Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1372-553/2011 pagal ieškovo AS Parex banko ieškinį atsakovui G. G. dėl skolos priteisimo (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „NN Group“) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus teisės reikalauti iš laiduotojo įvykdyti pagrindinio skolininko prievoles pagal kredito sutartį. Ginčas kilo dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo fakto, laidavimo termino, ieškinio senaties terminų, taip pat dėl priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių dydžio.

Kredito gavėjo prievolių įvykdymas yra užtikrintas įkeitimu - bankui įkeisti žemės sklypai, butai, pastatai nuosavybės teise priklausantys UAB„NN Valda“ ir UAB„NN Group“, taip pat 2007-06-08 laidavimo sutartimi Nr. LS/669 (toliau – Laidavimo sutartis) su vėlesniais pakeitimais, pagal kurią atsakovas G. G. įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti bankui visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjas UAB „NN Group“ tinkamai nevykdys savo prievolių arba jų dalies pagal kredito sutartį. Atsakovas laidavimo sutartimi prisiimtų prievolių, ieškovui pareikalavus, neįvykdė.

Laidavimo sutartyje nebuvo numatytas laidavimo terminas, todėl ieškovas praleido 3 mėnesių ieškinio senaties terminą (iki 2009-08-21) reikalavimams dėl skolos, palūkanų ir kitų mokėjimų pagal Kreditavimo sutartį, taip pat praleido ir 2 metų (CK 6.89 str. 1d.) ieškinio senaties terminą.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011-01-20 sprendimą toje apimtyje, pagal kurią ieškovo naudai priteista 17 345,00 EUR negrąžinto kredito, 374,61 EUR palūkanų ir 1 588,39 EUR delspinigių (viso - 19 308,00 EUR) bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti;

priteistą žyminio mokesčio sumą sumažinti nuo 39 240 Lt iki 30 000 Lt;

priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

1. Nesant byloje įrodymų apie ieškovo pranešimą UAB „NN Group“ apie kredito sutarties vienašališką nutraukimą nuo 2009-04-22, teismas nepagrįstai sprendė, kad kredito sutartis buvo vienašališkai ieškovo nutraukta. Ieškovo 2009-04-04 raštas Nr.MB4.1-1777 ir išsiųstų raštų registras nepatvirtina nei šio rašto siuntimo nei įteikimo/neįteikimo UAB „NN Group“. Nesant vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo, UAB „NN Group” 900 000,00 EUR dydžio kredito pagal Kreditavimo sutartį grąžinimo terminas suėjo tik 2009-06-05.

2. Priteistas delspinigių dydis, kuris sudaro net 32,85 procentų per metus, yra neprotingai didelis ir neatitinka formuojamos teismų praktikos, sudaro pagrindą ieškovui nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2006, taip pat 2007-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2007). Paprastai teismų praktikoje mažinant aiškiai per dideles netesybas yra priteisiami 0,02 procentų dydžio delspinigiai.

3. Kadangi teismas netinkamai nustatė kredito grąžinimo terminą, atitinkamai ieškovui priteistinų delspinigių sumos dydis galėjo sudaryti tik 32 966,06 EUR, o ne 148 367,69 EUR.

4. Teismas nepagrįstai konstatavo esant laiduotojo prievolę įvykdyti pagrindinio skolininko neįvykdytus įsipareigojimus (CK 6.33 str. 2 d.).

Laidavimo sutarties 3.4 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui tinkamai nevykdant visų ar dalies prievolių pagal kreditavimo sutartį, laiduotojas per 10 kalendorinių dienų nuo banko rašytinio pranešimo dienos privalo įvykdyti visas kredito gavėjo prievoles pagal Kreditavimo sutartį (terminuota prievolė su atidedamuoju terminu (CK 6.1, 6.2 str., 6.33 str. 1 d.)). Tokia laidavimo sutarties sąlyga teismų praktikoje aiškinama kaip laiduotojo sutartinės civilinės atsakomybės atsiradimo pradžios siejimas ne su skolininko prisiimtos sutartinės prievolės pažeidimo momentu, o su laiduotojo gautu banko rašytiniu pranešimu apie skolininko neįvykdytą piniginę prievolę (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-07-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-917/2008).

