Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo nekilnojamojo turto agentūros „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei L. N. (S.) dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai prašo ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu atsakovė ir jos atstovė prašo ieškinį atmesti, tenkinti priešieškinį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas, priešieškinis tenkintinas.

Ieškovas pateikė teismui 2011 m. gegužės 6 d. L. S. (po santuokos sudarymo N.) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo sutartį dėl turto pirkimo (sutarties kopijoje nurodytas pavadinimas neaiškus, nukirptas, vos įskaitomas), pagal kurią ieškovė įsipareigojo ieškoti atsakovui potencialių nekilnojamojo turto nuomotojų ir/ar pardavėjų, o atsakovė įsipareigojo už šią paslaugą atsiskaityti. Pagal sutartį ieškovui mokamas tarpininkavimo mokestis turėjo priklausyti nuo sandorio sumos (1 procentas nuo perkamo turto kainos, ne mažiau 1000 Lt. Sutartyje nurodytas namas (duomenys neskelbtini), kaip atsakovei pasiūlytas įsigyti nekilnojamas turtas. 2011 m. birželio 21 dieną atsakovė L. S. (N.) sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4147 dėl žemės sklypo su statiniais pirkimo. 2012 m. sausio 27 d. ieškovo atstovas kreipėsi į atsakovę dėl tarpininkavimo mokesčio sumokėjimo, o atsakovė kreipėsi Į Telšių apskrities VPK Plungės rajono PK dėl nekilnojamojo turto agentūros „(duomenys neskelbtini)“ elgesio (priešieškinio priedas).

Dėl atsakovės pareigos atsiskaityti pagal tarpininkavimo sutartį

Šios bylos ginčo dalykas yra sutartinių prievolių, kylančių iš šalių sudarytos tarpininkavimo sutarties, vykdymas. Byloje pateikta 2011 m. gegužės 6 d. sutartis, pagal kurią tarpininkas (ieškovas) įsipareigojo, atsižvelgdamas į pirkėjo (atsakovo) pageidavimus, „siūlyti pirkti įvairius nekilnojamojo turto objektus, tarpininkauti ir atstovauti būsimojo pirkėjo interesus derinant preliminarias turto pirkimo-pardavimo, perdavimo įkeitimo, atlaisvinimo ir atsiskaitymo už jį paslaugas, o būsimas pirkėjas įsipareigoja visapusiškai bendradarbiauti su agentūra dėl turto pirkimo“, o atsakovė įsipareigojo priėmus pasiūlymą ir sudarius sandorį – laiku atsiskaityti su ieškovu už tarpininkavimo paslaugas. Ieškovas reikalauja iš atsakovės įvykdyti pareigą atsiskaityti už suteiktas paslaugas, nes tarpininkavimo sutartyje numatyta jo prievolė surasti atsakovui tinkamą sklypą ir užbaigti tarpininkavimo paslaugų suteikimą sutarties pasirašymu yra įvykdyta. Teismas sutinka, kad ieškovo pateikta ginčo šalių sudaryta tarpininkavimo sutartis turi atlygintinų paslaugų teikimo sutarties požymių. Paslaugų teikimo sutarties bruožas yra tas, kad joje yra susitariama dėl konkrečios paslaugos suteikimo ir, teikdamas paslaugas, paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai bei protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus (CK 6.716 straipsnis, 6.718 straipsnio 1 dalis).

