Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-27-190/2015

Teisėjas Vaclavas Karšulis Teisminio proceso kategorija: 1-57-1-01141-2012-6

2015 m. gegužės 29 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

nuteistųjų gynėjams advokatams Girdučiui Vainiui, Valentinui Račiui, Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. M. (J. M.) ir E. B. (E. B.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., bei nuteistas:

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;

- pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1, 5, 11 p. bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiojo, tęsti darbą, neturėti, nenaudoti, neįsigyti alkoholinių gėrimų.

E. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. bei nuteistas:

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 1, 5, 11 p. bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiojo, tęsti darbą, neturėti, nenaudoti, neįsigyti alkoholinių gėrimų.

Priteista solidariai iš E. D., J. M. ir E. B. 507,35 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymą.

Nukentėjusiojo D. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš E. D., J. M. ir E. B. 2088,11 Lt turtinei žalai atlyginti ir 9000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Priteista D. S. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidos solidariai iš kaltinamųjų E. D., J. M. ir E. B..

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir E. D., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. ir E. B. nuteisti už tai, kad iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, padarė viešosios tvarkos pažeidimą, o būtent jie:

1) 2012 m. birželio 13 d. apie 20.40 val., Šiltnamių g. 2, Pagirių k., Pagirių sen., Vilniaus r., viešoje vietoje – prie Pagirių gimnazijos centrinių įėjimo durų, būdami apsvaigę nuo alkoholio, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, veikdami bendrininkų grupėje, E. D. tyčia iš chuliganiškų paskatų sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam D. S. į galvos sritį, o pastarajam bandant pabėgti, J. M. pagriebė nukentėjusįjį už megztinio kapišono ir pagriovė, tuo metu E. D. kartu su J. M. ir E. B. bendrais veiksmais sudavė D. S. rankomis ir kojomis ne mažiau 30 smūgių į įvairias kūno vietas - galvą, kairį šoną, kojas bei sėdmenis, padarydami nukentėjusiajam D. S. nedidelį paviršinį blužnies plyšimą, kairio antakio nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą veido kairėje pusėje bei viso kūno sumušimus (nubrozdinimus ir poodinės kraujosruvas), tame tarpe ir krūtinės kairėje, sužalojimus, vertinamus nesunkiu sveikatos sutrikdymu ir taip tyčia iš chuliganiškų paskatų, nesunkiai sutrikdė sveikatą D. S.,

t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p.;

2) 2012 m. birželio 13 d. apie 20.40 val., Šiltnamių g. 2, Pagirių k., Pagirių sen., Vilniaus r., viešoje vietoje – prie Pagirių gimnazijos centrinių įėjimo durų, būdami apsvaigę nuo alkoholio, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, veikdami bendrininkų grupėje, E. D. tyčia iš chuliganiškų paskatų sudavė vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam D. S. į galvą, o pastarajam bandant pabėgti, J. M. pagriebė nukentėjusįjį už megztinio kapišono ir pagriovė, tuo metu E. D. kartu su J. M. ir E. B. sudavė D. S. rankomis ir kojomis ne mažiau 30 smūgių į įvairias kūno vietas - galvą, kairį šoną ir kojas bei sėdmenis, padarydami nukentėjusiajam D. S. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu jie, bendrininkų grupėje, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką - padarė viešosios tvarkos pažeidimą,

t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

Pagal D. S. padarytų sužalojimų pobūdį matyti, kad jų negalėjo padaryti vienas asmuo. D. S. tvirtino, kad nematė, kuris iš kaltinamųjų kokius smūgius jam sudavė, tačiau juos jautė vienu metu keliose kūno vietose, kas, anot teismo, įrodo, kad juos padarė ne vienas asmuo. Daugiau aplink jokių asmenų, išskyrus kaltinamuosius, kurie būtų galėję padaryti šias nusikalstamas veikas, prie nukentėjusiojo nebuvo.

Teismas pripažino, jog neginčytinai įrodyta, kad kaltinamieji E. D., E. B. ir J. M. užpuolė ir sužalojo nukentėjusįjį iš chuliganiškų paskatų ir tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p.

