Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko (toliau – ir Ministras Pirmininkas) 2009 m. rugsėjo 23 d. potvarkiu Nr. 415 (b. l. 11, I t.) buvo sudaryta komisija galimam pareiškėjo V. V. tarnybiniam nusižengimui ištirti (toliau – ir Komisija).

Komisija 2009 m. spalio 21 d. išvadoje Nr. 39-6308 (toliau – ir Išvada) pripažino, kad pareiškėjas V. V. padarė tarnybinį pažeidimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose įtvirtintų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų bei nevykdė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytų valstybės tarnautojų pareigų ta apimtimi, kiek reikalaujama laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, taip pat valstybės tarnautojų veiklos etikos principų (b. l. 8-10, I t.).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1394 (toliau – ir Nutarimas), atsižvelgdama į Komisijos Išvadą, skyrė Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje V. V. tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą – už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktų bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų pažeidimus (b. l. 6, I t.).

II.

Pareiškėjas V. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. 1394 (b. l. 6, I t.), kuriuo jam skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas už Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktų bei 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų pažeidimus.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 1394 buvo priimtas Ministro Pirmininko 2009 m. rugsėjo 23 d. potvarkiu Nr. 415 sudarytos komisijos 2009 m. spalio 21 d. išvados pagrindu. Teigė, kad nutarimas yra neteisėtas, nes priimant skundžiamą nutarimą turėjo būti atsižvelgta į tai, kad jo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių ir tarnybinis patikrinimas turėjo būti sustabdytas iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas administracinėje byloje dėl jo galimai padaryto pažeidimo. Tokiu būdu buvo pažeistos procedūros. Be to, anot pareiškėjo, neatkreiptas dėmesys į jo paaiškinime nurodytas aplinkybes, t. y. kad jis nebuvo girtas, policijos pareigūnų patikrinimo metu jis nebuvo tarnybinėse patalpose, kad jam pareigūnai nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, o apie jo tariamą girtumą nėra surašytas joks rašytinis girtumo nustatymo faktą patvirtinantis leistinas įrodymas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba atsiliepimu (b. l. 50-53, I t.) su pareiškėjo V. V. skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nebuvo pagrindo abejoti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktos informacijos apie pareiškėjo girtumą teisingumu, todėl, anot atsakovo, nepriklausomai nuo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos inicijuotos administracinės bylos teisenos pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 41¹² straipsnį Komisijos nustatytos faktinės aplinkybės sudarė pagrindą tarnybinį tyrimą pradėti ir pabaigti, jo nestabdant, bei siūlyti pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą. Pažymėjo, kad sprendžiant tarnybinės nuobaudos pareiškėjui skyrimo klausimą nebuvo galima sieti nurodyto įvykio vertinimo su ATPK 41¹² straipsnio 1 dalyje numatytu pažeidimu, taip pat ir dėl to, kad vien jau sprendžiant iš jame nustatytos pakankamai mažos sankcijos (bauda nuo vieno iki trijų šimtų litų), kuria nusakomas veikos nedidelis žalingumas, tokio administracinio teisės pažeidimo nustatymas neįtakotų tarnybinės nuobaudos griežtumo, o taip pat nesudarytų pagrindo apskritai pareiškėjo netraukti tarnybinėn atsakomybėn, motyvuojant dvigubos atsakomybės negalimumu. Akcentavo, kad valstybės tarnautojo statusą, jo atsakomybę reglamentuoja atskiras įstatymas ir ATPK 41¹² straipsnyje vartojama darbuotojo sąvoka nėra tapati valstybės tarnautojo sąvokai, vartojamai Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme. Tarnybinis tyrimas buvo atliktas dėl svarbias pareigas valstybės tarnyboje užimamo asmens – valstybės tarnautojo – Lietuvos Respublikos vyriausybės atstovo (įstaigos vadovo), kurį į pareigas skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė, t. y. ne darbuotojo, kurio sąvoka vartojama ATPK 41¹² straipsnio 1 