- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-09
- Bylos Nr.
- 2S-2635-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05286-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Suinteresuotas asmuo
- V. Š.
- Pareiškėjas
- M. L. C.
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotojo asmens V. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. C. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis A. B., iešieškotojas V. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas prašė panaikinti antstolio 2015 m. vasario 5 d. turto aprašą vykdomosiose bylose Nr. 0042/14/01983 ir Nr. 0042/14/02214. Nurodė, kad turto apraše nurodytas turtas yra asmeninė pareiškėjo nuosavybė. Į turto aprašą taip pat įtraukti daiktai, priklausantys tretiesiems asmenims, o pagal įstatymus trečiųjų asmenų daiktų negalima aprašyti ir taikyti jiems laikinąsias arešto priemones. Pagal teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą pareiškėjas turi teisę visą turtą valdyti, naudotis juo ir gauti iš jo pajamas, tačiau išieškotojas ir antstolis nevykdo 2014 m. spalio 6 d. teismo sprendimo ir neleidžia pareiškėjui turto valdyti, naudotis juo ir gauti iš jo pajamas. Antstolis turto aprašą sudarė nedalyvaujant pareiškėjui ar jo šeimos nariams. Antstolis nenustatė daiktų skiriamųjų požymių, kiekvieno daikto vertės ir viso areštuojamo turto vertės, kiekvieno areštuojamo daikto savininko.
Antstolis nesutiko su skundu. Nurodė, jog vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. ir 2014 m. spalio 6 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Minėtose nutartyse nenumatyta skolininko teisė valdyti, naudoti ir disponuoti areštuotu turtu, tai gali pažeisti išieškotojo interesus. Arešto mastas yra didelis, reikalavimo suma yra 22.770,22 €, kito turto pas skolininką nerasta. Skolininkas nedirbantis, lėšų sąskaitose neturintis, nenurodantis savo dabartinės gyvenamosios vietos, todėl leidimas naudotis, valdyti ir disponuoti areštuotu turtu gali padaryti neįvykdomu būsimą teismo sprendimą. Tiek skolininkas, tiek išieškotojas buvo informuoti apie turto apžiūros laiką prieš savaitę antstolio 2015 m. sausio 28 d. patvarkymu dėl turto apžiūros ir aprašymo laiko nustatymo, kuriame buvo nurodyta, kad turto apžiūros laikas numatytas 2015 m. vasario 5 d. 10.00 val. Prieštaravimų dėl antstolio nurodyto turto apžiūros laiko nebuvo pareikšta, tačiau nustatytu laiku skolininkas neatvyko į turto apžiūrą. Todėl turtas buvo aprašytas dalyvaujant išieškotojui, antstoliui, išieškotojo seseriai ir antstolio padėjėjui. Skolininkui pavėluotai 11.00 val. atvykus į turto buvimo vietą, jam buvo pasiūlyta užeiti, tačiau jis atsisakė motyvuodamas tuo, kad išieškotojas neleidžia užeiti kartu su skolininku atvykusiam asmeniui. Pasiūlius skolininkui susipažinti su turto aprašu, skolininkas atsisakė. Siekiant kuo objektyviau nustatyti areštuoto turto vertę, skolininkui ir išieškotojui pateiktas antstolio 2015 m. vasario 9 d. patvarkymas su pasiūlymu pateikti savo nuomonę apie aprašytų daiktų vertę. Antstoliui nebuvo pateita jokių trečiųjų asmenų pretenzijų dėl aprašyto turto nuosavybės. Aprašyto turto saugotoją antstolis paskyrė vadovaudamasis CPK 683 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad areštuotą turtą antstolis paprastai palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo. Tačiau prireikus, antstolis bet kurioje proceso stadijoje gali areštuotą turtą perduoti saugoti kitam asmeniui, taip pat ir išieškotojui. Turtas buvo areštuotas jo buvimo vietoje, t. y. išieškotojui priklausančiame name. Atsižvelgiant į esamą situaciją ir tarp šalių susiklosčiusius santykius, paskirti turto saugotoju patį skolininką, kuris yra iškeldintas iš minėto namo, yra neįmanoma, kadangi tai pažeistų išieškotojo interesus, be to, nutarčių, kurių pagrindu vykdomos laikinosios apsaugos priemonės, įgyvendinimas taptų sudėtingas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir panaikino antstolio A. B. 2015 m. vasario 5 d. turto aprašo, registracijos Nr. S-42, vykdomosiose bylose Nr. 0042/14/01983 ir Nr. 0042/14/02214 dalį dėl transporto priemonių. Kitą skundo dalį teismas atmetė.
