Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Liturimex“ viešbučiai vadovo E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Liturimex“ viešbučiai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2009 m. kovo 23 d. įvykusiame UAB ,,Liturimex“ viešbučiai visuotiniame akcininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas pritarti įmonės restruktūrizavimui.

2009 m. kovo 30 d. įvykusiame atsakovo pagrindinių kreditorių susirinkime kreditorių, balsavusių už UAB ,,Liturimex“ viešbučiai restruktūrizavimą, reikalavimų suma sudarė 1 929 679,94 Lt, t. y. 81,45 procentus nuo bendros kreditorių reikalavimų sumos. Šiame susirinkime buvo priimti sprendimai šį kreditorių susirinkimą laikyti pirmuoju, pritarti restruktūrizavimo plano metmenims, įpareigoti atsakovo atstovą kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui.

Ieškovo nuomone, yra visos būtinos materialiosios bei procesinio pobūdžio sąlygos atsakovo restruktūrizavimo procesui pradėti ir bendrovės restruktūrizavimo bylai iškelti.

AB ,,Swedbank“ pateikė teismui prašymą įtraukti AB ,,Swedbank“ į šią civilinę bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Nurodė, jog atsakovo negrąžinta skola AB ,,Swedbank“ pagal 2000 m. lapkričio 29 d. sudarytą paskolos sutartį 2009 m. kovo 30 d. sudarė 298 544,94 Lt, o solidarių skolininkų UAB ,,Liturimex kelionių tarnyba“ ir UAB ,,Liturimex“ viešbučiai skola AB ,,Swedbank“ pagal 2004 m. vasario 20 d. sudarytą kredito sutartį ir tos dienos laidavimo sutartį 2009 m. kovo 30 d. duomenimis sudarė 1 944 507,82 Lt. Dėl šios skolos priteisimo AB ,,Swedbank“ teismui pateikė ieškinį. Bankas pažymėjo, jog atsakovo įsiskolinimas jam sudaro 2 243 052,76 Lt, todėl bendra atsakovo skola kreditoriams yra 4 313 632,95 Lt. Nurodė, kad dėl pagrindinių kreditorių susirinkimo laikymo pirmuoju ,,Liturimex“ viešbučiai kreditorių susirinkimu bei dėl pritarimo UAB ,,Liturimex“ viešbučiai restruktūrizavimo plano metmenims ir kreipimosi į Vilniaus apygardos teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo balsavo kreditoriai, turintys 1 631 135 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus, o AB ,,Swedbank“, kuris turi 2 243 052,76 Lt dydžio kreditorinius reikalavimus, susilaikė. Kadangi daugiau nei pusė kreditorių nepritarė restruktūrizavimo bylos iškėlimui, minėti nutarimai yra negaliojantys.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Šioje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui. Siekiant teisingai išspręsti šį klausimą, būtina išanalizuoti bylos faktines aplinkybes ir nustatyti, ar iš tiesų egzistuoja bent vienas įstatyme nustatytas pagrindas, kuriam esant teismas turi atsisakyti iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, ar vis dėlto yra visos įmonės restruktūrizavimo procesui pradėti būtinos sąlygos.

Restruktūrizavimas įmonėje atliekamas turint tikslą perskirstyti įmonės skolas ir jų apmokėjimo terminus bei tvarką tam, kad būtų išvengta bankroto ir atkurta įmonės normali ūkinė veikla. Įmonių restruktūrizavimo įstatymas (toliau - ĮRĮ) nustato sąlygas, kurioms esant gali būti pradėtas įmonės restruktūrizavimo procesas: 1) įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) daugiau kaip tris mėnesius po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) raštiško reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas; 2) įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos; 3) įmonei neiškelta bankroto byla ar nepradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka (ĮRĮ 3 str.).

