Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. T. A.Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas N. J. T. A. Y. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2016-02-25 Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sprendimą Nr. (15/5-9)17U-487 (toliau – ir Sprendimas).

Skunde pareiškėjas nurodė, kad 2015-01-08 Departamentas buvo priėmęs sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-61 „Dėl draudimo Irako Respublikos piliečiui N. J. T. A.Y. atvykti į Lietuvos Respubliką“, kuriuo buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08 ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006-12-20 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį iki 2018-01-08 (toliau – ir 2015-01-08 sprendimas). Pareiškėjas nesutiko su 2015-01-08 sprendimu ir kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2016-02-08 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4027-331/2016 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Departamento 2015-01-08 sprendimą ir klausimą dėl uždraudimo N. J. T. A. Y. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo perdavė Departamentui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodė, kad Departamentas, vykdydamas VAAT sprendimą, išnagrinėjo iš naujo klausimą dėl uždraudimo N. J. T. A. Y. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo ir priėmė Sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad ir su šiuo Sprendimu nesutinka. Paaiškino, kad, kreipdamasis dėl leidimo gyventi išdavimo, pateikė visus reikalingus dokumentus, nė vienas dokumentas suklastotas nebuvo, todėl tvirtino, kad leidimas gyventi turėjo būti neišduotas kitu pagrindu – nepateikti papildomi dokumentai, bet ne dėl duomenų neatitikimo tikrovei. Pareiškėjo teigimu, Departamento 2014-12-18 sprendime, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (15/4-1)3I-1738(00298) (toliau – ir 2014-12-18 sprendimas) duomenų neatitikimo tikrovei faktas nebuvo įrodytas.

Nurodė, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus yra neproporcingas ir perteklinis. Pažymėjo, kad duomenų dėl pareiškėjo UAB „Nibro Grupė“ veiklos ir planų nėra, nes visus pareiškėjo verslo planus sustabdė Departamento 2015-01-08 sprendimas, kuriuo jam buvo uždrausta atvykti ne tik į Lietuvos Respubliką, bet ir į kitas Šengeno zonos šalis. Tokios aplinkybės privertė ne tik sustabdyti įmonės veiklą Lietuvoje, bet prireikė daug pastangų išsaugoti jau turimus verslus, susijusius su kitomis Šengeno zonos šalimis. Nurodė, kad priimant Sprendimą nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, į tai, kad per pastaruosius metus iki 2014-12-18 sprendimo priėmimo jam nebuvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, jam nebuvo atsisakyta išduoti vizą, jis nebuvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

Pareiškėjo įsitikinimu, buvo pažeistas teisingumo ir proporcingumo principas. Tik dėl to, kad Departamento darbuotojo asmeniniu vertinimu buvo nuspręsta, kad buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys prašant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjui neturėjo būti uždrausta net 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Ginčijamą sprendimą laiko pertekliniu ir nepamatuotu. Laikė, kad vien atsisakymas išduoti leidimą gyventi Lietuvoje, kuriame nebuvo pateikta jokių įrodymų dėl duomenų neatitikimo tikrovei ir kuris pagrįstas tik Departamento darbuotojo vertinimu, negali būti motyvu uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti visą.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Sprendimu nuspręsta panaikinti 2015-01-08 sprendimu nustatytą draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo duomenis apie jį, į šį sąrašą įrašytus pagal 2015-01-08 sprendimą; atšaukti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08. Pažymėjo, kad šis sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 4, 5, 6, 17¹, 17².2 ir 17³.2 punktais, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2013-07-25 įsakymu Nr. 3K-106 (toliau – ir Nuostatai), 7.13, 7.14, 7.15, 11.7 ir 12 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Vertinimo tvarka), 12 punktu ir atsižvelgus į Departamento 2014-12-18 sprendimą.

Atsakovas pabrėžė, jog VAAT 2016-02-08 sprendime nekonstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką – VAAT įvertino, kad 2015-01-08 sprendime nebuvo nurodyta, dėl kokių priežasčių jis priimtas. Departamentas, vykdydamas šį VAAT sprendimą, įvertino VAAT sprendimo argumentus ir ginčijamame sprendime detaliai nurodė priimamo sprendimo priežastis ir motyvus. Rėmėsi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pažymėdamas, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į 2014-12-18 sprendimą, kuriame buvo konstatuota, kad pareiškėjas, pasinaudodamas galimybe įgyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. 2014-12-18 sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas įsigijo juridinio asmens akcijas, tačiau nepateikė duomenų, kokią konkrečią veiklą ir kokiu būdu įmonė vykdys), duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitiko pareiškėjo deklaruojamų tikslų, t. y. neatitiko tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos), todėl buvo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindas – duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitiko tikrovės. Pabrėžė, kad 2014-12-18 sprendimas yra galiojantis ir įsiteisėjęs.

Nesutiko su pareiškėjo nuomone, jog vien tik įmonės įsigijimas savaime sudaro pagrindą išduoti leidimą laikinai gyventi ir rodo, kad užsienietis turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje. Bylos faktinės aplinkybės – pareiškėjo atžvilgiu priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi – patvirtina esant Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savarankišką draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad sprendimas priimtas įvertinus atsisakymo išduoti leidimo laikinai gyventi pagrindą (pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis) – pasinaudodamas galimybe įsigyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę, pareiškėjas siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad Sprendimu siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, neleisti užsieniečiams piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, taip pat siekiama užkirsti kelią nelegaliai migracijai.