Teismas nustatė, kad skolininko pateikti nuosavybės dokumentai patvirtina, kad antstolio areštuotos transporto priemonės nuosavybės teise skolininkui nepriklauso; minėtų transporto priemonių savininkas yra C. M.. Todėl minėtos transporto priemonės į turto aprašą įtrauktos nepagrįstai, kas sudaro pagrindą panaikinti antstolio 2015 m. vasario 5 d. turto aprašo dalį dėl transporto priemonių.
Kitą skundo dalį teismas atmetė, nes konstatavo, kad skolininkas neįrodė, jog ginčijamu turto aprašu antstolio aprašyti kilnojamieji viešajame registre neregistruotini daiktai nepriklauso skolininkui nuosavybės teise, o jų savininkais yra kiti asmenys. Skolininko pateiktose faktūrose nurodyti kilnojamieji daiktai nėra identifikuoti taip, kad galima būtų daryti kategorišką išvadą, jog tai yra ginčijamu turto aprašu aprašyti daiktai. Pagal minėtas sąskaitas daiktai buvo įsigyti Italijoje prieš dvylika ir šešis metus. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog minėti kilnojamieji daiktai buvo perduoti skolininkui, taip pat kokiu teisiniu pagrindu skolininkas naudojosi minėtais daiktais, kokiu būdu šie daiktai atsirado skolininko gyvenamojoje vietoje Lietuvoje. Byloje taip pat nepateikta duomenų, kieno lėšomis buvo sumokėta už minėtus daiktus, t. y. lėšų šaltinio. Kadangi į ginčijamą turto aprašą įrašyti daiktai nėra registruotini viešajame registre, skolininko pateiktuose įsigijimo dokumentuose nėra duomenų apie kilnojamųjų daiktų gamintoją, pagaminimo metus, matmenis bei kitus šių daiktų individualius požymius, leidžiančius juos individualizuoti iš kitų tokios pačios rūšies kilnojamųjų daiktų, teismas pripažino, kad negalima daryti išvados, jog antstolis į ginčijamą turto aprašą įtraukė būtent pagal mintas faktūras M. L. įsigytus daiktus. Kadangi antstolio aprašyti kilnojamieji daiktai buvo skolininko gyvenamojoje vietoje ir jo dispozicijoje, antstolis pagrįstai šiuos kilnojamuosius daiktus traktavo kaip skolininko nuosavybę ir įtraukė juos į turto aprašą, vykdydamas teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nors antstolis, sudarydamas ginčijamą turto aprašą, nenurodė aprašomų kilnojamųjų viešajame registre neregistruotinų daiktų gamintojo pavadinimų, pagaminimo metų, nusidėvėjimo ir kt., tačiau minėti turto aprašo trūkumai nėra esminė priežastis, neleidžianti identifikuoti, ar antstolio aprašyti daiktai yra tapatūs skolininko nurodytiems M. C. 2003 m. ir 2009 m. įsigytiems kilnojamiesiems daiktams, kadangi M. C. daiktų įsigijimo dokumentuose taip pat nėra būtinų duomenų, identifikuojančių įsigytus daiktus. Nesant antstolio aprašyto turto nuosavybės dokumentų, tuo atveju, jeigu minėtas turtas priklauso ne skolininkui, o kitiems asmenims, jie savo daiktines teises turi teisę ginti minėtos teisės normos nustatyta tvarka.