Taip pat, teismo teigimu, byloje neginčytinai nustatytas faktas, kad kaltinamieji be jokios priežasties užpuolė ir sužalojo nukentėjusįjį D. S. iš chuliganiškų paskatų. Kaltinamieji rankomis ir kojomis sudavė smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas viešoje vietoje, kur galėjo būti ir pašalinių asmenų. Nustatyta, kad kaltinamieji elgėsi itin įžūliai, kai viešoje vietoje užpuolė nukentėjusįjį ir jį sužalojo, sutrikdydami viešąją tvarką ir rimtį. Ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, teismas pripažįsta neginčytinai įrodyta, kad kaltinamieji viešoje vietoje sudavė smūgius D. S., taip demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdydami viešąją tvarką ir rimtį ir taip padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko formaliai, nesigilindamas į bylos faktines aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme iš esmės nebuvo pašalinti byloje esantys prieštaravimai, neįvertinos visos bylos aplinkybės, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Konfliktas tarp nukentėjusiojo D. S. ir E. D., anot apelianto, įvyko dėl jų asmeninių santykių aiškinimosi, t.y. prasidėjo ir baigėsi tik sukonfliktavusių šalių muštynėmis, kurių metu kaltinamasis E. D. nukentėjusiajam sudavė kelis smūgius. Nėra jokių objektyvių įrodymų ir pagrindo teigti, kad jis (J. M.) savo veikomis tyčia niekino visuomeninę tvarką ar rodė žmogaus ir visuomenės negerbimą, demonstravo kitokį niekinamą pobūdį ar atliko kokius nors neleistinus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu arba sudavė jam smūgius, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Nuteistasis nesutinka ir su jam inkriminuojama Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika - viešosios tvarkos pažeidimu. Jis savo elgesiu 2012-06-13 apie 20.40 Šiltnamių g. 2, Pagirių k. savo įžūliais veiksmais, grasinimais ar patyčiomis, be jokios priežasties nesmogė D. S. ir nepadarė jam nežymaus sveikatos sutrikdymo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas tik faktinėmis aplinkybėmis, kurias nurodė nukentėjusysis D. S..

Apeliaciniame skunde J. M. analizuoja nukentėjusiojo D. S. protokole-pareiškime nurodytas aplinkybes, taip pat parodymus, duotus ikiteisminio bei teisminio nagrinėjimo metu, kurie, anot nuteistojo, yra prieštaringi. Be to, D. S. savo išvadas grindžia tik loginiais samprotavimais ir prielaidomis.

Vienintelis bendravimo kontaktas, kuris neabejotinai nustatytas byloje, anot J. M., yra tas, kad jis paprašė ugnies cigaretei prisidegti. Negavus prisidegti jis daugiau su nukentėjusiuoju neturėjo jokio kontakto. D. S. nurodė, kad jam atrodo, jog E. D. mušė per kojas ir sėdmenis, o J. M. per galvą, tačiau realiai jis smūgių nematė. Vadinasi, nukentėjusysis pateikia tik savo versiją ir daro prielaidą, kad J. M. galėjo jį mušti į galvą, tačiau tuo pat metu patvirtina, kad realių jo smūgių sudavimo jis nematė.

Tiek E. D., tiek ir E. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, duodami parodymus patvirtino, kad jis nemušė nukentėjusiojo, jo neparvertė ant žemės ar kaip nors kitaip prisidėjo prie sumušimo. Netikėti šiais parodymais nėra pagrindo, kadangi kaltinamasis E. D. prisipažino ir teismui nurodė visas jo ir nukentėjusiojo konflikto aplinkybes, kurios savo esme atitinka ir nukentėjusiojo parodymus, todėl abejoti tokiais parodymais nėra pagrindo.

Be to, iš kitų nukentėjusiojo apklausų matyti, kad D. S. davė skirtingus parodymus. Apklausos metu 2013-04-20, t.y. beveik po metų nuo įvykio, nukentėjusysis pradeda atsiminti tokias detales, kurių pirminėse savo apklausose visiškai neminėjo. Mažai tikėtina ir nelogiška, anot apelianto, kad įvykius po ilgo laiko tarpo galima atsiminti geria, negu iš karto po įvykio.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog nuosprendyje pirmosios instancijos teismas savitai išplėstinai interpretuoja specialisto išvadą, t.y. teigia, kad pagal padarytų sužalojimų pobūdį matyti, kad jų negalėjo padaryti vienas asmuo. Nukentėjusysis D. S. nors ir nematė, kas sudavė jam smūgius, tačiau juos jautė vienu metu keliose vietose, o tai neva įrodo, kad juos padarė ne vienas asmuo. Tačiau specialistas savo išvadomis paneigia nukentėjusiojo D. S. teiginius, kuriais rėmėsi nuosprendyje pirmosios instancijos teismas kaip patikimais, jog kiekvienas iš nuteistųjų sudavė jam po 10 greitų ir stiprių smūgių.