CK 6.156 straipsnis numato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Iš tarpininkavimo sutartyje aptartų tarpininko (ieškovo) įsipareigojimų matyti, kad jis turėjo ieškoti potencialių nekilnojamojo turto pardavėjų, apie jį parduodančius asmenis informuoti atsakovę, tarpininkauti derantis dėl sąlygų ir, pradėjus derybas su konkrečiu savininku, nedelsiant apie tai informuoti atsakovą. Pirkėjas (atsakovas) šia sutartimi įsipareigojo bendradarbiauti su ieškovu, teikti išreikšti sutikimą ar atsisakymą pirkti jo pasiūlytus objektus, o pasirinkus ieškovo pasiūlytą variantą ir sudarius su pardavėjais sutartį – atsiskaityti su ieškovu. Iš pateiktos sutarties matyti, kad atsakovės (pirkėjo) prievolė mokėti sutartyje numatytą atlyginimą buvo sąlyginė, šalys jos atsiradimą siejo su tam tikros aplinkybės buvimu, tai yra tinkamu ieškovo paslaugų suteikimu ir atsakovo pasinaudojimu šiomis paslaugomis – sandorio sudarymu (CK 6.30 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, sprendžiant klausimą dėl atsakovo pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas, pirmiausia turi būti nustatoma, ar įvyko aplinkybės, dėl kurių atsirado prievolė mokėti, tai yra ar ieškovas tinkamai įvykdė visas savo sutartines prievoles.

Pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo principais. CK 6.200 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, analogiškas reikalavimas elgtis sąžiningai sutartiniuose santykiuose įtvirtintas CK 6.158 straipsnyje. CK normose įtvirtintas reikalavimas sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai yra imperatyvaus pobūdžio, todėl šalys jokiais pagrindais negali šio reikalavimo nesilaikyti ar jį riboti. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo, šalių kooperavimosi, viena kitos informavimo, atsižvelgimo į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus. Sąžiningas sutartinės prievolės vykdymas reiškia, kad ne tik prievolės įvykdymo forma turi atitikti sandoryje aptartas sąlygas, bet ir šios prievolės įvykdymo turinys. Ieškovas nurodo, kad atsakovės ir pardavėjų sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris patvirtina jo tinkamą prievolių įvykdymą, todėl atsakovė turi įvykdyti savo priešpriešinę pareigą ir atsiskaityti. Teismas su šiais ieškovo argumentais nesutinka. CK6.193 straipsnyje nurodyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinant sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, ir kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Sutartis yra juridinis faktas, kuris sukuria, keičia ar nutraukia civilinius teisinius santykius. Sukūrusi civilinį teisinį santykį, sutartis pagal teisės normų nustatytas ribas reguliuoja jos sukurto teisinio santykio dalyvių elgesį iki to laiko, kol bus pasiektas sutartimi numatytas rezultatas. Sudarydamos sutartį šalys savo suderinta valia nustato konkretų elgesį, t. y. teises ir pareigas. Taigi, siekdama atlygio pagal sutartį ieškovas visų pirma turi įrodyti, jog jis savo pareigas pagal sutartį atliko tinkamai (CPK178 straipsnis). Iš 2011-05-06 sutarties 4 p. matyti, kad nekilnojamojo turto agentūrai už tarpininkavimo paslaugas atsakovė įsipareigojo sumokėti 1 procentą nuo perkamo turto kainos, bet ne mažiau 1000 Lt. Byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovei tik parodė namą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau jokių kitų paslaugų nesuteikė. Informacijos paskelbimas internete, pirkinio pasiūlymas ir kliento informavimas telefonu šiuo atveju vertintinas kaip ieškovo paslaugų suteikimas R. B. pagal 2011-04-22 sutartį kaip turto pardavėjai, bet ne atsakovei kaip jo pirkėjai.

Teismo posėdžio metu tiek ieškovo atstovas, tiek atsakovė patvirtino, kad šalių santykiai iki sutarties sudarymo nebuvo susiklostę (sutartis buvo pasirašyta prieš apžiūrint objektą, sankryžoje), nors atsakovė formaliai ir sudarė sutartį su asmeniu (ieškovu), kuris prisiėmė pareigą analizuoti nekilnojamojo turto pasiūlą ir rinkti jai geriausius pasiūlymus, tačiau realiai sutartis vykdoma nebuvo. Byloje nustatyta, kad ieškovas atsakovei tik parodė gyvenamąjį namą, tačiau jokių kitų paslaugų nesuteikė. Vertinant aplinkybę dėl paslaugos suteikimo turi būti vertinami ne tik įrodymai, patvirtinantys, kad tarpininkas surado parduodamą sodybą (pardavėją), bet ir kitokio pobūdžio veiksmai, kuriuos tarpininkas atliko kliento interesais ir kurie turėjo tiesioginės įtakos ir priežastinį ryšį su galutiniu rezultatu-sandorio sudarymu, tačiau visų pirma visais atvejais reikia atsižvelgti į tarpininkavimo sutartyje aptartas paslaugų teikėjo pareigas.