Tai, kad turto apraše antstolis nenurodė aprašyto turto vertės, nesudaro pagrindo turto aprašą pripažinti negaliojančius ir nepatvirtina jo neteisėtumo. Pagal CPK 678 straipsnio 1 dalies 5 punktą tuo atveju, jeigu arešto metu antstolis negali įvertinti areštuojamo turto, turto vertė gali būti nustatoma atskiru antstolio patvarkymu paskiriant ekspertizę turto vertei nustatyti. Tai, kad antstolis iki šiol nepaskyrė ekspertizės areštuoto turto rinkos vertei nustatyti ir nenustatė turto vertės, sudaro pagrindą suinteresuotiems asmenims reikalauti antstolį atlikti įstatymo nustatytus turto vertinimo veiksmus, tačiau nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą turto aprašą. Turtas buvo areštuotas jo buvimo vietoje, t. y. išieškotojui priklausančiame name. Skolininkas nepateikė antstoliui duomenų apie savo gyvenamąją vietą, taip pat įrodymų, patvirtinančių jo galimybes saugoti areštuotą turtą. Taigi, turto perdavimas saugoti skolininkui, pastarajam nepateikiant duomenų apie turto saugojimo vietą, taip pat skolininkui neturint Lietuvos Respublikoje nuolatinės vietos, turto perdavimas saugoti skolininkui yra negalimas. Todėl antstolio veiksmai, paliekant areštuotą turtą jo buvimo vietoje ir paskiriant jo saugotoju išieškotoją, kuris yra patalpų, kuriose buvo areštuotas turtas, savininkas, buvo būtini areštuoto turto išsaugojimui užtikrinti. Pareiškėjui pateikus duomenis antstoliui apie galimybes vykdyti areštuoto turto saugotojo pareigas bei turto saugojimo vietą, antstolis turi teisę pakeisti areštuoto turto saugotoją bei perduoti turtą naudotis ir valdyti pareiškėjui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotasis asmuo V. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškėjo skundą atmesti, kreiptis teisinės pagalbos į kompetentingas Italijos institucijas dėl informacijos, kam nuo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosavybės teise priklauso areštuotos transporto priemonės, suteikimo. Nurodo, jog teismas sprendimo dalį dėl transporto priemonių priklausymo tretiesiems asmenims grindė įrodymais, kurie neatitinka CPK reikalavimų. Pareiškėjo pateiktos nuosavybės teisę patvirtinančios dokumentų kopijos nėra patvirtintos įstatymų nustatyta tvarka. Todėl suinteresuotasis asmuo turi pagrįstų abejonių pateiktų dokumentų tikrumu. Teismas sprendimą grindė neleistinais rašytiniais įrodymais, nes jie neišversti į valstybinę kalbą. Iš pateikto vertimo neaišku nei kas išdavė minėtus „nuosavybės dokumentus“, nei kada jie išduoti, nenurodyti transporto priemonių savininko duomenys, neišversta kita informacija, nurodyta dokumentuose. Kadangi dokumentai nėra tinkamai išversti į valstybinę kalbą, surašyti italų kalba, teismas negalėjo jų tinkamai ištirti ir įvertinti. Pareiškėjas pateikė tik „nuosavybės dokumentus“ ir „transporto pirkimo sutartis“, kurios nepatvirtina, kam šiuo metu nuosavybės teise priklauso transporto priemonės. Minėtuose dokumentuose nurodyta, kad transporto priemonės M. C. buvo įgytos 2007 ir 2008 metais, todėl pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad transporto priemonės nuosavybės teise iš tikrųjų priklauso tretiesiems asmenims. Suinteresuotasis asmuo pateikia 1994 m. sausio 31 d. nuosavybės pažymėjimą, kuris patvirtina, kad savininkas yra pareiškėjas. Siekiant nustatyti tikruosius transporto priemonių savininkus, yra tikslinga užklausti kompetentingas Italijos institucijas dėl šių transporto priemonių teisinės registracijos. Aplinkybę, kad transporto priemonės priklauso pareiškėjui, o ne jo nurodytam asmeniui, patvirtina šie rašytiniai dokumentai ir aplinkybės: Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus raštas, kuriame nurodyta, kad transporto priemonės nėra niekur registruotos, todėl negalima nustatyti jų savininkų, transporto priemonių draudimo polisai, kuriuose draudėju nurodomas pareiškėjas. Aplinkybė, kad daiktai rasti pareiškėjo išsinuomotame name, leidžia daryti išvadą, kad transporto priemonės priklauso pareiškėjui, jokie