Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (II t., b. l. 80–87).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas 2012 m. spalio 9 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-19-840/2012 ir 2013 m. gruodžio 23 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1-548/2013 nustatytą įpareigojimą, pateikė Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai viešbučių paskirties pastato – svečių namų, maitinimo paskirties pastato – kavinės su administracinės paskirties patalpomis ir stogine (duomenys neskelbtini) Kaišiadorių rajono sav. projektinius pasiūlymus, siekdamas gauti specialiuosius architektūros reikalavimus ir statybą leidžiantį dokumentą pastatyto statinio (stoginės) įteisinimui.

Teismas vadovavosi Aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 (2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. D1-808 redakcija) patvirtinto statybos techninio reglamento „Statinio projektavimas“ (toliau – ir STR 1.05.06.2010) 7.2.1 punktu, Statybos įstatymo 2 straipsnio 31 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-997 patvirtinto Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo 9.2 ir 16.3. punktais.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu J. G. buvo įpareigotas teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą stoginės įteisinimui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šiuo teismo sprendimu nebuvo įtvirtinta besąlyginė valstybės institucijos – Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos pareiga bet kokiomis aplinkybėmis pritarti pareiškėjo pateiktiems projektiniams pasiūlymams, leidžiant įteisinti savavališką stoginės statybą. Statybą leidžiantis dokumentas gali būti išduotas tik esant visiems privalomiems dokumentams, išvardintiems Statybos įstatymo 23 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija), taip pat STR 1.05.06:2010 ir kituose teisės aktuose, nustatančiuose privalomus reikalavimus statinių statybai. Tik valstybės institucijoms patikrinus projektinių pasiūlymų atitiktį nustatytiems teisės aktų reikalavimams bei nenustačius jokių pažeidimų, projektiniams pasiūlymams pritariama, jei nepritariama, nurodomi motyvai (STR 1.05.06:2010 13 priedo 14 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pabrėžė, kad sprendžiant dėl pritarimo (nepritarimo) projektiniams pasiūlymams teisėtumo, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendime nustatytos aplinkybės savaime negali paneigti nei statytojui nustatytos pareigos įvykdyti visus teisės aktuose pateikiamiems projektiniams pasiūlymams keliamus reikalavimus, nei suponuoti teisės projektiniams pasiūlymams pritarimą išreiškiančiai valstybinei institucijai ignoruoti tokius teisės aktuose nustatytus imperatyvius reikalavimus, atitinkamai suinteresuotų asmenų teises bei teisėtus interesus ir, nepriklausomai nuo nustatytų pažeidimų, besąlygiškai pritarti projektiniams pasiūlymams.

Iš prijungtos civilinės bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. sausio 7 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 2-SSA-08-01, kuriame užfiksuota, kad J. G. priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini), Kaišiadorių r. sav. pastatytas apie 300 kv. m ploto ir apie 4,5 m aukščio statinys, kurio stogas ir sienos iš išorės apkalti profiliuota skarda, iš vidaus – dailylentėmis. Akte konstatuota, kad šiam naujos statybos neypatingam statiniui statybos leidimas nėra išduotas ir pažeista Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalis. 2013 m. gruodžio 23 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-1-548/2013, pripažino savavališkos statybos akte įvardintus atliktus statybos darbus savavališka statyba ir nustatė, kad atsakovo statybos darbai atlikti neturint leidimo statybai. Spręsdamas dėl teisės aktuose numatyto konkretaus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo, teismas sprendime nurodė, kad tokie statybos darbai nėra draudžiami ir, pripažindamas, kad savavališkų statinių nugriovimas – kraštutinė priemonė, leido įteisinti atliktą stoginės statybą ir įpareigojo J. G. per vienerius metus nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją gauti statybą leidžiantį dokumentą stoginės statybai. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismo konstatuota aplinkybė, kad statybos darbai nėra draudžiami, jokiu būdu nereiškia, kad savavališkai pastatyto statinio įteisinimas gali būti atliekamas, pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Teismas, parinkdamas tokį savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, be kita ko, motyvavo, kad J. G. statant dengtą kiemą turėjo gretimo sklypo savininkų sutikimą statyti nesilaikant trijų metrų atstumo nuo sklypo ribos ir šią teisę įgyvendino. Įgyvendinus šią teisę, sutikimas žemės sklypo savininkui sukėlė neatšaukiamas teisines pasekmes (Civilinio kodekso 1.63 str., 1.64 str.). Be to, įsigyjant žemės sklypą tretieji asmenys apie stoginės – dengto kiemo buvimą arčiau nei trys metrai nuo ribos turėjo žinoti, nes ji, kaip nurodo, liudytojas B. P., tuo metu jau stovėjo, o jis visą valdą pirkėjams aprodė. Todėl laikytina, jog tretieji asmenys E. V. bei K. V. savo sutikimą dėl statinio – stoginės statybos nesilaikant trijų metrų atstumo iki žemės sklypo ribos išreiškė pasirašydami 1998 m. gegužės 14 d. pirkimo pardavimo sutartį ir jis yra galiojantis. Teismas taip pat pažymėjo, jog Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis numato, jog minėto straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tretieji asmenys J. G. yra pateikę pretenzijas dėl statybos per vienerius nuo statybos pradžios. Būtent šiuos teismo argumentus pareiškėjas laiko prejudiciniais nagrinėjamai bylai.

Įsiteisėjusiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimu taip pat buvo nustatyta, kad savavališko statinio viena dalis yra kitos (individualiems namams statyti ir eksploatuoti) paskirties sklype, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), kita dalis – žemės ūkio paskirties sklype, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), kad statinys pastatytas ant gretimo sklypo, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio E. V., ribos, kad jis neatitinka Statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai 6.11 punkte apibrėžtos stoginės sąvokos. Statinys neatitinka nesudėtingo statinio, kuris gali būti iki 80 kv. m ploto, kuriam nereikalingas leidimas statyti (STR 1.01.07:2002 1 priedas, 1 lentelė) sąvokos, taip pat neatitinka Statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.1 punkte apibrėžtos laikino statinio ir nesudėtingo laikino statinio, kuriam nereikalingas leidimas statyti, bet reikalingas pripažinimas tinkamu naudoti, nurodant datą iki kurios leista naudoti statinį, sąvokų. Teismas, remdamasis Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 23 straipsnio 1 dalies 1 punktu, konstatavo, kad tokio statinio statybai yra būtinas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti statinį.

Įvertinus Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimą ir pasisakant dėl pareiškėjo nurodytų ir sprendime nustatytų atitinkamų aplinkybių procesinės reikšmės Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalies taikymo aspektu nagrinėjamoje byloje teismas darė išvadą, kad aptariamame teismo sprendime įvardinti ir pareiškėjo nuomone prejudiciniais pripažintini faktai, iš esmės yra teismo argumentai ir motyvai, kuriais grindžiamas teismo parinktas konkretus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas, todėl jie nelaikytini prejudiciniais nagrinėjamai bylai. Kolegijos vertinimu, nors paminėtoje išnagrinėtoje civilinėje byloje ir nagrinėjamoje administracinėje byloje bylos šalys yra tos pačios, tačiau įrodinėjamas faktas nėra tapatus, reikšmingos faktinės aplinkybės skirtingos. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nagrinėdamas Kauno apskrities viršininko administracijos pareikštą ieškinį dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo, konstatavęs savavališkos statybos faktą, turėdamas diskrecijos teisę nuspręsti, ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriauti, sprendime nurodytomis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas mano esant prejudicinėmis, iš esmės siekė pagrįsti priimamą sprendimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo – savavališkos statybos įteisinimo.

Akcentuota, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo. Tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog apylinkės teismas, spręsdamas dėl savavališkos statybos, J. G. atliktus statybos darbus pripažino savavališka statyba, neturint leidimo statybai, gi tuo tarpu parinkdamas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, pabrėžė, kad J. G. turėjo gretimo sklypo savininkų sutikimą. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas yra statybą leidžiantis dokumentas, jeigu pagal teisės aktų nuostatas yra privaloma tokį sutikimą gauti, todėl pripažįstant šią aplinkybę neįrodinėtina, nebetektų prasmės apylinkės teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje pareiškėjui nustatytas įpareigojimas gauti statybą leidžiantį dokumentą. Kolegijos nuomone, pripažinus pareiškėjo nurodytas ir apylinkės teismo įvardintas aplinkybes prejudicinėmis, apylinkės teismo sprendime konstatuoti faktai taptų iš esmės prieštaringi.

Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžta ir tai, kad apylinkės teismas, nurodydamas argumentus, kuriuos pareiškėjas prašo pripažinti prejudiciniais, visiškai nevertino ankstesnių gretimo žemės sklypo savininkų duoto sutikimo turinio ir apimties, o tai iš esmės daro įtaką ginčijamo sprendimo dalies, kuria reikalaujamas žemės sklypo savininko sutikimas raštu, pagrįstumui ir teisėtumui.

Pagal teisės aktus reikalingas pateikti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinis sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą jų sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai statytojo teisei į statybą įgyvendinti, bet tik konkretiems sutikime apibrėžtiems statybos darbams atlikti. 1997 m. birželio 24 d. sutikimu tuometiniai gretimo žemės sklypo savininkai S. J., A. J. ir B. P. sutiko, kad J. G. pastatytų „dengtą kiemą tarp savo ūkinio pastato ir tvoros, nors ir neišlaikant atstumo nuo jų sklypo ribos“. Tai reiškia, kad tokiu sutikimu buvo neprieštaraujama tik dėl konkrečių sutikime apibrėžtų statybos darbų konkrečioje vietoje atlikimo, tuo tarpu pareiškėjas savo tariamą teisę įgyvendino žymiai didesne apimtimi ir siekia įteisinti ne paprastų konstrukcijų inžinerinį statinį (stoginę), bet visiškai kitos funkcinės paskirties pastatą, kuris, be kita ko, yra ne sutikime nurodytoje vietoje. Šias aplinkybes patvirtina pareiškėjo pateikti projektiniai pasiūlymai, iš kurių ir matyti, jog projektuojamas ne inžinerinis statinys, dėl kurio buvo išreikštas gretimo žemės sklypo savininkų sutikimas – dengtas kiemas tarp ūkinio pastato ir tvoros, bet visiškai kitokių techninių parametrų, kito pobūdžio ir pagrindinės funkcinės paskirties statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 ir 96 dalyse nustatytas pastato ir patalpos sąvokas. Tai pagrindžia pateiktų projektinių pasiūlymų aiškinamasis raštas, iš kurio matyti, kad 291,84 kv. m ploto stoginėje planuojamos patalpos: konteinerinis šaldytuvas – 47,38 kv. m, praėjimas – 163,32 kv. m, šaldytuvas – 23,92 kv. m, šaldytuvas – 20,25 kv. m, sandėlis – 23,97 kv. m, sandėliai – 13 kv. m. Be kita ko, šios patalpos tiesiogiai ribojasi su pagrindinio maitinimo paskirties pastato Nr. 2 patalpomis, taigi yra funkciškai ir technologiškai susietos ir neatskiriamos. Visiškai akivaizdu, kad su tokios pagrindinės funkcinės paskirties patalpomis projektuojamas pastatas, nors ir įvardijamas kaip stoginė, tačiau nėra nesudėtingas statinys, negali būti sutapatinamas su inžineriniu statiniu (dengtam kiemui tarp ūkinio pastato ir tvoros), kuriam 1997 m. birželio 24 d. buvo išduotas gretimo žemės sklypo savininkų sutikimas.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad sutikimo išdavimo metu pareiškėjas naudojosi tik 0.2914 ha ploto žemės sklypu, tuo tarpu projektuojamas pastatas patenka ir į 2003 m. įsigyto sklypo ribas.