dalyje. Anot atsakovo, vertinant pareiškėjo tarnybinį nusižengimą, lemiamą reikšmę turėjo jo statusas, kuris jį įpareigojo saugoti savo, kaip aukščiausio rango valstybės tarnautojo, gerą reputaciją visuomenėje, rūpintis jo vadovaujamos institucijos autoritetu, vykdyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme numatytas valstybės tarnautojo pareigas ir laikytis valstybės tarnautojų veiklos etikos principų. Pareiškėjo veiksmais buvo sumenkintas Vyriausybės atstovo tarnybos autoritetas, o kartu padaryta žala ir pačiam Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, autoritetui. Pareiškėjas, elgdamasis priešingai nei to reikalauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, įtvirtinantis valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius etikos principus, nevykdydamas įstatymu nustatytų valstybės tarnautojo pareigų, įskaitant ir konstitucinę valstybės tarnautojo pareigą saugoti savo reputaciją bei institucijos autoritetą, kartu pažeidė ir viešąjį interesą. Pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo išdavoje Vyriausybei paskyrus pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, buvo įvertintas pareiškėjo, kaip specialaus statuso subjekto – valstybės tarnautojo – netinkamas elgesys, pažeidžiantis viešąjį interesą bei įvertinta padaryta žala Vyriausybės atstovo institucijos ir pačios Vyriausybės autoritetui. Be to, pareiškėjas neneigė, kad buvo išgėręs, taip pat neneigė to, kad siekdamas išvengti jam nepalankios situacijos, vengė atvykusių žurnalistų bei atvykusių policijos pareigūnų dėmesio. Teigė, kad skunde galimybė patraukti pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn nepagrįstai susieta su pareiškėjo girtumo nustatymu administracinio teisės pažeidimo byloje ir teigiama, kad apie pareiškėjo girtumą nėra surašytas joks rašytinis girtumo nustatymo faktą patvirtinantis leistinas įrodymas. Akcentavo, kad Komisija pareiškėjo veiksmuose įžvelgė savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, todėl nėra pagrindo sieti tarnybinio nusižengimo kvalifikavimo su administracinio teisės pažeidimo bylos išnagrinėjimo baigtimi. Policijos pareigūnai, nustatę pareiškėjo girtumą, laikydamiesi jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nustatyta tvarka išdėstė informaciją apie girtumo fakto pareiškėjui nustatymą ir kitas aplinkybes 2009 m. rugsėjo 11 d. tarnybiniame pranešime, adresuotame Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui. Tarnybinio tyrimo metu šis įrodymas (t. y. policijos pareigūnų pateikta oficiali informacija) buvo laikomas leistinu, nesudarančiu pagrindo abejoti pareiškėjo girtumu. Manė, kad skiriant tarnybinę nuobaudą nebuvo pažeistas asmens nekaltumo prezumpcijos principas, kadangi Komisija visapusiškai ir išsamiai ištyrė įvykio aplinkybes bei rėmėsi tik leistinais ir pakankamai objektyviais įrodymais, kuriuos pateikė kompetentinga institucija. Pažymėjo, kad pats pareiškėjas tarnybinio tyrimo metu prisipažino, kad savo veiksmus vertina kaip netinkamus jo užimamoms pareigoms.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu (b. l. 178-182, I t.) pareiškėjo V. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, tuo tarpu pareiškėjas skunde nurodytais motyvais ir prie jo pridedamais dokumentais nepatvirtino, jog ginčijamas nutarimas yra neatitinkantis susiklosčiusios situacijos faktinių aplinkybių įvertinimui ir paminėtiems teisės aktams. Teismo nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 1394 „Dėl tarnybinės nuobaudos V. V. skyrimo“ bei Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos 2009 m. spalio 21 išvada Nr. 39-6308 ”Dėl V. V. tarnybinio nusižengimo“ adekvati įrodymų visumai, paminėtiems teisės aktams. Pažymėjo, kad Komisija Išvadoje nustatė tarnybinio nusižengimo požymius, įgalinančius jį atskirti nuo administracinio teisės pažeidimo. Tarnybinio nusižengimo faktinės aplinkybės buvo nustatytos iš pareiškėjo raštu ir žodžiu Komisijai teiktų paaiškinimų bei remiantis Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. spalio 1 d. raštu Nr. 40-S-15435 pateikta informacija apie policijos užfiksuotas įvykio aplinkybes. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 11 d., švęsdamas Šiaulių miesto gimtadienį, vartojo alkoholinius gėrimus. Vėliau jis kurį laiką (t. y. nuo 20.00 val. iki 21.02 val., iki kol atvyko policijos pareigūnai) buvo tarnybinėse patalpose su keliais svečiais, gėrė kavą, arbatą bei aprodė tarnybines patalpas, o atvykus policijos pareigūnams, savo valia tikrinosi alkotesteriu (Drager 7410 Nr. 0448), kuriuo pastarajam buvo nustatytas lengvas girtumo laipsnis (1,01 promilių). Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės yra patvirtintos įrodymais ir yra teisingos. Anot teismo, pareiškėjas nebuvo teisus, tvirtindamas, jog atsakovas nekreipė jokio dėmesio į pastarojo paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad jis nebuvo girtas, policijos pareigūnų patikrinimo metu nebuvo tarnybinėse patalpose, kad pareigūnai nesurašė jokio administracinio teisės pažeidimo protokolo. Teismas nurodė, kad šis pareiškėjo teiginys nemotyvuotas ir tuo pačiu išreiškia siekį paneigti nustatytas bei jo paties pripažintas aplinkybes. Pažymėjo, kad policijos pareigūnų patikrinimas buvo atliktas apie 21.02 val., t. y. neužilgo po to, kai pareiškėjas su svečiais buvo tarnybinėse patalpose (ką jis pats pripažįsta paaiškinimuose). Faktas, kad iš tarnybinių patalpų jis buvo išėjęs iki trečiojo pastato aukšto, kur jį pastebėjo policijos pareigūnai, teismo nuomone, nepaneigia to, kad tam tikru metu prieš pat patikrinimą alkotesteriui, jis tarnybinėse patalpose buvo neblaivus. Tai, kad administracinio teisės pažeidimų protokolas nebuvo surašytas, anot teismo, nepaneigią alkotesterio parodymų rezultatų. Akcentavo, kad pats pareiškėjas neneigė, kad buvo išgėręs, kad siekdamas išvengti jam nepalankios situacijos, vengė žurnalistų bei atvykusių policijos pareigūnų dėmesio, todėl buvo pakilęs į pastato trečiąjį aukštą, kur buvo surastas policijos pareigūnų. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą nenumatyta galimybė asmens neblaivumo faktą patvirtinti tik įsiteisėjusiu administraciniu aktu. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo nuostata, kad aptariamoje situacijoje reikėjo sustabdyti tarnybinį patikrinimą iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas administracinėje byloje pagal ATPK 41¹² straipsnį. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (administracinė byla Nr. A63-990/2008) teigė, kad administracinė atsakomybė ir tarnybinė atsakomybė nėra tapačios. Valstybės tarnautojo statusą jo atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, o ATPK 41¹² straipsnyje vartojama „darbuotojo“ sąvoka nėra tapati valstybės tarnautojo sąvokai, vartojamai paminėtame įstatyme. Teismas akcentavo Vyriausybės atstovo statuso ypatumus ir sutiko su atsakovo nuostata, jog Vyriausybės atstovo Šiaulių apskrityje, kaip Vyriausybės skiriamo valstybės tarnautojo, statusas įpareigoja saugoti savo gerą reputaciją visuomenėje, rūpintis vadovaujamos institucijos autoritetu, nes Vyriausybės atstovo tarnybos autoriteto sumenkinimas kartu menkina ir pačios Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, autoritetą, o kartu ir silpnina žmonių pasitikėjimą valdžia bei valstybe, kuri turi ginti ir apsaugoji jų konstitucines teises ir laisves. Anot teismo, valstybės tarnautojas, elgdamasis priešingai nei to reikalauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, įtvirtinantis valstybės tarnautojų veiklos svarbiausius etikos principus, nevykdydamas valstybė tarnautojo pareigų, įskaitant pareigą saugoti savo reputaciją bei institucijos autoritetą, kartu pažeidžia ir viešąjį interesą. Akcentavo, kad neblaivaus įstaigos vadovo buvimas darbo vietoje, net ir ne darbo metu, o ypač šiai aplinkybei iškilus į viešumą, menkina jo, kaip įstaigos vadovo, reputaciją bei vadovaujamos įstaigos autoritetą visuomenėje.

IV.

Pareiškėjas V. V. apeliaciniu skundu (b. l. 186-189, I t.) nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti, panaikinant atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. l394 „Dėl tarnybinės nuobaudos V. V. skyrimo“ bei įpareigojant atsakovą sustabdyti V. V. tarnybinio nusižengimo tyrimą iki bus priimtas ir įsiteisės Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje, iškeltoje V. V. atžvilgiu pagal požymius administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41¹² straipsnyje.

Nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 4 dalies nuostatas, nepagrįstai atmesdamas pareiškėjo argumentus, išdėstytus skunde dėl atsakovo pažeistų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, t. y. atsakovas neatsižvelgė į Išvadoje konstatuotą faktą, kad V. V. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių ir nesustabdė tarnybinio patikrinimo iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas byloje dėl V. V. galimai padaryto pažeidimo pagal ATPK 41¹² straipsnį. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių įstatymų ar poįstatyminių aktų, pagal kuriuos vertino policijos pareigūnų paaiškinimus bei alkotesterio Drager parodymus kaip įrodymus, patvirtinančius tam tikras aplinkybes, t. y. V. V. girtumą. Teismas nenurodė ir įstatymų ar poįstatyminių aktų, kuriais leidžiama išnagrinėti drausmės pažeidimo bylą, nesulaukus administracinės bylos išnagrinėjimo rezultatų, kurioje sprendžiamas klausimas dėl tapačių aplinkybių. Anot pareiškėjo, teismas nepagrįstai atmetė jo paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad jis nebuvo girtas, policijos pareigūnų patikrinimo metu jis nebuvo tarnybinėse patalpose, kad jam pareigūnai nesurašė jokio administracinio teisės pažeidimo protokolo, t. y. V. V. neturėjo galimybės pasinaudoti įstatymo suteikiamomis garantijomis nesutikti su alkotesterio Drager parodymais (šie parodymai nėra niekur užfiksuoti, kaip to reikalauja įstatymas) ir nuvykti į medicinos įstaigą duoti kraują alkoholio koncentracijai nustatyti. Teismas, darydamas išvadą, kad neblaivaus įstaigos vadovo buvimas darbo vietoje net ir ne darbo metu, o ypač šiai aplinkybei iškilus į viešumą, menkina jo kaip įstaigos vadovo reputaciją bei vadovaujamos įstaigos autoritetą visuomenėje, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpcijos principą, nes patraukė drausminėn atsakomybėn asmenį už pažeidimus, kurie turi būti nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir apkaltino jį tuo, kad šis neįrodytas pažeidimas iškilo į viešumą, nors tai yra ne V. V., o žiniasklaidos nuopelnas. Pažymi, kad įstaigos vadovo ir institucijos reputacija ir autoritetas yra ginami jo nurodytoje privataus kaltinimo byloje, o paties neblaivumo faktas yra ginčijamas administracinėje byloje. Teismas tuo tarpu nustatė prejudicinius faktus, paneigiančius nekaltumo prezumpciją, ir užkirto kelią V. V. galimybę ginti savo, kaip asmens, kaip įstaigos vadovo, ir pačios įstaigos reputaciją ir autoritetą tiek administracinėje byloje, tiek privataus kaltinimo byloje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes ignoravo jo paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad jis 2009 m. spalio 2 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl šmeižimo per masines informacijos priemones, prašydamas iškelti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka dienraščio „Šiaulių naujienos“ korespondentui, taip pat ir dėl tikrovės neatitinkančios informacijos apie jo girtumą. Teismas ignoravo tą aplinkybę, kad V. V. girtumas nebuvo patvirtintas įsiteisėjusiu sprendimu administracinio teisės pažeidimo byloje, nagrinėjamoje Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriuje, apie jo tariamą girtumą nėra surašytas joks rašytinis girtumo nustatymo faktą patvirtinantis leistinas įrodymas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnyba atsiliepimu (b. l. 1-4, II t.) su pareiškėjo V. V. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad apelianto argumentai dėl materialinės teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti. Pažymi, kad Nutarimas buvo priimtas atsižvelgiant į Išvadoje nustatytas faktines aplinkybes, aiškiai rodančias, kad yra atskiro teisės pažeidimo (tarnybinio nusižengimo požymiai), kurių nustatymui neturėjo įtakos V. V. patraukimas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41¹² straipsnį. Šiuo aspektu vadovaujasi pirmosios instancijos teismo ir atsiliepimo į pareiškėjo skundą, adresuoto pirmosios instancijos teismui, motyvais. Pastebi, kad Komisija į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją kreipėsi, siekdama įsitikinti, kad ši įstaiga gavo reikiamą informaciją, ar V. V., esant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo požymių, bus patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teigia, kad pareiškėjo argumentai, jog teismas nepagrįstai atmetė jo nurodytas aplinkybes, kad jis nebuvo girtas, policijos pareigūnų patikrinimo metu nebuvo tarnybinėse patalpose, kad pareigūnai nesurašė jokio administracinio teisės pažeidimo protokolo, vertintini kritiškai, kaip pareiškėjo noras paneigti akivaizdžias aplinkybes, jog pareiškėjas 2009 m. rugsėjo 11 d. vartojo alkoholinius gėrimus. Atkreipia dėmesį į tai, kad V. V. neneigė, kad buvo išgėręs, taip pat neneigė to, kad siekdamas išvengti jam nepalankios situacijos, vengė žurnalistų bei atvykusių policijos pareigūnų dėmesio, todėl buvo pakilęs į pastato trečiąjį aukštą, kur buvo surastas policijos pareigūnų. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad teismas nustatė prejudicinius faktus, paneigiančius nekaltumo prezumpciją ir užkirto kelią V. V. galimybę ginti savo, kaip asmens, kaip įstaigos vadovo ir pačios įstaigos reputaciją ir autoritetą tiek administracinėje, tiek privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje. Akcentuoja, kad neblaivaus įstaigos vadovo buvimas darbo vietoje, net ir ne darbo metu, o ypač šiai aplinkybei iškilus į viešumą, menkina jo kaip įstaigos vadovo reputaciją bei jo vadovaujamos įstaigos autoritetą visuomenėje. Dėl atsakovo argumentų, kad jis su pareiškimu kreipėsi į teismą dėl šmeižimo per masinio informavimo priemones, prašydamas iškelti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka dienraščio „Šiaulių naujienos“ korespondentui, pažymėjo, kad ši informacija buvo įvertinta Komisijos ir ji neturėjo įtakos tyrimui, tačiau neabejotinai suteikė teisę V. V. ginti savo teises nurodytu būdu, t. y. pateikiant pareiškimą teismui dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka. Dėl pareiškėjo argumentų, kad teismas ignoravo ir tą aplinkybę, jog jo girtumas nebuvo patvirtintas įsiteisėjusiu sprendimu administracinio teisės pažeidimo byloje, jog apie jo tariamą girtumą nėra surašytas joks rašytinis girtumo nustatymo faktą patvirtinantis leistinas įrodymas, nurodė, kad galimybė patraukti V. V. tarnybinėn atsakomybėn nepagrįstai susieta su pareiškėjo girtumo nustatymu administracinio teisės pažeidimo byloje. Pažymi, kad policijos pareigūnai, nustatę V. V. girtumą, laikydamiesi jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nustatyta tvarka tinkamai išdėstė informaciją apie girtumo fakto V. V. nustatymą ir kitas aplinkybes tarnybiniame pranešime, kuris tarnybinio tyrimo metu šis buvo laikomas leistinu, nesudarančiu pagrindo abejoti V. V. girtumu. Pastebi, kad asmeniui padarius veiką, turinčią tarnybinio nusižengimo požymių, kurie nėra panašūs (tapatūs) į administracinių teisės pažeidimų kodekse aprašytų veikų požymius, siekiant patraukti asmenį tarnybinėn atsakomybėn, apskritai nebūtų galima remtis policijos pateikta oficialia informacija, įskaitant informaciją apie asmens girtumo nustatymą policijos veikloje naudojamomis priemonėmis. Atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą, nepažeidė asmens nekaltumo prezumpcijos principo, kadangi Komisija visapusiškai ir išsamiai ištyrė įvykio aplinkybes bei rėmėsi tik leistinais ir pakankamai objektyviais įrodymais, kuriuos pateikė kompetentinga institucija, be to ir pats pareiškėjas tarnybinio tyrimo metu yra prisipažinęs, kad savo veiksmus vertina kaip netinkamus jo užimamoms pareigoms.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. 1394, kuriuo pareiškėjui V. V., Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Šiaulių apskrityje, skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas (b. l. 6, I t.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo statusą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gegužės 12 d. redakcija Nr. XI-251) įtvirtinta, kad Vyriausybės atstovas yra valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas, į pareigas skiriamas ketveriems metams ir iš jų atleidžiamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat numatyta, kad Vyriausybės atstovo teisinę padėtį, be šio įstatymo, nustato ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. liepos 7 d. įstatymo redakcija Nr. XI-320) reglamentuoja pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas 28 straipsnyje nurodyta, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui gali būti paskirta pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2010 m. liepos 23 d.) patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) numatytą procedūrą, nustačius konkrečias jo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas, nustatytas įstatymais, detalizuotas pareigybės aprašyme, ir kurios sudaro tarnybinio nusižengimo sudėtį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A146–700/2010, A62–200/2011) yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai (neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes, – priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių) turi būti nurodyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Nustačius, kad valstybės tarnautojas padarė tarnybinį nusižengimą, šis nusižengimas turi būti kvalifikuojamas (nurodomas atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo straipsnis, jo dalis ir punktas), nurodoma jo padarymo ar paaiškėjimo diena, įvykdymo aplinkybės, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo, jo padariniai ir siūloma konkreti tarnybinė nuobauda.