ĮRĮ nuostatos siūlymo restruktūrizuoti įmonę iniciatyvos teisę suteikia įmonės kreditoriams, su kuriais įmonė neatsiskaito daugiau kaip tris mėnesius po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) raštiško reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, taip pat jos vadovui (ĮRĮ 3 str. 1 p., 4 str. 1 ir 3 d.). Jeigu restruktūrizavimo procesą inicijuoja įmonės vadovas, turi būti priimtas ir įmonės dalyvių susirinkimo sprendimas dėl įmonės restruktūrizavimo (ĮRĮ 4 str. 2 ir 3 d.). Kiekvieno juridinio asmens teisinę formą reglamentuojančiame įstatyme nustatytas reikalavimas tokį dalyvių susirinkimo sprendimą priimti balsų dauguma. Kai siekiama akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės restruktūrizavimo, sprendimą ne mažesne kaip 2/3 visų susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų dauguma priima visuotinis akcininkų susirinkimas (Akcinių bendrovių įstatymo 28 str. 1 d. 11 p.). Įmonės vadovas, gavęs dalyvių susirinkimo sprendimą, priimtą kvalifikuota balsų dauguma (ir turėdamas kreditorių siūlymą restruktūrizuoti įmonę, jeigu toks siūlymas buvo pateiktas), ne vėliau kaip per 10 dienų sušaukia pagrindinių kreditorių susirinkimą ir jam pateikia įmonės restruktūrizavimo plano metmenis. Jei pagrindiniai kreditoriai šiame susirinkime atstovauja ne mažiau kaip pusei visų kreditorių bendros reikalavimų sumos, jie gali priimti nutarimą šį kreditorių susirinkimą laikyti pirmuoju. Nutarimui priimti reikia, kad už jį balsuotų ne mažiau kaip pusė visų susirinkime dalyvaujančių kreditorių (ĮRĮ 4 str. 2 d.). Taigi tam, kad pagrindinių kreditorių susirinkimo nutarimas restruktūrizuoti įmonę būtų galiojantis, reikia, kad susirinkime dalyvautų ne mažiau kaip pusė visų balso teisę turinčių kreditorių balsų ir iš jų ne mažiau kaip pusė balsuotų už tokio nutarimo priėmimą. Tuo atveju, kai nesilaikoma įmonės kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarkos, t. y. kai ne visi pagrindiniai įmonės kreditoriai informuojami apie įvyksiantį kreditorių susirinkimą, pranešime apie kreditorių susirinkimą netinkamai nurodomas jų reikalavimų dydis atsakovui, apie susirinkimą jie informuojami netinkamu būdu, pažeidžiant įstatyme nustatytą susirinkimo sušaukimo terminą arba nesilaikoma susirinkimo pravedimo tvarkos, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, pripažįstama, jog pažeista įstatyme nustatyta susirinkimo sušaukimo ar pravedimo tvarka. Tačiau vien tokių pažeidimų konstatavimo faktas savaime nesudaro pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir dėl to neiškelti įmonei restruktūrizavimo bylos. Teismas, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, turėtų nustatyti, ar padaryti pažeidimai lėmė neteisėtų sprendimų priėmimą kreditorių susirinkime. Pirmajam kreditorių susirinkimui nutarus pritarti įmonės restruktūrizavimui ir kreiptis į teismą su pareiškimu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, pareiškimą teismui turi paduoti įmonės vadovas, o jam nevykdant šio nutarimo, tokį pareiškimą teismui turi teisę pateikti ir patys kreditoriai (ĮRĮ 4 str. 1 ir 7 d., 5 str. 1 ir 4 d.).

Pastebėtina, kad kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka, jame priimti sprendimai neturėtų būti ginčijami reiškiant atskirus reikalavimus toje pačioje byloje ar inicijuojant procesą kitoje byloje. Šių klausimų išsprendimas yra sudėtinė teisinio tyrimo dėl restruktūrizavimo proceso inicijavimo teisėtumo dalis, todėl juos turi išspręsti teisėjas, nagrinėjantis restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei klausimą.