Daryta išvada, kad pareiškėjui siekiant įteisinti savavališkai pastatytą pastatą – gauti pritarimą projektiniams pasiūlymams ir statybą leidžiantį dokumentą pastato, kuris pasiūlymuose įvardintas stogine, statybai, gretimų žemės sklypų savininkų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) rašytinis sutikimas yra privalomas, todėl atsakovo ginčijamo sprendimo 1 punktas pagrįstai nurodytas ir teisėtas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vadovavosi 2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992. Statybų, dėl kurių kilo ginčas po šio įstatymo įsigaliojimo, teisėtumas turi būti sprendžiamas pagal minėto įstatymo nuostatas, nepriklausomai, kada buvo pateiktas skundas. Vadovavosi Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) šio straipsnio 1 dalies 5 punkto, STR 1.07.01:2010 33 punkto nuostatomis. Pagal Statybos įstatymo 21 straipsnio 6 dalį, nesudėtingas statinys – paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Pastato ir inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai. Šiame apibūdinime nurodyti kriterijai (parametrai) neatitinka ginčo statinio (stoginės) parametrų. Byloje nustatyta, kad šis statinys Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalies taikymo prasme priskirtinas prie pastato, todėl Statybos įstatymo taikymo požiūriu jis nelaikytinas nesudėtingu statiniu ir jam netaikytinos Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostatos. Nagrinėjamu aspektu pažymėta ir tai, kad dėl stoginės statybos, tiriant gyventojų skundą, 2008 metais buvo surašytas savavališkos statybos aktas, vyko teisminiai ginčai Kaišiadorių rajono apylinkės teisme (civilinės bylos Nr. 2-19-840/2012, Nr. 2-1-548/2013), Kauno apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2A-382-324/2013), Kauno apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-312-423/09 (buvęs Nr. I-458-423/08), todėl ginčo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad tretieji suinteresuoti asmenys nepareiškė atitinkamų pretenzijų ginčo statinio statytojui ir taikyti Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostatas. Iš esmės dėl aukščiau paminėtų priežasčių pripažintas nepagrįstu ir pareiškėjo teiginys, jog E. V. ir K. V. savo sutikimą dėl statinio – stoginės statybos, nesilaikant trijų metrų atstumo iki žemės sklypo ribos, išreiškė pasirašydami 1998 m. gegužės 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir jis yra galiojantis. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendime yra nurodyti stoginės statybos metai – 2005 m, tokiu būdu akivaizdu, kad pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo metu E. V. ir K. V. negalėjo išreikšti savo sutikimo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėta ir tai, kad pareiškėjas, ginčydamas atsakovo skundžiamame sprendime įvardintą reikalavimą, kuriuo reikalaujamas gretimo žemės sklypo savininkų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) sutikimas, tuo pačiu pateikė atsakovui visiškai naujus kito projektuotojo (UAB „Subarchitektūra“) projektinius pasiūlymus, kuriuose ginčo dalyko, keliamo nagrinėjamoje byloje, nebeliko, nes pastatai suprojektuoti nepažeidžiant teisės aktuose nustatyto reikalavimo dėl 3 m atstumo iki gretimo žemės sklypo ribos. Pabrėžta, kad šių projektinių pasiūlymų pateikimą pareiškėjas grindžia 2012 m. spalio 9 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-840/2012 vykdymu, kuriuo, beje, jis rėmėsi ir teikdamas analizuojamus projektinius pasiūlymus, be to, dėl šių pasiūlymų jau įvykęs viešasis susirinkimas, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyrius 2016 m. balandžio 14 d. raštu Nr. AR1-65 „Dėl pritarimo projektiniams pasiūlymams“ yra pritarta šiems projektiniams pasiūlymams, o 2016 m. balandžio 15 d. jau yra išduoti ir specialieji architektūros reikalavimai Nr. SAR-19.

Žemesnės instancijos teismas

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendime nustatytos aplinkybės gali paneigti teisės aktuose numatytus projektiniams pasiūlymams keliamus reikalavimus dėl gretimo žemės sklypo savininkų (valdytojų) sutikimų reikalingumo. Apylinkės teismas minėtoje byloje ne paneigė statytojo pareigą turėti gretimo žemės sklypo savininko rašytinį sutikimą, o konstatavo, kad toks sutikimas egzistuoja ir jis yra galiojantis. Šios apylinkės teismo nustatytos prejudicinės faktinės aplinkybės jokių imperatyvių teisės aktų reikalavimų nepažeidžia.

