- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-12-22
- Bylos Nr.
- e2A-2691-880/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14188-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Linas Zinkevičius
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Sostinė“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Sostinė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Sostinė“ dėl turtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Mano būstas Sostinė“ 1 477,69 Eur turtinės žalos atlyginimą, 51,50 Eur kompensacinių palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog 2019 m. lapkričio 16 d. įvykio metu buvo sulietas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Įvykio metu minėtas butas ieškovės buvo apdraustas Būsto draudimu. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju. Apskaičiuojant nuostolį ir mokant draudimo išmoką, ieškovė vadovavosi Būsto draudimo taisyklėmis Nr. 067 (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių 9.2 ir 9.2.1 punktus pastatų sunaikinimo ar sugadinimo atveju draudimo išmoka mokama vadovaujantis draudėjo pateiktais nuostolio dydį ir faktines atstatymo (remonto) išlaidas patvirtinančiais bei su draudiku suderintais dokumentais (projektais, leidimais statybai, atstatymo/remonto sąmatomis, rangos sutartimis, sąskaitomis už darbus, kuriuos būtina atlikti atstatant (atkuriant) sunaikintą ar sugadintą draudiminio įvykio metu turtą, pirktas medžiagas, būtiną įrangą objekto atstatymui iki būklės buvusios iki draudiminio įvykio, darbų priėmimo aktais, pastato pripažinimo tinkamu naudotis aktais ir kt. dokumentais) ir/ar draudiko atliktu vertinimu. Ieškovė pagal lokalinę sąmatą apskaičiavo jos apdrausto buto remonto kainą ir išmokėjo draudėjai 1477,6 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovės apdraustas turtas buvo sulietas dėl trūkusio bendro naudojimo stovo. Pastato, esančio (duomenys neskelbtini), administratoriumi buvo atsakovė. Namo administratorius privalėjo prižiūrėti jo administruojamo pastato bendro naudojimo objektus, organizuoti jų remontą. Taigi, ieškovė, įgyvendindama regreso teisę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnį), įgijo teisę reikalauti 1 477,69 Eur iš atsakovės. Ieškovė siuntė pretenziją atsakovei, ragindama atlyginti žalą, tačiau turtinė žala iki šiol nėra atlyginta.
2. Atsakovė UAB „Mano Būstas Sostinė“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė neatsižvelgė į visas žalos atsiradimui reikšmingas aplinkybes, nenustatinėjo ir neįrodinėjo būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų atsakovės veiksmuose. Ieškovė neatliko išsamaus draudiminio įvykio aplinkybių tyrimo ir nenustatė įvykio kaltininko. Be to, ieškovė nepateikė visų žalos (draudimo išmokos) dydį pagrindžiančių dokumentų. Taigi, ieškovė neatliko išsamaus draudiminio įvykio aplinkybių tyrimo ir nenustatė įvykio kaltininko. Draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, padariniams ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, o pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti. Ieškovė išvadas apie įvykio priežastis padarė remdamasis išimtinai savo darbuotojų paaiškinimais, tačiau jie nelaikytini specialistais/ekspertais, turinčiais atitinkamą inžinerinį išsilavinimą ir/ar turinčių kitų specifinių žinių, įgalinančių daryti atitinkamas išvadas. Iš bylos medžiagos nėra žinoma, kad draudikui atliekant draudiminio įvykio aplinkybių tyrimą, ar nustatant žalos dydį, būtų dalyvavę atsakovės specialistai. Įvertinus ieškovės pateiktus įrodymus matyti, kad ieškovė tinkamai neatliko draudiminio įvykio aplinkybių tyrimo, nenustatė tikrosios įvykio priežasties, padarinių ir tinkamai nenustatinėjo žalos dydžio; neįrodinėja būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų atsakovės veiksmuose. Pabrėžė, kad ieškovės reikalaujama suma nėra aiškiai detalizuota, juolab, kad ieškovė, reikalaudama žalos atlyginimo, absoliučiai neatsižvelgia į buto būklę, neatsižvelgė į buto nusidėvėjimą. Pažymėjo, kad byloje esanti medžiaga nepagrindžia aplietam butui padarytos žalos dydžio. Ieškovė privalo pašalinti abejones dėl žalos dydžio ir pateikti objektyvią informaciją apie patalpos ir joje buvusių objektų būklę prieš ir po apliejimo. Priešingu atveju, būtų pažeistas kompensacinis žalos