- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-03
- Bylos Nr.
- 1A-543-209-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Regina Pocienė, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- J. L.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Advokatai
- Sergejus Pelšas
- Kategorijos
- 1.2.2.5.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.1.1Nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti teismui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.)
Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėjas Tadeušas VolkovskisBaudžiamoji byla Nr. 1A-543-209-2011Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.2.5.4.3, 2.4.6.1.1. (S)
2011 m. birželio 3 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. (J. L. ) ir nukentėjusiojo R. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d. 30 MGL (3900 litų) dydžio bauda,
R. S. 48273, 6 Lt civilinis ieškinys atmestas .
Iš J. L. priteista nukentėjusiojo R. S. naudai 1200 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. L. nuteistas už tai, kad jis 2007-03-13, apie 19.30 val. Vilniaus r., kelyje Vilnius Utena, 24 km. 71 m. vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė eismo įvykio metu galiojusių, t.y. patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 Kelių eismo taisyklių 53., 144., 161., 164., 172. punktų ir Kelių eismo taisyklių 2 priedo 1.5. punktų reikalavimus, numatančius, kad „ <<eismas Lietuvos Respublikos teritorijoje vyksta dešinio kelio puse, o jame dalyvaujantis eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui...>>, įpareigojančius <<kelyje , kuriame yra dvi eismo juostos, po vieną juostą kiekviena važiavimo kryptimi, vairuoti transporto priemonę savo eismo juosta, atskirta nuo priešingos krypties srauto siaura brūkšnine linija>>, <<važiuoti karčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto>>, <<pasirinkti saugų greitį, atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę>>, tai yra nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kadangi nevažiavo kuo greičiau važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas tamsios paros metu, neapšviestame kelyje nepasirinko saugaus greičio atsižvelgiant į kelio ir meteorologines sąlygas, be būtinumo kirto siaurą brūkšninę liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą, kur partrenkė kelio važiuojamąja dalimi, arčiau kairiojo kelkraščio ėjusį pėsčiąjį R. S. , kuriam dėl atviro dešinio blauzdikaulio kūno vidurinio trečdalio lūžio, muštinės žaizdos galvoje buvo konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis R. S. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir pripažinti, kad eismo įvykio metu buvo blaivus, J. L. veiksmuose nėra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 6 p., priteisti iš atsakovo J. L. , 48273,60 litų neturtinės žalos ir 800,00 litų advokato atstovavimo išlaidų ir nurodo, kad pėstysis, eidamas priešingos krypties eismo juostos pakraštyje ta pačia kryptimi kaip automobilis, nesudaro jokio pavojaus ir jokios kliūties kaltininko vairuojamam automobiliui, o rizikos faktorius egzistavo tik iš priešpriešos atvažiuojantiems automobiliams. Automobiliui važiuojant kelio viduriu pėstysis nebūtu partrenktas, nes pėstysis ėjo nedidesniu nei 1,1 m atstumu nuo kelio krašto. Todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad J. L. atsakomybę lengvina rizikingas nukentėjusiojo elgesys.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nenustatyta, kad asmuo pastebėtas kelyje prieš eismo įvykį girtas ir partrenktas asmuo yra tas pats. Kortelėje yra gydytojo N. Š. užrašas, kad iš nukentėjusiojo burnos jautėsi stiprus alkoholio kvapas , tačiau jis prieš eismo įvyki alkoholinių gėrimų nevartojo, girtumas turėjo būti nustatomas atlikus kraujo tyrimą. Savotiškas kvapas galėjo sklisti nuo drabužių. Apklausti pareigūnai parodė, kad eismo įvykio vietoje neblaivumo požymių, nei iš vairuotojo, nei iš nukentėjusiojo pusės nepastebėjo.
