo pagal kreditų sutartis su atsakovu priežastis remiantis ieškovo neįrodytomis prielaidomis būtų neteisėta ir neteisinga. Be to, kaip matyti iš 2007-12-12 kredito sutarties sąlygų, sutartis yra trumpalaikė, kas tik padidino ieškovo galimybę įvertinti savo verslo perspektyvas. Remiantis aukščiau aptartais argumentais darytina išvada, kad nėra CK 2.604 str. 2 d. 2 p., 4 p., numatytų sąlygų šalių sutarčiai keisti.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, jog atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu, buvo nesąžiningas, o inicijuodamas priverstinius išieškojimo veiksmus sutrikdė įmonės veiklą ir pažeidė ieškovo, kaip sąžiningo skolininko, teises ir teisėtus lūkesčius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nėra pažeidęs savo sutartinės pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis su kita šalimi (CK 6.200 str. 2 d.), atsakovas suteikė ieškovui kreditą, kurį jis panaudojo savo ūkinėje – komercinėje veikloje, kai tuo tarpu ieškovas iki sutarties įvykdymo termino pabaigos jokių prašymų atsakovui neteikė, net ir pažeidus sutarties sąlygą dėl kredito grąžinimo, nesiėmė priemonių operatyviai spręsti dėl tolimesnių įsipareigojimų vykdymo, siekiant užkirsti kelią priverstiniam skolos išieškojimui. Be to iš byloje esančių duomenų matyti, kad šalys bendradarbiavo, nuo 2009 metų derėjosi dėl sutarties sąlygų vykdymo, tačiau tai, kad atsakovas nesutiko su ieškovo pasiūlymu negali būti vertinama bendradarbiavimo pareigos pažeidimu, ką ir teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Bendradarbiavimo ir kooperavimosi sąlyga taikytina abiems sutarties šalims, ieškovas gi siekia prioriteto išimtinai savo interesams. Ieškovas yra verslininkas ir iš atsakovo gautą kreditą panaudojo savo verslui, todėl jam taikoma CK 6.256 str. 4 d. ir 6.256 str. 3 d., jis prisiėmė riziką dėl savo mokumo. Verslo pajamingumo svyravimai pasaulio ekonomikos mastu negali būti pripažinti aplinkybe, atleidžiančia nuo sutarties vykdymo. Nenugalima jėga nelaikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles, šios aplinkybės nepatenka į CK 6.212 str. reglamentavimo dalyką.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog kreditoriaus, kurio reikalavimas užtikrintas hipoteka, neįpareigoja pirmiausia reikalauti įvykdyti prievolę būtinai iš įkeisto turto, nes kreditoriaus pasirinkimo teisė privalo būti suderinama su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei ekonomiškumo principais, kadangi hipotekos sutarties šalys susitaria pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu, tai, skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos prievolės, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į įkeistąjį daiktą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad hipotekos kreditoriaus teisė į reikalavimo patenkinimą bendra tvarka iš kito, t. y. neįkeisto, turto atsiranda tik tada, kai realizavus įkeistą turtą jo nepakanka reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. B., bylos Nr. 3K-3-573/2004). Taigi atsakovas turi teisę reikalauti išieškoti iš ieškovo neįkeisto turto tik tada, kai baigiamas išieškojimas iš įkeisto turto. Tuo tarpu apelianto nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2010-04-20 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-308/2010, kuria jis grindžia savo pastarąjį apeliacinio skundo argumentą, teismas nesivadovauja, kadangi precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas, tačiau šiuo atveju bylų faktinės aplinkybės skiriasi ir nėra panašios nagrinėjamojoje byloje, todėl teisėjų kolegija Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje padarytomis išvadomis nesivadovauja.
Apeliantas taip pat nesutinka su teismo nuomone netesybų atžvilgiu nurodydamas, jog teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą sumažinti sutartyje numatytas netesybas, kadangi ieškovas neturėjo galimybės derėtis dėl kredito sutartimi nustatyto netesybų dydžio, kadangi bankas pasiūlė tokias netesybas be galimybės keisti standartines sąlygas, tačiau ieškovui dėl apyvartinių lėšų trūkumų, su tokiomis sąlygomis sutiko, bet dėl iš esmės pasikeitusios įmonės finansinės padėties netesybos turi būti mažintinos. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Netesybų dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Baltarusijos Respublikos Prezidento reikalų valdybos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinė įmonė „Belaja Rus“ v. Britų Virginijos salų bendrovė Westintorg Corp., bylos Nr. 3K-3-443/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog kredito sutartyje nustatytos netesybos konkrečiu atveju nėra aiškiai per didelės, teismas nurodė, kokiais kriterijais remdamasis ir dėl kokių šios konkrečios bylos aplinkybių nesumažino sutartines netesybas.
Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, dalyje atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovo priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 str.). Atsakovas AB SEB bankas apeliacinės instancijos teisme patyrė 3863,71 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Įvertinus tai, kad byloje kilęs ginčas teisės taikymo aspektu nėra naujas ir sudėtingas, byla nėra didelės apimties, nebuvo keliami nauji klausimai, byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisto užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nuostatas, priteistinos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 1800 Lt atsakovui (CPK 98 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo AB „SPAUDA“ (į.k. 121008154, buveinė – Laisvės pr. 60, Vilnius) atsakovui AB SEB bankui (į.k. 112021238, buveinė – Gedimino pr. 12, Vilnius) 1800 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.