Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-08-25 · Administracinė byla Nr. A-471-261/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-25
Bylos Nr.
A-471-261/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-24618-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Artūras Drigotas, Stasys Gagys (pran.)
Pareiškėjas
If P
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-471-261/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24618-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto ir Stasio Gagio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo If P&C Insurance AS filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo If P&C Insurance AS filialo skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ ir M. P., dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 132-135), prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, (toliau – ir atsakovas) pareiškėjo naudai 611,05 Lt žalos atlyginimą; 2) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) grąžinti 72,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio; 4) priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Paaiškino, kad nukentėjęs asmuo M. P. 2011 m. balandžio 4 d. vairavo automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Gariūnų g., Vilniuje, įvažiavo į duobę ir taip apgadino transporto priemonę. Minėtas automobilis buvo apdraustas If P&C Insurance AS filiale transporto priemonių draudimu. Per eismo įvykį transporto priemonei padaryta žalos iš viso už 814,78 Lt, tai patvirtina 2011 m. balandžio 15 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DRD000199, išrašyta 312,28 Lt sumai, padangos vertės nustatymą patvirtinantis dokumentas. Dėl duobėtos ir neprižiūrėtos kelio dangos įvykusio eismo įvykio ir transporto priemonei padarytos žalos faktą užfiksavo į eismo įvykio vietą iškviesti policijos pareigūnai. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) Kelių policijos valdybos 2011 m. birželio 6 d. nutarimu nukentėjęs asmuo pripažintas nepažeidusiu Kelių eismo taisyklių. Įvykus draudiminiam įvykiui, pareiškėjas nukentėjusiam asmeniui išmokėjo 611,05 Lt dydžio draudimo išmoką eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti. Automobiliui padaryta žala nustatyta vadovaujantis Susisiekimo ministro ir Finansų ministro įsakymu patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka ir Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 15 straipsniu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsniu, 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintu Kelių priežiūros tvarkos aprašu ir teigė, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo funkcijas. Vilniaus miesto savivaldybė nesivadovavo nurodytomis įstatymo nuostatomis ir neužtikrino tinkamos Gariūnų gatvės, Vilniuje, priežiūros.

Nurodė, kad pagal tarp atsakovo ir uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, UAB „Grinda“) 2011 m. sausio 25 d. sudarytą sutartį Nr. A72-50(3.1.36-UK), rytinės, pietinės, vakarinės, šiaurinės ir centrinės Vilniaus miesto dalies gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbai perduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.266 straipsnio 1 dalimi, 6.270 straipsnio 1 dalimi ir aiškino, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Manė, kad yra visos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatytos savivaldybės atsakomybės sąlygos: žala – apgadinta transporto priemonė, atsakovo neteisėti veiksmai – neužtikrinta Gariūnų g. priežiūra, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir atsiradusios žalos – jei atsakovas būtų tinkamai vykdęs gatvės priežiūrą, nukentėjęs asmuo nebūtų patyręs nurodytos žalos. Teisę reikalauti išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovo grindė CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 6.263 straipsniu.

Atsiliepimas

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento juridinis skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti (I t., b. l. 45–47, 146–150).

Atsiliepime į pirminį ieškinį paaiškino, kad žala atsirado dėl automobilį vairavusio asmens kaltės, kadangi geromis oro sąlygomis šviesiu paros metu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nesilaikė Kelių eismo taisyklių, todėl nepastebėjo ir neapvažiavo kliūties, t. y. duobės. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012).