Apeliantas po eismo įvykio buvo greitosios medicinos pagalbos automobiliu nugabentas į VGPU ligoninę, 2007-03-13 skubos tvarka operuotas, jam buvo atliktas pirminis chirurginis blauzdos žaizdos sutvarkymas bei dešinio blauzdikaulio ostiosintezė Ilizarovo aparatu., iki 2007-03-23 buvo gydomas reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje. Nuo 2007-03-23 iki 2007-04-16 gydytas reabilitacijos centre, išrašant rekomenduota naudoti ortopedinį dešines pėdos įtvarą. 3 mėnesius, vaikščioti 2 ramentų pagalba. Ambulatoriškai gydymas buvo tęsiamas iki 2007-10-03. Ilgą laiką artimiesiems reikėjo nuolat jam pagelbėti, vargino skausmai, nerimas, sunku buvo judėti, tik po 7 mėnesių normaliai pradėjo vaikščioti., Buvo namuose, buvo sunku finansiškai, bendravimas su draugais sumažėjo iki minimumo, sveikata pilnumoje neatsistatys, dėl ko labai pergyvena. Neturtinę žalą vertina 50000,00 litų. Draudimo bendrovė sutinka atlyginti neturtinę žalą 500 EUR (1726,40 Lt), todėl prašoma priteisti suma mažintini nurodytai sumai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. L. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti ir nurodo, kad nuosprendis yra nepagristas, jame yra daugybė prieštaravimu, neaiškumų, iškreiptos autoįvykio faktinės aplinkybės, įrodymai įvertinti tendencingai, nenuosekliai, byloje padaryta daugybė BPK normų pažeidimų. Prieš pat eismo įvykį priešpriešinę eismo juostą pravažiavo keli automobiliai, tad važiuoti kaire važiuojamosios dalies juosta jis niekaip negalėjo. Po to pamatė, kad kelyje, jo važiuojamosios dalies juostoje juda žmogus. Sutinkamai su KET 173 p. bandė apvažiuoti šį asmenį, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, buvo nublokštas. Jis su broliu suteikė nukentėjusiajam pirmąją pagalbą, patraukė jį į kelkraštį, nukentėjusysis buvo visiškai girtas, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Pareigūnai jam pasakė, kad jie gavo informaciją, jog pašaliniai vairuotojai panešė, kad 24 km. kelio siautėja pėsčiasis, kuris pavojingai stabdo pravažiuojančius automobilius, bando juos spardyti, elgėsi neadekvačiai. Jis partrenkė būtent tą žmogų (pareigūnai R. M. ir A. B. teisme parodė, kad jiems nekilo abejonių, kad R. S. ir yra tas pažeidėjas., nes sutampa pažeidimo aprašymas, kelio kilometras, tai išplaukia iš R. S. parodymų ir autoįvykio schemos, kurioje užfiksuota, kad R. S. buvo partrenktas apie 1.7 m. nuo kelkraščio (minimalus atstumas nuo kelkraščio sudaro 1.1 m. plius atstumas iki stiklo šukių koncentracijos vietos vidurio) net jeigu tikėti R. S. parodymais, išeina, kad R. S. „ėjo namo” kelio viduriu, Po to, kai jis „dar labiau pasitraukė kelkraščio link“, jis buvo l.7 m. atstumu nuo kelkraščio. Stotelė į Vilnių yra už keliu šimtų metrų dešinėje pusėje, todėl neabejotina, jog R. S. ėjo į stotelę, kartu pavojingai stabdė pakeleivingas mašinas. Pats R. S. nenurodo, kad kelyje buvo kitų asmenų. Todėl nėra abejonių, kad R. S. ir „pėsčiasis-pažeidėjas” iššokęs ant jo automobilio yra vienas ir tas pats asmuo ir netikėti jo parodymams nėra jokio pagrindo. Visi neaiškumai baudžiamosiose bylose vertinami kaltinamojo naudai). Nukentėjusysis R. S. neturėjo nei šviečiančio žibinto, nei atšvaito, todėl kelyje buvo nematomas. Dėl pagrindinių autoįvykio aplinkybių jis pasakojo vienodai visose apklausose, šiuos parodymus patvirtina autoįvykio schema, liudytojų- policijos pareigūnų parodymai, pažyma iš greitosios pagalbos kad R. S. buvo girtas. Nėra tikras kokios šviesos buvo įjungtos prieš autoįvykį. Parodymuose jis nurodė, kad automobilyje buvo įjungtos trumpos šviesos, tačiau įvertinus atliktų ekspertizių bei ypač eksperimento duomenis akivaizdu, kad važiavo su tolimosiomis šviesomis, nes R. S. pamatęs turėjo laiko ir pakankamą atstumą jį apvažiuoti išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą. Teismas nepagrįstai