Kauno apygardos teismo nutartis

2018-04-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-150-327/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-04-12
Bylos Nr.
1A-150-327/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-38091-2016-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas
Nuteistasis
R. Š.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-150-327/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38091-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.10.1.; 1.1.10.1.; 1.2.4.4.2.8.; 1.2.26.2.; 2.1.14.; 2.4.6.1. (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 12 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei,dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei,nuteistajam R. Š., jo gynėjui advokatui Valteriui Aleknai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos bau­džia­mojo ko­dekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, ir nuteistas:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – šešių mėnesių laisvės apribojimo bausme,pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu bausmes subendrinus apė­mi­mo būdu, galutinė bausmė paskirta vienerių metų laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 punktais, 67 straipsnio 2 dalies 4 punk­tu, bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui ir paskirtos pareigos – bausmės vyk­dymo ati­dė­jimo laikotarpiu tęsti darbą ar registruotis darbo biržoje, dalyvauti elgesio pataisos prog­ramoje.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. Š. priteista S. K. nau­dai 76 (septyniasdešimt šeši) eurai nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur (tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti, Luko D. K. naudai – 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise iki nu­ken­tė­ju­sio­jo Luko D. K. pilnametystės nustatyta jo atstovė pagal įstatymą S. K..

Iš R. Š. S. K. naudai priteista 380 Eur (trys šimtai aštuonias­de­šimt eurų) už turėtas išlaidas dėl advokato padėjėjo darbo apmokėjimo.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 1 d., apie 22 val., viešoje vietoje – dau­giabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje, antro aukšto aikštelėje, konflikto dėl mažareikšmės priežasties (dėl paskalų) metu, kitų daugiabučio namo gy­ventojų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smūgių sudavimu nukentėjusiajai S. K. į veidą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia ne mažiau kaip du kartus dešine ranka suduodamas nukentėjusiajai S. K. į veidą, po to sugriebdamas nukentėjusiosios rankas ir su jėga jas stipriai suspaus­da­mas, tokiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiosios S. K. sveikatą dėl padarytų poodinės kraujosruvos kaktoje, dešinės plaštakos IV piršto II pirš­ta­kau­lio lūžio, po to, tyčia vieną kartą ranka pastumdamas išbėgusį į laiptinę nukentėjusįjį maža­metį L. D. K., po ko mažametis atsitrenkė į gruoblėtą laiptinės sieną ir dėl to jam buvo sukeltas fizinis skausmas, sutrikdė daugiabučio namo gyven­to­jų poilsį ir laisvalaikį.Be to, R. Š. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 1 d., apie 22 val., viešoje vietoje – daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini), laiptinėje, antro aukšto aikštelėje, konflikto dėl mažareikšmės priežasties (dėl paskalų) metu, tyčia iš chu­li­ga­niš­kų paskatų, siekdamas priešpastatyti save kitiems, daugiabučio namo gyventojų akivaizdoje ne mažiau, kaip du kartus dešine ranka sudavė nukentėjusiajai S. K. į veidą, tuo pa­darydamas jai poodinę kraujosruvą kaktoje, po to sugriebdamas nukentėjusiosios S. K. rankas ir su jėga jas stipriai suspausdamas, tuo padarydamas jai dešinės plaštakos IV piršto II pirštakaulio lūžį, tokiais savo veiksmais nesunkiai sutrikė nukentėjusiosios S. K. sveikatą, nes dėl padaryto sužalojimo (piršto lūžio) nukentėjusioji S. K. sirgo ilgiau nei dešimt dienų.Kauno apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, jog byloje nusta­ty­tos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis R. Š. be priežasties pa­nau­dojo intensyvų fizinį smurtą nukentėjusiosios S. K. atžvilgiu, mušdamas ją ran­ko­mis, stumdamas mažametį L. D. K.. Kal­ti­na­mojo nusikalstami veiks­mai atlikti viešoje vietoje – gyvenamojo namo laip­ti­nėje, matant asmenims, kurie dėl triukšmo išėjo į laip­tinę, minėti veiksmai buvo padaryti dėl men­kavertės priežasties, iš chuliganiškų pas­ka­tų.Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nurodo, jog nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs. Pareiškime policijai 2016 m. rugpjūčio 2 d. nukentėjusioji S. K. teigia, kad jai buvo sumuštas veidas ir galva, o mažametis sūnus L. K. pastumtas atsitrenkė į laiptinės sie­ną, jam padarant nubrozdinimą dešinės kojos šlaunyje. Apklausta liudytoja S. K. 2016 m. rugpjūčio 12 d., teigia, kad krisdama už rankos jai sugriebė liudytoja D. Š.; R. Š., laikydamas savo vaiką ant rankų, sudavė jai į kak­tą, dėl to iškilo gumbas. Ji stūmė R. Š. nuo savęs gindamasi ir jai buvo su­duoti ne mažiau kaip 4-5 smūgiai. Vėlesnėje apklausos dalyje S. K. tvir­ti­na, kad R. Š. jos jau nestūmė, bet nubloškė jos sūnų į sieną, dėl ko vai­kui pa­da­rytas suža­lo­jimas - dešinės kojos šlaunies nubrozdinimas. Ant vaiko kaklo buvo nagų žymės – įdrės­ki­mai, kuriuos padarė D. Š. Nukentėjusioji tvirtina, kad liudytojai A. G. ir A. S. ati­traukė Š. nuo jos, konfliktą matė S. S. (šių parodymų nepa­tvirtino liu­dy­tojas A. S.). Apklausta 2016 m. spalio 24 d. nu­ken­tėjusioji teigė, kad į veidą jai suduota ne mažiau 2 kartus kumščiu, pirmo smūgio metu padarė piršto su­ža­lojimą, nes buvo sugriebęs už rankos, stipriai spaudė pirš­tus. 2017 m. vasario 6 d. ap­klau­sos metu nurodė, kad vaiką laikė kairėje, o dešine smū­gia­vo į veidą. 20l6 m. rugpjūčio 18 d. ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusioji specialis­tams paaiš­ki­no, kad jai buvo su­duo­ta 4-5 smūgiai į galvą, sužalotas dešinės rankos IV pirš­tas. Apraše iš medicininių duo­menų nurodyta, kad 2016 m. rugpjūčio 3 d. gydytojai neva nus­tato, kad nukentėjusiajai pa­da­ryti dešinės plaštakos IV-o piršto II-o pirštakaulio lū­ži­mas, kaktos su­mu­šimas be krau­josruvų su įdrėskimo žymėmis. 2016 m. rugsėjo 19 d. diagnozė - ūmus sinusitas, piršto dalių patempimas. Ekspertė nurodė, išorinių sužalojimų žymių nesi­mato, bet nemato ir langetės, kurią, neva nukentėjusioji nešiojo 3 savaites. Nematė ir rent­geno nuotraukos. Ape­lian­to teigimu, vertindama sveikatos sutrikdymo mastą, ekspertė privalėjo jį nustatyti ob­jek­ty­viais duomenimis ir teismas, vertindamas ekspertizės aktą, turėjo ver­tin­ti duomenis taip pat, kaip ir kitus duomenis visos bylos kon­tekste. Klausimai ar galėjo su­si­žaloti nuken­tė­ju­sioji smūgiuodama, ekspertei neužduoti.Netikrinta versija ar nuketėjusioji įvykio metu buvo blaivi, kai tuo tarpu mažametis L. K. apklausos metu nurodė, kad mama su draugėmis „baliavojo“. Analogišką fak­tą užfiksuoja ir bendrosios pagalbos stoties darbuotoja. Šio fakto neneigė ir liudytojai. Jei S. K. atvėrus duris ir bendraujant su D. Š. nebūtų įvykęs abipusis žodinis konfliktas, kuris vėliau peraugo į gilesnį kon­flik­tą tarp abiejų moterų, nebū­tų ir jokių pasekmių. Skunde