Pirmosios instancijos teismas, J. M. teigimu, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis prielaidomis bei prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, todėl esant nepaneigtiems prieštaravimams tarp jo ir nukentėjusiojo D. S. bei kitų kaltinamųjų parodymų, visos abejonės turėjo būti traktuotos kaltinamojo naudai.

Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė solidariai atlyginti žalą, kadangi jis neatliko jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Todėl toks civilinis ieškinys jo atžvilgiu negali būti tenkinamas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal susiformavusią teismų praktiką už nesunkų kūno sužalojimą, padarant Lietuvos Respublikos BK 138 str. numatytą nusikalstamą veiką, kai sulaužomi nosies kaulai arba kaulas, paprastai nustatomos neturtinės žalos dydis sudaro apie 1000 - 5000 Lt. Iš esančių byloje eksperto išvadų negalima teigti, kad nukentėjusiam D. S. padaryti tokio masto sužalojimai, jog jam būtų nustatytas invalidumas arba sumažėjęs darbingumas, todėl pirmosios instancijos teismas priteisdamas nuteistiesiems solidariai atlyginti nukentėjusiam 9 000 Lt neturtinės žalos prieštarauja suformuotai LAT praktikai.

Jei aukščiau nurodytas jo prašymas nebus patenkintas, prašo pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendį, pašalinant iš nuosprendžio jo tariamai atliktos veikos kvalifikavimą pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį, paskirti švelnesnę bausmę bei sumažinti nukentėjusiajam priteistas pinigų sumas turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

E. B. apeliaciniame skunde analizuoja nukentėjusiojo D. S. parodymus bei pažymi, jog akivaizdu, ko neneigia ir pats nukentėjusysis, kad jis nematė, kuris iš nuteistųjų sudavė jam įvairius smūgius. Kaip pabrėžia nukentėjusysis, jis tiesiog mano, kad smūgiavo jie visi trise, nors to jis pats tiesiogiai ir nematė. Toks jo manymas susidarė dėl to, kad jam buvo suduota daug įvairių smūgiu, jo nuomone, maždaug vienu metu.

Tačiau, kaip nustatyta nuosprendyje, tiek jis, tiek ir kiti nuteistieji vieningai teigė, kad jis (E. B.) jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė. Kiti liudytojai (R. S., S. S., policijos pareigūnai J. K. bei L. M.) tiesiogiai įvykio nematė ir galėjo papasakoti tik tai, ką jiems pasakojo nukentėjusysis. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad į konfliktą nesikišo ir jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė.

Nukentėjusiojo teiginių apie daugybinius smūgius, kurių, anot nukentėjusiojo, turėjo būti nemažiau 30, bei smūgių į sėdmenis ir kojas, apelianto teigimu, nepatvirtina ir byloje pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1859/12(01) bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 607/13(01). Tokiu būdu akivaizdu, kad specialisto išvadose užfiksuotus sužalojimus nukentėjusiajam galėjo padaryti ir vienas nuteistasis E. D., suduodamas jam keletą smūgių, o likusieji sužalojimai atsirado nukentėjusiajam nukritus.

E. B. atkreipia dėmesį į tai, kad pirmoje specialisto išvadoje Nr. G 1859/12(01) yra teigiama, kad nukentėjusiajam nustatyti kūno nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą, o specialisto išvadoje Nr. G 607/13(01) nurodoma, kad tam tikri sužalojimai kvalifikuojami nesunkaus masto sveikatos sutrikdymu ir visiškai nėra motyvuojama, kodėl tie patys sužalojimai iš pradžių vertinti nežymaus masto sveikatos sutrikdymu, vėliau - nesunkaus. Be to, specialisto išvadoje Nr. G 607/13(01) nėra argumentuojama, ar nukentėjusiojo medicinos dokumentuose nurodyta gydymo dėl sužalojimo trukmė atitinka nustatytų kūno sužalojimų pobūdį. Nepaisant to, šias išvadas pateikęs ekspertas, siekiant išsiaiškinti visas su tyrimu susijusias aplinkybes bei pašalinti prieštaravimus tarp išvadų, nebuvo apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepasinaudojo savo teise paskirti ekspertizę byloje, siekiant pašalinti aukščiau nurodytas abejones.

