Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės ir Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės (apeliantės) K. D., atstovaujamos advokatės D. G. - Kuzminskienės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. D. (A. D.) patikslintą ieškinį atsakovei K. D. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bei atsakovės priešieškinį dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. D. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama nutraukti jo ir atsakovės K. D. 2006 m. rugsėjo 2 d. sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir padalinti santuokoje įgytą turtą.Nurodė, kad šalys po santuokos sudarymo praėjus keleriems metams paaiškėjo, kad atsakovė bendro gyvenimo kartu neketina ateityje vesti, santykiai atšalo ir ieškovas su atsakove pradėjo gyventi atskirą gyvenimą, tačiau dėl santuokos nutraukimo nesikreipė. Šalys ilgą laiką nebegyvena kartu, neveda bendro ūkio, atsakovė nuo 2015 m. liepos mėn. išvyko gyventi į užsienį. Taip pat nurodė, kad šalys bendrų vaikų, nekilnojamojo turto neturi, tačiau santuokos metu buvo įgytas kilnojamasis turtas: skalbimo mašina, kurios vertė 100 Eur; šaldytuvas, kurio vertė 100 Eur; indaplovė, kurios vertė 200 Eur; dujinė viryklė, kurios vertė 100 Eur; gartraukis, kurio vertė 100 Eur; židinys, kurio vertė 100 Eur; motorinė valtis su varikliu, kurios vertė 150 Eur. Ieškovas nurodė, jog jis sutinka, kad turtas būtų padalintas natūra, paliekant jam visą aukščiau nurodytą kilnojamąjį turtą ir automobilį Renault Espace, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kompensuojant esamą daiktų vertę atsakovei pinigais, viso 1 050 Eur, o atsakovei palikti jos šiuo metu naudojamą automobilį Renault Espace, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ieškovui priteisiant 1 700 Eur kompensaciją. Iš viso, ieškovo teigimu, iš atsakovės turi būti priteista 650 Eur dydžio kompensacija. Pažymėjo, kad neprieštarauja, kad santuoka būtų nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovė su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su ieškinyje nurodyta automobilių verte. Atsakovės teigimu, automobilio Renault Espace, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertė yra 325 Eur, o automobilio Renault Espace, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vertė yra 1 425 Eur. Atsakovė taip pat nesutiko su ieškovo nurodyta motorinės valties kaina. Atsakovės teigimu, motorinės valties kaina yra apie 300 Eur. Nurodė, kad dalijant santuokoje įgytą turtą, ieškovui turi būti priteista natūra santuokoje įgyti kilnojamieji daiktai: automobilis Renault Espace, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurio vertė yra 325 Eur; skalbimo mašina, kurios vertė 100 Eur; šaldytuvas, kurio vertė 100 Eur; indaplovė, kurios vertė 200 Eur; dujinė viryklė, kurios vertė 100 Eur; gartraukis, kurio vertė 100 Eur; židinys, kurio vertė 100 Eur; motorinė valtis su varikliu, kurios vertė 300 Eur, t. y. iš viso 1 325 Eur vertės kilnojamasis turtas, o atsakovei priteistinas automobilis Renault Espace, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurio vertė yra 1 425 Eur. Atsakovės teigimu, santuokos metu buvo rekonstruotas ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio rekonstrukcija kainavo apie 23 198,56 Eur. Rekonstrukcijos darbai, atsakovės teigimu, buvo atlikti bendromis šalių lėšomis ir jėgomis, todėl atsakovė prašė priteisti iš ieškovo dalį šių lėšų. Atsakovė teismui pateikė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti ieškovo ir atsakovės santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, palikti atsakovei santuokinę pavardę – D., pripažinti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančias 465/4000 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe, padalinti santuokoje įgytą turtą tokia tvarka: priteisti ieškovui natūra 465/4000 dalis gyvenamojo namo, 405,46 Eur vertės skalbimo mašiną, 318,58 Eur vertės šaldytuvą, 347,54 Eur vertės indaplovę, 405,46 Eur vertės dujinę viryklę, 434,43 Eur vertės gartraukį, 376,51 Eur vertės židinį, 579,24 Eur vertės motorinę valtį su varikliu, priteisti atsakovei iš ieškovo 13 032,89 Eur kompensaciją ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad dar iki santuokos sudarymo