Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jurgio Kiškio, teisėjų: Jono Furmanavičiaus, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui Daliui Mecelicai, nukentėjusiosioms D. G., D. S., ekspertui Vytautui Šakėnui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007-03-30 nuosprendžio, kuriuo V. T. nuteistas pagal LR BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 8 mėnesiams. Pritaikytas 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 3 str. 1 p. ir paskirtoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta 1/3.

Priteista iš bendrovės „Daniel R“, esančios Latvijos Respublikoje, Rygoje, Rostoko g.50-23, D. G. 3052 Lt turtinei ir 30000 Lt neturinei žalai atlyginti bei 1000 Lt už advokato pagalbą; D. S. 4739 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1000 Lt už advokato pagalbą; akcinei bendrovei „Alytaus chemija“ - 9036,25 Lt; Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui - 105081,40 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko žuvo žmogus, o būtent: 2002-01-24 apie 07.00 val. Kauno rajone, kelio „Kaunas-Prienai-Alytus“ 16,61 kilometre posūkyje į dešinę, važiuodamas apie 67 km/h greičiu Prienų miesto pusės link, nesuvaldė vilkiko „Scania“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe, valstybinis Nr. duomenys neskelbtini), savo eismo juostoje, dėl ko išvažiavo į kairę kelio važiuojamosios dalies pusę ir susidūrė su priešpriešiais važiavusiu automobiliu „RAF2203“, valstybinis Nr. duomenys neskelbtini), vairuojamu A. S., tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.4 p., 13.4 p. ir 14.1 p. (Kelių eismo taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-11-29 nutarimu Nr. 883, galiojo nuo 1995-05-01, papildytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-03-07, 1998-06-18, 2000-11-06 nutarimais Nr. 325, 737, 1339) nurodytus reikalavimus ir dėl politraumos, pasireiškusios krūtinės bei pilvo poodinėmis kraujosruvomis, daugybiniais veido, kairio dilbio, abiejų kojų nubrozdinimais, kairės blauzdos, dešinės šlaunies, dešinės blauzdos bei dešinės pėdos muštinių daugybinių abipusių šonkaulių lūžimų, abipusių plaučių plyšimu, tarpuplaučio sukrėtimu, kepenų plyšimo, kairio šlaunikaulio skeveldrinių lūžimų, abiejų blauzdikaulių skeveldrinių lūžimų, šeivikaulio skersinio lūžimo žuvo A. S. bei dėl kairio šlaunikaulio išnirimo, kairės plaštakos 1-o piršto, 1-o pirštikaulio išnirimo nesunkiai sutrikdyta automobilio keleivės D. G. sveikata.

Nuteistojo V. T. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendį ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, o teismui netenkinus skundo, prašo V. T. atidėti bausmės vykdymą.

Anot apelianto, kadangi teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nevertino, kad atlikta ekspertizė yra neišsami, nėra nustatytas eismo įvykio mechanizmas, tiksli eismo įvykio vieta, teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis. Apeliaciniam skundui pagrįsti nuteistojo gynėjas nurodo šiuos argumentus:

1. Dėl neteisingų teismo išvadų šioje byloje. Apeliacinio skundo autorius tvirtina, kad teismas neteisingai nustatė, jog negalima remtis liudytojų A. L. ir R. S. parodymais, kadangi šių liudytojų parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Jo nuomone, teismas privalėjo vertinti šių liudytojų parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pirma, nėra daugiau liudytojų, kurie būtų matę įvykį iš šoninės pusės ir nedideliu atstumu (20-30 metrų), šių liudytojų parodymų teisingumą patvirtina autoįvykio schema, kurioje matyti, jog automobilis „RAF“ yra per atstumą nuo sunkvežimio, sunkvežimio puspriekabė yra priešpriešinėj eismo juostoje, o vilkikas yra savo eismo juostoje, taip pat, visiškai sutampa su kaltinamojo parodymais bei iš dalies su nukentėjusiosios parodymais, kuri nurodo, kad ji iškrito ant kelkraščio. Šie liudytojai patvirtino svarbias įvykio aplinkybes, t.y., kad automobilis „Scanija“ važiavo savo eismo juosta, nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, automobilis „RAF“ mėtėsi į šalis, slidinėjo. Jų duoti parodymai yra visiškai nuoseklūs, išsamūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu.