Atsiliepime į patikslintą skundą paaiškino, kad draudimo polise buvo nurodytas reikalavimas vairuotojui turėti 5 metų vairavimo stažą. Prie skundo nepateiktas vairuotojo pažymėjimas, todėl neaišku, ar draudimo išmoka turėjo būti jam išmokėta visa. Pareiškėjas nepateikė draudimo sutarties, todėl neaišku, ar jis turi teisę reikalauti išmokėtos sumos priteisimo subrogacijos tvarka.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakomybės rėmėsi CK 6.271 straipsniu, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 32 punktu ir paaiškino, kad savivaldybei įstatymai suteikia teisę tam tikras funkcijas, susijusias su viešųjų paslaugų teikimu, perduoti pagal sudarytas sutartis kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ 2011 m. sausio 25 d. buvo pasirašyta darbų atlikimo sutartis Nr. A72-50(3.1.36-UK). Todėl manė, kad savivaldybė dėl tinkamos gatvių priežiūros ėmėsi visų būtinų veiksmų. Ši aplinkybė patvirtina, kad savivaldybės administracija veikė taip, kaip reikalauja 2004 m. vasario 1 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintas Kelių priežiūros aprašas. Manė, kad faktiniu gatvių valdytoju pagal CK 6.266 straipsnį sutarties galiojimo metu laikytina UAB „Grinda“, todėl nėra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakomybei kilti būtinų sąlygų, nes žala atsirado ne dėl savivaldybės administracijos neteisėtų veiksmų. Tinkamu atsakovu šioje byloje gali būti tik UAB „Grinda“.

Nesutiko su prašymu priteisti palūkanas, kadangi tarp pareiškėjo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl taikyti CK 6.210 straipsnį nėra pagrindo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“ atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko (I t., b. l. 94–99).

Paaiškino, kad nėra CK numatytų sąlygų atsakovo civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti. Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos 2011 m. birželio 6 d. nutarime nėra konstatuota, kad visi automobilio apgadinimai ir patirta žala atsirado būtent dėl neva blogai prižiūrimo kelio, atsakovo ar UAB „Grinda“ kaltės. Nutarime yra konstatuota, kad automobilio vairuotojas KET nepažeidė, tačiau aplinkybė, kad duobės nebuvo įmanoma pastebėti, nėra nurodyta. Vien ta aplinkybė, kad konkreti kelio duobė tuo momentu nebuvo pažymėta atitinkamais kelio ženklais, nesudaro pagrindo atsakovo ar UAB „Grinda“ civilinei atsakomybei, kadangi iš atsakovo ar UAB „Grinda“ negalima objektyviai reikalauti, jog jie kiekvienu momentu žinotų apie kiekvieną savaiminį duobės atsiradimą, o savo pareigą žymėti pavojingus kelio ruožus vykdė pagal visas objektyviai įmanomas išgales. UAB „Grinda“ apie kelyje buvusią duobę ir automobilio vairuotojo patirtą žalą sužinojo tik gavusi 2011 m. gruodžio 27 d. pretenziją Nr. RG-VL/TP/17500, t. y. praėjus daugiau nei 6 mėn. po autoįvykio.

Teigė, kad žala atsirado dėl didelio paties vairuotojo neatsargumo, todėl pagrindo atsakovui ar UAB „Grinda“ atlyginti jo patirtą žalą nėra ir negali būti. Atkreipė dėmesį, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo nebuvo kviečiami į įvykio vietos apžiūrą, nors pareiškėjas, žinodamas, kad subrogacijos pagrindu galėtų reikšti tretiesiems asmenims reikalavimus dėl šių asmenų kaltės atsiradusiai žalai atlyginti, galėjo kviesti atsakovą ar UAB „Grinda“ ir nurodyti vietoje jų neteisėtus veiksmus arba kitais įstatyme nustatytais būdais fiksuoti tokių neteisėtų veiksmų buvimą (pvz., faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir pan.). Tokiu būdu, pareiškėjui nepateikus jokių atsakovo neteisėtų veiksmų įrodymų ir jų visiškai neįrodinėjant, nėra pagrindo konstatuoti, jog visą automobiliui padarytą žalą privalo atlyginti būtent atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė ar trečiasis suinteresuotas asmuo.

Atkreipė dėmesį į tai, kad kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai, kurie yra įvardinti teisės aktuose, pabrėžiami teismų praktikoje. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-l 53/2008. Pažymėjo, kad automobilio vairuotojas, neatidžiai vairuodamas, nepastebėdamas kelyje esančios kliūties, sukeldamas eismo įvykį ir tokiu būdu padarydamas žalos sau ir sukeldamas grėsmę aplinkiniams, pažeidė ne tik daug teisės normų reikalavimų, bet ir bendruosius vairuotojams taikomus atsargumo ir atidumo reikalavimus. Vairuotojas nesilaikė pareigos stebėti kelio dangą, ar nėra kelyje kliūčių, nors eismo sąlygos buvo normalios. Dėl šių priežasčių automobilio vairuotojas sukėlė eismo įvykį ir buvo patirta žala. Todėl atsakovas yra atleistinas nuo civilinės atsakomybės, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo asmens veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu, neapdairiai, neatsakingai vairuojant automobilį, kuris yra padidinto pavojaus šaltinis.