ĮRĮ 7 straipsnio antrojoje dalyje nurodyti trys atsisakymo iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą pagrindai. Nustačius bent vieną pagrindą sudarančias aplinkybes, turi būti atsisakoma kelti įmonei restruktūrizavimo bylą. Kiekvieną iš šių pagrindų sudaro skirtingo pobūdžio aplinkybės: vieną pagrindą sudaro aplinkybės, susijusios su įmonės kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, reikalavimų patenkinimu iki teismo nutarties iškelti restruktūrizavimo bylą priėmimo, kitą pagrindą - su tuo, kad nėra ĮRĮ 3 straipsnyje nustatytų įmonės restruktūrizavimo proceso taikymo visų sąlygų arba iš esmės pažeistos siūlymo kelti restruktūrizavimo bylą sąlygos, nepriimti atitinkami sprendimai, kurie yra būtini siekiant iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, o trečią pagrindą - su įmonei iškelta bankroto byla. Teismas, nustatęs visas restruktūrizavimo bylai iškelti būtinas sąlygas ir nenustatęs nei vieno atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindo, turėtų tenkinti pareiškimą ir iškelti restruktūrizavimo bylą.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą dėl to, kad atsakovo pagrindinių kreditorių susirinkime kreditorius AB „Swedbank“ turėjo ne 298 544, 94 Lt kreditorinį reikalavimą, nuo kurio buvo skaičiuojami jo balsai susirinkime, o 2 243 052, 76 Lt kreditorinį reikalavimą. Teismo nuomone, dėl padaryto pažeidimo šis kreditorius neteko esminės įtakos priimant nutarimą restruktūrizuoti įmonę (t. 2, b. l. 12-15).

Su tokiomis žemesnės instancijos teismo išvadomis nėra pagrindo sutikti.

Pirma, ĮRĮ 4 straipsnio antroji dalis nustato maksimalų, o ne minimalų 10 dienų terminą pagrindiniam kreditorių susirinkimui sušaukti. Per šį terminą pagrindiniai kreditoriai turi pasirengti tinkamai atstovauti savo interesus susirinkime. Be to, jie gali pareikšti prieštaravimus ne tik dėl susirinkimo darbotvarkės, bet ir dėl pranešime nurodytų savo ar kitų kreditorių statuso, reikalavimų dydžio ir pan. Terminas kreditorių susirinkimo sušaukimui pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai įmonės vadovas gavo įmonės dalyvių susirinkimo sprendimą restruktūrizuoti įmonę (paprastai įmonės vadovas dalyvauja šiame susirinkime). UAB „Liturimex“ viešbučiai visuotiniame akcininkų susirinkime, kuriame buvo sprendžiama dėl restruktūrizavimo proceso, dalyvavo 77,35 procentų visų balso teisę turinčių akcijų. Šio susirinkimo metu akcininkai vienabalsiai nutarė pritarti restruktūrizavimo procesui ir restruktūrizavimo metmenims (t. 1, b. l. 45-46). Įmonės vadovas tą pačią dieną, t. y. iškart po akcininkų neeilinio visuotinio susirinkimo, išsiuntė pagrindiniams kreditoriams pranešimą apie 2009 m. kovo 30 d. įvyksiantį pagrindinių kreditorių susirinkimą. Atsakovo kreditorius AB „Swedbank“ šį pranešimą gavo 2009 m. kovo 25 d. (t. 1, b. l. 12-13). Teisėjų kolegijos nuomone, po pranešimo gavimo dienos likęs penkių dienų terminas bankui buvo pakankamas, juolab, kad kiti įmonės kreditoriai apie šaukiamo susirinkimo datą bei svarstytinus klausimus jame sužinojo panašiu metu ir tinkamai pasirengė dalyvauti susirinkime. Todėl negalima daryti išvados, kad „Liturimex“ viešbučiai vadovas pažeidė įstatyme nustatytą susirinkimo sušaukimo terminą ar nustatė neprotingai trumpą terminą pasirengti dalyvavimui susirinkime, ir tai lėmė AB „Swedbank“ teisių pažeidimą.