taip pat teigiama, kad liudytojų parodymai vertintini kri­tiškai, nes yra prieštaraujantys ir jais siekiama padėti S. K. Byloje ap­klaus­tas pareigūnas paaiškino, kad įvykio vietoje nematė suža­lotų asmenų. Teismo verti­ni­mas, kad R. Š. nebuvo padaryti jokie sužalojimai, o jis, būdamas vyras puolė mušti moterį pašalinių žmonių akivaizdoje, grįsti šališkumu, abejonėmis. Apeliantui kelia abejones ir tai, ar buvo atlikta rentgenograma ir S. K. nustatyti lūžimai, tad buvo tikslinga paskirti pakartotiną ekspertizę, užduodant klausimus ne tik dėl sužalojimo atsiradimo, bet ar atlikta rentgenograma yra nukentėjusiosios. Ar jai tikrai padaryti lūžimai, nes vėlesniuose įrašuose atsiranda prieštaringas įrašas – piršto dalių pa­tempimas. Gydanti gydytoja K. teismo posėdžio metu patvirtino, kad S. K. turi problemų, susijusiu su rankų pirštų kaulais. Skunde keliamas klausimas, kas nustatė, kad jei toks sužalojimas ir neva buvo, kad jis atsirado ne D. Š. sugriebiant už rankos siekiant nenukristi, ar pačiai nukentėjusiajai krentant, ar jai smū­giuojant R. Š.. Nepagrįsti kiti įtarime nurodyti sužalojimai, nes tokių nematė ekspertai, medikai matė tik įdrėskimą kaktoje, nors kaip teigia pati nukentėjusioji S. K., jai buvo suduoti 4-5 smūgiai. Nei vienas liudytojas nepatvirtina, kad vaikas buvo sužalotas. Nepaneigta faktinė aplin­ky­bė, kad vaikas susižalojo pats. Ekspertai jokių sužalojimų nematė, nors apžiūra daryta tuoj po įvykio, o gydanti gydytoja paaiškino, kad vaiko S. K. pas ją nebuvo at­sivedusi. Byloje yra duomenų, kad vai­kas yra jautrus, tad pas psichologus galėjo būti ve­da­mas ne dėl įvykio me­tu patirtos psichologinės traumos. Vaikas galimai sako netiesą ar są­žiningai klysta. S. K. dar po įvykio keletą kar­tų provokavo konfliktus, todėl D. Š. ir R. Š. kvietė policiją. Šių duomenų netikrino pa­rei­gūnai, nors tai charakterizuoja nukentėjusiąją. Nuken­tė­jusioji teigia, kad ji ir sūnus lankėsi pas psichologus, tačiau tokių duomenų nėra.Liudytojos S. S. parodymai vertintini kritiškai, nes ji buvo viso įvykio me­tu, tad stumiant vaiką ji būtų mačiusi. Jei S. K. R. Š. būtų su­griebęs už rankos ji taip pat būtų mačiusi. Surinkti įrodymai nepatvirtina R. Š. kal­tės, nepašalinti prieštaravimai. Tokiu būdu pažeista R. Š. teisė į tei­sin­gą teis­mą, nekaltumo prezumpciją. Prie civilinio ieškinio nepateikti jokie rašytiniai įro­dy­mai, nėra duo­menų ar vaistus skyrė medikai, ar S. K. juos pirko. R. Š. nebuvo įvykio iniciatorius, jis gynė savo su­tuoktinę nuo S. K. netei­sėtų veiksmų ir tai negali būti vertinama menkaverte dingstimi. Nukentėjusioji elgėsi pro­vokuojančiai, savo nederamais veiksmais sukėlę tokią situaciją. Nukentėjusioji S. K. pateikė atsikirtimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo ape­liacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nuosprendį palikti ga­lioti; pripažinti prie atsikirtimo pridedamas nuotraukas įrodymais ir pridėti jas prie bylos me­džia­gos.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skun­dą tenkinti, palaikė skunde nurodytus argumentus, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo R. Š. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir neša­liškai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus. Skun­džiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reika­la­vi­mų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje pa­da­rytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuo­mo­ne, nuteistojo R. Š. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straips­nio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalyje, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptar­tais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistojo R. Š. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog nuteistasis R. Š. pa­da­rė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija tokią išvadą grindžia nukentė­ju­sio­sios S. K. parodymais. Jos parodymus patvirtino liudytojai S. S., R. G., I. G., L. R., A. S., A. G.. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusioji tiek ikiteis­mi­nio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, kad nuteistasis kon­flikto metu ranka smūgiavo jai į galvos sritį. Tai, kad nukentėjusioji duodama parodymus naudojo si­no­nimus, o ne atkartojo tuos pačius žodžius, priešingai nei teigiama apeliaciniame skun­de, neda­ro jos parodymų prieštaringais ar nenuosekliais. Liudytoja S. S. parodė, kad laip­tais nusileidęs R. Š. trenkė S. K. į kaktą. Tuo metu liudytoja buvo tarp R. Š. ir S. K.. Smūgį nukentėjusiajai R. Š. su­da­vė perduodamas vaiką D. Š.. Tuo metu toje vietoje liudytoja matė ir L. K., kuris puolė ant R. Š., šaukdamas: „Ką darai mano mamai? Paleisk mano mamą, nemušk mano mamos“. Po to L. K. puolė D. Š., šauk­da­mas: „Ką jūs darote?“. Liudytoja R. G. parodė, kad matė, kaip R. Š. mušė S. K., laikė, spaudė jos rankas, nukentėjusioji rankomis ir kojomis gynėsi nuo R. Š.. Liudytoja L. R. parodė, kad matė, kaip laiptais nusileido R. Š., D. Š. su vaiku rankose pakilo laiptais į viršų, o R. Š. kumščiu trenkė S. K., įsitempė ją į aikštelę. Liudytojas A. S. pa­ro­dė, kad išgirdo laiptinėje triukš­mą. Išėjęs į laiptinę, pamatė susirinkusius kaimynus, visi kažką aiškinosi, suprato, kad įvyko konfliktas. Liudytojas A. G. parodė, kad išgirdo di­de­lį triukšmą laiptinėje. Užbėgęs laiptais į viršų, pamatė besigrumiančius S. K. ir R. Š., bandė juos išskirti. Tuo metu S. K. buto tarpduryje buvo liu­dytojo žmona I. G., L. K.. Liudytojas atitraukė S. K. nuo R. Š.. Analogiškus parodymus visi liudytojai davė ir apklausti ikiteisminio ty­rimo metu. Taigi, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, vertinant nuken­tė­ju­sio­sios ir minėtų liudytojų parodymus, matyti, jog esminių prieštaravimų tarp jų nėra, nes kiek­vienas iš jų parodė apie tai, ką matė ir ką prisimena, jų parodymai vieni kitus papildo, paro­dy­mai skiriasi neesmingai, todėl skundo argumentai, kad liudytojų bei nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja vieni kitiems, atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti. Tai, kad nukentėjusiajai buvo suduoti smūgiai, būtent šio įvykio metu dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų nukentėjusiajai lūžo pirštakaulis, įrodo ir specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad S. K. konstatuotas dešinės plaštakos IV piršto ir II pirštakaulio lūžis, poodinė krau­josruva kaktoje, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, paveikus nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti 2016 m. rugpjūčio 1 d., sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų ir daugiau trau­mi­nių poveikių pasėkoje, jie nebūdingi tyčiniam savęs žalojimui. Specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) surašiusi teismo medicinos ekspertė Z. M. apklausiama teismo posėdyje liudijo, jog išvadoje nurodytas dešinės plaštakos ketvirto piršto pirštakaulio lūžis be poslinkio buvo konstatuotas remiantis rentgenorama. Ekspertė nurodė, kad iš pateiktų dokumentų galėjo daryti išvadą, kad minėtas lūžis galėjo būti padarytas 2016 m. rugpjūčio 1 d., jokių abejonių dėl medicinos dokumentų nekilo, pačių retgenogramų neprašė, nes jas aprašo Kauno klinikinės li­go­ninės rentgenologai. Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog rentgenograma gali būti ne nu­kentėjusiosios ir keliamos abejonės, ar tikrai S. K. lūžo pirštai, atmetamos kaip nepagrįstos. Tą patį nurodė ir specialistė V. K., į kurią kreipėsi nuken­tė­ju­sioji dėl galvos skausmo, svaigimo, dešinės plaštakos IV piršto tinimo ir skausmo. S. K. buvo diagnozuota veido hematoma kaktoje ir dilbyje, piršto skausmas, paraudimas, ji pacientei išdavė siuntimą pas traumatologą, kuris S. K. diagnozavo lūžį. Remiantis byloje surinktais įrodymais ir specialistų išvadomis, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog sužalojimai nukentėjusiajai buvo padaryti, ir kad išvados padarytos remiantis pateik­tais medicininiais dokumentais būtent apie nukentėjusiosios būklę. Skunde nurodytas argumentas, jog jei S. K. nebūtų atidariusiu durų D. Š. ir su ja konfliktavusi, nebūtų kilusios ir pasekmės, niekaip negali paneigti nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjusioji, išgirdusi durų skambutį atidarė savo namų duris, niekaip negalėjo būti lemiančiu faktu, kuris iš­provokavo konfliktą. Skunde taip pat keliamos abejonės, ar nukentėjusioji buvo blaivi ir ar galėjo adekvačiai reaguoti į situaciją. Tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuos­pren­dyje, byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusioji S. K. ar kiti asmenys įvykio metu būtų apsvaigę nuo alkoholio ar kitų narkotinių medžiagų. Tokių abejonių nekilo ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, todėl nebuvo jokio pagrindo tikrinti nukentėjusiosios blaivumo. Apeliaciniame skunde taip pat akcentuojama, kad nuteistojo veiksmuose nebuvo chuliganiškų paskatų, jis gynė žmoną. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog pagal BK 138 straips­nio 2 dalies 8 punktą nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas tada, kai jis pada­romas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisi­nan­čių priežasčių, arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis (ka­sa­ci­nės nutartys Nr. 2K-142/2008, 2K-417/2008, 2K-293/2009, 2K-272/2010, 2K-286/2011). By­lo­je neginčijamai nustatyta, kad žodinį konfliktą sukėlė D. Š., kuri be priežasties prikibo prie nukentėjusiosios. Tuo tarpu nuteistasis R. Š., neva gindamas savo žmo­ną, kuriai nebuvo kilęs joks pavojus, pradėjo mušti S. K.. Duomenų, kad nu­ken­tėjusioji būtų provokavusi R. Š., jam grasinusi ar jo atžvilgiu pavartojusi smurtą, by­loje nėra. Pats apeliantas, prisijungdamas prie žodinio moterų konflikto, jokių priekaištų dėl netinkamo nukentėjusiosios elgesio neišsakė, t. y. nebandė išsiaiškinti pačios situacijos, o iš kar­to panaudojo smurtą, kas nustatyta byloje. Kadangi nei pačiam nuteistajam nei jo žmonai, kurią neva gynė, jokios realios grėsmės dėl nukentėjusiosios S. K. veiksmų nebu­vo, tai apeliantui nebuvo pagrindo prieš ją smurtauti. Apelianto versija, jog jis taip pat to paties konflikto metu patyrė sužalojimus, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir niekaip nepaneigia nu­teistojo kaltės sužalojus nukentėjusiąją S. K.. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, jog apeliantas prieš nukentėjusiąją smurtavo iš chuliganiškų paskatų, todėl ape­lian­to nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.Apeliantas taip pat teigia, kad jokie bylos duomenys nepatvirtina, jog nukentėjusiosios S. K. sūnus L. D. K. buvo sužalotas. Atmesdama šiuos skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad R. Š. nuteistas už tai kad L. D. K. sukėlė fizinį skausmą, o ne už tai, kad jį sužalojo. Pažymėtina ir tai, kad skunde nurodyta aplinkybė, kad skambučio į pagalbos centrą metu liudytoja S. S. neįvardijo nukentėjusiojo L. D. K. sužalojimų. Pažymėtina ir tai, kad į pakartotinį pagalbos centro darbuotojos klausimą, ar vaikas sužalotas, liudininkė paminėjo, kad reiktų jį apžiūrėti, kas parodo, kad liudytoja S. S., prieš atsakydama į pagalbos centro darbuotojos klausimą, nebuvo apžiūrėjusi nukentėjusiojo L. D. K. dėl sužalojimų. Apie patirtą skausmą nurodė pats L. D. K.. Tai patvirtino liudytoja R. G., kuri parodė, kad L. D. K. kieme sakė: „man skauda”. Pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nėra pa­grin­do netikėti paties nukentėjusiojo L. D. K. parodymais dėl patirto skausmo.Teismas skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas R. Š. kaltu, rėmėsi įstatymo nus­ta­tyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duo­menimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iš­va­dos, juos išanalizavo ir įvertino, bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pirmos instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas R. Š. bausmę, nepažeidė ben­drųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, tinkamai įvertino nusikaltimų pa­vo­jingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į pa­daryto nusikaltimo motyvus ir tiks­lus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskir­ties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priteisti turtinės ir netur­tinės žalos atly­gi­nimą nukentėjusiesiems S. K. ir L. D. K. išsamiai motyvavo, sprendimas priteisti žalos atly­gi­nimą yra pagrįstas ir teisėtas, ati­tin­ka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.249, 6.250 ir 6.263 straips­nių nuostatas ir prin­cipus. Nustatydamas netur­tinės žalos atlyginimo dydį apylinkės savo sprendimą tinkamai argu­mentavo, priteistos neturtinės žalos dydis atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo for­muo­ja­mą teismų praktiką.Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje iki­teis­minio tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pa­žeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teis­mui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Įvertinusi visas iš­dėstytas aplinkybes kolegija nemato pagrindo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusioji S. K. pateikė prašymą pri­pa­žinti bylinėjimosi išlaidomis 200 eurų išlaidas advokato padėjėjos pagalbai apmokėti ir pri­teis­ti jas iš apelianto. Prašymui pagrįsti nukentėjusioji pateikė teisinių paslaugų sutartį (t. 3, b. l. 124) ir lėšų pervedimo nurodymą (t. 3, b. l. 125).Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuos­pren­dį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas iš­lai­das advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, pas­lau­goms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kal­ti­na­ma­jam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Prašomos priteisti išlaidos, sie­ti­nos su atsikirtimu į apeliacinį skundą. Kadangi R. Š. apeliacinis skundas atmetamas, nukentėjusiosios turėtos išlaidos laikomos pagrįstomis, protingo dydžio ir atitinkančios advo­ka­to padėjėjos darbo sąnaudas, todėl jos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš ape­lianto.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straips­nio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo R. Š. 200 (du šimtus) eurų nukentėjusiajai S. K. jos turėtų išlaidų advokato padėjėjos paslaugoms apmokėti apeliacinės ins­tancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėViktoras PreikšasValdas Vitunskas