šalys gyveno ieškovui bei jo motinai ir broliui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Po santuokos sudarymo šalys atliko šio namo kapitalinį remontą, po kurio namo plotas padidėjo 180 kv. m. Visos šalių lėšos buvo skiriamos remonto darbams ir medžiagoms įsigyti. Atsakovės vardu buvo imamos trumpalaikės paskolos statybos medžiagoms įsigyti. Atsakovės teigimu, gyvenamojo namo remontas kainavo apie 23 198,56 Eur. Atsakovė taip pat nurodė, kad santuokinis gyvenimas pradžioje klostėsi puikiai, tačiau po kiek laiko ieškovas pasikeitė, pirmųjų vestuvių metinių dieną jis sumušė atsakovę, po ko šalių santykiai atvėso, išryškėjo charakterių nesutapimas, pomėgių skirtumas. Kadangi piniginių lėšų nuolat trūko, atsakovė pradėjo ieškoti darbo užsienyje ir jai pasiūlė darbą Vokietijoje. Ieškovas, anot atsakovės, šiam pasiūlymui neprieštaravo, todėl atsakovė 2015 m. pradžioje išvyko dirbti į Vokietiją. Atsakovė nurodė, kad ji palaikė santykius su ieškovu, skambindavo jam, tačiau ieškovas, nenutraukęs santuokos su atsakove, pradėjo gyventi su kita moterimi. Atsakovės teigimu, santuoka iširo dėl abiejų šalių kaltės.Ieškovas su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo rekonstruotas dar iki šalių santuokos sudarymo. Remonto darbai buvo atlikti ieškovo jėgomis ir iš jo ir jo tėvų lėšų. Nurodė, jog atsakovė dirbo mažai apmokamą darbą, jos darbo užmokestis sudarė 600-800 Lt, dalį lėšų atsakovė išleisdavo kurui, maistui bei savo poreikiams, todėl ji niekaip negalėjo prisidėti prie namo remonto darbų. Ieškovo teigimu, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių priešieškinyje nurodytus teiginius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 5 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas, atsižvelgdamas į šalių nurodytas aplinkybes dėl jų gyvenimo, bei į tai, jog tarp šalių ginčo dėl santuokos iširimo priežasčių ginčo nėra, bei į tai, jog sutuoktiniai negyvena santuokinio gyvenimo daugiau nei metus, konstatavo, jog ieškovo ir atsakovės santuoka jau yra faktiškai iširusi ir ji nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas įvertinęs visas svarbias aplinkybes ir pateiktus įrodymus, konstatavo, jog atsakovė neįrodė, jog gyvendama santuokoje su ieškovu ji prisidėjo ženkliai prie ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, ypač, kad pati atsakovė nurodė, kad jos gaunamos pajamos nebuvo didelės, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo dėl ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančio namo pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovės įnašas, pagerinant turtą – gyvenamąjį namą, yra esminis ir yra pagrindas šį turtą pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Nors atsakovė nurodė, kad namo rekonstrukcijai buvo išleista 23 198,56 Eur (80 100 Lt) bendrų šalių lėšų, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, todėl teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad atsakovė pagrįstai prašo priteisti jai 11 599,28 Eur kompensaciją. Teismas nustatė, kad iš esmės dėl turto padalijimo būdo tarp šalių esminio ginčo nėra, tačiau šalys skirtingai nurodo dalintino turto vertes. Kadangi nei viena iš šalių nepateikė automobilių ir daiktų oficialaus įvertinimo atlikto turto vertintojų, todėl automobilių ir kilnojamojo turto vertę teismas nustatė aritmetinio vidurkio pagalba pagal šalių pateiktas automobilių ir daiktų vertes. Nesant tarp šalių ginčo dėl kilnojamų daiktų padalijimo, po santuokos nutraukimo ieškovui asmeninės nuosavybės teise teismas priteisė: automobilį Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini) - 262,50 Eur vertės, skalbimo mašiną - 150 Eur vertės, šaldytuvą – 150 Eur vertės, dujinė viryklę – 100 Eur vertės, gartraukį – 125 Eur vertės, židinys – 125 Eur vertės, indaplovę – 200 Eur, motorinę valtį su varikliu – 200 Eur vertės, viso už 1 312,50 Eur, o atsakovei – automobilį Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini) - 1562,50 Eur vertės. Kadangi atsakovei teko didesnės vertės turtas, teismas konstatavo, kad atsakovė privalo atlyginti ieškovui jai tenkančio turto didesnę dalį natūra – 125 Eur.