pripažino, kad jo parodymai yra nenuoseklus Jis būtent R. S. veiksmais buvo priverstas išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą ir tik dėl R. S. tyčinių veiksmų, kurių niekaip negalėjo numatyti įvyko šis autoįvykis. Jo parinktas greitis buvo visiškai saugus (KET 172 p.). Autotechninių ekspertizių išvadose nėra pažymėta, kad jis važiavo nepriimtinu greičiu. Eksperimento metu buvo tikrinamas tik kliūties matomumas (R. S. ), o ne kelio elementų (ženklų, ženklinimo) matomumas. Ekspertas I. G. apklausos metu teisme parodė, kad šioje situacijoje svarbus kelio elementų matomumas, o ne kliūties matomumas, nes kelyje kliūčių neturi būti. Jis nepažeidė KET 144, 161, 164 p.p., reikalavimų, o nurodytas neva jo pažeistas KET 53 p. yra bendro pobūdžio ir savaime neužtraukia kokios nors atsakomybės be nuorodos į kitų KET punktų pažeidimus. Jo veiksmai visiškai atitiko KET 173 p. reikalavimus, nes jokio trečio eismo dalyvio nebuvo. Ekspertai analizuoja eismo situaciją automobilio ir R. S. pirminio kontakto metu, bet Teismas turėjo nustatyti visą autoįvykio mechanizmą. Jeigu R. S. nebūtų pažeidęs KET 86 ir ypač 81 p. reikalavimus ir būtų ėjęs kelkraščiu, joks autoįvykis nebūtų įvykęs net ir tuo atveju , jei daryti prielaidą, kad jis „be būtinumo išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą“ kaip ir jeigu. R. S. būtų matomas - turėtų su savimi atšvaitą arba šviečiantį žibintą. Manoma, kad byloje pakanka įrodymų, kad konstatuoti, jog autoįvykis įvyko dėl R. S. tyčinių veiksmų.
Skunde teigiama, kad buvo pažeistos BPK normos dėl kaltinimo pakeitimo teisme, nes kaltinimą turi formuluoti prokuroras, o prokuroras atsisakė keisti kaltinimo formuluotę teisme.
Byloje buvo atliktos kelios autotechninės ekspertizes, tačiau nė iš vienos ekspertizės išvadų negalima padaryti išvados, kad jis pažeidė KET reikalavimus. Pagrindinis šių ekspertizių trūkumas yra tas, kad ekspertai analizuoja eismo situaciją kuri buvo automobilio ir R. S. pirminio kontakto metu - iš tiesų tą akimirką jis važiavo kaire važiuojamosios dalies puse, bet Teismas turėjo nustatyti visą autoįvykio mechanizmą t.y. kodėl jis - blaivus, sveikame prote esantis vairuotojas išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Atsakymas duotas pirmiau skunde- tik dėl nukentėjusiojo tyčinių veiksmų, kuriais jis ne tik šiurkščiai pažeidė KET 81, 86 p.p. reikalavimus, bet veikdamas sąmoningai (arba dėl didelio kiekio pavartoto alkoholio - kas neatleidžia nuo atsakomybės), padarė žalos sau ir jam.
Teismas priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį byloje buvo nenuoseklus. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus jis 2010 12 15 d. (jau po baigiamųjų kalbų išėjęs į pasitarimų kambarį priimti sprendimą byloje) priėmė nutartį, kuria konstatavo, jog byloje nesurinkta pakankamai duomenų patvirtinančių jo kaltę dėl nurodyto autoįvykio, nes Teismo manymu nenustatytas priežastinis ryšis dėl jo veiksmų ir asmens sveikatos sutrikdymo, taip pat konstatavo, kad byloje surašytas BPK reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Teismas nutarė bylą grąžinti prokurorui nurodydamas atlikti papildomą tyrimą. Tačiau Vilniaus apygardos teismui panaikinus šią nutartį ir grąžinus bylą teismui priimti galutinį procesinį sprendimą, pirmos instancijos teismas kai nieko neatsitikus, be papildomo tyrimo (apie kuri rašė 2010 12 15 nutartyje) priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Vien dėl šios priežasties nuosprendis yra naikintinas, nes nuo 2010 12 15 d. iki 2011 03 09 byloje neįvyko nieko dėl ko Teismas turėjo pakeisti savo nuomonę - kad byloje nenustatytas priežastinis ryšis dėl jo veiksmų ir asmens sveikatos sutrikdymo. Tokiais veiksmais Teismas šiurkščiai pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir parodė savo šališkumą, norą pagelbėti prokuratūrai išsaugoti „munduro garbę“.