atlyginimo principas ir sudarytos sąlygos ieškovei nepagrįstai praturtėti. Atsakovės manymu, žalos atlyginimo dydis yra nepagrįstas, kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Taip pat neįmanoma įsitikinti, jog ieškovės užsakymu, kaip suinteresuoto asmens, vienašališkai, net nedalyvaujant byloje dalyvaujantiems asmenims, surašytas Aktas yra tinkamas rašytinis įrodymas realiai patirtai žalai nustatyti, - negali būti laikomas neginčijamai patvirtinančiu žalos dydį. Atsakovei taip pat kilo abejonių, ar turtui apskritai galėjo būti sukelta tokio masto žala, juolab, namo statyba yra 1983 m. Polise nėra nurodoma, kada namas buvo rekonstruotas, todėl pareziumuotina, jog šiuo atveju nusidėvėjimas turėtų būti skaičiuojamas pagal šią statybos datą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovės 1 477,69 Eur turtinės žalos atlyginimo, 51,50 Eur kompensacinių palūkanų, 6 (šešių) procentų metinių palūkanų už priteistą sumą (1 529,19 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. birželio 30 d.) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 105,08 Eur (vienas šimtas penki eurai ir 08 ct) bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad:
3.1. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso draudėjai V. V.. 2019 m. lapkričio 16 d. įvykio metu buvo sulietas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Įvykio metu minėtas butas ieškovės buvo apdraustas Būsto draudimu. Namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorė yra atsakovė UAB „Mano Būstas Sostinė“. Byloje konstatuota, kad įvykis buvo pripažintas draudiminiu, todėl ieškovė draudimo sutarties pagrindu, 2019 m. gruodžio 12 d išmokėjo draudėjui 1 477,69 Eur draudimo išmoką. Taigi ieškovė įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Nagrinėjamojoje byloje atsakovė atsikirtimus į ieškinį grindė aplinkybėmis, jog nėra duomenų, kad ieškovė nustatė įvykio priežastį, kurioje konkrečioje vietoje buvo apliejimo židinys, ar jis buvo nepasiekiamoje, sunkiai prieinamoje, nematomoje vietoje, ar akivaizdžiai galėjo būti pastebėtas, ar atsakovė turėjo galimybę realiai jį patikrinti atliekamos techninės priežiūros metu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog dėl drėgmės/vandens prasiskverbimo per daugiabučio gyvenamojo namo, esantį (duomenys neskelbtini), lubas buvo padaryta žala draudėjos butui. Tuo tarpu atsakovė deklaratyviais teiginiais atsiliepime į ieškinį ginčija bylos aplinkybes, tačiau konkrečių įrodymų nepateikė.
3.2. Atsakovė yra daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), administratorė CK 4.84 straipsnio prasme, kuri vykdo bendro naudojimo objektų priežiūrą. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai yra pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pagal Vyriausybės nutarimo „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 4 p., pagrindinis administratoriaus uždavinys – įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra. Nutarimo 5.3. p. nurodyta, kad administratorius organizuoja namo techninę priežiūrą. Taigi iš šių nuostatų seka, jog atsakovė privalo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų nuolatinę priežiūrą (eksploatavimą). Tuo tarpu byloje duomenų, jog atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi namo priežiūrą, nėra. Atsižvelgiant į tai, kad daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės administratorės funkcijas draudiminio įvykio atsitikimo dieną vykdė UAB „Mano Būstas Sostinė“, vadinasi atsakovė buvo atsakinga už ginčo daugiabučio namo bendrosios dalinės nuosavybės objektų priežiūrą ir tinkamos jų būklės užtikrinimą.
3.3. Atsakovė, kaip pastato valdytoja turėjo pareigą rūpintis tinkama jo priežiūra, užtikrinti turto saugumą jo prižiūrimame daugiabutyje. Taigi, atsakovės neteisėtas neveikimas pasireiškė nurodytos pareigos nevykdymu ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimu. Būtent dėl atsakovės nepakankamo veikimo fakto – nepakankamos pastato priežiūros draudėjo turtui buvo padaryta žala. Kadangi atsakovė neužtikrino tinkamos pastato priežiūros, buvo sugadintas draudėjo turtas. Žalos padarymo faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Taigi yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Tuo tarpu atsakovės atsakomybę šalinančių aplinkybių teismas nenustatė.