Be to, pažymėjo, kad būtina išsiaiškinti, ar kelyje esanti duobė galėjo sukelti eismo įvykį, kurio metu galėtų būti visiškai sugadintas amortizatorius ar apgadintas kėbulas. Šios aplinkybės nėra niekur užfiksuotos ir nėra aiškios, o šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga atitenka būtent pareiškėjui, ir kol minėtų aplinkybių pareiškėjas neįrodė, atsakovo atsakomybės negali kilti. Nusprendus, kad vis dėlto, dėl kokių nors priežasčių, kurios šiuo metu nėra žinomos ir kurios yra visiškai nepatvirtintos jokiais byloje pateiktais įrodymais, atsakovas būtų laikytinas atsakingu dėl padarytos žalos, šią atsakomybę būtina įvertinti vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. kad pats automobilio transporto valdytojas elgėsi neatidžiai, nerūpestingai – pažeisdamas nustatytas kelių eismo dalyvio pareigas, jis patyrė žalą. Daugiau asmenų, kurie būtų apgadinę savo transporto priemones analogiškoje situacijoje, nebuvo ir nėra. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad automobilio valdytojas patyrė žalą dėl savo didelio neatsargumo. Todėl net ir įrodžius, kad dėl gatvės priežiūros galėtų kilti atsakomybė ir atsakovui, jis privalo būti atleistas nuo atsakomybės, vadovaujantis minėtomis CK 6.266 straipsnio 1 dalies, 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Nesutiko su tuo, kad visa žala buvo patirta dėl eismo įvykio, kadangi teismui nepateikti įrodymai, jog visi sugadinimai yra būtent autoįvykio pasekmė. Pareiškėjas nekvietė atsakovo apžiūrėti automobilio, dėl to pareiškėjo nurodoma žala kelia pagrįstų abejonių, nes šiuo metu, kai automobilis jau suremontuotas, jo pažeidimo nebeįmanoma identifikuoti. Šiuo atveju, žalos, kaip ir atsakovo neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio įrodinėjimo pareiga tenka pareiškėjui, dėl to nesant nei vieno įrodymo apie žalos dydį, skundas negali būti tenkinamas. Pareiškėjo apskaičiuotas žalos dydis galbūt patvirtina tik automobilio remontą, tačiau nėra nei vieno įrodymo, kad šis remontas yra ne eilinis remontas, o pareiškėjo nurodomo autoįvykio pasekmė, kad dėl autoįvykio būtent sąskaitoje nurodytas dalis teko keisti ir atlikti joje nustatytus darbus ir pan., dėl to žalos dydis šioje byloje yra neįrodytas. Pats faktas, kad pareiškėjas apmokėjo kažkokią sąskaitą, nereiškia, kad ši sąskaita yra susijusi su autoįvykiu ir joje nurodytos sumos yra neginčijamos ir įrodytos.

Teismui nusprendus, kad nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės dėl didelio vairuotojo neatsargumo, teigė, kad pareiškėjui atlygintina žala turėtų būti mažinama vadovaujantis CK 6.259 straipsniu. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 14 dalies nuostatomis, Kelių eismo taisyklėmis (133, 134 p.).