5. Atsakovo laidavimas tiek pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, tiek ir pagal CK 6.89 straipsnio 1 dalį yra pasibaigęs. Šiose normose nustatyti terminai yra naikinamieji ir teismo negali būti atnaujinami bei sudaro pagrindą ieškinį atmesti.

UAB „NN Group“ prievolės ieškovui, už kurių įvykdymą laidavo atsakovas, buvo terminuotos – 2007-06-08 Kreditavimo sutartyje buvo numatyti tiek kredito grąžinimo, tiek palūkanų mokėjimo terminai. Todėl, vadovaujantis CK 6.88 straipsnio 1 dalimi, esant užtikrintai terminuotai prievolei, laidavimas baigėsi kreditoriui per tris mėnesius nuo dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškus laiduotojui ieškinio.

Atsakovo laidavimas buvo neterminuotas - laidavimo sutartyje nėra nustatytas ir apibrėžtas terminas, kuriam yra laiduojama (CK 1.117 str. 1 ir 2 d.)., todėl, vadovaujantis CK 6.89 straipsnio 1 dalimi, baigėsi suėjus dvejiems metams nuo Laidavimo sutarties sudarymo dienos, kreditoriui per šį terminą nepareiškus ieškinio.

6. Ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą.

Reikalaujamų priteisti palūkanų mokėjimo terminai buvo nustatyti nuo 2009-03-05 iki 2009-06-05, todėl ieškovas ieškinį atsakovui kaip laiduotojui, reikalaujant priteisti šias palūkanas, turėjo pareikšti laikotarpiu nuo 2009-06-05 iki 2009-09-05 per trijų mėnesių terminą (CK 6.88 str. 1 d.).

900 000,00 EUR kredito suma ieškovui turėjo būti grąžinta 2009-06-05, todėl ieškovas ieškinį atsakovui kaip laiduotojui dėl negrąžintos kredito sumos turėjo pareikšti ne vėliau kaip iki 2009-09-05 per trijų mėnesių terminą (CK 6.88 str. 1 d.).

Kadangi atsakovo laidavimas buvo neterminuotas (neapibrėžtas laidavimo galiojimo terminas), ieškovas ieškinį atsakovui kaip laiduotojui, reikalaujant priteisti bet kokias pinigines sumas pagal Kreditavimo sutartį turėjo pareikšti iki 2009-08-21 per dviejų metų terminą (CK 6.89 str. 1 d.).

7. Nepagrįsta teismo išvada, kad, vadovaujantis Laidavimo sutarties 9.1 punktu, ginčo laidavimai nėra pasibaigę nei pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, nei pagal CK 6.89 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad Laidavimo sutartyje nėra numatyta, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo. Kartu su šiuo apeliaciniu skundu pateikiama atsakovo su ieškovu anksčiau sudaryta 2005-06-08 Laidavimo sutartis Nr.LS/KS/464, kurios 4.1 punktas patvirtina atsakovo argumentus.

8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai indeksavo maksimalų žyminio mokesčio dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-25 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-406/2010).

Be to, apeliaciniame skunde reiškiami reikalavimai gerokai viršija ginčijamos 66.666,67 Lt (19.308,00 EUR) sumos apimtį (faktiškai sutampa su visos skundžiamu sprendimu priteistos ieškinio sumos apimtimi), nes apeliaciniame skunde keliami absoliutaus pobūdžio reikalavimai pripažinti iš Kreditavimo sutarties, o taip pat iš Laidavimo sutarties kylančius ieškovo turtinius reikalavimus.