Žemesnės instancijos teismas
Tyrėjas slėpė nukentėjusiojo girtumą, kai jau įvykio vietoje buvo aišku, jog nukentėjusysis neblaivus, kraujas tyrimui iš R. S. paimtas nebuvo net ir po apelianto reikalavimo. Greitosios pagalbos dokumentuose, pažymėta, kad nuo R. S. sklido stiprus alkoholio kvapas. Be to, eisme pareigūnai nustebo sužinoję, kad jų parodymai apklausos protokoluose yra iškreipti ir papildė savo parodymus nurodydami, kad pranešime (į juos kreipėsi ir pravažiuojančių automobilių vairuotojai) buvo minima, kad nurodytas žmogus pavojingai stabdo automobilius, juos spardo. Tai įrodo, kad ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas neišsamiai, nevisapusiškai ir tendencingai, o teismas, neatkreipęs dėmesio į šį ir kitus panašius faktus bei akivaizdžius BPK pažeidimus buvo jo atžvilgiu šališkas. Tai laiko BPK 1,2 str. ir 44 str. reikalavimų esminiu pažeidimu.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, nukentėjusiojo skundą atmesti. Prokuroras prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą.
Nuosprendis naikintinas, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (BPK 326 str. 1 d. 4 p.)
Baudžiamoji byla 1-osios instancijos teisme buvo išnagrinėta iš esmės, išklausytos baigiamosios kalbos, kaltinamojo paskutinis žodis ir teismas 2010 X 29 išėjo į pasitarimo kambarį priimti nuosprendžio ir pranešė apie nuosprendžio paskelbimo laiką ir vietą (BPK 293-296 straipsniai). 2010 11 15 teisėjas grįžta ir paskelbia nutartį perduoti baudžiamąją bylą Vilniaus rajono apylinkės prokurorui nustatant dviejų mėnesių terminą pažeidimams pašalinti. Nutartyje nurodyta, kad tarp kaltininko veiksmų ir asmens sveikatos sutrikdymo turi būti priežastinis ryšys. 2008 12 02 kaltinamajame akte, aprašant kaltinamajam J. L. inkriminuotą nusikaltimą, nebuvo analizuojama ir vertinama nukentėjusiojo R. S. ir kaltinamojo J. L. veiksmų priežastinis ryšys su eismo įvykio metu kilusiais padariniais (R. S. sunkaus kūno sužalojimo atsiradimu, transporto priemonės apgadinimo faktu), nes byloje surinkti įrodymai, kad ne tik kaltinamojo, bet ir nukentėjusiojo, t.y. abiejų eismo įvykio dalyvių (vairuotojo ir pėsčiojo) veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą. Kaltinamojo akto kaltinime nenurodytos svarbios bylos aplinkybės:
nukentėjusiojo apsvaigimo nuo alkoholio buvimo faktas (t.2, b.l. 27-28);nenurodyta tarp kokio eismo įvykio dalyvio veiksmų ir dėl kokių veiksmų yra priežastinis ryšys su nukentėjusiojo sunkaus kūno sužalojimu;nenurodytas norminio akto pavadinimas, kuriuo patvirtintos kelių eismo taisyklės;nenurodyti patvirtintų LR Vyriausybės 2002 12 11 nutarimu Nr. 1950 Kelių eismo taisyklių 172 p. reikalavimo pažeidimai, kuriuos galėjo padaryti kaltinamasis;nenurodyti ir neaprašyti 2002 12 11 nutarimu Nr. 1950 Kelių eismo taisyklių 81, 82, 86, 87, 89 p. reikalavimų pažeidimai, kuriuos galėjo padaryti nukentėjusysis.
Dėl nukentėjusiojo blaivumo ir neblaivumo nustatymo neapklaustas gydytojas N. Š. ir kiti greitosios medicinos pagalbos darbuotojai (t.2, b.l. 27-28). (t.3, b.l. 10).