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo M. P. palaikė pareiškėją. Dėl eismo įvykio paaiškino, kad jis stovėjo automobilių spūstyje, todėl nematė ir negalėjo matyti prieš jį esančios gatvės būklės. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui ir pajudėjus automobilių srautui, pajudėjo ir jis savo automobiliu, todėl greičio nebuvo, o dėl to, kad kelio nebuvo matyti, jis automobiliu įvažiavo į priekyje buvusią duobę. Paaiškino, kad eismo įvykio metu jo vairuotojo stažas jau buvo didesnis nei 5 metai, jis vairuoja nuo 2002 metų. Pateikė vairuotojo pažymėjimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu (I t., b. l. 174–179) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Vilniaus AVPK Kelių policijos valdyba 2011 m. birželio 6 d. nutarime Nr. AV2-1915, kuriuo nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nustatė, kad 2011 m. balandžio 4 d. apie 08.39 val. Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriuje gautas pranešimas apie eismo įvykį Gariūnų gatvėje, Vilniuje (b. l. 25). Atvykę į įvykio vietą pareigūnai rado apgadintą automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilį vairavęs M. P. paaiškino, kad važiuodamas transporto sraute įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje buvusią duobę, dėl to buvo apgadintas automobilio dešinės pusės priekinis ratas. Administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, pažymint, kad nuostolių atlyginimo klausimas spręstinas civiline tvarka. Vilniaus AVPK pareigūno 2011 m. balandžio 4 d. surašytame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad eismo įvykyje dalyvavo automobilis „Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas paaiškino, kad važiavo paskui mikroautobusą automobilių sraute, dėl to įvažiavo į duobę, sprogo padanga (b. l. 26–27). Pareigūnas sudarė ir eismo įvykio schemą (b. l. 27). M. P. teikė paaiškinimą policijai, kuriame taip pat nurodė, kad važiavo automobiliu „Opel“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Gariūnų gatve automobilių sraute paskui mikroautobusą, neprivažiavęs iki sankryžos su Jačionių g. apie 100-150 m. pajuto stiprų smūgį į dešinį priekinį ratą. Sustojęs už sankryžos pamatė, kad apgadintas priekinis dešinysis ratas, o nuėjęs į įvykio vietą pamatė kelyje esančią apie 15 cm duobę (b. l. 28). Apie tai, kaip buvo sugadintas M. P. vairuojamas automobilis, nurodyta Vilniaus AVPK Kelių policijos 2011 m. balandžio 4 d. išduotoje pažymoje, kurioje nurodyta, kad sugadinta automobilio „Opel“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dešinė pusė (b. l. 29). Vilniaus AVPK draudimo bendrovei UAB „If draudimas“ 2011 m. birželio 8 d. pateikė informaciją apie eismo įvykį, nurodytas įvykio laikas, vieta (Vilnius, Gariūnų Jačionių), įvykio pobūdis – užvažiavimas ant kliūties (b. l. 24). Šiame informaciniame rašte nurodyta automobilio markė ir modelis – „Opel Vectra“, kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Transporto priemonės sugadinimai pažymėti pareiškėjo If P&C Insurance AS filialo surašytame dokumente, kuriame jau nurodytas automobilis „Opel Astra“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šiame rašte nurodyta, kad atliktas važiuoklės reguliavimas, pakeistas atraminis guolis ir padanga (b. l. 21). Pareiškėjas išmokėjo M. P. dviem mokėjimo nurodymais per Danske Bank 2011 m. liepos 7 d. 236,05 Lt, mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad tai yra žalos atlyginimas, ir 2011 m. spalio 17 d. išmokėjo 375 Lt, taip pat nurodyta, kad mokamas žalos atlyginimas (b. l. 22–23), mokėjimo nurodymuose yra nuoroda „(duomenys neskelbtini)“. Nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 27 d. pateikė UAB „Grinda“ prašymą atlyginti žalą, kuriame nurodytas automobilis „Opel Astra“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 20). Byloje yra 2011 m. balandžio 15 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DRD000199, kuri patvirtina, kad M. P. pateikta UAB „Megadeta“ sąskaita 312,28 Lt sumai už automobilio „Opel Astra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), remontą (b. l. 31). Iš tos pačios bendrovės 2011 m. balandžio 15 d. pateiktos remonto sąmatos matyti, kad remontuotas automobilio „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), priekinis dešinysis ratas, dėl to atlikti papildomi darbai: amortizatoriaus atlaisvinimas ir pritvirtinimas, panaudota dalis – dešinysis atraminis guolis, iš viso suma 75,32 Lt (b. l. 32), yra dar viena sąmata (b. l. 33). Tai, kad automobilis buvo draustas transporto priemonių draudimu draudimo įmonėje If P&C Insurance AS, patvirtina transporto priemonių draudimo liudijimas (polisas) Serija TPA Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 35–36). Iš draudimo poliso matyti, kad M. P. apdraudė automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. ERV, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagamintą 2003 metais. Taigi visi šie dokumentai patvirtina, kad apdraustas transporto priemonių draudimu buvo automobilis „Opel Astra“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), toks automobilis buvo ir remontuojamas, tai pažymėta minėtuose remontą patvirtinančiuose dokumentuose, įskaitant ir kėbulo numerį, o Vilniaus AVPK Kelių policijos valdybos visa medžiaga nepatvirtina, kad būtent tokį automobilį vairavo M. P.. Eismo įvykio vietoje surašytuose dokumentuose nurodoma, kad tai buvo automobilis „Opel“ arba „Opel Astra“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tokį valstybinį numerį nurodė ir pats M. P., rašydamas paaiškinimą policijai, Vilniaus AVPK pažymoje iš viso nurodoma, kad eismo įvykyje dalyvavo automobilis „Opel Vectra“, kitu kėbulo numeriu: (duomenys neskelbtini), tuo tarpu draudimo išmoka sumokėta už kitokiu valstybiniu numeriu ir kėbulo numeriu pažymėtą ir apdraustą būtent tokiais numeriais automobilį.

Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostata, draudimo bendrovė privalėjo įrodyti, kad eismo įvykyje dalyvavęs automobilis (pagal jo markę, valstybinį numerį ir kėbulo numerį), yra tas pats automobilis, kuris ir buvo apdraustas pagal teismui pateiktą Transporto priemonių draudimo liudijimą (polisą) ir už kurio sugadinimą M. P. sumokėta draudimo išmoka.

Taip pat pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismio 2010 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-338/2010).

Šiuo atveju tarp savivaldybės administracijos veiksmų ir automobilio „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), pagal policijos pateiktą pažymą dalyvavusio eismo įvykyje Gariūnų g. ir Jočionių g., 2011 m. balandžio 4 d., galimų sugadinimų (atsiradusios žalos) nėra priežastinio ryšio. Toks automobilis nebuvo apdraustas draudimo bendrovėje If P&C Insurance AS filiale, už tokio automobilio remontą nebuvo mokėta draudimo išmoka. Remontuojamas buvo automobilis „Opel Astra“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), toks automobilis buvo apdraustas If P&C Insurance AS filiale ir už jo remontą sumokėta draudimo išmoka. Savivaldybė negali būti atsakinga už tai, kad draudimo bendrovė nebuvo pakankamai rūpestinga, atidi ir apdairi, dėl ko nesurinkusi tinkamų duomenų apie automobilį, dalyvavusį eismo įvykyje, draudėjui išmokėjo draudimo išmoką. Už eismo įvykyje dalyvavusio automobilio remontą žalos atlyginimo neprašo nei draudimo bendrovė, nei M. P.

Dėl to, kad neįrodytas žalos padarymo faktas, teismas nenagrinėjo klausimo, ar buvo neteisėti savivaldybės administracijos veiksmai (aktai).

III.