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas privalėjo padalyti visą sutuoktinių turtą. Ieškovas nepateikė informacijos apie visą dalijamą turtą, kadangi pastato dalis, kurią ieškovas paveldėjo santuokos metu buvo iš esmės pagerinta suformuojant naują objektą sutuoktinių darbu ir lėšomis santuokos metu, tačiau santuokos metu nebuvo įregistruotas, tuo tarpu žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis įregistruota ieškovo vardu, buvo įsigyta valstybinės žemės prikimo –pardavimo sutarties pagrindu santuokos metu. Byloje nėra nustatytas būsto pagerinimo mastas ir vertė, nėra išreikalauti duomenys apie minėto žemės sklypo pirkimo – pardavimo aplinkybes. Kadangi teismas visiškai nepasisakė apie minėtą žemės sklypą, teigtina, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus negalima išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Be to byloje absoliučiai nebuvo nustatinėjama ieškovo nurodomų lėšų kilmė, teismas nesiaiškino kokiu pagrindu giminaičiai ieškovui perdavė pinigus, o taip pat preziumuojama, jog turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į bylą neįtraukė trečiaisiais asmenimis asmenų, kurių materialinėms teisėms ir pareigoms šios bylos baigtis turi įtakos, t. y. žemės sklypo bendraturčių V. D., A. P., J. P., I. D. teisėms ir pareigoms. Teismas nesiaiškino atsakovės realaus indėlio į esminius pagerinimus ir rekonstrukciją, motyvuoja, kad statinio rekonstrukcija vykdyta šeimos narių lėšomis, kas galėtų daryti įtaką A. P., J. P. teisėms ir pareigoms, t. y. vieno bendraturčio atliekami bendro daikto pakeitimai pakeičia kitų bendraturčių naudojimo, valdymo ir disponavimo teisių turinį, atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atsakovei nebuvo tinkamai pranešta apie jai paskirtus teismo posėdžius, kadangi procesiniai dokumentai ir šaukimai įteikti jos atstovei. Atsakovei nebuvo sudarytos galimybės būti išklausytai, ji nedavė paaiškinimų, todėl buvo nustatytos netinkamai faktinės bylos aplinkybės. Tokiu būdu buvo pažeista atsakovės teisė į teisingą teismą. Apeliantės teigimu, egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 3 punkto 1 dalyje. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atsakovė buvo ir yra atstovaujama advokatės, taip pat procesas pagal ieškovo ieškinį dėl santuokos nutraukimo truko daugiau kaip metus jį pradėjus 2016 m. vasarą dėl atsakovės kaltės (nesugebėjimo pateikti įrodymus, įvairaus pobūdžio prašymų) procesas užtruko metus laiko. Atsakovei buvo suteiktos visos galimybės teikti įrodymus į bylą, tikslinti reikalavimus, bei naudotis kitomis savo teisėmis pagal CPK taisykles. Atsakovė savo teisėmis naudojosi teikdama prašymus, tikslindama reikalavimus, bei teikdama įrodymus byloje, taip pat pažymi, kad per visą bylinėjimosi laikotarpį atsakovei buvo sudarytos galimybės ir pačiai tiesiogiai atvykti į teismą, pateikti paaiškinimus ar papildomus įrodymus, tačiau šia galimybe atsakovė nepasinaudojo. Kritiškai yra vertinami naujos atsakovės advokatės argumentai, kad atsakovės atstovė proceso metu netinkamai atstovavo klientę, nepasinaudojo visomis galimybėmis siekiant įrodyti bylos faktines aplinkybes.Žemės sklypas, kuris minimas apeliaciniame skunde, įregistruotas asmenine ieškovo nuosavybės teise jau prasidėjus bylinėjimosi procesui su atsakove ir yra susijęs su paveldėjimu pagal įstatymą (patvirtinantys dokumentai pridedami), todėl šis klausimas nebuvo keliamas proceso metu, kadangi tai yra asmeninė ieškovo nuosavybė.Turtas asmenine nuosavybės teise priklauso ieškovui, dėl to teismas neprivalėjo įtraukti į procesą bendrasavininku, kadangi buvo sprendžiamas klausimas tik dėl bendro turto padalijimo ir galimai esamo turto pagerinimo. Atsakovei neįrodžius, kad ji prisidėjo prie turto pagerinimo ir teismui atmetus reikalavimą dėl kompensacijos byla buvo išnagrinėta.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė santuoką sudarė 2006 m. rugsėjo 2 d. Šalys santuokoje neįgijo dalintino nekilnojamojo turto. Atsakovės vardu registruotas vienas automobilis Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini), ieškovo vardu taip pat vienas automobilis – Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini) Taip pat šalys nurodė nurodė, jog santuokoje įgijo šiuo kilnojamuosius daiktus: skalbimo mašiną, šaldytuvą, indaplovę, dujinę viryklę, gartraukį, židinį bei motorinę valtį su varikliu. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2014 m. kovo 12 d. papildomos paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo kopiją, VĮ Registrų centras Nekilnojamo turto (toliau – Nekilnojamo turto registras) centrinio duomenų banko išrašą apie nekilnojamą turtą (žemės sklypą), adresu (duomenys neskelbtini); Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. birželio 15 d. įsakymo Nr. 49VĮ-812-(14.49.2) kopiją; 2016 m. birželio 30 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties kopiją. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingai išnagrinėti bylą. Nagrinėjamu atveju nauji rašytiniai įrodymai egzistavo jau pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, tačiau šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti nauji įrodymai gali turėti įtakos vertinant įrodinėjamas aplinkybes, todėl jie prijungtini prie bylos (CPK 314 straipsnis). Kadangi įrodymai pateikti elektroniniu būdu, apeliantės atstovė advokatė turi prieigą prie bylos elektroninės kortelės, todėl darytina išvada, jog su pateiktais papildomais įrodymais turėjo galimybę susipažinti bei pateikti savo nuomonę. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi nepadalino viso šalims bendrąją jungtine nuosavybe priklausančio turto (santuokos metu suformuoto naujo objekto, žemės sklypo), nenustatė būsto pagerinimo masto ir vertės, neišreikalavo duomenų apie žemės sklypo pirkimo – pardavimo aplinkybes, nesiaiškino pinigų, kuriomis buvo gerinamas namas, lėšų kilmės, tinkamai nesudarė sutuoktinių turto balanso. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.Teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.127 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą, rėmėsi ne tik ieškovo ir atsakovės pateiktais duomenimis, bet ir viešaisiais duomenimis apie šalių turimą nekilnojamąjį bei registruotą kilnojamąjį turtą. Teismas, remdamasis Nekilnojamo turto registro duomenimis nustatė, jog šalys santuokoje neįgijo dalintino nekilnojamojo turto, o VĮ ,,Regitra“ duomenimis, nustatė, jog atsakovės vardu registruotas vienas automobilis Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini), ieškovo vardu taip pat vienas automobilis – Renault Espace, v. n. (duomenys neskelbtini) Kilnojamo turto sąrašas nustatytas pagal pačių šalių nurodomus sąrašus, kurių šalys nė vienas neginčijo. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas nepadalijo viso turto, kadangi Nekilnojamo turto registro duomenų banke aiškiai nurodyta, kad žemės sklypo dalis, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovui A. D. priklauso asmeninės nuosavybės teise (CK 3.127 straipsnio 1 dalis). Nors ieškovas turtą įgijo santuokos metu, tačiau laikytina, kai tai yra asmeninė ieškovo nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 3 dalis). Šias išvadas pagrindžia ir ieškovo papildomai su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikti įrodymai 2016 m. birželio 30 d. žemės pirkimo – pardavimo sutartis bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. birželio 15 d. įsakymas dėl valstybinės žemės pardavimo ieškovui (CK 3.89 straipsnio 2 dalis, CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovė abejones dėl ieškovo įgyto žemės sklypo pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe iš esmės išreiškia tik apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Nekilnojamo turto registro duomenimis, kadangi atsakovė tokių duomenų neginčijo. Apeliantės argumentai, jog teismas privalėjo padalinti ir neva naujai santuokos metu sukurtą objektą (taip apeliantė įvardija namo pagerinimus, kurių pasėkoje atsirado antras namo aukštas) pripažintini taip pat nepagrįstais, kadangi šiuo atveju egzistuoja vienas nekilnojamas objektas – namas, adresu (duomenys neskelbtini), kurio dalį ieškovas įgijo iki santuokos sudarymo, todėl teismas sprendė, kada buvo atlikti namo pagerinimai bei tai, ar atlikti pagerinimai sudaro pagrindą pripažinti ieškovo asmeninį turtą bendrąją jungtine nuosavybe. Atvejai, kai asmeninė sutuoktinio nuosavybė pripažįstama bendrąją jungtine nuosavybe, reglamentuojami CK 3.90 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, privalo įrodyti sutuoktinis, reikalaujantis kito sutuoktinio asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe (CPK 178 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2013; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495-916/2015). Pirmosios instancijos teismas, būtent ir vertino atsakovės įrodymus, kurie leistų daryti išvadas, kokie konkretūs pagerinimo darbai buvo atlikti, ar šie pagerinimai laikytini esminiais, bei tai, ar atsakovė prie šių pagerinimo darbų prisidėjo savo lėšomis ar darbu, o jei prisidėjo, tai kokiu mastu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, nesutinka su apeliantės argumentais, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista bylos esmė, tinkamai nustatytas šalių turto balansas bei padalytas (CK 3.127 straipsnio 1 dalis).Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, įtraukti kitus žemės sklypo bendraturčius V. D., A. P., J. P. bei I. D.. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, ar atsakovė prisidėjo prie ieškovui nuosavybės teise priklausančio namo dalies pagerinimo, o ne sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamo turto bendrasavininkų dalių nustatymo (CPK 383 straipsnis). Teismas sprendime nepasisakė, kuris bendrasavininkas kiek prisidėjo prie namo pagerinimo, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, t. y. jog egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliantė kvestionuoja teismo sprendimo galiojimą ir CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu, kuriame nustatyta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas ir toks atvejis, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Apeliantė nurodo, jog procesiniai dokumentai ir šaukimai siunčiami buvo tik jos atstovei, pačiai apeliantei nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti procese, teikti paaiškinimus. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentai vertintina kritiškai. Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Apeliantė tiek atsiliepime į ieškinį, patikslintą ieškinį bei prieškieškinyje nurodė, jog civilinė byla bus vedama per advokatę I. B.. Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog atstovaujamojo dalyvavimas procese yra būtinas (CPK 51 straipsnio 2 dalis). Apeliantė pirmosios instancijos teisme viso proceso metu buvo atstovaujama advokatės, kuri dalyvavo teismo posėdžiuose, o pačios atsakovės dalyvavimas nebuvo pripažintas būtinu. Visi procesiniai dokumentai buvo įteikiami apeliantės atstovei, todėl teismas neprivalėjo siųsti jų apeliantei, kadangi pagal CPK 118 straipsnio į dalį, tais atvejais, kai šalis ar trečiasis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui. Kai šalis ar trečiasis asmuo teismui raštu nurodo, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti patys procesiniai dokumentai įteikiami tik šaliai ar trečiajam asmeniui, išskyrus atvejus, kai teismas konstatuoja, kad atstovui procesiniai dokumentai bus įteikiami operatyviau. Byloje nėra duomenų, jog apeliantė būtų pateikusi prašymą visus procesinius dokumentus gauti asmeniškai. Šiuo atveju, pati apeliantė elgėsi pasyviai, nedalyvavo teismo procese ir tokiu būtų nepasinaudojo savo teise pateikti savo žodinius paaiškinimus, atsikirtimus į ieškovo argumentus. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė ginčo santykį reglamentuojančias materialinės ir procesinės teisės normas. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ši nuostata taikoma ir apeliacinės instancijos teismuose nagrinėjamose bylose (CPK 98 straipsnio 3 dalis). Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš ieškovo nepriteisiamos. Ieškovas duomenų apie patirtas išlaidų už advokato teisinę pagalbą į bylą nepateikė, todėl jos neatlygintinos.Už apeliacinio skundo pateikimą atsakovei buvo nustatytas 395,00 Eur žyminis mokestis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartimi buvo iš dalies tenkintas atsakovės prašymas dėl žyminio mokesčio atidėjimo. Nutartimi atidėtas dalies žyminio mokesčio – 200,00 Eur mokėjimas iki tesimo sprendimo (nutarties) priėmimo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybei valstybei iš ieškovės priteistina nesumokėta trūkstama žyminio mokesčio dalis – 200 Eur (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės K. D. valstybei 200,00 EUR(du šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.