Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Jis bausmę atliko Kybartų pataisos namuose (po reorganizacijos – Marijampolės pataisos namai Kybartų sektorius) (toliau – ir Kybartų PN) laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. kovo 7 d. Laisvės atėmimo bausmę atliko įvairiuose būriuose bei kamerose.

1.2. Kybartų PN kamerose nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinas apšvietimas. Langai kamerose buvo dengti neteisėtai įrengtomis perteklinėmis grotomis, per kurias nepateko dienos šviesa. Be to, kamerose nuo lubų nuolat krito atsilupęs tinkas, kartais valgant tiesiai pakliūdavo į lėkštę, todėl maistą tekdavo išmesti. Neteisėtai įrengtomis perteklinėmis grotomis atėmus galimybę vėdinti kameras per langus ir neišduodant privalomų elektrinių ventiliatorių, vasaros metu kamerose buvo nepakenčiamai karšta ir drėgna. Iš lauko pusės prie lango buvo pritvirtinta dėžė-grotos, kurioje kaupėsi nešvarumai ir šiukšlės, dėl to buvo juntama baisi smarvė. Langams esant viengubiems, pakankamai neapšildant patalpų ir neišduodant elektrinių šildytuvų, žiemos metu kamerose buvo nepakenčiamai šalta.

1.3. Kybartų PN nuo 2015 m. buvo įrengta ryšio blokavimo sistema, trukdanti „GSM“, radijo, „3G“ ir „4G“ bangas drausmės grupės nuteistųjų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose bei visame lokaliniame sektoriuje. Daugiau nei kilometro spinduliu veikianti ryšio blokavimo įranga buvo įdiegta Medicinos korpuso pirmame aukšte, kur yra kamerų tipo patalpos. Blokatorius grubiai pažeidė higienos normas. Blokatorius buvo įrengtas vieno metro atstumu už lango kameros, kurioje pareiškėjas gyveno ir esant (gyvenant) po tokia nuolatine elektromagnetine spinduliuote, neabejotinai buvo daroma didelė žala sveikatai, t. y. pareiškėjas jautė mieguistumą, galvos skausmus. Dėl to pareiškėjas buvo priverstas kiekvieną dieną kreiptis į pataisos namų gydytoją dėl nepakeliamų galvos skausmų.

1.4. Pareiškėjui nebuvo išduodamos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai). Ne kartą pareiškėjas žodžiu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau buvo atsakoma, kad higienos priemonės jam nepriklauso. Suimtiesiems tokios higienos priemonės priklausė, o pareiškėjui, kaip nuteistajam, nepriklausė, todėl jautėsi diskriminuojamas.

1.5. Atliekant bausmę Kybartų PN, visų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, sanitarinių mazgų būklė ir jų priežiūra buvo netinkama: prausyklose, dušinėse ir tualeto patalpose neveikė arba buvo apgadinti sanitarinių mazgų įrenginiai (kriauklių čiaupai, dušo maišytuvai, jų rankenėlės, klozetų vandens nuleidimo mechanizmai). Buvo nešvarios sienos ir lubos, atšokę dažų ir tinko sluoksniai, suskaldytos plytelės. Sanitarinių mazgų patalpose neužtikrinta švara, tualetų kabinose primėtyta nuorūkų, prausyklos grindys buvo šlapios ir slidžios (vandens nutekėjimo vietose trūko grindų nuolydžio). Nebuvo užtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu, nes tualetų kabinose nebuvo galimybės užsirakinti. 6 būryje buvo įrengtos dvi dušų patalpos. Vienoje patalpoje nebuvo prieškambario ir ventiliacijos, ant lubų esantis tinkas buvo atsilupęs. Nuo vandens garų susikaupę lašai su tinku ir kalkėmis krito tiesiai ant galvos. Tik išsimaudžius ir kūną nusisausinus rankšluosčiu, vėl pareiškėjas būdavo šlapias. Kitoje dušo patalpoje dušai nebuvo atskirti pertvaromis, o sąlygos tokios pačios kaip ir minėtoje dušo patalpoje. Be to, į dušą vienu metu vesdavo po 20 žmonių, per pusvalandį tekdavo spėti visiems nusiprausti, pasikeisti patalynę ir grįžti į kameras. Per tokį trumpą laiką nebuvo įmanoma viską suspėti padaryti, nes teko laukti eilėse. Dalis dušo įrangos neveikė, dušai buvo įrengti labai arti vienas kito, tarp jų nebuvo pertvarų, todėl prausiantis nuteistieji negalėjo išvengti aptaškymo vienas kito nešvariu vandeniu. Dušo patalpose nebuvo pakankamai sieninių pakabų, todėl teko drabužius, rankšluosčius dėti ant šlapių grindų. Duše buvo vienintelis veidrodis, nebuvo dušo kilimėlių. Dušo patalpose buvo žema oro temperatūra. Į dušo patalpas teko eiti per lauką. Šaltuoju metų laiku pareiškėjas ne kartą taip buvo persišaldęs. Dar 2015 m. Marijampolės visuomenės sveikatos centro Vilkaviškio skyrius atliko oro temperatūros matavimus, taip pat analogiškus matavimus atliko Nacionalinio visuomenės sveikatos priežiūros centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno skyrius. Dušo persirengimo kambaryje buvo nustatyta 14–16 laipsnių šilumos oro temperatūra. Tualetų patalpos taip pat neturėjo jokių sienelių ar pertvarų, o tai itin žemino pareiškėjo orumą. Taip pat trūko džiovyklų drabužiams ir avalynei, dėl to nebuvo kur išsidžiovinti rūbų bei avalynės, rankšluosčių. Tad rūbus tekdavo džiovinti patalpose, kuriose miegama, dėl to būdavo nuolatinė drėgmė.