Pareiškėjas If P&C Insurance AS filialas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1-4), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Šiuo atveju, tinkamam ginčo išsprendimui svarbu nustatyti, koks būtent automobilis dalyvavo 2011 m. balandžio 4 d. eismo įvykyje, Gariūnų g. Vilniuje. Vadovaujantis Vilniaus AVPK pateikta 2011 m. balandžio 4 d. minėto eismo įvykio medžiaga, nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo apgadinta įvykyje dalyvavusio automobilio, vairuojamo trečiojo suinteresuoto asmens M. P., dešinė pusė, t. y. dešinės pusės priekinis ratas, tai patvirtina trečiojo suinteresuoto asmens M. P. paaiškinimai bei 2011 m. balandžio 4 d. Vilniaus apskrities AVPK kelių policijos valdybos pažyma. Pažymėtina, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, trečiasis suinteresuotas asmuo M. P. kreipėsi į pareiškėją dėl žalos atlyginimo. Žalos administravimo byloje pareiškėjas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo M. P., 2011 m. balandžio 4 d. Gariūnų g. Vilniuje, vairuodamas automobilį Opel Astra, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pateko į eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilio dešinės pusės priekinis ratas. Nurodytas aplinkybes patvirtina 2011 m. balandžio 4 d. įvykio byla Nr. VL/TP/017500, 2011 m. balandžio 15 d. UAB „Megadeta“ PVM sąskaita-faktūra Nr. DRD000199, 2011 m. balandžio 15 d. UAB „Megadeta“ remonto sąmata Nr. Opr1, kurioje nurodyti su automobilio dešinės pusės priekinio rato remontu susiję darbai. Pažymėtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens M. P. paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, Vilniaus AVPK pateiktoje medžiagoje ir pareiškėjo žalos administravimo byloje nustatytas faktines įvykio aplinkybes bei padarytą žalą atitinka automobilis Opel Astra, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) įregistruotas automobilis, iš tikrųjų yra automobilis Opel Vectra, tačiau, remiantis byloje esančiais įrodymais, galima daryti nuoseklias, logiškas ir pagrįstas išvadas, jog 2011 m. balandžio 4 d. eismo įvykyje Gariūnų g. Vilniuje, dalyvavo būtent trečiojo suinteresuoto asmens M. P. vairuojamas ir pareiškėjo apdraustas automobilis Opel Astra, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir būtent šis automobilis buvo remontuojamas dėl minėtame įvykyje patirtų bei Vilniaus AVPK nustatytų sugadinimų. Faktinės bylos aplinkybės taip pat leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad Vilniaus AVPK pateiktoje medžiagoje buvo padaryta klaida identifikuojant apgadinto automobilio valstybinį numerį, t. y. vietoje valstybinio numerio (duomenys neskelbtini), buvo įrašytas valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo yra įregistruota transporto priemonė Opel Vectra. Dėl Vilniaus AVPK pateiktų netikslių duomenų, teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog eismo įvykyje dalyvavęs ir pareiškėjo apdraustas automobilis yra dvi skirtingos transporto priemonės, o pareiškėjas neįrodė padarytos žalos fakto bei priežastinio ryšio tarp padarytos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų.Atsižvelgus į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pašalinti visi byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimai, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą, administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalies 10 punktu, prašo administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 12-15) prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Taip pat prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nustatė, kad byloje kalbama apie du automobilius, t.y. apie automobilį Opel Vectra valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir Opel Astra valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas vadovavosi rašytiniais įrodymais, t. y. Vilniaus AVPK pranešimu Nr. 10R-949394-11, Vilniaus AVPK Kelių policijos nutarimu Nr. AV2-1915, taip pat trečiojo suinteresuoto asmens M. P. paaiškinimu. Šiuose dokumentuose nurodoma kad įvykyje nukentėjo automobilis Opel Vectra valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo su žalos atlyginimu susijusiuose dokumentuose nurodomas automobilis Opel Astra kurio valst. Nr. yra (duomenys neskelbtini), o kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). Trečiasis suinteresuotas asmuo šioje byloje M. P. savo 2011 m. balandžio 4 d. paaiškinime taip pat nurodo, kad įvykį patyrė, vairuodamas automobilį Opel valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas privalėjo pateikti tinkamus įrodymus, kad šiuo atveju prašomą priteisti draudimo išmoką išmokėjo būtent tam automobiliui, kuris realiai patyrė žalą šioje byloje aptariamo įvykio metu, ir apie kurį nurodoma Vilniaus AVPK dokumentuose. Byloje surinkti įrodymai patvirtina tai, kad įvykyje dalyvavo automobilis Opel Vectra valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau šis automobilis nebuvo apdraustas If P&C Insurance AS filialo draudimu, už šio automobilio remontą nebuvo mokėta draudimo išmoka. Pagal pareiškėjo pateikiamus dokumentus buvo remontuojamas automobilis Opel Astra valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Būtent šis automobilis buvo apdraustas pareiškėjo draudimu ir išmokėta draudimo išmoka. Vadovaujantis įrodymais, teismas priėjo išvados, kad vienas automobilis dalyvavo eismo įvykyje, o draudimo kompanija išmokėjo draudimo išmoką už kitą automobilį.