Apeliantas pažymi ir tai, kad byloje yra jo įeinančių ir išeinančių telefoninių pokalbių išklotinė, kurioje nurodyta, jog konflikto metu (2012 m. birželio 13 d., 20.42 val. bei 20.43 val.) jam du kartus skambino ir jis šnekėjo telefonu, kas patvirtina tiek jo, tiek ir kitų nuteistųjų paaiškinimus, kad nukentėjusiojo jis nemušė.

Nuosprendžiu, kaip jau buvo minėta, jis buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei 284 straipsnio 1 dalyje. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodoma jokių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad be sunkaus sveikatos sutrikdymo viešoje vietoje būtų buvę atlikti ir kiti veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką. Be to, nėra ir jokių neginčytinų, patikimų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kurie leistų daryti teismui išvadą, kad jis sudavė kokius nors smūgius nukentėjusiajam ar kokiu nors kitu būdu įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, tuo padarydamas nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje.

Dėl išvardintų priežasčių, apelianto įsitikinimu, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai ir jeigu jau daryti prielaidą, kad jis kartu su kitais nuteistaisiais mušė nukentėjusįjį, tai tokiais veiksmais jis galėjo padaryti tik nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir papildomai tokie jo tariamai atlikti veiksmai neturi būti kvalifikuojami pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį.

Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog kaltinamųjų „<...> atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų padarymui“, tačiau be deklaratyvaus teiginio, jog jam nustatytas 0,46 promilės neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nėra jokių motyvų, kurie leistų nustatyti, kaip ir kodėl, anot teismo, jo neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Įvertinus tai, kad visiškai nemotyvuotai neblaivumą pirmosios instancijos teismas pripažino sunkinančia aplinkybe ir į tai atsižvelgė skirdamas bausmę, darytina išvada, kad paskirta bausmė nebuvo tinkamai individualizuota ir jam buvo paskirta akivaizdžiai per griežta bausmė.

Be to, nuosprendyje, vadovaujantis baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 11 punktu, jam paskirtas įpareigojimas „<...> neturėti, nenaudoti, neįsigyti alkoholinių gėrimų“, tačiau apeliantas požymi, jog gyvena su savo tėvais, jų namuose yra baras, kuriame tėvai laiko alkoholinius gėrimus, todėl gali kilti įvairūs nesusipratimai ir šis teismo paskirtas įpareigojimas yra nelogiškas, neracionalus, visiškai netikslingas, neproporcingas.

Be to, nuosprendžiu nukentėjusiajam buvo priteista 9 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Tačiau priteisdamas nuosprendyje nurodyto dydžio pinigų sumą neturtinės žalos atlyginimui pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos analogiškose bylose. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje net nėra motyvuojama, kodėl (atsižvelgiant į kokias išskirtines bylos aplinkybes) nukentėjusiajam šioje byloje priteisiama tokia didelė pinigų suma neturtinės žalos atlyginimui. Juolab, kad nuosprendyje teigiama, jog „<...> liudytojų R. S. ir S. S. parodymai tvirtina, kad jo psichologinė būsena beveik atsistatė“, kas neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog pinigų suma neturinei žalai atlyginti turėtų būti mažinama.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų J. M. ir E. B. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmestinas, E. B. – tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistųjų J. M. ir E. B. dalis apeliacinių skundų argumentų dėl nukentėjusiojo D. S., nuteistojo E. D., jų pačių parodymų, specialisto išvadų vertinimo ir kiti sutampa, todėl jie bus aptariami kartu, o dėl atskirų esminių apeliacinių skundų argumentų bus pasisakoma vėliau.

Dėl J. M. ir E. B. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė J. M. ir E. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. Nuteistųjų kaltumą dėl jiems inkriminuotų veikų padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei aptarti nuosprendyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs J. M. ir E. B. kaltę įvykdžius aukščiau nurodytas nusikalstamas veikas, išanalizavo tiek kaltinamųjų, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistieji J. M. ir E. B. apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jiems inkriminuotų nesunkaus sveikatos sutrikdymo bei viešosios tvarkos pažeidimo, su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, jog teismas, pripažindamas J. M. ir E. B. kaltais padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., būtų pažeidęs BPK normų reikalavimus. Aukštesnės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes bei nuteistojo kaltę padarius nusikalstamas veikas.