Antra, AB „Swedbank“ yra specifinis teisės subjektas. Tai kredito įstaiga, turinti didelius finansinius resursus ir kvalifikuotų teisininkų personalą. Bankui taikomi didesni atidumo, apdairumo, rūpestingumo reikalavimai. Todėl banko veiksmai, kai per penkias dienas nuo ieškovo pranešimo gavimo dienos nesuformuluojami prieštaravimai ir (ar) nereiškiami papildomi reikalavimai įmonei, vertintini kaip nepakankamas apdairumas įgyvendinant ir ginant savo teises. Tai, kad bankas tik pagrindinių kreditorių susirinkimo dieną įvykusiame susirinkime pareiškė papildomą reikalavimą jo balsus skaičiuoti ir nuo 1 929 679, 94 Lt kreditorinio reikalavimo, kildinamo iš laidavimo sutarties, nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą, o tik patvirtina aukščiau išdėstytus teiginius. Priešingu atveju, dėl vieno iš kreditorių nepakankamo apdairumo nukentėtų ir būtų pažeisti įmonės kitų kreditorių teisėti interesai.

Trečia, teismas netyrė, ar AB „Swedbank“ 2009 m. kovo 30 d. įvykusiame pagrindinių kreditorių susirinkime turėjo teisę įgyvendinti savo 1 944 507, 82 Lt kreditorinio reikalavimo teisę į atsakovą. Šio klausimo teisingas išsprendimas priklauso nuo to, kaip kvalifikuojami iš laidavimo sutarties tarp šalių atsiradę prievoliniai teisiniai santykiai, kokias prievoles pagal šią sutartį įgijo kiekviena šalis, nuo kurio momento kilo atsakovo (laiduotojo) civilinė atsakomybė pagal laidavimo sutartį. Sudarydamos sutartį šalys laisva valia nusistato tarpusavio teises ir pareigas. Tai lemia sutarties šalių laisvės ir dispozityvumo principai. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Pagal CK 6.76 straipsnio pirmąją dalį laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas yra papildoma prievolė, o laiduotojo civilinės atsakomybės atsiradimo momentas siejamas su pagrindinio skolininko prievolės neįvykdymu (CK 6.76 str. 1 ir 2 d.). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 1 d.). Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Kreditorius AB „Swedbank“ savo reikalavimą nukreipė laiduotojui kaip solidariąją pareigą atsakyti pagal prievolę turinčiam skolininkui. Pastebėtina, kad laidavimo sutarties šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, turi teisę prievolės atsiradimą ir jos vykdymą susieti ne su įstatyme įtvirtintos sąlygos atsiradimu - skolininko prievolės neįvykdymu, o su kita sąlyga - kitu, vėlesniu įvykiu, tam tikrais šalies (šalių) veiksmais, arba tam tikru terminu (CK 6.156 str. 1, 4, 5 d.). Antai, laidavimo sutarties šalys gali susitarti, kad pagrindiniam skolininkui neįvykdžius sutartinių prievolių kreditoriui, pastarasis, siekdamas įgyti teisę į laiduotoją, turi raštu informuoti laiduotoją apie susidariusią situaciją bei paskirti jam terminą įvykdyti prievoles už skolininką, ir tik tuo atveju, jeigu per šį terminą laiduotojas neįvykdo prievolės už skolininką, kreditorius gali įgyvendinti reikalavimo teisę laidavimo sutartyje nustatyta tvarka. Esant tokiai situacijai, laiduotojas neturi teisinės pareigos vykdyti laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus kreditoriui iki to momento, kol kreditorius neinformuoja jo raštu ir nepareikalauja įvykdyti prievoles už skolininką per laidavimo sutartyje nustatytą terminą. Šiuo atveju tarp šalių atsiranda terminuota prievolė su atidedamuoju terminu (CK 6.1, 6.2 str., 6.33 str. 1 d.). Pagal CK 6.33 straipsnio antrąją dalį prievolė su atidedamuoju terminu yra egzistuojanti prievolė, kuri nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės. Šiuo atveju negalima reikalauti ją įvykdyti tol, kol nesuėjo terminas, tačiau to, kas buvo įvykdyta savanoriškai ir neklystant iki termino pabaigos, negalima reikalauti grąžinti.