Šiuo atveju draudimo kompanija privalėjo įrodyti, kad eismo įvykyje dalyvavęs automobilis (pagal jo markę, valstybinį numerį ir kėbulo numerį), yra tas pats automobilis, kuris ir buvo apdraustas pagal teismui pateiktą Transporto priemonių draudimo liudijimą (polisą) ir už kurio sugadinimą M. P. išmokėta draudimo išmoka. Kadangi pareiškėjas šių aplinkybių neįrodė, jis neturi teisinio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo.Pareiškėjo argumentai apie tai, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė proceso teisės normų (ABTĮ 57 str. 6 d.) yra atmestini kaip nepagrįsti. Išanalizavus skundžiamą teismo sprendimą ir jo argumentus, matyti, kad teismas vertino byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.), įvertino visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, paaiškinimus, atsikirtimus, aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Įstatymai suteikia teisę pareiškėjui teikti visus įrodymus, siekiant apginti savo poziciją, taip pat ir siekiant pašalinti prieštaravimus tarp pateikiamų įrodymų Pažymėtina, kad teikti įrodymus bei įrodinėti teisme reiškiamo reikalavimo pagrįstumą yra pareiškėjo pareiga (ABTĮ 57 str. 4 d.).Šiuo atveju turi būti įrodytos visos trys viešosios atsakomybės sąlygos, kad valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį kiltų prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad šiuo atveju nėra įrodytos CK 6.271 straipsnyje nustatytos privalomos sąlygos. Teismas nustatė, kad šioje byloje nebuvo įrodytas žalos padarymo faktas. Atitinkamai tokiu atveju kitų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimo įrodinėjimas neturi jokios teisinės reikšmes. Atsižvelgiant į tai, teismas priėmė teisingą sprendimą.Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.Pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nepagrindė jokiais konkrečiais motyvais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi ir siekiant operatyvaus ir ekonomiško bylos nagrinėjimo, ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.Vilniaus miesto savivaldybė laikytina netinkamu atsakovu šioje byloje. Atsakovas savo atsiliepime į skundą išdėstė savo argumentus, pateikė rašytinius įrodymus ir nurodė teismų praktikos pavyzdžių, pagrindžiančių tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė laikytina netinkamu atsakovu šioje byloje. Šiuo metu teismuose nagrinėjamose analogiškose bylose taip pat laikomasi pozicijos, kad už tokio pobūdžio žalos atlyginimą turi atsakyti ne gatvių savininkas, o jų valdytojas (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m birželio 23 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-20969-819/2014). Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad analogiškos bylos labai dažnai baigiamos patvirtinant taikos sutartį tarp ieškovo (pareiškėjo) – draudimo kompanijos ir gatvių valdytojo (pvz. UAB „Grinda“) (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-20985-534/2014). Tokia susiformavusi praktika taip pat rodo tai, kad tokio pobūdžio ginčai turėtų būti sprendžiami atsakovu nurodant gatvių valdytoją, o ne savininką. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ir siekiant vieningos teismų praktikos principo įgyvendinimo, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas ir kaip pareikštas netinkamam atsakovui, nes Vilniaus miesto savivaldybė draudiminių įvykių metu nebuvo Gariūnų gatvės, Vilniuje, valdytoja, visos valdymo teisės tuo metu buvo perduotos UAB „Grinda“, kuri ir buvo įsipareigojusi užtikrinti gatvės saugumą, tinkamą priežiūrą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktame prašyme dėl papildomų dokumentų (II t., b. l. 18-19) nurodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekilo ginčas, kad transporto priemonė Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dalyvavo 2011 m. balandžio 4 d. eismo įvykyje, Gariūnų g., Vilniuje, ir nė viena šalis minėto fakto neginčijo. Todėl pareiškėjui naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo paskelbimo. Apeliacinio skundo dėl šio sprendimo pateikimo 2014 m. birželio 23 d. metu pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti teismui visų įrodymų, patvirtinančių, jog 2011 m. balandžio 4 d. eismo įvykyje, Gariūnų g., Vilniuje, dalyvavo būtent pareiškėjo apdraustas automobilis Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Tokius įrodymus pareiškėjas gavo tik 2014 m. liepos 19 d. Todėl prašo