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A143–956/2010, A146-1459/2010), motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra šio akto motyvuojamoji dalis. Todėl teismas, spręsdamas ginčijamo įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados – turinį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu inter alia numatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Būtinumą vadovautis nurodyta ABTĮ nuostata patvirtina ir teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A14–736/2004). Tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 suformuluotą taisyklę, ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės, kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, įvertino Komisijos Išvadą dėl tarnybinio nusižengimo ir jos pagrindu priimtą skundžiamą Nutarimą, kuriuose atsispindi tarnybinio patikrinimo rezultatai, taip pat kitą tarnybinio patikrinimo medžiagą, tačiau nenustatė, kad būtų iš esmės pažeisti tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros reikalavimai, nustatyti Taisyklėse. Tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas gavus objektyvių duomenų, kad V. V. galimai padarė tarnybinį nusižengimą (2009 m. rugsėjo 19 d. Lietuvos Respublikos dienraščiuose buvo pateikta informacija apie Vyriausybės atstovo V. V. buvimą tarnybinėse patalpose neblaiviam (b. l. 60-62, I t.), minėtiems duomenims patikrinti Ministro Pirmininko potvarkiu 2009 m. rugsėjo 23 d. buvo sudaryta Komisija (b. l. 11, I t.), kuri 2009 m. rugsėjo 24 d. pranešimu (b. l. 63, I t.) informavo pareiškėją, kad jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, prašant pareiškėjo pateikti paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, kas ir buvo padaryta (b. l. 72-73, I t.). Komisija surinko įrodymus, patvirtinančius V. V. atliktus, tarnybinės atsakomybės taikymo prasme neteisėtus veiksmus, bei 2009 m. spalio 14 d. posėdyje, kuriame dalyvavo ir V. V., išsamiai juos ištyrė ir įvertino, savo poziciją įformindama tinkamai motyvuotoje 2009 m. spalio 21 d. išvadoje Nr. 39-6308 (b. l. 8-10, I t.), kurioje detaliai atskleista pareiškėjo padaryta veika ir kokia kaltės forma ji pasireiškė, nurodyta veikos padarymo data, pateikta veikos kvalifikacija ir pasiūlyta skirti atitinkamą nuobaudą, įvertinus tarnybinio pažeidimo padarymo aplinkybes, kaip tai numato Taisyklių 3, 5, 7, 9, 10 punktai. Konstatavus, kad V. V. padarė tarnybinį nusižengimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimu Nr. 1394 (b. l. 6, I t.), nepažeidžiant Taisyklių 11.1 punkte numatyto termino, pareiškėjui V. V. paskirta VTĮ 29 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Pareiškėjas, ginčydamas skundžiamo Nutarimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tiek skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teigė, jog tarnybinio patikrinimo metu pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir pagrįstumą, buvo pažeistos tuo aspektu, kad tarnybinis patikrinimas nebuvo sustabdytas, kol jo atžvilgiu bus išnagrinėta dėl to paties įvykio pagal ATPK 41¹² straipsnio 1 dalį iškelta administracinio teisės pažeidimo byla, kaip to reikalauja VTĮ 30 straipsnio 4 dalis. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

VTĮ 30 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti atitinkamas bylas, kai paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių. Tačiau, analizuojant šioje normoje įtvirtintą taisyklę, atsižvelgtina į VTĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad valstybės tarnautojai tarnybinėn atsakomybėn traukiami už tarnybinius nusižengimus. Taigi tarnybinės atsakomybės pagrindas – tarnybinis nusižengimas, kuris VTĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžiamas kaip valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas dėl valstybės tarnautojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad administracinė atsakomybė ir tarnybinė atsakomybė nėra tapačios (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63 – 990/2008).

