Kauno apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Jolitos Cirulienės (kolegijos pirmininkės), Izoldos Nėnienės (pranešėjos), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovių N. R. ir A. R. atstovės advokatės Jūratės Šlitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovėms N. R., A. R., tretiesiems asmenims R. P., D. N., dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine ir pirkėjo teisių pagal šią sutartį perkėlimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė teismui pateikė ieškinį, prašydama pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2009-06-26 pirkimo pardavimo sutartį Nr. 1855 apsimestine nuo jos sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkelti R. J. P., mirusiam (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos sutuoktinis R. J. P., kuriam kartu su sutuoktine ieškove L. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė nemaža suma santuokoje įgytų lėšų. Tačiau velionis R. J. P. nuo sutuoktinės L. P. slėpė šias santuokines lėšas ir vienintelis turėjo galimybę jomis disponuoti. Po palikėjo mirties ieškovė sužinojo, kad velionis R. J. P., prisidengdamas kito asmens vardu, t.y. savo motinos A. P. vardu 2009-06-26 sudarė pirkimo - pardavimo sandorį, kurio pagrindu įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šį butą R. J. P. nusipirko iš jiems su sutuoktine, ieškove L. P., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių santuokinių lėšų. 2012-05-19 mirė tariama buto pirkėja, R. J. P. motina A. P.. Po jos mirties paveldimo turto, tame tarpe ir buto, esančio (duomenys neskelbtini), įpėdinės yra A. P. dukros N. R. ir A. R. bei A. P. vaikaitė R. P.. Pagal ginčijamą buto pirkimo-pardavimo sandorį butą faktiškai įsigijo ne palikėjo motina A. P., bet pats palikėjas R. J. P., kadangi už butą sumokėjo jis iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančių lėšų, o ne tariama pirkėja A. P., ką patvirtina pridedamos 2009-06-26 ir 2009-06-30 mokėjimo kvitų kopijos, iš kurių matyti, jog velionis R. J. P. pardavėjai D. N. už perkamą butą pervedė iš viso 81 00 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad būtent R. J. P. sumokėjo už butą, tikėtina, jog jis pats ir derėjosi dėl buto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo ir jo sąlygų su pardavėja D. N., o ne tariama pirkėja A. P.. Tai, kad tikrasis buto pirkėjas buvo R. J. P., o ne A. P., patvirtina ir tos aplinkybės, jog A. P. tame bute niekada negyveno, remiantis Gyventojų registro tarnybos duomenis, jos gyvenamoji vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo sandoriu įsigytame bute iš tiesų gyveno palikėjas Rr. J. P., kuris ir buvo tikrasis minėto buto pirkėjas ir savininkas, jis minėtu buto rūpinosi, jį prižiūrėjo, mokėjo mokesčius. Iki 2011 m. rugsėjo mėnesio apie buto pirkimą jai nebuvo žinoma. Kad jos sutuoktinis turi butą ir kad jis nupirktas jo motinos A. P. vardu, ji sužinojo tik tuomet, kai vyrą paguldė į ligoninę. Ligoninėje paklausė, iš kurio buto jis buvo atvežtas. Pasakė, kad iš (duomenys neskelbtini). Internete pasižiūrėjo, kad butas įregistruotas A. P. vardu. Tuomet apie tai telefonu kalbėjosi su A. R., kuri patvirtino, kad A. P. vardu yra nupirktas butas ir, kad jos sutuoktinis R. J. P. užgrobė tą butą. Taip ir sužinojo apie tą butą. Su savo sutuoktiniu apie tai nekalbėjo, jokių pretenzijų jam nereiškė, nes jisai sirgo, o vėliau mirė. Iki tol apie buto pirkimą jai nebuvo žinoma, nes santykiai su sutuoktiniu nebuvo geri. Jis girtavo, jie konfliktuodavo, nuo 2007 m. R.J. P. turėjo