Tarpininkavimo sutarties sudarymo tikslas yra noras turėti tarpininką, kuris teiktų naudingus pasiūlymus, tai yra veiktų kliento naudai ir leistų plėtoti veiklą. Tarpininkas, tai nėra atstovas, kuris veikia pagal aiškius atsakovės nurodymus (atstovas pagal įgaliojimą), o tai yra asmuo, kuris ne tik dalyvauja derybose, bet ir dirba papildomą darbą – analizuoja nekilnojamojo turto rinką, parenka geriausius pasiūlymus, juos įvertina pagal atsakovo poreikius, naudingumą jam ir teikia pasiūlymus. Vadinasi tarpininkas, tai yra asmuo, kuris, turėdamas daugiau žinių ir informacijos apie nekilnojamojo turto rinką, panaudoja jas savo kliento interesais (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario mėn. 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-127/2008). Ieškovo veiksmai tarpininkavimo paslaugų teikimo metu reiškia įstatyme įtvirtinto imperatyvo elgtis sąžiningai pažeidimą, todėl jo atskirai atlikti veiksmai ir jų rezultatas negali būti laikomi tinkamu tarpininkavimo paslaugų suteikimu. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei nurodo ieškovas, jis nesuteikė šių paslaugų iki galo, kadangi, atsakovei aprodžius namą, tolesnes derybas dėl sandorių sudarymo ir su sandorių sudarymu susijusių reikalų tvarkymą perėmė pati atsakovė, nors tarpininko pareiga derėtis buvo numatyta šalių pasirašytoje sutartyje (Sutarties 1 punktas).

Šalys sutartiniuose santykiuose privalo elgtis sąžiningai, todėl ieškovas, prisiėmęs pareigą teikti atsakovui tarpininkavimo paslaugas, turėjo tai atlikti sąžiningai ir tinkamai. Teismo nuomone, ieškovas šį reikalavimą pažeidė. Sąžiningumą sutartiniuose santykiuose patvirtina asmenų aiškūs ir nuoseklūs veiksmai, aiški pozicija, nedviprasmiški santykiai ir logiškas jų paaiškinimas. Aptarti įrodymai (ieškovo informacijos atsakovui turinys, liudytojo parodymai) rodo, kad ieškovas, atskirai bendraudamas su namo pirkėjais (atsakove ir P. N.) ir pardavėja (R. B.) bei žinodamas šiuos asmenis tenkinančias pirkimo–pardavimo sąlygas, nesąžiningai tikėjosi gauti iš atsakovės turtinės naudos, tai yra atstovauti dvi priešingas šalis vienu metu (2011-04-22 Nekilnojamojo turto agentūros „(duomenys neskelbtini)“ sutartis su namo pardavėja R. B.). Šią aplinkybę patvirtina paties ieškovo prieštaringa pozicija šios bylos nagrinėjimo metu, jog paslaugas teikė R. B. ir L. N. (2012-12-04 posėdžio protokolas). Šie ir kiti nenuoseklūs ieškovo paaiškinimai (nesutikus pasirašyti sutarties, nebūtų rodęs parduodamo objekto) bei išdėstytos faktinės aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad ieškovas, vykdydamas tarpininkavimo sutarties sąlygas, veikė savanaudiškais, priešiškais atsakovės interesams tikslais ir netinkamai įvykdė sutartimi priimtus įsipareigojimus, todėl, atsižvelgiant į ieškovo netinkamo sutartinės prievolės įvykdymo pobūdį, atsakovei neatsirado sutartinė prievolė sumokėti už suteiktas paslaugas (CK 6.38 straipsnis, 6.256 straipsnis) ir ieškovas neturi teisės reikalauti, kad atsakovė atlygintų jam už paslaugas, suteiktas grubiai pažeidžiant pagrindinius sutarčių vykdymo principus, tai yra už netinkamai įvykdytas sutartines prievoles.