Apeliacinis skundas paduotas pažeidžiant jo padavimui nustatytus terminus. Atsakovas neįvykdė Lietuvos apeliacinio teismo nurodymų iki 2011-06-23 sumokėti teismo nustatytos 14.000,00 Lt žyminio mokesčio dalies (termino žyminio mokesčio sumokėjimui nustatymas savaime nepratęsia apeliacinio skundo padavimo termino), todėl apeliantas, neprašydamas atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą, neteko teisės paduoti patikslintą apeliacinį skundą. Be to, pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, keisti apeliacinį skundą yra draudžiama.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (išskyrus už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio priteisimo klausimą), todėl pirmosios instancijos teismo motyvams pritaria ir jų nekartoja bei pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Apeliantas ginčija savo kaip laiduotojo prievolę ieškovui (kreditoriui) įvykdyti pagrindinio skolininko nevykdomas prievoles pagal 2007-06-08 Kreditavimo sutartį Nr. KS/669 su vėlesniais pakeitimais. Apeliantas teigia, kad laidavimas yra pasibaigęs (CK 6.88 str. 1 d. ir CK 6.89 str. 1 d.), tačiau su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs Laidavimo sutarties Nr. LS/669 9.1 punktą, kuriame šalys susitarė, kad ši sutartis galios iki visiško prievolių bankui pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo ir vadovaudamasis kasacinio teismo praktika sprendė, jog byloje nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas – laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo. Apelianto nurodytas Laidavimo sutarties 3.4 punktas skirtas sureguliuoti tvarką ir terminus, kuriais vadovaudamasis laiduotojas privalo įvykdyti kredito gavėjo, nevykdančio įsipareigojimų ieškovui, prievoles. Ši sutartinė nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su kitomis Laidavimo sutarties sąlygomis ir nepaneigia šalių susitarimo, kad laidavimas galios iki visiško prievolių pagal Kreditavimo sutartį įvykdymo (Laidavimo sutarties 9.1 p.). Kartu su apeliaciniu skundu pateikta apelianto su ieškovu 2005-06-08 Laidavimo sutartis Nr. LS/KS/464 bylos išnagrinėjimui reikšmės neturi, kadangi šioje byloje nagrinėjami kitomis sutartimis tarp šalių sukurti teisiniai santykiai.

Apeliantas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009-07-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-917/2009, kurioje savo esme analogiška Laidavimo sutarties 3.4 punktui sutartinė nuostata aiškinta kaip šalių susitarimas laiduotojo atsakomybės atsiradimo pradžios momentą sieti su laiduotojo gautu banko rašytiniu pranešimu apie skolininko neįvykdytą prievolę. Laidavimo sutarties 3.4 punkte numatyta, kad kredito gavėjui tinkamai nevykdant prievolių pagal kredito sutartį, laiduotojas per 10 kalendorinių dienų nuo banko rašytinio pranešimo gavimo dienos privalo įvykdyti visas kredito gavėjo prievoles pagal Kreditavimo sutartį. Ši sutartinė nuostata, kaip ir išaiškinta apelianto minimoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, reiškia šalių susitarimą jog laiduotojo (atsakovo) sutartinės civilinės atsakomybės atsiradimo pradžia siejama ne su skolininko prisiimtos sutartinės prievolės pažeidimo momentu, o su laiduotojo gautu banko rašytiniu pranešimu apie skolininko neįvykdytą pagrindinę prievolę. Šioje sutartinėje nuostatoje numatytas terminas įvykdyti prievolę už skolininką turėtų būti siejamas su jam suteikta galimybe išvengti neigiamų teisinių padarinių (išieškojimo iš laiduotojo turto ne ginčo tvarka), gera valia įvykdant sutartinius įsipareigojimus.

Apeliantas teigia nesąs raštu, kaip tai numatyta Laidavimo sutarties 3.4 punkte, informuotas apie tai, jog skolininkas nevykdo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį. Nors bankas nurodo, kad apeliantui pranešimas buvo išsiųstas, nesant įrodymų apie jo įteikimą apeliantui, neįmanoma vienareikšmiškai spręsti, ar apeliantas iš tiesų banko pranešimą gavo. Tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, apeliantas (laiduotojas) yra pagrindinio skolininko vienasmenis vadovas, todėl jam buvo gerai žinoma aplinkybė, jog pagrindinis skolininkas prievolių pagal Kreditavimo sutartį nevykdo. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad apeliantui yra žinoma, jog bankas reikalaują iš jo kaip laiduotojo įvykdyti pagrindinio skolininko prievoles pagal Kreditavimo sutartį ir kad laiduotojas šių įsipareigojimų nevykdo.