meilužę. Tačiau ieškovės vertinimu, tai nereiškia, kad jie nevedė bendro ūkio. Jų santuoka nebuvo nutraukta, turtas nepadalintas. R. J. P. iki pat mirties turėjo raktus ir kada norėdavo ateidavo, kada norėdavo išeidavo. Ji žinojo, kad jis turi sugyventinę. Tačiau nebuvo taip, kad jis visiškai būtų palikęs namus. Jis mėnesį nebūdavo namuose, o po to vėl grįždavo, būdavo namuose mėnesį ar du. Daugiau kaip pusę laiko leisdavo namuose. Namuose buvo jo daiktai, drabužiai. Rečiau pradėjo lankytis kai nusipirko butą. Ateidavo rečiau ir dėl to, kad atėjimas jam buvo problematiškas, jis sirgo raumenų atrofija, sunkiai vaikščiojo. Tik kai dukra parvažiuodavo pareidavo namo. Taip truko iki 2011 m. liepos mėnesio, kol dar galėjo vaikščioti. Nuo 2009 metų iki 2011 m. liepos vyras gaudavo invalidumą, vėliau invalidumas pasibaigė ir jis buvo socialiai nedraustas. Gyveno iš bendrų santaupų, t.y. imdavo pinigus iš banko sąskaitos. Sąskaitos vyro vardu buvo keliose bankuose, litais ir doleriais, juose buvo laikomos jų sutaupytos lėšos, nes jie gyveno iš jos atlyginimo, o sutuoktinio taupė. Taip pat 2005 metais buvo gauti pinigai – apie 134000 dolerių už parduotas akcijas. Šie pinigai buvo laikomi užsienio banko sąskaitoje, tačiau esant reikalui sutuoktinis persivesdavo pinigines lėšas į Lietuvos banko sąskaitą. Taip pat jai yra žinoma, kad iš savo mamos A. P. sutuoktinis buvo gavęs dovanų – 100 000 litų. Po vyro mirties rado pinigų persiuntimo kvitus, taip pat kitų dokumentų, nes sutuoktinis viską laikė garaže, kurio raktai buvo pas jį. Ji nesigilino kiek vyro sąskaitose buvo pinigų iki A. P. pervedant pinigus. Tačiau mano, kad ir be A. P. dovanotų pinigų turėjo užtekti buto pirkimui, nes iš to, ką ji su dukra R. P. paveldėjo, R. P. laisvai galėjo butą nupirkti. Kadangi sutuoktinis turėjo finansinę galimybę, mano, kad jis butą pirko sau, tačiau norėdamas nuo jos nuslėpti ir santuokos nutraukimo atveju išvengti dalybų, pirkimą įformino savo motinos A. P. vardu. Be to, po vyro mirties jo mama prisipažino, kad apie butą jai nesakė dėl to, kad prašė sūnus. A. P. jai paskambino ir pasakė, kad tai yra R. J. P. butas, o kadangi jo nebėra, tai butas priklauso R. Ji pasakė močiutei, kad kai R. parvažiuos kovo pabaigoje, tada ir susitars. R. nuvažiavo pas močiutę. Močiutė jai sakė, kad kai sušils orai, perrašys jai tą butą. Bet nesuspėjo. Dukra mokosi Škotijoje ir turėjo birželio mėnesį parvažiuoti, tačiau iki jos grįžimo A. P. mirė. Su A. P. ji bendraudavo, kaip anyta ji buvo gera. Ji visą gyvenimą pragyveno kaime ir niekada negalvojo gyventi mieste, ten gyventi nesiruošė. A. P. nebuvo nei vienos dienos apsigyvenusi tame bute. Ji niekada negyveno tame bute. Jame gyveno jos vyras su meiluže. Ieškovė taip pat nurodė, kad ji su dukra yra priėmusios palikimą po vyro mirties, taip pat, kad ji yra išsiėmusi pergyvenusio sutuoktinio teisės liudijimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino 2009-06-26 notariškai patvirtintą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį, registro Nr. 1855, sudarytą tarp D. N. ir A. P. (mirusios 2012-05-19), dalyje, kurioje butą įgijo pirkėja A. P., apsimestine nuo jos sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šią sutartį perkėlė R. J. P., mirusiam (duomenys neskelbtini). Priteisė iš atsakovių N. R. ir A. R., ieškovei L. P., 2430 Lt žyminio mokesčio ir 6000 Lt advokato pagalbos išlaidų, iš viso 8430 Lt , t.y. po 4215 Lt iš kiekvienos atsakovės, 47,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, t.y. po 23,86 Lt iš kiekvienos atsakovės.