3.4. Nors atsakovė papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ieškovė pateikė tariamai aplieto buto nuotraukas, iš kurių nėra aišku, kas ir kada jas užfiksavo, - teismas pažymi, jog tokio pobūdžio atsakovės samprotavimai savaime nepaneigia žalos padarymo fakto; juolab, kad ir atsakovės abejonės apie tai, ar turtui apskritai galėjo būti padaryta žala tokio dydžio, - vertintinos kaip jos subjektyvi nuomonė, kuri CPK 177 str. prasme nėra įrodymai.
3.5. Ieškovė, išmokėjusi pagal turto draudimo sutartį draudimo išmoką dėl turto sugadinimo, perėmė teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už žalą asmens. Atsakingu už žalą asmeniu yra atsakovė, kuri yra teisėta pastato (duomenys neskelbtini), valdytoja ir tinkamas atsakomybės subjektas pagal CK 6.266 straipsnį. Esant nurodytoms aplinkybėms, CK 6.1015 straipsnio pagrindu, įvertinus byloje esančius įrodymus, ieškovės reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo laikytinas pagrįstas, todėl tenkintinas, iš atsakovės priteistina 1 477,69 Eur turtinės žalos atlyginimo.
3.6. Pagal bendrąją taisyklę, kompensuojamosios palūkanos pradedamos skaičiuoti, kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.261 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko prievolė mokėti kreditoriui kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas tampa vykdytina po pareikalavimo ją vykdyti. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 51,50 Eur kompensacinių palūkanų, skaičiuodama jas nuo pareikalavimo įvykdyti prievolę (2021 m. rugsėjo 1 d.) iki ieškinio pareiškimo teismui dienos. Atsižvelgiant į nurodytas kompensuojamųjų palūkanų skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės šias kompensuojamąsias palūkanas pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas.
3.7. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovės priteistinos 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą (1 529,19 Eur) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. birželio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
4. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
4.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti žodinį teismo posėdį pagal net tris atsakovės prašymus, klaidingai taikydamas CPK 441 straipsnio 2 dalies nuostatas ir dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą, o priimtas sprendimas yra naikintinas CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu. CPK 441 straipsnio 2 dalies norma yra imperatyvi nuostata, todėl esant atsakovės prašymui bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, byla turėjo būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.
4.2. Neskyręs žodinio teismo posėdžio pirmosios instancijos teismas užkirto kelią atsakovei užduoti klausimus, susijusius su į bylą pateiktais įrodymais, o būtent: a) ar dėl ginčo įvykio buvo užvesta žalos byla?; b) ar ieškovė pati buvo nuvykusi į įvykio vietą; c) ar ieškovė arba jos atstovai iš esmės tik pasitikėjo iš draudėjo gauta informacija ar atliko savarankišką draudiminio įvykio tyrimą Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 str. pagrindu; c) ar dėl įvykio buvo apklausti viršutinių (kaimyninių) butų gyventojai; d) kokiais įkainiais remdamasi ieškovė sudarė remonto darbų sąmatą; e) kiti klausimai, susiję su ginčo dalyku. Neuždavus šių klausimų bei neišsiaiškinus ieškovės pozicijos, nėra įmanoma objektyviai ištirti ir įvertinti, ar ieškovė tinkamai atliko draudiminio įvykio tyrimą bei ar pagrįstai reikalauja žalos iš atsakovės, t. y. nėra įmanoma nustatyti, ar ieškovė aiškiai bei nedviprasmiškai konstatavo neteisėtus atsakovės veiksmus. Tik ištyrus šias aplinkybes, kurias galima išsamiai bei betarpiškai galima išnagrinėti tik žodinio posėdžio metu, teismas būtų galėjęs objektyviai įvertinti ieškovės nurodytų aplinkybių pagrįstumą bei jos teiktų įrodymų sąsajumą su nurodytomis aplinkybėmis bei šių įrodymų pagrindu konstatavęs išvadą dėl ieškinio (ne)tenkinimo.