tretieji asmenys nepateikė jokių pretenzijų ir įrodymų antstoliui dėl jiems priklausančio turto arešto. Tretieji asmenys, manydami, kad jų teisės vykdymo proceso metu yra pažeistos, gali CPK 603 straipsnyje nustatyta tvarka pareikšti ieškinį dėl savo teisių gynimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas M. L. C. nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartį nepakeistą, įpareigoti antstolį ir suinteresuotąjį asmenį grąžinti tretiesiems asmenims priklausantį turtą. Nurodo, jog nuomojamame bute didžioji dauguma esančio turto priklauso tretiesiems asmenims. Pagal įstatymus trečiųjų asmenų daiktų negalima aprašyti ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi panaikino laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau suinteresuotasis asmuo su antstoliu negrąžino pareiškėjui jokių daiktų. Suinteresuotasis asmuo teismui pateikė iš pareiškėjo pavogtus automobilių dokumentus, kurie yra 20 metų senumo. Įstatymas draudžia naudoti vogtus dokumentus teisminėse bylose. Pareiškėjas pateikė ne automobilių nuosavybės dokumentus, o tik įgaliojimą naudotis automobiliais. Tretieji asmenys yra pateikę pretenzijas pareiškėjo advokatui dėl turto grąžinimo. Nukentėjusieji Italijoje pateikė atitinkamą pareiškimą dėl automobilių vagystės, yra pardėtas ikiteisminis tyrimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl daiktų, įtrauktų į antstolio sudarytą areštuoto turto aprašą, priklausomybės skolininkui ir paties aprašo teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netyrė skolininko pateiktų transporto priemonių nuosavybės dokumentų, nesiaiškino, kokiu pagrindu šios transporto priemonės buvo skolininko žinioje, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
Byloje nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-43805-599/2013 (vėliau Nr. 2-14019-432/2015) patenkino ieškovo V. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovui M. L. C. nuosavybės teise priklausantį 15.250,00 Lt vertės turtą. Minėta nutartis buvo pateikta vykdyti antstoliui, kuris pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0042/14/01983. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-39975-821/2014 (vėliau Nr. 2-2322-821/2015) tenkino ieškovo V. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovui M. L. C. priklausantį 63.371,00 Lt vertės turtą. Minėta nutartis buvo pateikta vykdyti antstoliui, kuris pradėjo vykdomąją bylą Nr. 0042/14/02214. Vykdydamas minėtas teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, antstolis 2015 m. vasario 5 d. sudarė turto aprašą, į kurį įtraukė atsakovo išsinuomotame name rastus baldus ir kitus daiktus bei tris automobilius: Maserati 220, Maserati 420 ir Ford Taunus.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14019-432/2015 ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtu, o 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi panaikino 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2322-821/2015 patenkino ieškinį visiškai ir priteisė iš atsakovo M. L. C. ieškovui V. Š. 14.336,19 € nuomos mokesčio, 4.017,32 € delspinigių 5 % dydžio metines palūkanas ir 979,54 € bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą, byla Vilniaus apygardos teisme dar neišnagrinėta. Taigi, sprendimas nėra įsiteisėjęs, o 2014 m. spalio 6 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės dėl 18.353,51 € vertės atsakovo turto arešto yra galiojančios.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 5 d. nutartimi buvo atmetęs pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų. Tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1570-450/2015 panaikino pirmos instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo, nurodydamas, jog būtina nustatyti, ar nebuvo areštuoti skolininkui (apeliantui) nepriklausantys daiktai, jeigu iš tiesų areštuotas turtas priklauso ne skolininkui, o tretiesiems asmenims, būtina išsiaiškinti, kokiu pagrindu šie daiktai buvo pas apeliantą (skolininką) ir jo naudojami.