Teismas nustatė, kad 2009-06-26 tarp trečiojo asmens D. N. ir A. P. (mirusios (duomenys neskelbtini)) buvo sudaryta ir notariškai patvirtinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis (t.1, b.l. 51-54), pagal kurią D. N. minėtą butą su rūsiu pardavė ir perdavė pirkėjos A. P. nuosavybėn teise, o A. P. priėmė savo nuosavybėn ir įsipareigojo iki 2009-07-02 pervesti į pardavėjos sąskaitą sutartą pinigų sumą - 81 000 Lt. Teismas nurodė, kad ieškovė ieškinį grindė CK 1.87 str. ir prašė pirkimo - pardavimo sandorį pripažinti apsimestiniu, motyvuodama, kad tikruoju buto pirkėju buvo jos sutuoktinis R. J. P., miręs (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 11), kuris derėjosi dėl buto pirkimo su pardavėja D. N., sumokėjo jai iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių lėšų, gyveno įsigytame bute, juo rūpinosi ir prižiūrėjo. Ieškovė teigė, kad sutuoktinio mama A. P. buvo tik statytinė, padėjusi sūnui, o ne tikroji buto pirkėja. Ji bute niekuomet negyveno ir juo nesinaudojo. Ieškovei nebuvo žinoma apie šio sandorio sudarymą, nes sutuoktinis tai nuslėpė nuo ieškovės. Jos santykiai su sutuoktiniu buvo pašliję, jie jau kuris laikas gyveno atskirai, sutuoktinis turėjo sugyventinę ir skyrybų atveju siekė išvengti buto dalybų. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nekyla ginčo dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, o tik dėl sandorio šalies – pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyto asmens - pirkėjos A. P. buvimo tikruoju šio teisinio santykio subjektu. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų teismas nustatė, kad jau iki buto pirkimo Rymantas J. P. gyveno atskirai nuo šeimos, nuomojosi butą. L. R. U. paaiškinimu, buto senamiestyje nuoma turėjo baigtis ir jie turėjo išsikraustyti 2009 m. rugsėjo mėnesį. R. J. P. buvo aktualus gyvenamosios vietos ir nuosavo būsto klausimas. Teismas nurodė, kad tikėtina ir įrodyta, jog turėdamas jam asmeniškai dovanotų lėšų, Rymantas J. P. pirko butą sau. L. R. U. paaiškino, kad R. J. P. jame apsigyveno pasibaigus nuomos sutarčiai, nuo 2009 m. rugsėjo, tame bute gyveno iki mirties. Kadangi su ieškove santuoka nebuvo nutraukta ir turtas nebuvo padalintas, o gyveno jis su kita moterimi šių santykių neįteisinęs, teismo nuomone, esant neapibrėžtai šeiminei situacijai R. J. P., nusprendęs įsigyti butą, sudaromą buto pirkimo sandorį nutarė pridengti – t.y. sudaryti jį statytinės - A. P. vardu. Tuo tikslu susitarė su mama dėl buto pirkimo jos vardu. Teismas pripažino įrodytomis ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, kad sudarant buto pirkimo – pardavimo sutartį, A. P. atliko tik tarpininko vaidmenį. Teismas nurodė, kad nors ji dalyvavo tvirtinant sandorį pas notarę ir jį pasirašė, tačiau pinigų nemokėjo, bute neapsigyveno ir net nebandė priprasti gyventi jame. Todėl teismas padarė išvadą, kad tarp D. N. ir A. P. sudaryta buto pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinė. Ji buvo vykdoma kaip tarp buto pardavėjos D. N. ir buto pirkėjo R. J. P. sudaryta sutartis, t.y. šalių valia buvo nukreipta sudaryti sutartį būtent tarp šių asmenų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovių N. R. ir A. R. atstovė advokatė Jūratė Šlitė prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teismas sprendime visiškai neatsižvelgė į buto pirkimo- pardavimo, kaip sandorio esmę ir teisinę galią, jo pagrindu įgyjamas teises, todėl nepagrįstai ir netinkamai remiantis vienu iš bendrųjų sandorių negaliojimo pagrindų, buto pirkimo-pardavimo sutartį pripažino apsimestiniu sandoriu, sudarytu su netikrąją šalimi, t.y. netikruoju pirkėju, taip nepagrįstai perkeliant pirkėjo teises neva tikrajam pirkėjui R. J. P., kuris, kaip ir A. P. jau bylos nagrinėjimo metu abu buvo mirę. Apeliantės mano, jog teismas nepaisė esminių sandorių, kaip civilines teises ir pareigas sukuriančių veiksmų sampratos, kas sąlygojo ir kitų materialinių ir procesinių normų netinkamą taikymą ir aiškinimą. Teismas ginčijamu sprendimu visiškai neatsižvelgiant į esmines civiliniuose teisiniuose santykiuose egzistuojančias nuostatas, nepagrįstai apsimestiniu pripažino 2009 m. birželio 26 d. notariškai patvirtintą buto pirkimo-pardavimo sandorį, kuris buvo sudarytas tarp A. P. (pirkėjos) ir D. N. (pardavėjos), nepaisant to, jog sandoris buvo sudarytas laikantis esminių įstatymo nuostatų, t.y. sudarytas notarine tvarka ir A. P. vardu įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tinkamai, laiku ir sąžiningai abi sandorio šalys įgyvendino savo priešpriešines teises ir pareigas, kylančias iš minėto sandorio, t.y. buto pirkėjai laiku ir tinkamai buvo sumokėta sutartyje nustatyta pinigų sumą, o pardavėja laiku ir tinkamai perdavė daiktines teises (valdymo, naudojimo, disponavimo) į butą. Aplinkybės, jog A. P. leido R. J. P. gyventi bute, t.y. jį valdyti ir juo naudotis ir pati jame ištisai (nepertraukiamai) negyveno, bei nepersikėlė į butą, net ir po R. J. P. mirties nesudaro jokio teisėto ir pagristo pagrindo paminant konstitucinį nuosavybės neliečiamumo principą, pripažinti buto pirkimo-pardavimo sutartį apsimestine, kaip ir A. P. nuosavybės teisei į šį nekilnojamojo turto objektą pasibaigti. Teismas nepagrįstai ignoravo prievoliniuose teisiniuose santykiuose egzistuojančią neginčijamą taisyklę - prievolės įvykdymo priėmimas (laikymas tinkamu) išimtinai priklauso nuo kreditoriaus valios, t.y. šiuo atveju ar iš buto pirkimo-pardavimo sutarties kylanti prievolė sumokėti D. N. sutartyje nustatytą kaina įvykdyta tinkamai sprendžia ji, kaip buto pardavėja. Nepagrįstas teismo minėtos taisyklės ignoravimas akivaizdžiai sąlygojo kitos nuostatos pažeidimą, turėjusį tiesioginės įtakos ginčijamo sprendimo nepagrįstumui. Ne tik skolininkas pagal sutartį atitinkamą prievolę gali įvykdyti kreditoriui, t.y. bet kuris trečiasis asmuo, už skolininką kreditoriui priimant gali įvykdyti prievolę - šiuo atveju net ir pripažinus, jog R. J. P. buto pardavėjas, sumokėjo sutartyje nurodyta sumą pinigų, už A. P., kaip pirkėjos įsigytą butą, jo veiksmai savaime nesuponuoja, kad teisių ir pareigų pagal sutartį neįgijo jo mama (A. P.), kaip ir fakto, neva R. J. P. buvo tikrasis buto pirkėjas. Pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes, kurių neginčijo ir ginčo šalys, A. P. pardavusi žemės sklypus per du kartus R. J. P. į jo atsiskaitomąsias sąskaitas pervedė 100 000 Lt, o šis atitinkamą dalį (81000 Lt) būtent šių lėšų panaudojo už savo motiną pagal buto pirkimo-pardavimo sutartį atsiradusiai prievolei įvykdyti prievolę, - D. N., kaip buto pardavėjai sumokėti sutartyje nurodytą sumą, už A. P. įsigyjamą butą. Asmuo įgijęs atitinkamas lėšas, ypač iš savo motinos ir turėdamas galimybę su jomis elgtis savo nuožiūra gali jas panaudoti ir įvykdant prievolę už savo motiną. Akivaizdu, tai, jog sumokėjęs iš motinos dovanotų lėšų už jos įsigytą butą, R. J. P. netapo buto savininku, kaip ir akivaizdu, jog minėtas asmuo netapo nesąžiningu.