Nors apeliantai teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi nenuosekliais nukentėjusiojo D. S. parodymais bei prieštaringomis specialisto išvadomis, ir nesivadovavo jų bei nuteistojo E. D. parodymais, tačiau toks jų teiginys yra nepagrįstas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas J. M. ir E. B. kaltais, padarius nusikalstamas veikas, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo D. S. parodymais, kuriuos patvirtina specialisto išvados, taip pat liudytojų J. K., L. M., R. S., S. S. parodymais. Vertinant nukentėjusiojo D. S. parodymų patikimumą, pažymėtina, jog teismo posėdžio metu jis nurodė, kad anksčiau konfliktų su nuteistaisiais nebuvo, E. D. ir E. B. pažinojo tik iš matymo, t.y. neturėjo pagrindo apkalbėti apeliantų. Kolegija nesutinka su apeliacinių skundų teiginiu, jog nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi. D. S. tiek protokole-pareiškime, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose iš esmės nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, t.y., jog smūgius jam jau gulint ant žemės sudavė nuteistieji, nes jis buvo mušamas vienu metu į įvairias kūno vietas. Nukentėjusiojo parodymų patikimumo nepaneigia ir ta aplinkybė, jog jis, apklausiamas praėjus beveik vieneriems metams po įvykio, įvardijo daugiau detalių nei pirminėse apklausose, nes, praėjus šokui dėl patirto smurto jo atžvilgiu, jis galėjo geriau viską atgaminti.

Tiek J. M., tiek ir E. B. nesutinka su specialisto išvadomis Nr. G 1859/12(01) ir Nr. G 607/13(01) bei jų vertinimu, teigdami jog jos prieštaringos, tačiau, atvirkščiai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, jos patvirtina nukentėjusiojo D. S. parodymus bei jo sužalojimo mastą. Pažymėtina, jog, nors specialisto išvadoje Nr. G 1859/12(01) D. S. nėra konstatuotas blužnies plyšimas, dėl ko padaryta išvada, kad jam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o išvadoje Nr. G 607/13(01) šis sužalojimas (blužnies plyšimas) konstatuojamas bei daroma išvada, kad dėl šio sužalojimo D. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nėra pagrindo teigti apie šių išvadų nepagrįstumą ir prieštaringumą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog užduotis atlikti papildomą tyrimą buvo paskirta iš Skaidiškių ambulatorijos gavus D. S. Sveikatos istoriją Nr. 93, kai tuo tarpu pirminė išvada buvo parengta neturint šių medicininių dokumentu ir vadovaujantis tik D. S. Gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 12C-4672/861 duomenimis. Nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje buvo tenkintas advokato V. Račio prašymas atlikti dalinį įrodymų tyrimas ir posėdyje buvo apklaustas specialistas, atlikęs medicininį tyrimą. Ekspertas J.M. Paliulis patvirtino savo išvadą Nr. G 607/13(01), nurodydamas, jog D. S. konstatavo blužnies plyšimą, esant papildomiems parodymams bei medicininiams dokumentams apie nukentėjusiojo gydymą ambulatoriškai. Be to, iš papildomai pateiktos D. S. Sveikatos istorijos Nr. 93 matyti, kad nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta daugiau nei 10 dienų (nedarbingumo pažymėjimas išduotas nuo 2012-06-22 iki 2012-07-18). Nors šioje specialisto išvadoje nėra nurodyta, jog D. S. buvo suduota ne mažiau 30 smūgių į įvairias kūno vietas, o nurodyta, jog trauminių poveikių buvo daug (daugiau nei trys ar keturi), tačiau tokia jos formuluotė nepaneigia, jog nukentėjusiajam buvo suduota daugiau nei trys ar keturi smūgiai, nes pateiktuose medicininiuose dokumentuose buvo nurodyti ir „kiti sumušimai“, kurie buvo nekonkretizuoti ir nelokalizuoti.

Nuteistųjų J. M. ir E. B. kaltę patvirtina ir liudytojų J. K., L. M., R. S., S. S. parodymai. Nors šie liudytojai tiesiogiai muštynių nematė, tačiau visi keturi parodė, jog D. S. nurodė, jog jį sumušė trys asmenys, kuriuos sulaikius atpažino.