Nagrinėjamu atveju atsakovas ir AB „Swedbank“ 2004 m. vasario 20 d. laidavimo sutarties 4.1 punkte susitarė, kad kredito gavėjui, už kurį laidavo atsakovas, tinkamai nevykdant sutartinių prievolių pagal kredito sutartį, laiduotojas (atsakovas) per 5 darbo dienas nuo banko rašytinio pranešimo gavimo dienos privalo įvykdyti visas kredito gavėjo prievoles pagal kredito sutartį. Tokia šalių sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136 str., 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Šalių nustatytas penkių darbo dienų terminas laiduotojui įvykdyti prievolę už skolininką turėtų būti siejamas su jam suteikta galimybe išvengti neigiamų teisinių padarinių (išieškojimo iš laiduotojo turto ne ginčo tvarka), gera valia įvykdant sutartinius įsipareigojimus (2004 m. vasario 20 d. laidavimo sutarties 4.3 punktas, t. 1, b. l. 179). Taigi laidavimo sutarties šalys iš esmės sutarė, jog laiduotojo (atsakovo) sutartinės civilinės atsakomybės atsiradimo pradžia siejama ne su skolininko prisiimtos sutartinės prievolės pažeidimo momentu, o su laiduotojo gautu banko rašytiniu pranešimu apie skolininko neįvykdytą pagrindinę prievolę. Tai įrodo ir byloje esantis AB „Swedbank“ 2009 m. kovo 27 d. raštas dėl sutartinės prievolės pagal laidavimo sutartį įvykdymo, adresuotas UAB „Liturimex“ viešbučiai. Jame numatyta, kad atsakovas vėliausiai iki 2009 m. balandžio 3 d. turi įvykdyti pagal laidavimo sutartį prisiimtas sutartines prievoles už skolininką (t. 1, b. l. 193). Atkreiptinas dėmesys, kad AB „Swedbank“, tvirtindamas, kad 2009 m. kovo 27 d. išsiuntė laiduotojui rašytinį pranešimą, įrodo, jog paisė šalių laidavimo sutartyje nustatyto penkių darbo dienų termino laiduotojo prievolei įvykdyti, nes rašytiniame pranešime nustatė terminą šiai prievolei įvykdyti iki 2009 m. balandžio 3 d., tai yra penkias darbo dienas. Kita vertus, šis AB „Swedbank“ raštas UAB „Liturimex“ viešbučiai dar neįrodo, kad laiduotojas iš tiesų gavo banko siųstą pranešimą, t. y. žinojo apie iš laidavimo sutarties atsiradusią prievolę ir prasidėjo terminas jos įvykdymui. Atsakovui neigiant tokio rašto gavimo faktą ir byloje nesant rašytinių įrodymų apie tai, jog AB „Swedbank“ registruotu paštu išsiuntė šį dokumentą atsakovui 2009 m. kovo 27 d. ar kad šis raštas būtų įteiktas atsakovui pasirašytinai iki kreditorių susirinkimo pradžios, negalima spręsti, jog atsakovui banko raštas apskritai buvo išsiųstas ar kad jis šį raštą gavo iki pagrindinių kreditorių susirinkimo dienos (CPK 183, 185 str., 2004 m. vasario 20 d. laidavimo sutarties 11.1 punktas). Be to, net ir sutikus su AB „Swedbank“ atstovo teismo posėdžio metu išsakytu teiginiu, kad banko siųsti raštai laikomi gautais praėjus 5 dienoms po jų išsiuntimo, galima būtų spręsti, jog atsakovas apie šį raštą turėjo sužinoti praėjus kelioms dienoms po kreditorių susirinkimo. Bet kuriuo atveju paties AB „Swedbank“ nepakankamas apdairumas ir nerūpestingumas lėmė, kad apie jo 1 944 507, 82 Lt kreditorinį reikalavimą atsakovas nebuvo informuotas iškart po pranešimo apie šaukiamą pagrindinių kreditorių susirinkimą gavimo, o sužinojo tik pagrindinių kreditorių susirinkimo dieną. UAB „Liturimex“ viešbučiai negavus rašytinio pranešimo apie AB „Swedbank“ reikalavimą pagal laidavimo sutartį sumokėti skolą už kredito gavėją iki pirmojo kreditorių susirinkimo dienos, negalima daryti išvados, kad 2009 m. kovo 30 d. AB „Swedbank“ pagal laidavimo sutartį su atsakovu turėjo 1 944 507,82 Lt kreditorinį reikalavimą į jį. Neturėdamas į atsakovą galiojančio kreditorinio reikalavimo, kildinamo iš laidavimo sutarties, bankas pagrindinių kreditorių susirinkime neturėjo teisės balsuoti pagal šį reikalavimą. Todėl AB „Swedbank“, pagrindinių kreditorių susirinkimo dieną turėdamas galiojantį 298 544, 94 Lt kreditorinį reikalavimą, kildinamą iš kredito sutarties, neturėjo lemiamos įtakos sprendžiant susirinkime pagal darbotvarkę nustatytus klausimus (nes kitų atsakovo kreditorių kreditorinių reikalavimų suma sudarė 1 929 679, 94 Lt).