Teismo sprendime padarytos išvadas yra visiškai nelogiškos, prieštaringos ir visiškai nepaneigiančios tiek R. J. P., tiek A. P., kaip teisėtos buto įgijėjos sąžiningumo, bei nedarančios buto pirkimo-pardavimo sutarties apsimestine. Akivaizdu, jog šios aplinkybės tik patvirtina liudytojų byloje parodymus, t.y. jog R. J. P. minėtos lėšos buvo A. P. pervestos tikslu nupirkti jai butą, o dovanojimo paskirtis nurodyta būtent, jog šie pinigai nepatektų į bendrąją jungtinę nuosavybę. Aplinkybės, jog R. J. P. negyveno su sutuoktine, tačiau nebuvo išsituokęs, bei tai, kad gyveno su kita moterimi, net ir teismui laikant, jog atitinkamos lėšos jam buvo padovanotos, niekaip nepagrindžia ir objektyviai negali pagrįsti, jog asmuo galėdamas iš šių lėšų savo, o ne bendrojon jungtinėn nuosavybėn įsigyti nekilnojamojo turto, atitinkamą turtą įsigytų prisidengiant savo motina. Akivaizdu ir tai, jog R. J. P. šiame kontekste būtent padėjo savo senyvo amžiaus motinai, jai turint tikslą jos nuosavybėn įsigyti butą, jį įsigyti. Pats dovanojimo faktas, turint omenyje neaiškią R. J. P. šeimyninę situaciją, tik pagrindžia apeliančių poziciją, kad A. P. atitinkamas lėšas pervedė sūnui, kad jis sumokėtų už jos įsigyjamą butą ir kad jie nepatektų į dalintiną turtą. Akivaizdu ir tai, kad R. J. P. disponavimas atitinkamomis lėšomis neturi nieko bendra su tikslu, kuriuo asmuo atitinkamas lėšas pervedė buto pardavėjai - neva tai įgyti butą savo, o ne motinos nuosavybėn. Teismas visiškai nepagrįstai ignoravo pačios buto pardavėjos D. N. parodymus, t.y. jog jinai matė ir kalbėjosi su A. P., jog jinai patvirtino, kad ketina butą įsigyti tikslu persikelti arčiau giminių, gydymo įstaigų ir vaistinių, jog būtent jinai vyko ir pasirašė buto pirkimo-pardavimo sutartį. Šių faktinių aplinkybių tinkamą įvertinimą ir nepagrįstą minėtos buto pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinumą būtent sąlygojo nepagrįstas teismo vertinimas, jog neva R. J. P. ir A. P. iš anksto susitarė pridengti šią buto pirkimo-pardavimo sutartį, kas yra nelogiška vien dėl pačios A. P. senyvo amžiaus ir turint omenyje, jog J. P. ir pats iš dovanotų lėšų išimtinai savo nuosavybėn be motinos galėjo įsigyti butą. Teismas sprendime neatsižvelgdamas į tai, jog atitinkama šalių valia vertinama pagal sandorio sudarymo laiką, o teisminio nagrinėjimo metu tiek R. J. P., tiek A. P. buvo mirę, remiantis selektyviai įvertintais liudytojų parodymais ir nesant objektyvios galimybės nustatyti tikrąją mirusių asmenų valią, pažeidžiant sąžiningumo prezumpciją, juos nepagrįstai pripažino nesąžiningais, t.y. susitarusius iš anksto sudaryti apsimestinę buto pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliantės atkreipia apeliacinio teismo dėmesį į tai, jog sisteminis neobjektyvus teismo atitinkamų aplinkybių įvertinimas, t.y. nepagrįstas A. P. ir R. J. P. išankstinio susitarimo pridengti pirkimo-pardavimo sandorį, sąlygojo ir visiškai nelogišką aplinkybių vertinimą, dėl kurių ne tik nebuvo ginčo, tačiau ir priešingai - jas įrodinėti ieškinyje bandė pati ieškovė.