1.6. Kamerų tipo patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.) 6, 28, 17, 54, 60 punktų reikalavimų. Nebuvo ventiliacijos, gyvenamosiose patalpose visada buvo drėgna ir dėl tokio drėgnumo ant sienų ir lubų atsirado pelėsis, nuo lubų ir sienų krito tinkas. Dėl netinkamos ventiliacijos nuolat trūkdavo oro, todėl pareiškėjui taip pat dažnai skaudėjo galvą. Nesant patalpų ventiliacijos kamerose tvyrojo drėgmė ir tualeto smarvė. Kameros nebuvo dezinfekuojamos. Spintelių stalčiuose veisėsi tarakonai, todėl juose laikyti jokių asmeninių daiktų ar maisto nebuvo galima.

1.7. Pagalvės užvalkalo ir paklodės keitimas tik vieną kartą per savaitę higienos prasme buvo nepriimtinas. Jokie čiužinio užvalkalai, kaip ir antras pagalvės užvalkalas bei antra paklodė, pareiškėjui išduodami nebuvo. Visas minkštasis lovos inventorius jau po pirmo naudojimo tapo nehigienišku – įsigerdavo kūno riebalais ir prakaitu, susitepdavo nuo lubų krentančiu tinku ir nuo grindų kylančiomis cemento dulkėmis. Vatos pagrindu pagamintas minkštasis lovos inventorius (čiužinys, antklodė, pagalvė) negalėjo būti skalbiamas, o sausojo (cheminio) valymo galimybių Kybartų PN neturėjo. Taigi minkštasis lovos inventorius geriausiu atveju buvo tik dezinfekuojamas, tačiau nebuvo išvalomas (išskalbiamas). Dezinfekavimas nepašalindavo į minkštąjį lovos inventorių įsigėrusio prakaito, kūno riebalų, dulkių ir nemalonaus kvapo, todėl išduodamas minkštasis lovos inventorius visuomet buvo pasibaisėtinos būklės – purvinas, dvokiantis, blizgantis nuo įsigėrusių į medžiagą kūno riebalų ir prakaito.

1.8. Kybartų PN kameros buvo perpildytos. Visose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, trūko gyvenamojo ploto. Daug kamerų ploto užėmė baldai, sanitarinis mazgas, dėl to vienam nuteistajam tekdavo mažiau nei 3 kv. m gyvenamo ploto. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktinės situacijos. Dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, pasimankštinti, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas.

1.9. Teisė į pasivaikščiojimą yra esminė suimtojo teisė. 6 būrio pasivaikščiojimo kiemelio sienos buvo skardinės. Vasaros metu skarda įkaisdavo ir tapdavo nepakeliamai tvanku ir karšta, trūko oro. Be to, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, todėl, staiga pablogėjus sveikatos būklei, pagalbos sulaukti galimybės nebuvo. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas buvo mažas, tad išvedus į jį tris, keturis žmones iš esmės laisvai judėti galėjo tik du žmonės, kiti turėjo stovėti. 1 val. pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3] išaiškinimui bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui.

1.10. Kybartų PN nebuvo tinkamai organizuotas nuteistųjų maitinimas. Kybartų PN virtuvėje pamainomis dirbo tik dvi virėjos ir keli pagalbiniai darbininkai iš nuteistųjų tarpo, kurie neturėjo reikiamų leidimų dirbti su maistu (reikalingo sveikatos pažymėjimo), neturėjo įgūdžių maisto ruošimui. Visi Kybartų PN virtuvėje dirbantys nuteistieji neturėjo jokių pažymėjimų ir nebuvo baigę mokymų. Dėl nekvalifikuoto darbo maistas, kurį pareiškėjas valgė, buvo nekokybiškas ir nehigieniškas. Be to, maistas buvo patiekiamas nepakankamos temperatūros.

1.11. Pareiškėjas raštu buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl reabilitacijos (pareiškėjas turėjo su (duomenys neskelbtini) susijusių problemų), tačiau niekas nereagavo ir nebandė pakeisti esamos padėties, raštiškų atsakymų negavo, reabilitacija suteikta taip pat nebuvo. Vietoj reabilitacijos pareiškėjas buvo įkalintas drausmės grupės kamerų tipo patalpoje.

1.12. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.