Komisijos tarnybinio patikrinimo Išvada surašyta dėl pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo (įstaigos vadovo) veiksmų, kuriais buvo pažeisti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose įtvirtinti valstybės tarnautojų veiklos etikos (padorumo ir pavyzdingumo) principai bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytos valstybės tarnautojų pareigos, inter alia imperatyviai reikalaujančios, kad valstybės tarnautojas laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, minėtų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, t. y. tarnybinės atsakomybės taikymo aspektu pareiškėjo V. V. veiksmai buvo vertinami kaip funkcijų, priklausančių pagal jo tarnybinį statusą ir nustatytų specialiais teisės aktais, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Tuo tarpu administracinio teisės pažeidimo byloje, iškeltoje pagal ATPK 41¹² straipsnio 1 dalį, šiuo aspektu pareiškėjo veiksmai neanalizuoti. Minėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje buvo vertinti V. V. kaip darbuotojo veiksmai, atlikti darbo srityje ir neteisėti galiojančių darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų požiūriu. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju tų pačių faktinių aplinkybių įrodinėjimas ir jų vertinimas tarnybinės ir administracinės atsakomybės taikymo procese turi tam tikro specifiškumo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarnybinio patikrinimo atlikimo metu buvo aiškiai atsiribota nuo pareiškėjui inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo. Komisija atliko savarankišką tyrimą ir surinko papildomus įrodymus, kurių visuma sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti pareiškėjo V. V., kaip valstybės tarnautojo (įstaigos vadovo), netinkamą pareigų atlikimą, užtraukusį jam tarnybinę atsakomybę.

Iš paties pareiškėjo V. V. pateiktų rašytinių paaiškinimų (b. l. 13, I t.) nustatyta, kad jis 2009 m. rugsėjo 11 d., švęsdamas Šiaulių miesto gimtadienį, vartojo alkoholinius gėrimus, o vėliau kurį laiką su svečiais buvo tarnybinėse patalpose, gėrė kavą, arbatą bei aprodė tarnybines patalpas, kai netikėtai atvyko policijos pareigūnai, pareikalavę pasitikrinti blaivumą, o jis, sutrikęs dėl susidariusios konfliktinės situacijos, sutiko tai padaryti. Tarnybinio patikrinimo metu buvo išreikalauti įrodymai iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros (b. l. 20, 24, I t.). Pateiktame policijos pareigūno A. K. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad pats V. V. sutiko pasitikrinti neblaivumą ir jam alkotesteriu Drager 7410 Nr. 0448 buvo nustatytas 1,01 promilės girtumas, V. V. neneigė, kad šventėje gėrė alaus, nors vizualiai neatrodė, kad pareiškėjas neblaivus, iš jo burnos sklido nežymus alkoholio kvapas (b. l. 23, I t.). Analogiški paaiškinimai užfiksuoti kito policijos pareigūno S. V. tarnybiniame pranešime (b. l. 127, I t.). Netikėti šiais rašytiniais paaiškinimais nėra pagrindo. Kaip matyti, tarnybiniuose pranešimuose sąžiningai išdėstytos aplinkybės dėl V. V. būklės, nenutylėta, kad tarp jo ir žurnalisto buvo kilusi konfliktinė situacija. Be to, Šiaulių miesto apylinkės prokuratūroje, išnagrinėjus V. V. pareiškimą, 2009 m. spalio 14 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustačius jokių neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Šių duomenų visuma neabejotinai patvirtina tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingus faktus, t. y. kad V. V., būdamas neblaivus, lankėsi tarnybinėse patalpose ne darbo metu ir jas aprodė svečiams, kuriuos pats atsivedė. Pareiškėjo argumentai, kad byloje nėra jokio leistinumo reikalavimus atitinkančio rašytinio įrodymo, kuriame būtų užfiksuotas jo neblaivumas, laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėtame teisės akte įtvirtinta neblaivumo nustatymo tvarka, vertinant ją tarnybinių santykių kontekste, nėra privaloma. Neblaivumo patikrinimas medicininėje įstaigoje yra tik vienas iš įrodymų fiksavimo būdų, kuriuo gali būti grindžiamas tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens neblaivumo faktas. Valstybės tarnautojo neblaivumas gali būti patvirtintas ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr., nutartis administracinėje byloje Nr. A146-77/2011). Pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad pareiškėjo V. V., kaip Vyriausybės atstovo, statusas suponuoja jam pakankami aukštus reikalavimus, inter alia įpareigoja saugoti savo gerą reputaciją visuomenėje, rūpintis