Kaip minėta, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad ieškovas sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė, jis veikė ne paslaugų gavėjo (atsakovės) interesais. Priešingas šios sutarties nuostatų traktavimas nebūtų sąžiningas atsakovės, kaip vartotojos, atžvilgiu. Atsakovei neatsiradus prievolei sumokėti už suteiktas paslaugas, ieškinys netenkintinas, o ieškovo reikalavimas dėl baudos, kaip sutartyje numatytos pasekmės, sumokėjimo-neanalizuotinas, neįrodžius, kad tinkamai buvo suteiktos paslaugos ir atsakovei kilo sutartinė prievolė sumokėti už suteiktas paslaugas.

Dėl paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančia

Atsakovei pateikus priešieškinį dėl paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančia, spręstinas dėl sutarties pasirašymo apgaulės įtakoje. Apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių. Dėl apgaulės sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai kito sandorio dalyvio ar šiam žinant, kito asmens apgaulė lėmė sandorio sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2006). Dėl apgaulės sudarytą sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai apgaulės veiksmus atliko kitas sandorio dalyvis ar šiam žinant – kitas asmuo, ir apgaulė lėmė sandorio sudarymą, t. y. nesant apgaulės, sandoris nebūtų sudarytas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal 2000 m. CK1.91 straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo, kitų esminių aplinkybių. Taigi pagal nurodytą materialiosios teisės normą sandorio pripažinimas negaliojančiu galimas tada, jeigu atsakovo konkretūs veiksmai (neveikimas) sudarė apgaulės turinį. Tokias aplinkybes turėjo įrodyti ieškovas (CPK178 straipsnis). Atsakovė teigia, kad sudarė sandorį apgaulės įtakoje, manydama, kad pasirašo informacijos suteikimo aktą agentūrai, jog apžiūrėjo gyvenamąjį namą ir jai buvo pasiūlyta šį objektą pirkti.