4.3. Teismas nepagrįstai konstatavo atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas. Vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Turi būti nustatyta, kad įvyko draudžiamasis įvykis, kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius bei yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Ieškovė kartu su ieškiniu nepateikė jokių įrodymų, kurie aiškiai bei nedviprasmiškai patvirtintų: a) ieškovės nurodomą vandens prasiskverbimą per namo bendro naudojimo šalto vandens stovą; b) jog ieškovės nurodomos pasekmės atsirado būtent dėl atsakovės kaltės; c) draudėjui padarytą žalą. Dėl to pirmosios instancijos teismas sprendime negalėjo pagrįstai konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų, o vien tai, jog tai visgi buvo padaryta, tik pagrindžia, jog teismas neišsamiai ištyrė ieškovės pateiktus įrodymus, neįvertino jų turinio, nepagrįstai konstatavo atsakovės neteisėtus veiksmus ir priėmė nepagrįstą sprendimą tenkinti ieškinį.
4.4. Iš byloje pateiktų duomenų galima spręsti, jog ieškovė iš esmės tik vienašališkai pasitikėjo iš draudėjo gauta informacija, jos pagrįstumo nepatikrino ir taip nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, numatančią pareigą ieškovei, kaip profesionaliam draudikui, atlikti išsamų įvykio tyrimą ir vienašališkai nepasitikėti vien tik iš draudėjo gauta informacija. Todėl ieškovė pažeidė Draudimo įstatymo 98 str. numatytą pareigą, išsamiai nenustatė visų įvykio aplinkybių, neišsiaiškino įvykio kilimo priežasties bei taip nepagrįstai konstatavo už įvykį esant atsakingą būtent atsakovę. Visgi, sprendime tai nėra įvertinama ir teismas dėl šių argumentų visiškai nepasisakė bei tuo pagrindu konstatavo nepagrįstą išvadą, jog ieškinys yra tenkintinas pilnai.
4.5. Teismas šiuo atveju neįvertino, ar ieškovės nurodytas žalos dydis yra pagrįstas, nenustatė, ar žalos dydis galėjo būti mažesnis arba iš vis nepriteistinas ir tik deklaratyviai atkartodamas ieškovės argumentus bei savarankiškai netirdamas ieškovės argumentų bei į bylą pateiktų įrodymų, konstatavo nepagrįstą žalos dydį. Iš byloje esančių nuotraukų net neaišku kur jos darytos.
4.6. Ieškovė net neįrodinėjo priežastinio ryšio tarp jos nurodytų pasekmių – t. y. trūkusio bendro stovo ir kilusios žalos, kurios ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl šios civilinės atsakomybės sąlygos (ne)vertinimo taip pat visiškai nepasisako. Ieškinyje net nėra konkrečiai nurodoma, koks būtent bendras vandens stovas galėjo trūkti ginčo name, kurioje jis vietoje buvo sumontuotas, ar trūkęs stovas buvo bendrosios dalinės namo bendraturčių nuosavybės objektas ar asmeninės kurio nors konkretaus buto savininko nuosavybės objektas. Teismas sprendime dėl šių aplinkybių taip pat nepasisakė ir priežastinio ryšio, kuris yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, visiškai neanalizavo.
5. Ieškovė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
7. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
8. Bylos duomenimis nustatyta, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausantis V. V., kuris buvo apdraustas Būsto draudimu, 2019 m. lapkričio 16 d. buvo sulietas, o įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju. Turto sunaikinimo, sugadinimo akte nurodyta, kad užpylimas įvyko dėl trūkusio bendro naudojimo stovo. Kadangi draudėjai priklausantis butas buvo apdraustas ir ieškovė įvykį pripažino draudiminiu, pastaroji draudėjai išmokėjo 1 477,69 Eur draudimo išmoką, kurią prašė priteisti iš atsakovės, kuri yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorė.
