Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas A. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 4 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, 4 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju. CK 6.250 straipsnio 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. vienam asmeniui.

Remiantis bylos duomenimis, sanitarinio mazgo patalpos Lukiškių TI-K kamerose užima apie 0,56 kv. m (b. l. 10). Atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką, nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės padarytus teisės pažeidimus.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog jis Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nuo 2017 m. vasario 14 d., tačiau iš byloje esančios suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės matyti, kad A. S. į Lukiškių TI-K atvyko 2017 m. rugpjūčio 30 d. (b. l. 16), todėl teismui nėra pagrindo abejoti šiais atsakovo pateiktas duomenimis. Taigi pagal byloje pateiktus duomenis ginčo laikotarpis šiuo atveju yra nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. sausio 21 d. (b. l. 8–9). Apskaičiavus minėtą ginčo laikotarpį, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 52 paras. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytos minimalaus ploto šiais laikotarpiais: 2017 m. spalio 1 d. ir 2017 m. spalio 3 d. (kameroje Nr. 315, kurios plotas 7,30 kv. m, kartu su dar 1 asmeniu), 2017 m. lapkričio 24 d. (kameroje Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m, kartu su dar 1 asmeniu). Taigi darytina išvada, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas per kalinimo laikotarpį nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. sausio 21 d. iš viso: 3 paras. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu taip pat buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis.

Akcentuotina tai, jog EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Sanitarinio mazgo patalpos įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V - 82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), kurių 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, jose įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.) 21 punkte nustatė, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taigi, teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo sistema. EŽTT praktikoje ne kartą pažymėta, kad vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prasme, atsižvelgtina ir į tai, ar asmeniui sudaryta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas ir t. t. (2010 m. balandžio 1 d. sprendimas Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01 ir kt.). EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą. Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą.

Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara (b. l. 11). Aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, t. y. kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje patalpoje, pripažintina, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktuose (Eksploatavimo taisyklių 16.5 p., HN 76:2010 21 p.) nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, iš esmės yra pagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad kameroje trūko baldų, t. y. nebuvo atskirų spintelių maistui ir higienos priemonėms susidėti. Vertinant šį pareiškėjo argumentą, kad kamerose nebuvo pakankamai baldų, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnyje yra nurodymas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas. Pagal šias taisykles kameroje turi būti privirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas, taburetės (suoliukai). Visose kamerose yra gultai, kurie vienodi. Taip pat kamerose yra lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams pakabinti. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad kamerose nėra pakankamai baldų, nes teisės aktai aiškiai numato, kaip turi būti įrengtos kameros. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekyla. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės atstovo veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su netinkamu kamerų įrengimu, nėra nustatytas.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K dienas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatytų ploto reikalavimų (iš viso: 3 paras) ir kuriose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus), sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Kita vertus, teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjui kilo tokių neigiamų padarinių, kurie būtų negrįžtamai paveikę jo psichinės ir fizinės sveikatos būklę.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo teisė į vienam asmeniui tenkantį kameros plotą pažeista tik 3 paras, taip pat nustatyti sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo reikalavimų pažeidimai (didžiausią laiko dalį pareiškėjas kameroje buvo vienas), o likusioje dalyje pareiškėjo skundas nepagrįstas. Kalinimas sąlygomis galimai nežymiai neatitinkančiomis higienos normų reikalavimų nagrinėjamu laikotarpiu truko trumpą laiką, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes bei minėtą suformuotą EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui, o pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo A. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo A. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.