vadovaujamos institucijos autoritetu, išsamiai argumentavo, kodėl nustatyti V. V. veiksmai vertinami neteisėtais minėtų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktuose įtvirtintų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatytų valstybės tarnautojų pareigų požiūriu. Teisėjų kolegija palaiko šiuos argumentus ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą reguliavimą jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad Komisijos surašytoje tarnybinio patikrinimo Išvadoje užfiksuotos faktinės aplinkybės yra teisingos, o Išvados pagrindu priimtas Nutarimas teisėtas ir pagrįstas, paremtos įrodymų analize ir yra motyvuotos, kaip tai numato ABTĮ 86 ir 87 straipsnyje išvardinti reikalavimai. Pareiškėjo V. V. argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo nepaneigia.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas V. V. ir jo atstovas pateikė įrodymus, kad šiuo metu administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 41¹² straipsnio 1 dalį V. V. atžvilgiu jau išnagrinėta ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutarimu yra nutraukta. Pareiškėjo atstovas teigė, kad šis nutarimas yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę galia nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes paneigia Komisijos nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutarimo turinį, šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Minėtame nutarime Šiaulių apygardos administracinis teismas nekonstatavo, kad V. V. buvo blaivus ar kad jis iš viso nebuvo tarnybinėse patalpose, tiesiog sprendė, kad pagal administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus jie yra nepakankami šiems faktams konstatuoti, nes neblaivumas buvo nustatinėjamas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintose Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklėse nustatytą tvarką, o pareiškėjo buvimo vieta policijos pareigūnų apsilankymo metu fiksuota ne tarnybos patalpose. Taigi, Šiaulių apygardos administracinis teismas nenustatinėjo tų aplinkybių ir juos patvirtinančių įrodymų, kurie buvo analizuojami savarankiškai atlikto tarnybinio patikrinimo metu, t. y. kad pats V. V. pripažino vartojęs šventėje alkoholinius gėrimus, o paskui svečiams aprodęs tarnybines patalpas, nevertino policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotų, tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingų aplinkybių ir dėl jų nepasisakė. Pažymėtina, kad administracinio teisė pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta, nes nustatytų trūkumų pats teismas pašalinti negalėjo, o bylos grąžinimas naujam nagrinėjimui institucijai, įgaliotai surašyti administracinio teisės pažeidimo, pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, buvo netikslingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio nutarimas dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo V. V. atžvilgiu negali būti vertinamas kaip nustatęs nagrinėjai administracinei bylai prejudicinius faktus ar paneigęs, jog buvo padarytas tarnybinis nusižengimas. Priešingai, tai tik patvirtina, kad net ir pripažinus, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas turėjo būti sustabdytas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 4 dalis, šis formalus procedūrinis pažeidimas neturėtų esminės reikšmės, sprendžiant dėl skundžiamo Nutarimo ar pirmosios instancijos teismo teisėtumo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes ignoravo jo paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad jis 2009 m. spalio 2 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl šmeižimo per masines informacijos priemones, prašydamas iškelti baudžiamąją bylą privataus kaltinimo tvarka dienraščio „Šiaulių naujienos“ korespondentui, taip pat ir dėl tikrovės neatitinkančios informacijos apie jo girtumą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad dienraščio „Šiaulių naujienos“ korespondento pateikta informacija buvo tik pagrindas pradėti tarnybinį nusižengimo tyrimą, gauta informacija buvo patikrinta kitais tarnybinio nusižengimo tyrimo metu surinktais ir ištirtais objektyviais įrodymais, o dienraščio „Šiaulių naujienos“ korespondento nuomonė dėl V. V. girtumo apskritai nevertinta. Taigi neįrodyta, kad tas faktas, jog dienraščio „Šiaulių naujienos“ korespondentui privataus kaltinimo tvarka buvo iškelta baudžiamoji byla, nagrinėjamai administracinei bylai turi esminę reikšmę.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.