Vilniaus apygardos teismo teisėjos 2011 02 25 nutartimi nutartis panaikinta. Nutartyje nurodyta, kad teismas minėtus trūkumus gali pašalinti pats teisiamajame posėdyje, pats apklausti reikalingus liudytojus. Apygardos teismas panaikino tik nutartį grąžinti bylą prokurorui, nenaikino teismo iškeltų klausimų, nepasisakė, kad jų nagrinėti ir spręsti nereikia. Gavus bylą teisėjas 2011 02 08 parašė vizą: vadovaujantis BPK 302 str. pranešti proceso dalyviams (išvardinti), kad 2011 03 09 16 val. bus skelbiamas nuosprendis (t. 3, b.l. 30).
Nuosprendis priimtas grubiai pažeidžiant Baudžiamojo proceso reikalavimus. Baudžiamasis procesas byloje buvo užbaigtas grąžinus bylą prokurorui. Šią nutartį aukštesniajam teismui panaikinus, teisėjas, pažeisdamas BPK reikalavimus, neorganizavęs posėdžio, surašė nuosprendį ir jį paskelbė.
Apeliantas J. L. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismui panaikinus šią nutartį ir grąžinus bylą teismui priimti galutinį procesinį sprendimą, pirmos instancijos teismas kaip nieko neatsitikus be papildomo tyrimo (apie kurį rašė 2010 12 15 nutartyje) priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Vien dėl tos priežasties nuosprendis yra naikintinas, nes nuo 2010 12 15 iki 2011 03 09 byloje neįvyko nieko naujo dėl ko teismas turėjo pakeisti savo nuomonę – kad byloje nenustatytas priežastinis ryšys dėl jo veiksmų ir asmens sveikatos sutrikdymo. Tokiais veiksmais teismas šiurkščiai pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir parodė savo šališkumą, norą pagelbėti prokuratūrai išsaugoti „munduro garbę“.
Pagal BPK 20 str. 5 d. teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.
Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konstitucijos 6 str. 1 d. jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t.y. ar teisėjas konkrečioje byloje yra iš anksto nusistatęs ir tendencingas. Teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas kol nėra įrodyta priešingai. Šio šališkumo požymio apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Antra, teismas turi būti šališkas objektyviąja prasme, t.y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu turi būti nustatyta ar yra realių faktų, kurie vis dėl to kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus aspektas bendrąja prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas ar teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Nagrinėjantis bylą teismas privalo vengti situacijų, keliančių proceso dalyviams pagrįstų abejonių dėl teismo objektyvumo (kasacinės nutartys Nr. 2K-198/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010). Kolegija daro išvadą, kad teisėjo veiksmai, proceso normų pažeidimai – panaikinus nutartį grąžinti bylą prokurorui nagrinėti iš esmės (o ne procesinio sprendimo priėmimui kaip teigiama apelianto J. L. skunde), nesurengus teisiamojo posėdžio, neatlikus įrodymų tyrimo, neišklausius baigiamųjų kalbų ir paskutinio žodžio ir tik po to nuėjus į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, teisėjas surašė apkaltinamąjį nuosprendį ir jį paskelbė. Bylos nagrinėjimas teisme vyksta posėdyje dalyvaujant teismo iškviestiems prokurorams, nukentėjusiajam ir jo atstovui, kaltinamajam, jo atstovui pagal įstatymą ir gynėjui, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui bei jų atstovui (BPK 245 str.). Toks teisiamasis posėdis organizuotas nebuvo, todėl ir joks nuosprendis neturėjo būti priimtas ir paskelbtas. Jokie reikalavimai imtis visų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika nepateisina grubiausių proceso reikalavimų pažeidimų. Teisėjas šioje byloje buvo šališkas, skubėdamas kuo greičiau paskelbti nuosprendį, nesilaikė procesinių reikalavimų, suvaržė šalių teises, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė pažeidęs įstatymų reikalavimus, kurių apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištaisyti neįmanoma, neteisėtai priimtas nuosprendis negali galioti, būti pakeistas, tik naikintinas.
Kiti apeliantų argumentai nenagrinėjami, nes neteisėtai priimtas nuosprendis negali būti analizuojamas ir vertinami jame išdėstyti argumentai, motyvai ir išvados. Nagrinėjant baudžiamąją bylą iš naujo teismas gali atsižvelgti į skunduose išdėstytus argumentus, kurių apeliacinės instancijos kolegija nevertino ir nenagrinėjo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. nuosprendį, kuriuo J. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 281 str. 3 d., ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam teismui kitam teisėjui.