Atsiliepime į atsakovių N. R. ir A. R. apeliacinį skundą ieškovė L. P. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, siekdamas nustatyto tikrąją sandorio šalių valią, remdamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, siekė išsiaiškinti ir nustatyti ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, taip pat vertino šalių elgesį iki ir po sutarties sudarymo. Teismas, įvertindamas aplinkybes, jog A. P. ne tik R. J. P., bet ir atsakovėms N. R. ir A. R., tuo pačiu metu padovanojo tokias pačias pinigų sumas, taip pat atsižvelgdamas į tai, jog R. J. P. neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, nuomojosi butą, iš kurio turėjo išsikraustyti 2009 metų rugsėjo mėnesį, pagrįstai sprendė, jog A. P. pervesti pinigai iš tiesų buvo dovana jam, ir iš dovanotų lėšų R. J. P. butą pirko būtent sau. Tokią teismo išvadą pagrindžia liudytojos R. U. paaiškinimai bei aplinkybės, jog minėtame bute R. J. P. apsigyveno 2009 metų rugsėjo mėnesį, t.y. pasibaigus nuomos sutarčiai, ir įsigytame bute gyveno iki mirties. Aplinkybes, jog A. P. duodavo sūnui pinigų komunalinės paslaugoms apmokėti, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog R. J. P. sirgo, niekur nedirbo, jokių pajamų negavo, o didžioji dalis dovanotų pinigų buvo panaudota buto pirkimui, vertino kaip motinos materialinę pagalbą sūnui. Ieškovė pagrįstomis ir logiškomis laiko teismo išvadas, jog aplinkybės, kad A. P. kelis kartus trumpai lankėsi bute, namo būdavo parvežama tą pačią ar kitą dieną, neatsivežant jokių asmeninių daiktų, negali būti vertinamos ir prilyginamos bandymui priprasti gyventi bute, tuo labiau, jog atsakovės net neįrodinėjo byloje, kad A. P. būtų bute pragyvenusi ilgesnį laiką. Atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai pripažino įrodytomis ieškovės nurodytas faktines aplinkybes, jog sudarant buto pirkimo–pardavimo sutartį A. P. iš tiesų atliko tik tarpininko vaidmenį, t.y. ji nebuvo tikroji sandorio šalis. Apeliančių argumentai dėl sandorio esmės ir jo teisinės galios netinkamo vertinimo, tėra išskirtinai deklaratyvūs teiginiai, ir kurie nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje nustatyta, kad 2009-06-26 tarp trečiojo asmens D. N. ir A. P. (mirusios (duomenys neskelbtini)) buvo sudaryta ir notariškai patvirtinta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis (t.1, b.l. 51-54), pagal kurią D. N. minėtą butą su rūsiu pardavė ir perdavė pirkėjos A. P. nuosavybėn teise, o A. P. priėmė savo nuosavybėn ir įsipareigojo iki 2009-07-02 pervesti į pardavėjos sąskaitą sutartą pinigų sumą - 81 000 Lt. I. L. P. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jos sutuoktinis R. J. P., kuriam su sutuoktine priklausė nemaža suma santuokoje įgytų lėšų. Ieškovė nurodė, kad R. J. P. nuo sutuoktinės santuokines lėšas slėpė. Po palikėjo mirties ieškovė sužinojo, kad R. J. P., prisidengdamas kito asmens vardu, t.y. motinos A. P., sudarė ginčo pirkimo-pardavimo sandorį, kurio pagrindu įsigijo butą.

Nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl pirkimo-pardavimo sutarties šalies, sutartyje nurodyto pirkėjo.

Kasacinis teismas aiškindamas apsimestinio sandorio turinį yra pasisakęs, kad apsimestiniu sandoris gali būti pripažintas tik nustačius, kad sandoris buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006). Siekiant nustatyti, kas yra tikroji siekiamo pripažinti apsimestiniu sandorio šalis, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė sutartines teises bei pareigas, kokia buvo tikroji sutarties šalių valia bei ketinimai, t.y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardintos) sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgiant į sutarties šalių elgesį po santuokos sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009).

Kai kyla ginčas dėl sandorio rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas spręsdamas ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 str. 2 d.). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas, dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad butą pirkimui surado ieškovės sutuoktinis R. J. P., kuris susisiekė su buto pardavėja D. N., tarėsi su ja dėl buto apžiūros, kainos, sandorio sudarymo vietos ir laiko bei 2009-06-26 mokėjimo nurodymu iš sąskaitos Swedbanke sumokėjo už sutartą pirkti butą 40 000 litų, o 2009-06-30 mokėjimo nurodymu sumokėjo likusią 41 000 litų sumą iš savo sąskaitos SEB banke. Šias aplinkybes patvirtino trečiasis asmuo D. N., rašytiniai įrodymai – mokėjimo pavedimai (t.1, b.l. 17,18), o taip pat R. J. P. sąskaitų AB Swedbank ir AB SEB banke išrašai, iš kurių daryti pavedimai atsiskaitant su D. N. už butą. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad buto pirkimui buvo panaudotos A. P. R. J. P. dovanotos lėšos – 2008-02-08 kaip dovana sūnui į Swebanke esančią jo sąskaitą buvo pervesta 50 000 litų ir 2008-03-14 į SEB banke esančią sąskaitą buvo pervesta 50 000 litų (t.1, b.l. 190, 192-196). Iš šių sąskaitų išrašų matyti, kad dovanotomis lėšomis R. J. P. disponavo savo nuožiūra – iš karto po jų pervedimo į nurodytas sąskaitas didžiąją dalį pinigų pervedė į indėlius, kuriuos laikė iki buto pirkimo ir gavo indėlio palūkanas, taip pat savo nuožiūra disponavo sąskaitoje likusiais pinigais ir už indėlį gautomis palūkanomis. Mokėjimo nurodymuose dėl pinigų pervedimo R. J. P. yra nurodyta pinigų paskirtis – dovana sūnui, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad A. P. pervedė pinigus tik tikslu nupirkti jai butą. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, kad A. P. tokio pat dydžio pinigų sumas, tuo pačiu metu padovanojo ir savo dukroms – atsakovėms N. R. bei A. R., banko sąskaitoje sau pasilikdama 100 000 litų, iš gautų 400 000 litų (t.1, b.l. 80-81).

Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti tikruosius ginčijamo sandorio šalių ketinimus ir tikrąją šalių valią, atsižvelgė ir vertino ne tik R. J. P. veiksmus iki ir po sutarties sudarymo, bet taip pat vertino ir pačios tariamos pirkėjos A. P. elgesį iki ir po sutarties sudarymo. Ginčo sutartyje nurodyta buto pirkėja A. P. jos vardu nuosavybės teise įregistruotame bute neapsigyveno, nors nuo pirkimo sandorio sudarymo gyveno dar nepilnus trejus metus. Mirus sūnui R. J. P., į butą neįsikėlė, jame liko gyventi R. J. P. sugyventinė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad A. P. būtų turėjusi ketinimų parduoti sodybą ir keltis viena gyventi į butą mieste. Ta aplinkybė, kad A. P. kelis kartus lankėsi pas sūnų bute, neįrodo, kad ji ketino apsigyventi ar buvo apsigyvenusi ginčo bute. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad Rymantas J. P. ginčo bute apsigyveno nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio ir jame gyveno iki savo mirties. Kadangi su ieškove santuoka nebuvo nutraukta ir turtas nebuvo padalintas, o jis gyveno su kita moterimi šių santykių neįteisinęs, tikėtina, kad esant neapibrėžtai šeiminei situacijai R. J. P., nusprendęs įsigyti butą, sudaromą buto pirkimo sandorį nutarė pridengti – t.y. sudaryti jį statytinės – A. P. vardu. Tuo tikslu susitarė su mama dėl buto pirkimo jos vardu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad sudarant pirkimo-pardavimo sutartį A. P. atliko tik tarpininko vaidmenį. Realiai sutartis buvo vykdoma tarp buto pardavėjos D. N. ir buto pirkėjo R. J. P., t.y. šalių valia buvo nukreipta sudaryti sutartį būtent tarp šių asmenų, todėl esant šiems duomenims ginčo pirkimo-pardavimo sutartis pagrįstai buvo pripažinta apsimestine (CK 1.87 str.), dėl to atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas ignoravo sutarčių aiškinimo taisykles, pažeidė procesines teisės normas numatančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą ir nepagrįstai pripažino apsimestine teisėtai sudarytą ir galiojančią buto pirkimo-pardavimo sutartį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jas savaip interpretuojant, naujų įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodama, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009 ir kt.)

Vadovaudamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu. (CP 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartimi apeliantėms N. R. ir A. R. buvo atidėtas po 715 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (t. 2, b.l. 133). Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, todėl yra pagrindas iš atsakovių N. R. ir A. R. priteisti po 715 Lt atidėto sumokėti žyminio mokesčio valstybei.

Į bylą yra pateikta duomenys apie tai, kad ieškovė apeliacinėje instancijoje patyrė 3177 Lt bylinėjimosi išlaidų ir pridėjo bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus : sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 569/13, SEB banko 2013-12-30 mokėjimo nurodymo kopiją (t. 3, b.l. 27-32). Šiuos dokumentus yra pagrindas priimti į bylą, o prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.10 p. ir šių Rekomendacijų 2 p. išvardintus kriterijus, t.y. suteiktos paslaugos apeliacinės instancijos teisme nebuvo nei didelės apimties nei sudėtingos, atsiliepimą į apeliacinį skundą surašė advokatas, atstovavęs ieškovę pirmosios instancijos teisme, todėl priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme mažintinos ir priteistina ieškovei iš atsakovių 1000 litų ( CPK 93 str., 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

n u ta r i a:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš N. R. a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. R. a.k. (duomenys neskelbtini) po 715 (septynis šimtus penkiolika) litų žyminio mokesčio valstybei, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (188659752), sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš N. R. a.k. (duomenys neskelbtini) ir A. R. a.k. (duomenys neskelbtini) po 500 (penkis šimtus) litų L. P. a.k. (duomenys neskelbtini) turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.