Apelianto siekis išvengti savo kaip laiduotojo įsipareigojimų bankui vykdymo remiantis formaliu pagrindu – galimai negautu rašytiniu banko pranešimu apie tai, kad pagrindinis skolininkas nevykdo įsipareigojimų (Laidavimo sutarties 3.4 p.), nesant byloje ginčo, kad apeliantui aplinkybė, jog skolininkas nevykdo įsipareigojimų bankui buvo gerai žinoma, vertintina kaip vengimas vykdyti laiduotojo įsipareigojimus remiantis formaliu pagrindu. Faktinė aplinkybė – kada bankas, kaip to reikalauja Laidavimo sutarties 3.4 punktas, raštiškai informavo laiduotoją apie tai, kad pagrindinis skolininkas nevykdo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, gali būti reikšminga nustatant apeliantui Laidavimo sutartimi numatyto termino įvykdyti pagrindinio skolininko įsipareigojimus gera valia pradžią, bet ne sprendžiant, ar apeliantas apskritai turi pareigą kaip laiduotojas įvykdyti savo įsipareigojimų nevykdančio pagrindinio skolininko įsipareigojimus bankui pagal Kreditavimo sutartį, todėl plačiau dėl šios faktinės aplinkybės teisėjų kolegija nebepasisako kaip dėl teisiškai nereikšmingos apeliacinio skundo išnagrinėjimui.

Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Kreditavimo sutartis vienašališkai nutraukta nuo 2009-04-22 ir nurodo, kad UAB „NN Group“ negavo ieškovo 2009-04-04 rašto Nr. MB4.1-1777, o tai reiškia, kad Kreditavimo sutartis nebuvo vienašališkai nutraukta ir kredito grąžinimo terminas pagal sutartį suėjo tik 2009-06-05.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pagrindiniam skolininkui UAB „NN Group“ ir apeliantui G. G. siųstais pranešimais apie pagrindinio skolininko įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį nevykdymo ir šios sutarties vienašališko nutraukimo, sprendė, kad bankas tinkamai įvykdė pareigą informuoti apie vienašališką sutarties nutraukimą (pranešimai buvo siunčiami Kreditavimo bei Laidavimo sutartyse nurodytais adresais, jų siuntimą patvirtina ieškovo siunčiamų raštų registras).

Pagal bylos duomenis pranešimai tiek pagrindiniam skolininkui, tiek laiduotojui buvo siunčiami paprastu paštu. Pagal Kreditavimo sutarties Nr. KS/669 specialiosios dalies 8 punktą, kredito gavėjo UAB „NN Group“ adresas nurodytas Kęstučio g. 65, Vilnius. Šios sutarties 10.4 punktu šalys susitarė, kad šalių pranešimai, informacija ir kita korespondencija turi būti išdėstoma raštu, pasirašyta ir bus laikoma tinkamai įteikta, jeigu ji yra įteikiama asmeniškai, siunčiama faksimiliniu ryšiu (šiuo būdu išsiųsti pranešimai turi būti nedelsiant išsiųsti paštu) arba registruotu paštu su pranešimu apie įteikimą Sutarties specialiosios dalies 8 dalyje nurodytais adresais. Taigi Kreditavimo sutarties šalys aiškiai susitarė dėl tarpusavio susirašinėjimo tvarkos ir jos nebuvo laikytasi (pranešimai kredito gavėjui siųsti paštu be žymos apie įteikimą). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje neįrodyta, jog kredito gavėjas UAB „NN Group“ buvo Kreditavimo sutartyje nustatyta tvarka banko informuotas apie vienašališką Kreditavimo sutarties nutraukimą.

Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje vienašališko sutarties nutraukimo klausimais pripažįstama, kad sutarties galiojimo priklausymas nuo vienos šalies valios neatitinka sutarties šalių interesų pusiausvyros, sutarties privalomumo principų, todėl įstatymų leidėjas apribojo vienašališko sutarties nutraukimo galimybę, nustatydamas atvejus, kuriais ja galima pasinaudoti, taip pat tokios teisės įgyvendinimo tvarką. CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas imperatyvusis reikalavimas iš anksto pranešti apie sutarties nutraukimą kitai šaliai. Įstatyme nenustatyta pranešimo formos – ją šalys gali nustatyti sutartyje arba pasirinkti tokią, kuri priimtinesnė konkrečiu atveju, labiau tinkama šios informavimo pareigos įvykdymo įrodinėjimui. Kaip jau minėta, Kreditavimo sutarties šalys buvo susitarę susirašinėjimą vykdyti įteikiant asmeniškai, siunčiant faksimiliniu ryšiu (šiuo būdu išsiųsti pranešimai turi būti nedelsiant išsiųsti paštu) arba registruotu paštu su pranešimu apie įteikimą. Šios tvarkos nesilaikyta, kadangi pranešimai kredito gavėjui siųsti paprastu paštu.

Kasacinis teismas, pasisakydamas vienašalio sutarties nutraukimo klausimais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012) akcentuoja šalių bendradarbiavimo svarbą (CK 6.200 str. 2 d.) ir yra išaiškinęs, kad reikalavimas, jog apie sutarties nutraukimą būtų iš anksto pranešta kitai sutarties šaliai, neturi būti aiškinamas tik kaip pranešimo įteikimas asmeniškai. Toks aiškinimas suteiktų sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nepagrįstą pranašumą ir galėtų skatinti piktnaudžiavimą savo teisėmis. Sutarties šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.200 str. 2 d.) ir savo teises įgyvendinti sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Nors šioje byloje nagrinėjama faktinė situacija nėra identiška, minėtas kasacinio teismo išaiškinimas ta apimtimi, kiek juo pabrėžiama šalių bendradarbiavimo svarba bei pareiga reikalavimus vienašalio sutarties nutraukimo procedūrai aiškinti taip, kad sutartį pažeidžiančiai sutarties šaliai nebūtų suteiktas nepagrįstas pranašumas ir nesudarytos prielaidos piktnaudžiavimui savo teisėmis, aktualus ir nagrinėjamoje byloje. Ar sutarties šalių elgesys buvo sąžiningas, ar šalys tinkamai bendradarbiavo vykdydamos sutartį, turi būti vertinama individualiai vertinant kiekvienos bylos faktines aplinkybes. Šios bylos aplinkybių kontekste įrodyta, jog bankas 2009 m. paštu siuntė eilę raštų tiek kredito gavėjui, tiek laiduotojui bankui žinomais adresais, tačiau apeliantas teigia nė vieno šių raštų, įskaitant ir pranešimus apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą, negavęs. Be to, apeliantas remdamasis būtent šia aplinkybe, įrodinėja nežinojęs apie banko sprendimą nutraukti Kreditavimo sutartį, reikalavimą laiduotojui įvykdyti kredito gavėjo įsipareigojimus ir tuo pačiu apskritai ginčija savo kaip laiduotojo įsipareigojimus. Pažymėtina, kad Laidavimo sutartyje (Laidavimo sutarties 10.1 p.), skirtingai nei Kreditavimo sutartyje, šalys susitarė susirašinėjimą vykdyti įteikiant pasirašytinai arba siunčiant paštu. Šalys taip pat susitarė, kad paštu siunčiami pranešimai laikomi gautais penktą kalendorinę dieną nuo jų išsiuntimo dienos. Byloje įrodyta, kad Laidavimo sutartyje nurodytu laiduotojo adresu paštu, t.y. šalių sutartu būdu, buvo siunčiami pranešimai apie Kreditavimo sutarties nutraukimą, taigi laikytina, kad G. G., kuris yra tiek kredito gavėjo vienasmenis vadovas, tiek laiduotojas, apie juos buvo žinoma.

