Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-04-30 · Administracinė byla Nr. I1-1438-809/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-04-30Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-11-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-30
Bylos Nr.
I1-1438-809/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03949-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
Pareiškėjas
S. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1438-809/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03949-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškina, kad buvo laikomas karantino patalpoje su dar 4 asmenimis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Taip pat šioje patalpoje kaupėsi drėgmė ir buvo šalta. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas 5 būryje 309 sekcijoje, kurioje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Taip pat šioje patalpoje nebuvo užtikrintas minimalus plotas, kadangi buvo laikomi 6 asmenys. Pažymi, jog nusiprausti po dušu galėjo kartą per savaitę. Dušai buvo atskirti per vieną patalpą, o iš vamzdžių bėgo karštas vanduo. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2016 m. gegužės 2 d. dušo patalpose nebuvo įrengtos pertvaros, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Paaiškina, kad buvo suparalyžuotas nuo patirto streso. Kalbant taksofonu taip pat nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi kiti asmenys galėjo girdėti pareiškėjo pokalbį. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Nurodo, kad pareiškėjas tik 2019 m. lapkričio 18 d. skundu kreipėsi į teismą, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo šioje byloje gali būti reiškiamas už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 18 d. Šiuo atveju pareiškėjas dalį reikalavimo dėl žalos atlyginimo reiškia už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 25 d., todėl senaties terminas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 18 d. yra praleistas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Pažymi, jog turėtų būti sprendžiama, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui tariamai jo patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

Pareiškėjas šiuo metu laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės pataisos namuose (Kybartų sektoriuje), jo asmens byla yra šioje įstaigoje. Todėl Vilniaus PN neturi galimybės pateikti tikslių duomenų kokiais laikotarpiais ir kuriose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse (t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose). Atkreipia dėmesį, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų (tame tarpe ir karantino patalpų) plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Gyvenamojoje patalpoje, kurioje pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau.

Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t.y., Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus PN yra sudarytos visos galimybės nuteistųjų turiningo laisvalaikio praleidimui, t. y. nuteistiesiems sudaryta galimybė užsiimti sportine veikla (lankyti salę su sporto inventoriumi, mankštintis lauke), pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir vietoje naudotis asmeniniais kompiuteriais, naudotis biblioteka, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti poilsio kambariai, kuriuose sudarytos galimybės žiūrėti televizorių, nuteistiesiems sudaromos galimybės dalyvauti nuolatos organizuojamuose kultūriniuose, dvasiniuose ar sporto renginiuose bei kita. Pataisos įstaigos administracija nuteistiesiems taip pat sudaro sąlygas mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje. Nuteistieji atsižvelgdami į savo poreikius savo laisvalaikį organizuojasi patys, Vilniaus PN pagal turimas galimybes sudaro sąlygas nuteistiesiems užsiimti alternatyviomis veiklomis.

Ginčui aktualiu laikotarpiu aukščiau nurodyti galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Nurodo, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis - su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai. Tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Tokiu būdu jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Pažymi, kad kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

Paaiškina, kad ginčo laikotarpiu buvo sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai pilnai atitiko visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai, nuteistieji naudojosi įstatymo suteikta teise skambinti telefonu. Vilniaus PN nuomone I-ame gyvenamajame korpuse sumontuoti taksofonai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Galimybė nuteistiesiems pasinaudoti telefonu užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Taip pat patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolatos atliekami remonto darbai.

Pareiškėjo skundo argumentai bei dėl to kilusios neturtinės žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Vilniaus PN neatliko jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atvirkščiai buvo laikomasi ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės. Taip pat pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2019 m. lapkričio 18 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galimai netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, todėl nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d., tačiau laikytina, kad reikalavimui dėl kalinimo galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. buvo laikomas karantino patalpoje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Taip pat gyvenamojoje sekcijoje laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės) 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 punktas). Vėlesnėse Taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodyta, jog pareiškėjas šiuo metu laisvės atėmimo bausmę atlieka Marijampolės pataisos namuose (Kybartų sektoriuje), todėl Vilniaus PN neturi galimybės pateikti tikslių duomenų kokiais laikotarpiais ir kuriose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas gyveno Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse (t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose). Pažymi, kad net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantis plotas visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, nes visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų (tame tarpe ir karantino patalpų) plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu, jis laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. buvo laikomas karantino patalpoje, kurioje nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpis laikytinas laikotarpis nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., todėl laikotarpis, kuomet pareiškėjas galimai buvo laikomas karantino patalpoje, nepatenka į ginčo laikotarpį nagrinėjamoje byloje, todėl nevertinamas. Pažymėtina, jog Vilniaus PN neturi duomenų, kuriose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, tačiau pareiškėjas skunde teigia, kad buvo laikomas 5 būryje 309 sekcijoje. Vilniaus PN pateiktais duomenimis nustatyta, kad 5-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 309 plotas buvo 19,11 kv. m, joje įrengtos 6 miegamos vietos.