Pastebėtina, jog AB „Swedbank“ nei įvykusiame pagrindinių kreditorių susirinkime, nei teismui pateiktame prašyme, nei atskirajame skunde be jo nurodomų procesinio pobūdžio pažeidimų, susijusių su suteikiamų balsų skaičiumi, neišdėstė motyvų, kuriems esant teismas turėtų atsisakyti iškelti atsakovui restruktūrizavimo bylą. Todėl net ir tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2009 m. kovo 30 d. įvykęs atsakovo kreditorių susirinkimas buvo neteisėtas, nes AB „Swedbank“ jame turėjo didesnį balsų skaičių, būtų pagrįsta, teismas turėjo išsiaiškinti, jo nuomone, didžiausio atsakovo kreditoriaus poziciją restruktūrizavimo klausimais ir tik nustatęs, jog AB „Swedbank“ prieštarauja restruktūrizavimo bylos iškėlimui, atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą.

Kiti atskirajame skunde bei atsiliepime į jį išdėstyti argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė AB „Swedbank“ kreditorinių reikalavimų dydį atsakovo pirmajame kreditorių susirinkime ir remdamasis vien šiuo pagrindu neteisėtai bei nepagrįstai atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui. Kadangi žemesnės instancijos teismas nutartyje iš esmės nevertino, ar egzistuoja kitos restruktūrizavimo bylai iškelti būtinos sąlygos, laikytina, kad teismas neatskleidė bylos esmės, o pagal byloje pateiktus įrodymus jos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui perduotinas nagrinėti iš naujo (CPK 183 str., 185 str., 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 3 p., 338 str., ĮRĮ 3 str., 7 str. 2 d., CK 6.81 str. 1 d.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats restruktūrizavimo bylos iškėlimo faktas savaime nesuvaržo kreditoriaus, kurio ne visi reikalavimai įvertinti pirmajame kreditorių susirinkime, teisių restruktūrizavimo bylos procese. Tuo atveju, jeigu atsakovui būtų iškelta restruktūrizavimo byla, kituose restruktūrizavimo proceso etapuose teismui patvirtinus iš laidavimo sutarties kildinamą AB „Swedbank“ 1 929 679,94 Lt kreditorinį reikalavimą, šis kreditorius įgytų lemiamą įtaką sprendžiant su tolesniu restruktūrizavimo procesu, taigi, ir atsakovo teisiniu likimu, susijusius klausimus, pavyzdžiui, nepritarti įmonės restruktūrizavimo planui ir pan. (ĮRĮ 15 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Liturimex“ viešbučiai perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.