Departamento nuomone, įvertinus ginčijamo sprendimo pagrindą ir tikslą, individualias faktines aplinkybes, ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė. Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus – pareiškėjo šeiminių ar kitokių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, pagrindas.

Teismo posėdžio metu atsakovo Departamento atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08, teisėtumo ir pagrįstumo.

Departamento Imigracijos reikalų skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl laikino leidimo išdavimo Lietuvos Respublikoje, 2014-12-18 sprendimu atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, konstatuodamas, kad jis pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis.

Departamentas, vadovaudamasis Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-18 sprendimu, 2015-01-08 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08, taip pat įvedė į antros kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento 2015-01-08 sprendimu, kreipėsi į teismą, teigdamas, kad paminėtu sprendimu atsakovas pažeidė teisingumo ir proporcingumo principus, perspėjimo įvedimas trims metams yra visiškai perteklinis ir nereikalingas veiksmas.

VAAT 2016-02-08 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-4027-331/2016 pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Departamento 2015-01-08 sprendimą ir klausimą dėl uždraudimo N. J. T. A. Y. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo perdavė Departamentui nagrinėti iš naujo.

Departamentas, vykdydamas VAAT sprendimą, išnagrinėjo iš naujo klausimą dėl uždraudimo N. J. T. A. Y. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo ir priėmė Sprendimą. Ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta panaikinti 2015-01-08 sprendimu nustatytą draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir išbraukti iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo duomenis apie jį, į šį sąrašą įrašytus pagal 2015-01-08 sprendimą; atšaukti įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, įvestą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą; uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Šio įstatymo 133 straipsnio, reglamentuojančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, aktualios redakcijos 1 dalies 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šis reglamentavimas reiškia, kad sprendimui dėl uždraudimo atvykti pakanka bent vienos iš nurodytų sąlygų. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas (Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis).

Kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, nustato Migracijos departamento direktoriaus 2014-04-14 įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos antrasis skirsnis. Pagal Vertinimo tvarkos 12 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomas panaikinti Departamento Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-18 sprendimą. Iš šio sprendimo matyti, kad juo, padarius išvadą, jog pagrindinis užsieniečio atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla, o tik legalizuoti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje, buvo atsisakyta išduoti Irako Respublikos piliečiui A. Y. N. J. T. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Konstatuota, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. 2014-12-18 sprendimas yra galiojantis ir įsiteisėjęs.

Remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, priimtas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, sudaro pagrindą uždrausti atvykti į šią valstybę, taigi, Departamentas turėjo pagrindą uždrausti A. Y. N. J. T. atvykti į Lietuvos Respubliką. Kadangi Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014-12-18 sprendime buvo konstatuota, kad siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi veiklos pagrindu, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, bei atsižvelgiant į Vertinimo tvarkos 12 punkte įtvirtintus kriterijus bei įvertinus tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai uždraudė A. Y. N. J. T. atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teismas daro išvadą, jog pareiškėjo su skundu pateikti dokumentai nepatvirtina jo ryšių būtent su Lietuvos Respublika. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors pareiškėjas yra UAB „Nibro grupė“ akcininkas ir direktorius, tačiau ši įmonė Lietuvos Respublikoje realios ūkinės veiklos nevykdo. Atsakant į pareiškėjo argumentą, jog dėl to, kad įmonė veiklos nevykdo yra kaltas Departamentas, nes jis 2015-01-08 sprendimu uždraudė atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir kitas Šengeno zonos šalis, pažymėtina, kad jog pats pareiškėjas turi galimybę įmonę kontroliuoti per tarpininkus, turi galimybę priimti sprendimus dėl įmonės veiklos, todėl kaltinti Departamentą nėra pagrindo. Dar daugiau, abejonių dėl savo tikrumo kelia ir kai kurie byloje esantys dokumentai – darbo sutartis sudaryta su pareiškėju 2014-10-15, nors prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nurodė, kad į Lietuvą jis atvyko 2014-10-26. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad, šiuo atveju, arba minėti dokumentai buvo surašyti (pasirašyti) ne juose nurodyta data, arba pareiškėjas juos pasirašė atgaline data, arba jis nurodė neteisingus duomenis apklausoje, kas rodo pareiškėjo nesąžiningumą. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai neleidžia daryti išvados, kad jis realiai ketina užsiimti ūkine komercine veikla. Tai, kad pareiškėjo nurodyta bendrovė „O.G.C.“ palaiko verslo ryšius su įvairiais užsienio (Vokietijos ir kt.) partneriais, šiuo atveju, nagrinėjamai bylai jokios reikšmės neturi.

Teismas daro išvadą, kad ginčijamas Departamento Sprendimas yra priimtas, siekiant užkardyti galimai neteisėtą pareiškėjo migraciją, nes jis nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvendinimą, todėl uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018-01-08 nėra neproporcinga ar nepateisinama priemonė.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamentas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas teismo prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismui konstatavus, jog pareiškėjo skundas yra atmestinas, negali būti tenkintinas ir prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Įstatymo 140 straipsnio 4 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo N. J. T. A. Y. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.