prie administracinės bylos prijungti 2014 m. birželio 30 d. VĮ „Regitra“ pažymą apie transporto priemonės Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registravimo duomenis, 2014 m. birželio 30 d. VĮ „Regitra“ pažymą apie transporto priemonės Opel Vectra, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), registravimo duomenis ir nuotraukas, kurios patvirtina, kad 2011 m. balandžio 4 d. eismo įvykyje buvo apgadintas trečiojo suinteresuoto asmens M. P. vairuojamas ir pareiškėjo apdraustas mėlynos spalvos automobilis Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (II t., b. l. 24-25) nurodo, kad 2015 m. vasario 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1034-565/2015 pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams UAB „Grinda“ ir Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad, kaip ir nagrinėjamoje byloje, UAB „Grinda“ ir Vilniaus miesto savivaldybė 2011 m. sausio 25 d. pasirašė darbų atlikimo sutartį su UAB „Grinda“, kuria atsakovas UAB „Grinda“ įsipareigojo atlikti gatvių dangos remontą ir priežiūrą. Teismas nurodė, kad „2011-02-25 sutarties pagrindu būtent atsakovas UAB „Grinda“ įsipareigojo atlikti priskirtų gatvių remontą ir monitoringą. <...> Atsakovo argumentas, kad kažkas (visuomenė arba savivaldybė) jį turi informuoti, jog imtųsi veiksmų remontuoti kelio trūkumus, yra atmestinas. Manytina, kad atsakovo veiklos pobūdis ir 2011-01-25 sutartimi prisiimti įsipareigojimai jam suponuoja pareigą pačiam stebėti ir rūpintis tinkama kelių būkle ir atlikti nuolatinę priežiūrą savo iniciatyva, o ne tik gavus informaciją apie atsivėrusias duobes ar kitus kelio defektus ir dėl to įvykusius eismo įvykius“ (2015 m. vasario 4 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis c. b. Nr. 2A-1034-565/2015). Pažymi, kad minimoje byloje, kaip ir analogiškose, tinkamu atsakovu pripažįstamas gatvių valdytojas pagal sudarytą sutartį. Taigi, Vilniaus miesto savivaldybė laikytina netinkamu atsakovu šioje byloje. Tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina If P&C Insurance AS. Todėl prašo teismo nagrinėjamoje byloje priimant sprendimą vadovautis naujausiais teismų suformuotais išaiškinimais analogiškose bylose: Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1034-565/2015, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1598-656/2015, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi, priima civilinėje byloje Nr. 2A-2246-577/2015.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau toks prašymas teismui neprivalomas ir jis vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde reikšdamas reikalavimą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nenurodė aplinkybių, dėl kurių nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis nuostatomis, patikrinęs bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo išvadomis, kad nėra įrodyta, jog automobilio „Opel Astra“, kurio valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimai, už kuriuos pareiškėjas draudimo išmoką išmokėjo, buvo padaryti eismo įvykio metu 2011 m. balandžio 4 d., 8 val. 30 min., Vilniuje Gariūnų gatvėje.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus ir tai turėjo reikšmės bylos sprendimui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, šių nuostatų nepažeidė. Tokiu atveju šalis, nesutinkanti su pateiktų įrodymų vertinimu, turi teisę teikti naujus įrodymus, paneigiančius teismo padarytas išvadas. Pareiškėjas teismo apeliacinei instancijai pateikė 2014 m. birželio 30 d. VĮ „Regitra“ pažymą apie transporto priemonės „Opel Astra“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), duomenis ir automobilio „Opel Vectra“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registravimo duomenis, bei automobilio dalies fotonuotrauką. Šie duomenys patvirtina, kad yra įregistruoti du automobiliai panašaus modelio ir su panašiais valstybinės registracijos numeriais. Tačiau pateikti įrodymai nepaneigia Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pranešimo Nr. 10R-949394-11 draudimo bendrovei, kad 2011 m. balandžio 4 d., 8 val. 30 min., Vilniuje Gariūnų gatvėje, eismo įvykyje dalyvavo automobilis Opel Vectra, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame pranešime taip pat nurodytas ir draudimo poliso Nr. (duomenys neskelbtini), kuris neatitinka draudimo poliso Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį buvo išmokėta draudimo išmoka (I t., b. l. 24). Todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog draudimo išmoka išmokėta dėl automobilio sugadinimų, už kuriuos turėtų būti taikoma atsakomybė atsakovui. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas tai pat neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo išvadų.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų praktiką. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo If P&C Insurance AS filialo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasStasys Gagys