9. Atsakovė su ieškiniu nesutinko, prašė jį atmesti kaip neįrodytą, kadangi nėra jokių įrodymų ar tikrai buvo aplietas butas, esantis (duomenys neskelbtini) ir jeigu aplietas – iš kur (bendro naudojimo patalpų ir konstrukcijų ar ne).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
10. Apeliantės skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka, nors atsakovė buvo pateikusi tris prašymus bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
11. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 441 straipsnio nuostatomis nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Netenkindamas atsakovės trijų prašymų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismas nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo nuoseklioje praktikoje, aiškindamas asmens teisės į teisingą teismą principo įgyvendinimą, pažymėjo, jog pareiga nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra absoliuti; galimas teisminis nagrinėjimas, kuris nereikalauja žodinio bylos nagrinėjimo: pavyzdžiui tuomet, kai nekyla klausimų dėl patikimumo ar ginčijamų faktų, dėl kurių būtina būti išklausytam, taip pat kai teismas gali teisingai ir pagrįstai išspręsti bylą šalių pateiktų įrodymų ir paaiškinimų pagrindu (Jussila v. Finland, no. 73053/01, 23 November 2006, § 41). Taip pat EŽTT pabrėžė, jog kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar aplinkybės buvo tokio pobūdžio, kurios galėjo atleisti teismą nuo žodinio teismo posėdžio; tai galėtų būti situacijos, kai keliami teisiniai klausimai nėra ypatingai sudėtingi (Saccoccia v. Austria, no. 69917/01, 4 May 2009, § 73, § 75-76). Atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos pobūdį, ieškinio sumą ir EŽTT praktiką, teismas sprendė, jog protinga, efektyvu ir ekonomiška bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
12. CPK 441 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos dėl pinigų sumų, neviršijančių dviejų tūkstančių eurų, priteisimo nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinio suma neviršija šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pats nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą. Byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas.
13. Šios normos analizė leidžia daryti išvadą, kad esant šalies prašymui, teismas praranda diskreciją pasirinkti bylos nagrinėjimo formą, ir turi bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, suteikdamas galimybę įgyvendinti CPK 42 straipsnyje numatytas šalies teises, įskaitant teisę užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims, teikti įrodymus, duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais ir kt. Esant nurodytoms aplinkybėmis, atsakovei išreiškus pageidavimą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismas, nepagrįstai konstatavo, jog bylą galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes taip yra ekonomiškiau, efektyviau ir protingiau.
14. Nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, teismas neatsižvelgė į atsakovės procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į ieškinį, prašymuose skirti bylos negrinėjimą žodinio proceso tvarka) išsakytą siekį bylos nagrinėjimo metu užduoti klausimus ieškovei, ištirti byloje pateiktus įrodymus. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo tinkamai užtikrintos atsakovės procesinės teisės.
15. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad (tai nurodyta ir atsiliepime į ieškinį), kad ieškinys nėra įrodytas, neaišku ar dėl įvykio buvo apklausti viršutinių (kaimyninių) butų gyventojai; kokiais įkainiais remdamasi ieškovė sudarė remonto darbų sąmatą, iš bylos medžiagos neaišku koks būtent bendras vandens stovas galėjo trūkti ginčo name, kurioje jis vietoje buvo sumontuotas, ar trūkęs stovas buvo bendrosios dalinės namo bendraturčių nuosavybės objektas ar asmeninės kurio nors konkretaus buto savininko nuosavybės objektas.
16. Apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės argumentams, jog iš byloje pateiktų įrodymų nėra aišku kas sąlygojo buto užliejimą, t. y. ar butą užliejo kaimynai ar jis buvo užlietas trūkus vandens stovui, jeigu taip tai koks vandens stovas trūko ir kur jis yra bei kam priklauso (namo bendraturčiams ar kažkuriam kaimynui asmeninės nuosavybės teise). Nenustačius šių aplinkybių negalima spręsti ar yra priežastinis ryšys tarp kilusios žalos ir atsakovės veiksmų. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino byloje pateiktus įrodymus, konstatuodamas, kad butas buvo aplietas trūkus bendro naudojimo stovui bei, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi namo priežiūrą. Visgi, byloje buvo pateikti įrodymai apie atsakovės vykdytą namo priežiūrą, tačiau teismas jų nevertino. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, visas šias aplinkybes buvo galima išsiaiškinti teismo žodinio posėdžio metu.
17. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra toks proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Neteisingas bylos išsprendimas gali apimti tiek materialiai neteisingą bylos rezultatą, tiek esminį byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių suvaržymą, dėl kurio lieka neatskleista bylos esmė, jei toks pažeidimas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
18. Kadangi, siekiant užtikrinti atsakovei galimybę tinkamai pasinaudoti šalies procesinėmis teisėmis, konstatuotas proceso teisės normų pažeidimas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, yra pagrindas tenkinti atsakovės apeliacinį skundą iš dalies; skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinant ir bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
19. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisminės gynybos prieinamumo principas reiškia ne tik teisę kreiptis į teismą, bet ir kitus aspektus: teisę į sąžiningą teismą, operatyvų procesą, teisę būti išklausytam ir pan. Šalių lygiateisiškumo principas lemia, kad tiek besikreipianti į teismą šalis, tiek ir nuo tokio kreipimosi besiginanti šalis turi vienodas procesines teises (CPK 17 straipsnis). Taigi, visos šalys privalo turėti galimybę išsakyti savo poziciją ir argumentus, teismas privalo išklausyti kiekvieną šalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-248/2018, 39 punktas).
20. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė būti išklausytam garantuojama įstatymais, suteikiant šalims teisę žodžiu išdėstyti savo poziciją teismo posėdyje (CPK 15, 153, 186, 235, 249, 253–254 straipsniai), draudžiant riboti kalbų turinį, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CPK 255 straipsnis), suteikiant teisę teikti procesinius dokumentus ir procesines galimybes reaguoti į kitos šalies procesinius dokumentus (CPK 142, 318, 351 straipsniai), išsiaiškinti kitos šalies poziciją ir pateikti atsikirtimus į ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135-248/2018, 40 punktas).
21. EŽTT praktikoje pažymima, kad šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 32).
22. Nors pirmosios instancijos teismas netenkindamas atsakovės prašymų skirti žodinį teimo posėdį rėmėsi EŽTT praktika byloje Koni v. Cyprus, no. 66048/09, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šia byla remtis nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Pažymėtina, kad net ir šioje byloje EŽTT nurodė, kad teismas privalo patikrinti ar proceso šaliai buvo suteikta tinkama galimybė susipažinti ir pateikti nuomonę dėl pareiškimų bei įrodymų, pateiktų kitos šalies ir pristatyti savo bylą tokiomis sąlygomis, kurios nesukeltų esminių nepatogumų šaliai prieš oponentą. Šiuo atveju atsakovė, įrodinėdama ieškinio nepagrįstumą, ieškovės atstovui norėjo užduoti klausimus: ar dėl ginčo įvykio buvo užvesta žalos byla?; ar ieškovė buvo nuvykusi į įvykio vietą?; ar iš esmės tik pasitikėjo iš draudėjos gauta informacija ar atliko savarankišką draudiminio įvykio tyrimą Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 str. pagrindu?; ar dėl įvykio buvo apklausti viršutinių (kaimyninių) butų gyventojai?; kokiais įkainiais remdamasis ieškovė sudarė remonto darbų sąmatą?; koks vandens stovas strūko ir kur jis yra? Nesudarius galimybės atsakovei užduoti šiuos klausimus bei pateikti atsakymų į juos vertinimą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovei buvo užkirstas kelias įrodinėti atsiliepime nurodytas aplinkybes, o ieškovė šiuo atveju atsidūrė palankesnėje padėtyje (buvo pažeistas lygiateisiškumo principas).
23. Tuo pačiu paminėtina, kad EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą apima teisę į žodinį bylos nagrinėjimą (1994 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Fredin prieš Švediją (peticijos Nr. 18928/91), 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 11826/85).
24. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad posėdžiai, kurie vyksta tik pirmojoje ir vienintelėje instancijoje, turi vykti žodinio nagrinėjimo forma (1990 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85) ir kt.). Kita vertus, EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jei bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jei byloje nėra viešojo intereso (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją (peticijos Nr. 28394/95) ir kt.). Minėtos teisės atsisakymas gali būti aiškiai išreikštas (eksplicitinis) ir numanomas, kai nepateikiama prašymo bylą nagrinėti viešai arba jis nepalaikomas (1990 m. vasario 21 d. sprendimas Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85), 1993 m. birželio 24 d. sprendimas Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją (peticijos Nr. 14518/89) ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju priešingai, atsakovė aiškiai išreiškė norą ir net tris kartus prašė teismo skirti žodinį posėdį, tačiau prašymai nebuvo patenkinti ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
25. Bylą grąžinus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisako, nes jie šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tolimesnei bylos baigčiai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. Apeliacinės instancijos teismui bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinėje instancijoje nesprendžiamas. Šių klausimų išsprendimas tenka bylos dalį iš naujo nagrinėsiančio pirmosios instancijos teismo kompetencijai, atsižvelgus į visos bylos procesinę baigtį (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.