Iš naujo nagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų, Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje faktiškai nevertino ir neanalizavo pareiškėjo pateiktų transporto priemonių įsigijimo dokumentų, neišsiaiškino, kokiu pagrindu pareiškėjas jas naudoja, kokia yra jų oficiali registracija.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad Lietuvos Respublikoje kelių transporto priemonių registro duomenų bazėje nėra pareiškėjo vardu įregistruotų transporto priemonių (t. I, b.l. 70). Pareiškėjo pateiktose transporto priemonių pirkimo sutartyse nurodyta, kad M. C. 2007 m. spalio 10 d. įsigijo automobilį Ford Taunus (t. I, b.l. 9-10), 2008 m. lapkričio 25 d. įsigijo automobilį Maserati (t. I, b.l. 11-12) ir 2007 m. gruodžio 10 d. įsigijo automobilį Maserati, kurio kėbulo serijos numeris (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 113-14). Visi automobiliai įsigyti iš T. R.. Byloje taip pat yra pateikti dviejų automobilių – Ford ir Maserati – nuosavybės dokumentai italų kalba su vertimais (t.I, b.l. 167-170). Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjas yra pateikęs Viešo automobilių registro Italijoje sertifikatą, kuriame nurodyta, jog nuo 2010 m. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. duomenų bazėje nėra M. L. C. vardu registruotų transporto priemonių (t. II, b.l.46-47). Pareiškėjo pateiktoje 2013 m. balandžio 10 d. sutartyje nurodyta, kad M. C. ir I. D. sudarė sutartį, pagal kurią turto savininkas suteikė naudotojai mokamai naudotis trimis automobiliais (Maserati ir Ford), baldais, įvairiais daiktais, knygomis, paveikslais, dekoracijomis, vazomis, asmeniniais daiktais ir t.t. (t. II, b.l. 49-50).
Pažymėtina, kad pareiškėjo pateikti Italijoje sudaryti oficialūs transporto priemonių nuosavybės teisę patvirtinatys dokumentai bei dokumentai iš viešo registro nėra legalizuoti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintą Dokumentų legalizavimo ir tvirtinimo pažyma (Apostille) tvarkos aprašą. Abiejuose nuosavybės teisę patvirtinančiuose dokumentuose nenurodyta automobilių registracijos data, nėra pareigūno, sudariosio dokumentus parašo. Be to, yra pateikti tik dviejų transporto priemonių – Ford Taunus ir Maserati Biturbo – nuosavybės dokumentai, o automobilio Maserati 220 nosavybės dokumentai nepteikti. Todėl negalima pripažinti, kad pastarasis automobilis tikrai nepriklauso skolininkui nuosavybės teise.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra tikslinga tenkinti išieškotojo atskirajame skunde pareikšto prašymo kreiptis teisinės pagalbos į Italijos kompetentingas institucijas dėl informacijos, kam priklauso transporto priemonės, suteikimo. Vilniaus apskrities Vyriausojo policijos komisariato pateikti dokumentai pavirtina, kad automobilis Maserati 220 iki 1996 m. gruodžio 16 d. buvo registruotas Italijoje, automobilis Ford Taunus iki 2005 m. balandžio 19 d. taip pat buvo registruotas Italijoje. Duomenų apie vėlesnę šių transporto priemonių registraciją nėra. Apie automobilio Maserati 420 registraciją nėra jokių duomenų (t. II, b.l. 11). Taigi, minėti automobiliai nėra registruoti nei Lietuvos Respublikoje, nei Italijoje, todėl pagal oficialių valstybinių registrų duomenis nėra galimybės nustatyti, kam iš tikrųjų priklauso pas skolininką rastos transporto priemonės.