Teismas, pasak apelianto, privalėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios D. G. parodymus, nes jie prieštaringi, nenuoseklūs, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Taip pat teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo A. S. parodymais, nes jo duoti parodymai teisme iš esmės skiriasi nuo jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jie nenuoseklūs ir prieštaringi. Teismas rėmėsi ir liudytojo A. J. parodymais, kurie taip pat labai prieštaringi, tačiau teismas neišsiaiškino, kodėl šis asmuo teikė prieštaringus parodymus. Apelianto nuomone, ir šio liudytojo parodymai vertintini kritiškai, nes jis nurodo aplinkybes, kurių nebuvo, t.y., kad puspriekabė trenkėsi į Latviją. Nuteistojo gynėjas teigia, kad teismas privalėjo vadovautis šio asmens parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, ir įvykio praėjo daug laiko. Be to, teismas negalėjo remtis kitų liudytojų parodymais, kadangi tie liudytojai nematė paties susidūrimo momento.

2. Dėl ekspertizės išvados. Nuteistojo gynėjas tvirtina, kad ekspertizė yra neišsami, neaiški, nepašalinti ekspertizės akte akivaizdūs trūkumai. Pirma, ekspertas negalėjo nustatyti eismo įvykio vietos, o padarė tikėtiną išvadą, kad automobiliai susidūrė ties šukių plotu, kurio plotis 1,5 m, o ilgis 15 metrų pradžia, nors nėra jokių paskaičiavimų. 2007 m. kovo 13 d. teismo posėdžio metu ekspertas davė paaiškinimus ir nurodė, kad įvykio vieta yra šukių išsibarstymo zona. Tačiau Lietuvos teismo ekspertizės centro 2002 m. balandžio 9 d. ekspertizės aktas NR. 11-1297 patvirtina, kad stiklo šukės ir nuolaužos iš įvykio vietos ankščiau priklausė penkiems skirtingiems automobiliams. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas net nevertino aplinkybės, ar tos išsibarsčiusios šukės priklauso minėtame autoįvykyje dalyvavusiems automobiliams, net neanalizavo, iš kurios autoįvykio vietos buvo paimtos šukės yra priskirtinos automobiliams „RAF“ ir „Scania“.

Nuteistojo gynėjo tvirtinimu, visiškai nelogiški eksperto paaiškinimai teisme apie tai, kad susidūrusių automobilių detalės krito be jokio pagreičio staiga žemyn, be to, pastarasis, pats sau prieštaraudamas, negalėjo paaiškinti, kodėl tokiu atstumu atsidūrė priekinis automobilio stiklas ir keleivis iškrito į šalikelę per priekinį automobilio „RAF“ langą. Byloje esančios nuotraukos, anot apelianto, akivaizdžiai patvirtina, kad automobilis „RAF“ atsitrenkė kairiuoju automobilio kampu ne į kairįjį automobilio „Scania“ priekinį kampą, o į priekinę dalį iš priekio. Nėra nei vieno liudytojo parodymo, duoto ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad vilkikas būtų įvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, kai automobilis „RAF“ atsitrenkė ne į puspriekabę, esančią priešpriešinėje eismo juostoje, bet į vilkiką „Scania“, esantį savo eismo juostoje. Esant tokiems prieštaravimas, apelianto nuomone, teismas privalėjo tai išsiaiškinti, kad nebūtų abejonių dėl kaltinamojo V. T. kaltės šioje baudžiamojoje byloje.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepašalino abejonių dėl V. T. kaltumo, nesiėmė visų priemonių, kad būtų ištirtos visos įvykio aplinkybės, todėl pažeidė LR BPK 20 str. nuostatas dėl įrodymų vertinimo, be to, apeliantui kyla abejonių dėl teismo nešališkumo.

3. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo taikyti LR BK 75 str. nuostatas dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Teismas nurodė, kad kaltinamojo V. T. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skiriant bausmę buvo atsižvelgta į tai, kad padarytas neatsargus nusikaltimas, teisiamas pirmą kartą, neigiamai charakterizuojančių duomenų nėra, nukentėjusiosios nereikalauja griežtos bausmės, todėl teismas padarė išvadą, kad skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, žemesnė už sankcijoje numatytą vidurkį.

Apeliantas nurodo, kad yra LR BK 75 str. numatyti pagrindai, leidžiantys atidėti bausmės vykdymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas nuostatas dėl bausmės vykdymo atidėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gruodžio 16 d. nutartis, baudžiamoji byla Nr. 2K-648/2006) nurodė, kad, svarstant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, visais atvejais svarbu atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastį, įvertinti kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo, ar jis kritiškai vertina savo elgesį, nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo.

Apelianto nuomone, teismas, nevertindamas visų šių aplinkybių ir net nesvarstydamas galimybės atidėti bausmės vykdymą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos dėl bausmės atidėjimo nuostatų taikymo.

Be to, apeliantas mano, kad būtina įvertinti tai, kad V. T. nuteistas už netyčinį nusikaltimą, iš karto po įvykio ėmėsi priemonių padėti šio autoįvykio metu nukentėjusiems asmenims, iš autoįvykio nepasišalino, dėl patirto dvasinio sukrėtimo pakeitė darbą, jis net administracine tvarka nėra baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus. V. T. suvokia atsiradusias pasekmes ir jaučiasi kaltas dėl įvykio, jo turtinė padėtis nėra gera, nėra jį neigiamai charakterizuojančių duomenų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atkreiptinas dėmesys į tai, kad LR BK 55 str. numato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar net apysunkį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo prašymą apeliacinį skundą patenkinti, prokurorės prašymą apeliacinį skundą atmesti, išklausiusi specialistų paaiškinimų, liudytojų parodymų bei ištyrusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas, nes yra nepagrįstas.

Nuteistojo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino ištirtus įrodymus ir pagrįstai V. T. pripažino kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

Kaip esminius Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimus apeliantas nurodo tai, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus. Kolegija konstatuoja, jog baudžiamoji byla išnagrinėta nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Baudžiamosios bylos aplinkybės buvo ištirtos pilnai ir objektyviai, jos įvertintos įrodymų viseto aspektu. Byloje esantys duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar juos laikyti įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1d., 2 d.). Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Ši įstatymo nuostata nepažeista.

Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, ir tai matosi iš bylos, teismas išsamiai tyrė visas, o ne tik nuteistąjį kaltinančias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, būtų šališkas ir neobjektyvus.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, liudytojų A. L. ir R. S. parodymus vertindamas būtent įrodymų viseto aspektu, tai yra juos gretindamas su kitų liudytojų parodymais bei Lietuvos Teismo ekspertizės centro eksperto išvada, padarė išvadą, jog šie parodymai prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Kolegija konstatuoja, kad minėta teismo išvada yra pagrįsta. Vien tai, kad byloje nėra daugiau įvykį iš šoninės pusės ir nedideliu atstumu mačiusių liudytojų, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo minėtų liudytojų parodymus laikyti objektyviais, paneigiančiais nuteistojo V. T. kaltę. Be to, nors autoįvykio schemoje nurodyta, kad automobilis „RAF“ yra per atstumą nuo sunkvežimio, kurio puspriekabė yra priešpriešinėje eismo juostoje, o vilkikas yra savo eismo juostoje, o iš liudytojų tiek ikiteisminio tyrimo metu, teik ir iš teisme duotų parodymų matyti, kad automobilis „Scania“ važiavo savo eismo juosta, nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, automobilis „RAF“ mėtėsi į šalis, slidinėjo, nepaneigia nuteistojo kaltės dėl kilusios autoavarijos. Iš ekspertizės akto matyti, kad objektyvių duomenų pagrindu padaryta išvada, jog susidūrimas įvyko mikroautobuso „RAF“ judėjimo juostoje. Tai nenuginčijamai patvirtina dešinėje kelio pusėje kelio Alytus – Kaunas užfiksuotos 15 m ilgio šukių, išbėgusio tepalo, mėlynų dažų lopinėlių, grotelių liekanos, guminė detalė. Tai patvirtina, kad eismo įvykio metu vilkikas nubloškė „RAF“ savo važiavimo kryptimi. Taigi susidūrimas įvyko tos zonos 15 m ilgio išbarstymo pradžioje. Pagrindinė sąlyga autoįvykiui kilti buvo nuteistojo V. T. išvažiavimas į priešingą eismo juostą priešpriešinio prasilenkimo metu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas autotechnikas V. Š. pilnai patvirtino savo duotą išvadą, kad autoavarijos kaltininkas yra V. T.. Be to, jis paaiškino, kad O. L. išvados yra neteisingos, nes paremtos ne objektyviais duomenimis, o subjektyviais liudytojų parodymais ir tikimybių teorija.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas, grįsdamas apeliacinio skundo argumentą dėl liudytojų A. L. ir R. S. parodymų objektyvumo, nurodo, jog jie iš dalies sutampa su nukentėjusiosios parodymais, jog ji iškrito ant kelkraščio, o kitoje skundo dalyje pastarasis prašo nukentėjusiosios D. G. parodymus vertinti kritiškai, nes jie prieštaringi, nenuoseklūs juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Dėl tokio argumentacijos nenuoseklumo bei neišsamumo, tai yra nenurodžius, kokie kiti byloje esantys įrodymai nukentėjusiosios (apeliaciniame skunde nukentėjusioji neteisingai įvardijama liudytoja) parodymus paneigia, argumentuotai atsakyti į šį apeliacinio skundo argumentą nėra galimybės.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad liudytojų A. S. ir A. J. parodymai yra prieštaringi. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos liudytojas A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė iš esmės tokias pat įvykio aplinkybes, tai yra, kad vilkiko puspriekabė įvažiavo į priešingą eismo juostą ir buvo užtvėrusi visą važiuojamąją kelio dalį. Įvykį betarpiškai mačiusio kito liudytojo A. J. parodymai taip pat negali būti vertinami kaip prieštaringi. Tai, kad jis parodė, jog puspriekabė trenkėsi į Latviją, negali būti laikoma pagrindu jo parodymus vertinti kritiškai. Taigi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, minėtų liudytojų teisme duotais parodymais vadovavosi pagrįstai.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta specialistės O. L. išvada. Minėta išvada paneigia nuteistojo kaltę, tačiau, kaip jau buvo minėta, ji pagrįsta ne objektyviais duomenimis, bet subjektyviais liudytojų parodymais bei tikimybių teorija, todėl ja nesivadovautina.

Apeliaciniame skunde nurodyti prieštaravimai dėl susidūrimo mechanizmo bei liudytojų parodymų, atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, buvo pašalinti.

Nuteistajam V. T. bausmė paskirta teisingai. Pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatų nuteistajam netaikė pagrįstai. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. T. savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo neigė, kritiškai savo elgesio nevertino ir neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi, byloje nenustatyta ir kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Visa tai patvirtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinamos nuostatos dėl bausmės vykdymo atidėjimo šiuo atveju pažeistos nebuvo. Kolegija daro išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, kad, nuteistajam V. T. atidėjus bausmės vykdymą, bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai. Atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis teisiamas pirmą kartą, nėra charakterizuojamas neigiamai, nukentėjusiosios nereikalauja griežtos bausmės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, žemesnę nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, švelninti ją apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Be to, nuteistojo V. T. atžvilgiu pagrįstai pritaikytas 2002-11-07 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 3 str. 1 p. ir paskirtoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta 1/3.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo V. T. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos apeliacinį skundą atmesti.