Be to, pažymėtina, kad G. G. kaip kredito gavėjo vienasmeniam vadovui neabejotinai buvo žinoma, jog Kreditavimo sutarties kredito gavėjas nevykdo, kas leidžia pagrįstai tikėtis Kreditavimo sutarties nevykdymo pasekmių (Kreditavimo sutarties vienašalio nutraukimo, reikalavimo, kad kredito gavėjo įsipareigojimus įvykdytų laiduotojas), tačiau byloje nėra duomenų, kad G. G. būtų bendradarbiavęs su banku ieškant abiem sutarties šalims palankių sprendimų, kai Kreditavimo sutartis nebuvo vykdoma. Esant nustatytai tokiai bylos aplinkybių visumai (neįrodžius, kad apeliantas ar jo vadovaujamas kredito gavėjas būtų bendradarbiavę su ieškovu, apeliantui ginčijant savo prievoles vien formaliais pagrindais (galiami negautais kreditoriaus pranešimais) ir neabejotinai žinant apie Kreditavimo sutarties nevykdymą, tačiau vis tiek elgiantis pasyviai, galimai netgi vengiant priimti eilę banko siunčiamų pranešimų), negalima suabsoliutinti susirašinėjimo tvarkos pažeidimų ir vertinti juos atsietai nuo bylos aplinkybių. Nors byloje neįrodyta, kad bankas informavo apie ketinimą vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį pagrindinį skolininką Kreditavimo sutartyje nustatyta tvarka, apie tai Laidavimo sutartyje nustatyta tvarka buvo informuotas laiduotojas (apeliantas), kuris taip pat yra pagrindinio skolininko vadovas, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ir pagrindiniam skolininkui apie banko ketinimą vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį buvo žinoma.

Apeliantas ginčija Sutartyje numatytus 0,09 procentų dydžio delspinigius kaip neprotingai didelius ir neatitinkančius teismų praktikos, nurodo, kad šie delspiniginiai turi būti teismo sumažinti iki 0,02 procento. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta ir pažymi, kad priteistas delspinigių dydis numatytas sutartyje (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 5.7 p.) Apeliantas pats kaip pagrindinio skolininko vadovas pasirašė ir Kreditavimo sutartį ir kaip laiduotojas Laidavimo sutartį, todėl pats išreiškė ir pasirašydamas patvirtino savo valią dėl tokio delspinigių dydžio, su juo sutiko, pats jį vertino kaip teisingą, priimtiną, atitinkantį šalių interesus. Galiojantys teisės aktai nenumato maksimalaus delspinigių dydžio ir leidžia dėl jo šalims susitarti. Susitardamos dėl sutartinių netesybų dydžio šalys suderina savo valią ir nuomonę dėl preliminarių sutarties nevykdymu kitai šaliai sukeliamų nuostolių. Šios bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija nenustatė pagrindų mažinti delspinigių dydį, paneigti šalių išreikštą šiuo klausimu valią ir pritardama pirmosios instancijos teismo išsamiems argumentams šiuo klausimu jų nekartoja.

Apelianto argumentai dėl priteisto žyminio mokesčio sumažinimo iki 30 000 Lt pagrįsti. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Šiai žyminio mokesčio dydžio ribai netaikoma CPK 82 straipsnio 1 dalis, numatanti žyminio mokesčio indeksavimą, todėl visais atvejais žyminis mokestis pagal vieną teisinį reikalavimą negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Susidarius žyminio mokesčio permokai, ši turi būti grąžinama (CPK 87 str.), bet ne priteisiama iš pralaimėjusios bylą šalies.

Kadangi apeliacinis skundas iš esmės netenkinamas (sprendimas keičiamas tik ta apimtimi, kiek ieškovo už ieškinį permokėtas žyminis mokestis grąžinamas ieškovui, o ne priteisiamas iš atsakovo), apeliantui dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Pagal bylos duomenis procesinių dokumentų įteikimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš proceso dalyvių nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą pakeisti, sumažinant ieškovo AS Parex bankas (j. a. k. (duomenys neskelbtini) Republikas laukums 2a, Ryga, LV-1522, Latvija), naudai iš atsakovo G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteistą už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio sumą nuo 39 240 Lt iki 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų).

Grąžinti ieškovui AS Parex bankas (j. a. k. 40003074590 Republikas laukums 2a, Ryga, LV-1522, Latvija) už ieškinį permokėtą žyminio mokesčio dalį, lygią 9 240 Lt (devyni tūkstančiai du šimtai keturiasdešimt litų).

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.