E. B. skunde nurodo, jog byloje esanti jo įeinančių ir išeinančių telefoninių pokalbių išklotinė, kurioje nurodyta, jog konflikto metu (2012 m. birželio 13 d., 20.42 val. bei 20.43 val.) jam du kartus skambino ir jis šnekėjo telefonu, kas neva patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusiojo jis nemušė, tačiau sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, jog pokalbiai truko tik po keletą sekundžių, todėl ši kaltinamojo nurodyta aplinkybė nelaikytina pakankamu pagrindu teigti, kad jis nukentėjusiojo sužaloti negalėjo. Be to, kaltinime nėra nurodytas tikslus laikas, o įvardinta „apie 20.40 val.“.

Pirmosios instancijos teismas J. M. ir E. B. pripažino kaltu ir dėl viešosios tvarkos pažeidimo (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.). Nors E. B. skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje nėra nurodoma jokių aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad be sunkaus sveikatos sutrikdymo viešoje vietoje būtų buvę atlikti ir kiti veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką, tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju J. M., E. B. ir E. D., būdami apsvaigę nuo alkoholio, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, veikdami bendrininkų grupėje, sumušė D. S., viešoje vietoje, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. viešosios tvarkos pažeidimas buvo susijęs su fizinio smurto naudojimu (pagrindinis objektas – viešoji tvarka, papildomas – žmogaus sveikata), dėl ko pagrįstai nuteistiesiems buvo inkriminuota tiek nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., tiek ir 284 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažįsta, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimų padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko apeliantų lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas nesigilino ar nevertino nuteistųjų parodymų. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Tyrimas atliktas išsamiai ir visapusiškai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Dėl bausmės skyrimo E. B.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. B. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai nurodė bausmės rūšies parinkimo nuteistajam E. B. ir parinktos bausmės dydžio nustatymo motyvus. Teismas, parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas jos trukmę, atsižvelgė į tai, jog nėra jo atsakomybę lengvinančių ir yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, jog jis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos šių nusikalstamų veikų padarymui, nes be deklaratyvaus teiginio, jog jam nustatytas 0,46 promilės neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nėra jokių motyvų, leidžiančių teigti, jog jo neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Kolegija pažymi, jog byloje nustatyta, kad E. B., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio kartu su E. D. ir J. M. viešoje vietoje, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį – tai, jog nukentėjusysis nedavė prisidegti cigaretės, nesilaikydami elementarių moralės bei elgesio normų, savo veiksmais parodydami aiškią nepagarbą visuomenei, sumušė D. S., padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą bei įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taigi, E. B. neteisėti veiksmai, sąlygoti tik dėl to, jog D. S. atsisakė pridegti cigaretę, akivaizdžiai rodo, jog neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Be to, nepagrįstas apelianto skundo argumentas, jog teismo jam paskirtas įpareigojimas „<...> neturėti, nenaudoti, neįsigyti alkoholinių gėrimų“, yra nelogiškas, neracionalus, visiškai netikslingas, neproporcingas, nes jis gyvena su savo tėvais, jų namuose yra baras, kuriame tėvai laiko alkoholinius gėrimus. Pažymėtina, kad kiekviena valstybės taikoma poveikio priemonė sukelia teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Aplinkybė, kad tokios poveikio priemonės E. B. paskyrimas taip pat sukels neigiamas pasekmes ir jo tėvams, su kuriais jis gyvena, neduoda pagrindo jos neskirti.

Dėl nukentėjusiajam D. S. priteistos neturtinės žalos

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiojo D. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas atsižvelgiant į visus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą, mano, kad nukentėjusiajam iš nuteistųjų priteistas neturtinės žalos dydis – 9 000 Lt atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteistas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės materialinės teisės normų. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, neturtinė žala buvo priteista dėl nukentėjusiojo D. S. patirto sužalojimo, dėl iki šiol juntamų tokio sužalojimo reiškinių. Teismo išvados tiek dėl tokios žalos priteisimo pagrindų, tiek dėl jos dydžio atitinka byloje nustatytas aplinkybes. Nustatydamas jos dydį D. S. teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad žala buvo padaryta tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, nesant jokio pagrindo smurtui ir agresijai, jokių provokuojančių nukentėjusiojo veiksmų, kaltinamiesiems trise smūgiuojant nukentėjusiajam rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir jį sužalojant. Nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų gydėsi stacionare, vėliau buvo gydomas ambulatoriškai, patyrė fizinius ir dvasinius išgyvenimus, jo gyvenimo kokybė aiškiai pablogėjo, jis nebesugrįžo į darbą. Taigi, dėl nuteistųjų veiksmų nukentėjusysis patyrė ne tik fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, bet ir iki šiol patiria fizinį bei dvasinį diskomfortą, nepatogumus, jaučia pasekmes. Apylinkės teismas, įvertinęs šias aplinkybes, sutinkamai su Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. numatytais kriterijais, nustatė tinkamą atlygintinos neturtinės žalos dydį, kuris atitinka ir teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose.