Suinteresuotojo asmens pateiktuose 2008 m. sudarytuose transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimuose transporto priemonės Ford Taunus draudėja nurodyta I. A., o transporto priemonių Maserati 220 ir Maserati 420 draudėju nurodytas M. L. C. (t. II, b.l. 12-23). A. M. nuosavybės pažymėjime nurodyta, kad 1986 m. sausio 3 d. registruota transporto priemonė, kurios kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), priklauso pareiškėjui (t. II, b.l. 24-25). Pripažintina, kad draudimo sutarties sudarymas tiesiogiai nepatvirtina, kad draudėjas yra ir transporto priemonės savininkas, tai yra jis gali būti tik teisėtas transporto priemonės valdytojas. Tačiau automobilio Maserati, kurio kėbulo serijos numeris (duomenys neskelbtini), nuosavybės pažymėjimas patvirtina, kad šis automoblis skolininkui priklausė nuosavybės teise nuo 1994 m. sausio 31 d. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktoje 2007 m. gruodžio 10 d. transporto pirkimo sutartyje nurodyta, jog pirkėjas M. C. jį įsigijo ne iš paties skolininko, o iš asmens, pasirašiusio vardu ir pavarde „T. R.“. Ši aplinkybė leidžia teismui abejoti pareiškėjo pateiktų automobilių nuosavybės dokumentų autentiškumu ir jų įrodomąja verte.
Pažymėtina, kad turto areštas, kaip teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė, pagal CPK 144-145 ir 675 straipnius yra tik laikinas nuosavybės teisės į skolininko turtą uždraudimas ar apribojimas, siekiant užtikrinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Šioje proceso stadijoje joks išieškojimas į antstolio turto apraše nurodytą turtą negali būti nukreiptas. Pagal CPK 690 straipsnį, jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, ir gauna iš atitinkamos registro įstaigos rašytinius duomenis apie realizuojamo turto priklausymą skolininkui ir tam turtui uždėtus apribojimus. Kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas yra tikrinamas apeliacinės instancijos teisme, todėl joks išieškojimas į antstolio apraše nurodytą turtą negali būti nukreiptas. Šis turtas yra tik saugomas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Pagal CPK 603 straipsnio 2 dalį ieškinius dėl arešto turtui panaikinimo gali pareikšti ir nepriklausančio skolininkui turto savininkas, ir teisėtas jo valdytojas. Nagrinėjamoje byloje antstolio turto aprašo pagrįstumą dėl į jį įtrauktų transporto priemonių ginčija tik past skolininkas, faktiškai reikalaudamas grąžinti jam šiuos automobilius. Tuo tarpu skolininko nurodytas galimai teisėtas transporto priemonių savininkas jokių reikalavimų teismui nereiškia ir procese nedalyvauja. Taigi, šiuo metu nėra sprendžiamas ginčas dėl turto nuosavybės teisių pripažinimo. Todėl konstatuotina, kad šioje proceso stadijoje nėra jokių duomenų apie trečiųjų asmenų turtinių teisių pažeidimą dėl antstolio veiksmų. Pagal CPK 144-145 straipsnių nuostatas laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos ieškovo pareikšto ieškinio įvykdymo užtikrinimui. Todėl, nesant kitų suinteresuotųjų asmenų pareiškimų dėl turto priklausymo jiems nuosavybės teise bei tinkamai pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus parengtų nuosavybės teisę pavirtinančių dokumentų, teismas turėtų antstolio sudarytame apraše nurodytų daiktų pagrįstumo klausimą vertinti išieškotojo naudai, nes laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos tik laikinam ieškovo interesų apsaugojimui. Kadangi pas skolininką rastos transporto priemonės nėra įstatymų nustatyta tvarka įtrauktos į valstybinius registrus, pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai yra sudaryti 2007-2008 metais, jų forma bei nurodyti duomenys kelia abejonių jų autentiškumu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pakankamo pagrindo juos išbraukti iš antstolio sudaryto turto apyrašo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis, kuria buvo panaikinta antstolio 2015 m. vasario 5 d. turto aprašo dalis dėl tranporto priemonių, panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, netenkinant pareiškėjo skundo dėl antstolio veiksmų.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
Atmesti pareikėjo M. L. C. skundą dėl antstolio veiksmų.