Sprendžiant dėl paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančia, atsižvelgtina į esminius šią paslaugų teikimo (tarpininkavimo) sutartį sudariusių šalių požymius-ieškovas ytra stipresnioji šalis, verslo srities profesionalas, turintis patirties sudarant tokio pobūdžio sutartis, o atsakovė-ekonomiškai silpnesnė, mažiau informuota sutarties šalis. Tarpininkavimo sutartis buvo sudaryta ieškovo iniciatyva, jo siūlytomis sąlygomis, tinkamai neinformuojant atskovės. Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193-6.195 straipsniai), bet ir speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (vadinamoji contra proferentem taisyklė), kad, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją (1993 m. balandžio 5 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos 93/13/EB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse preambulės 22 pastraipa; CK 6.163 straipsnio 4 dalis, 6.188 straipsnio 6 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 5 straipsnis). Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties sąlygų ar neturi visos apsispręsti reikšmingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 2009 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. UAB „Omnitel“, bylos Nr. 3K-3-480/2009). Manytina, kad tinkamas atskovės neinformavimas apie sudaromą sutartį lėmė tai, kad atsakovė neteisingai suvokė sudaromo sandorio esmę, aplinkybes ir padarinius. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė sudarydama sandorį suklydo, nes pasirašė sutartį kaip informacijos suteikimo aktą agentūrai, jog R. B. pasamdytas agentas aprodė ir pasiūlė pirkti namą (duomenys neskelbtini). Vertinant, ar suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CPK 3 str. 7 d.). Protingumo principas reiškia, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku ar apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Sandorio sudarymo aplinkybių faktinė situacija (sutarties pasirašymas apžiūrint siūlomą pirkti objektą, namo pardavėjų sutartis su agentu, ieškovo atstovo teiginys, jog nepasirašius sutarties nebūtų rodęs namo atsakovei) leidžia manyti, kad buvo suklysta dėl paties sudaromo sandorio (paslaugų teikimo sutarties) pobūdžio, pati sutartis pasirašyta formaliai atsakovei nesuvokiant sutarties esmės Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Manytina, kad atsakovė pasirašė paslaugų teikimo sutartį kaip įrodymą klientui, kad susitikimas įvyko, tai yra, kaip patvirtinimą apie paslaugų teikimą trečiojo asmens-namo pardavėjos, naudai. Teismui pateiktoje atstovo advokatės patvirtintoje “Tarpininkavimo dėl turto pirkimo” sutarties kopijoje matyti, kad sutarties pavadinimas yra beveik neįskaitomas, todėl tikėtina, kad normaliai atidus ir protingas asmuo panašioje situacijoje (nematydamas dokumento pavadinimo, žinodamas, kad namą pardavinėja ne namo savininkas, o agentas) būtų pasirašęs tokį raštą kaip patvirtinimą apie siūlytą pirkti namą (turtą). Šis suklydimas, laikytinas turinčiu esminę reiškmę, o šio suklydimo įtakoje atsiradusi šalies valios yda laikytina pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.90 str.), nes suklaidinta šalis nesiekė įgyti teisių ir pareigų (gauti tarpininko paslaugų ir už jas atsilyginti).

Teismas, atsižvelgdamas į civilinės bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytas aplinkybes, į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, mano, kad ieškovo reikalavimas dėl skolos ir delspinigių priteisimo atmestinas, o priešieškinis tenkintinas ir sutartis pripažintina negaliojančia kaip sudaryta suklydus.

Ieškovo atstovė baigiamosiose kalbose ir pasinaudodama suteikta replikos teise, nurodė, jog byloje būtina patraukti trečiuoju asmeniu atsakovės sutuoktinį P. N., kadangi namas Plungės rajono (duomenys neskelbtini) kaime buvo nupirktas atsakovės (pirkimo metu L. S.) ir dabartinio jos sutuoktinio P. N.. Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad (duomenys neskelbtini) kaime sodyba (pastatai ir žemės sklypas) yra nupirkta lygiomis dalimis asmeninės nuosavybės teisėmis, t.y. po ½ dalį L. S. ir P. N.. Sodybos pirkimo metu atsakovė ir P. N. nebuvo susituokę. Ieškovo atstovės nuoroda dėl P. N. įtraukimo trečiuoju asmeniu yra niekuo nepagrįsta ir neargumentuota. P. N. įtraukimas į civilinės bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu bylos išsprendimui neturės įtakos jo teisėms arba pareigoms, todėl nėra pagrindo dėl jo įtraukimo trečiuoju asmeniu ir vilkinti bylos nagrinėjimą.

Atsakovės priešieškinis tenkintinas, atsakovei iš ieškovo nekilnojamojo turto agentūros „(duomenys neskelbtini)“ priteistinos atsakovės patirtos 750 Lt bylinėjimosi išlaidos ir 143 Lt žyminis mokestis (CPK 88 str. 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia atsakovės L. N. (S.) ir nekilnojamojo turto agentūros „„(duomenys neskelbtini)“ 2011-05-06 sudarytą tarpininkavimo sutartį dėl turto pirkimo, priteisti atsakovei L. N., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo nekilnojamojo turto agentūros „(duomenys neskelbtini)“, į.k. (duomenys neskelbtini), 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų ir 143 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt tris litus) žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Plungės rajono apylinkės teismą.