E. ir K. V. minėtoje apylinkės teismo nagrinėtoje byloje prieštaravo Stoginės neteisėtos statybos įteisinimo galimybei. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas įsiteisėjusiu teismo sprendimu leido įteisinti neteisėtos statybos padarinius tik nustatęs prejudicinę reikšmę turinčias aplinkybes, kad tretiesiems asmenims taip pat galioja 1997 m. birželio 24 d. sutikimas, nes 1998 m. gegužės 14 d. įsigydami gretimą žemės sklypą tretieji asmenys pritarė statytojo J. G. pagal 1997 m. birželio 24 d. sutikimą įgyvendintai teisei statyti Stoginę arčiau kaip 3 metrai iki žemės sklypų ribos, be to net ir įsigiję gretimą žemės sklypą tretieji asmenys labai ilgą laiką dėl esamos Stoginės nereiškė jokių pretenzijų.

Tik nustatęs prejudicinę aplinkybę, kad egzistuoja galiojantis rašytinis sutikimas, apylinkės teismas galėjo parinkti tokį neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdą, t. y. leidžiantį statytojui gauti statybą leidžiantį dokumentą. Jeigu apylinkės teismas šių prejudicinių faktinių aplinkybių nebūtų nustatęs ar būtų nustatęs priešingas aplinkybes, taptų iš esmės neįmanomas tokio 2013 m. gruodžio 23 d. apylinkės teismo sprendimo įvykdymas.

J. G. buvo įpareigotas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo ne gauti rašytinį esamų gretimo sklypo savininkų sutikimą dėl stoginės statymo arčiau kaip 3 m iki žemės sklypo ribos, o parengti reikalingą projektinę dokumentaciją Stoginės (kaip pastato) statybos leidimui gauti, ką ir darė teikdamas projektinius pasiūlymus atsakovui.

Pirmosios instancijos teismo išvada dėl apylinkės teismo neįvertinto ankstesnių gretimo žemės sklypo savininkų duoto sutikimo turinio ir apimties yra nepagrįsta, kadangi tretieji asmenys apylinkės teismui teikė tapačius argumentus dėl nurodomo 1997 m. birželio 24 d. sutikimo turinio, juos apylinkės teismas kompleksiškai įvertino. 1997 m. birželio 24 d. rašytinis sutikimas buvo kaimynų surašytas pagal tuo metu turėtą supratimą apie tai, kaip įvardinti ketinamą statyti statinį. Šis pastatytas statinys visąlaik buvo aiškiai matomas tiek ankstesniems, tiek naujiems gretimo žemės sklypo savininkams ir nereikšdami pretenzijų šie asmenys pripažino duotą sutikimo apimtį visai faktiškai esamai stoginei.

Pažymi, kad nauji projektiniai pasiūlymai bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti siekiant neužvilkinti 2010 m. spalio 9 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-840/2012.

Žemesnės instancijos teismas

Kadangi po 1997 m. išduoto kaimyninio žemės sklypo savininkų sutikimo pasikeitė esminės aplinkybės – statoma ne stoginė, o pastatas, statoma taip pat ir kitame žemės sklype, įsigytame 2003 m., todėl Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 28 d. sprendimas buvo pagrįstas. Kadangi pareiškėjas atsižvelgė į ginčijamo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos 2015 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. (3.22-V11)-3-835 dalį, kurioje nurodoma, kad pastatas Nr. 3 projektuojamas neišlaikius 3 m atstumo nuo sklypo ribos, ir įvykdė šį reikalavimą, pateikdamas naujus projektinius pasiūlymus ir gaudamas pritarimą, neliko ginčo dalyko.

Žemesnės instancijos teismas

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo argumentai ir motyvai, kuriais buvo grindžiamas sprendimas, nelaikytini prejudiciniais ginčo situacijai. Statiniai, kurie stovi pareiškėjui priklausančiame žemės sklype yra ne nesudėtingi ir laikini statiniai, kaip tai apibrėžia Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002., o komercinei – ūkinei veiklai skirti statiniai su šaldytuvais ir maisto saugojimui skirtomis patalpomis, sandėliais. Net ir vertinant 1997 metais išduotą sutikimą, jis buvo išduotas tuo laikotarpiu, kada pareiškėjui priklausė tik vienas žemės sklypas, o projektuojami statiniai yra dviejuose žemės sklypuose, kurių vienas pareiškėjo buvo įsigytas tik 2003 metais. Mano, kad šiuo metu nebuvo likę ginčo objekto, kadangi pareiškėjas parengė visiškai naujus projektinius pasiūlymus, kuriuose pastatus suprojektavo laikydamasis teisės aktų reikalavimų.