Dėl nukentėjusiajam D. S. priteistos turtinės žalos

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis D. S. pateikė civilinį ieškinį dėl 2268,11 Lt turtinės žalos atlyginimo (t. 3, b. l. 62-65). Nukentėjusysis nurodė, jog turtinę žalą sudarė gydymo metu vaistams išleisti 66,41 Lt, 180 Lt už dantų taisymą bei 2021,70 Lt negautų pajamų dėl negauto darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai turėjo kokios nors įtakos jo dantų būklei ir neįrodyta, kad dantų gedimas yra nusikalstamos veikos pasekmė, todėl šioje dalyje ieškinio dėl turtinės žalos netenkintino.

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai priteisė D. S. patirtą turtinę žalą už vaistų pirkimą, ką įrodo prie civilinio ieškinio pridėti medikamentų pirkimo kvitai, tačiau nepagrįstai išsprendė ir priteisė jo negautas pajamas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog D. S. nedirbo, t.y. jam buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai nuo 2012-06-13 iki 2012-06-18, nuo 2012-06-22 iki 2012-06-27, nuo 2012-06-27 iki 2012-07-04, nuo 2012-07-04 iki 2012-07-11, nuo 2012-07-11 iki 2012-07-18. Iš Vilniaus r. Pagirių gimnazijos direktoriaus 2012 m. birželio 7 d. įsakymo Nr. P-183 matyti, jog D. S. skirtas laikinoms sargo pareigoms pavaduoti sargus kasmetinių atostogų metu nuo 2012-06-11 iki 2012-08-12, tačiau nukentėjusysis, pasibaigus nedarbingumo suteikimo laikotarpiui, t.y. 2012-07-18 į darbą nebesugrįžo. Civiliniame ieškinyje D. S. prašė priteisti jo negautas pajamas nuo 2012-06-13 iki 2012-08-18, prideda Pažymą apie darbo užmokestį už 2012 m. birželio mėnesį dirbtas dvi dienas bei, vadovaudamasis ja, pateikia negautų pajamų paskaičiavimą už laikotarpį nuo 2012-06-13 iki 2012-08-18.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Nors civiliniame ieškinyje D. S. teigia, jog nedarbingumo laikotarpiu jam ligos pašalpa iš Sodros nebuvo mokama, nes jis neturėjo 6 mėnesių darbo stažo, tačiau teismui nepateikė šią aplinkybę patvirtinančių faktinių duomenų, todėl D. S. nurodytos negautos pajamos priteistos nepagrįstai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, neišreikalavus papildomų dokumentų, nėra galimybės nustatyti realų ir tikslų padarytos žalos dydį, todėl priteistas turtinės žalos dydis mažintinas, paliekant tik nukentėjusiojo patirtas išlaidas perkant vaistus, t.y. 19,23 Eur (66,41 Lt).

Tačiau nukentėjusysis turi teisę į jam padarytos materialinės žalos (negautų pajamų) atlyginimą. Teismas Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d. pagrindu pripažįsta nukentėjusiojo teisę į jo reikalavimą dėl materialinės žalos atlyginimo patenkinimą ir šio reikalavimo dydžio klausimą perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p., kolegija

nutarė:

nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiajam D. S. solidariai iš E. D., J. M. ir E. B. priteistos turtinės žalos atlyginimo.

Priteistą solidariai iš E. D., J. M. ir Edgaro B. D. S. turtinei žalai atlyginti 2088,11 Lt sumą sumažinti iki 19,23 Eur (66,41 Lt).

Pripažinti D. S. teisę į jo reikalavimo atlyginti padarytą turtinę žalą dėl negautų pajamų patenkinimą, o šio reikalavimo dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.