Teismas pažymi, jog atsakovės atstovas nepateikė tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinta asmenų kartu su pareiškėju gyvenamojoje patalpoje Nr. 309, todėl teismas vertins pareiškėjui tekusį minimalų gyvenamąjį plotą atsižvelgiant į įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Įvertinus įrengtų miegamų vietų skaičių, nesant tikslių duomenų apie laikomų asmenų skaičių, konstatuotina, kad pareiškėjui teko 3,18 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, todėl darytina išvada, jog minimalus 3,1 kv. m ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

Pareiškėjo teigimu, karantino patalpoje kaupėsi drėgmė bei nebuvo užtikrinta temperatūra.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taip pat turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas). Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 16.10 papunktį, kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas šiuo atveju ginčija Vilniaus PN karantino patalpos sąlygų atitikimą Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams, tačiau laikotarpis, kai pareiškėjas šioje patalpoje buvo laikomas, nėra ginčo laikotarpis, todėl teismas plačiau dėl šių pareiškėjo skundo argumentų nepasisakys. Pažymėtina, jog pareiškėjas bendrabučio tipo patalpos, kurioje buvo laikomas ginčo laikotarpiu, atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams neginčija. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad galėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)).

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodyta, kad tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos. Į bylą pateiktas Nuteistųjų dušo patalpų naudojimosi grafikas patvirtina, kad įstaigoje esantiems asmenims sudaryta galimybė pasinaudoti dušu šeštadieniais arba sekmadieniais, priklausomai nuo būrio, kuriame asmenys yra laikomi.

Atsižvelgiant į tai, kad galiojantys teisės aktų reikalavimai nustato pareigą kartą per savaitę suteikti galimybę nusiprausti duše, taip pat į tai, kad Vilniaus PN tokia galimybė pareiškėjui buvo sudaryta, todėl darytina išvada, jog Vilniaus PN tinkamai įgyvendino minėtą pareigą. Be to, jei pareiškėjui nepakako karto per savaitę nusiprausti duše, jis turėjo galimybę pasinaudoti būryje įrengtu sanitariniu mazgu-prausykla.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas dėl neįrengtų pertvarų.

Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta Taisyklių 258 punkte. Vilniaus PN pateiktais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše pagal nustatytą grafiką. Šiuo atveju pareiškėjas ginčija aplinkybę, jog ginčo laikotarpiu dušinėse nebuvo įrengtos pertvaros, todėl nebuvo užtikrintas privatumas.

Nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis - su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį sėkmingai naudojosi galimybe praustis įrengtame duše nereikšdamas jokio nepasitenkinimo ar pretenzijų Vilniaus PN administracijai.

Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, kad dušų patalpos atskirtos pertvaromis.

Byloje nėra duomenų, jog laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. Vilniaus PN esančiuose dušuose buvo įrengtos pertvaros. Likusiu ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. byloje esantys duomenys patvirtina, jog dušinės patalpos atskirtos pertvaromis. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas dėl neįrengtų pertvarų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. To skunde nenurodė ir pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas naudojosi dušo patalpomis, kuriose nebuvo įrengtos pertvaros, todėl šią aplinkybę teismas vertins kitų aplinkybių kontekste.

Pareiškėjas skunde teigė, kad dušai buvo atskirti per vieną patalpą, o iš vamzdžių bėgo karštas vanduo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dušo patalpos didžiąją ginčo laikotarpio dalį buvo atskirtos pertvaromis, o asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti po šiltu dušu. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, jog dušuose įrengti maišytuvai, kurie yra tvarkingi. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog dušai buvo atskirti per vieną patalpą, o iš vamzdžių bėgo karštas vanduo, tačiau nedetalizavo šių aplinkybių bei nenurodė, ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją. Tokių duomenų byloje taip pat nėra. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, jog vanduo tekėdavo iš įrengtų maišytuvų. Šiuo atveju abstraktaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalbant taksofonu taip pat nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi kiti asmenys galėjo girdėti pareiškėjo pokalbį.

Nuteistųjų pokalbių telefonu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) ir Taisyklių nuostatos. BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.

Taigi, teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog taksofonai Vilniaus PN yra įrengti. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus. Vieno taksofono įrengimas kiekviename I-o korpuso aukšte yra visiškai pakankamas, kiekvienas nuteistasis, turintis lėšų vardinėje skambinimo kortelėje, turi galimybę juo pasinaudoti.

Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN įrengtas vienas taksofonas kiekviename I-o korpuso aukšte. Teismas sutinka su atsakovės atstovu, jog teisės aktuose nenustatytas skaičius, kiek taksofonų turi būti įrengta. Šiuo atveju nėra pagrindo abejoti, jog kiekvienas nuteistasis turi galimybę pasinaudoti taksofonu. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad taksofonų vieta nėra izoliuota, joje nėra įrengta būdelių, atitvarų, todėl kiti asmenys gali nevaržomai girdėti telefonu kalbančių asmenų pokalbį. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nenurodė, kokių priemonių įstaigos administracija imasi, siekdama užtikrinti nuteistųjų pokalbių neliečiamumą ir apsaugoti skambinančiųjų privatumą nuo kitų asmenų. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, todėl nėra pagrindo teigti, kad aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, ir pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad pažeidimai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, jeigu yra kalinamas netinkamomis sąlygomis. Taigi pagrindu neturtinei žalai atlyginti pripažįstama tik ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Vilniaus PN dušo patalpose laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. nebuvo įrengtos pertvaros, tačiau ši aplinkybė turi būti vertinama kitų pažeidimų kontekste. Nenustačius tokių aplinkybių negalima konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias ar nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas būtų viršijęs neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, t. y. nėra pagrindo laikyti, kad asmuo patyrė neturtinę žalą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, kaip vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė