Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas), Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir D. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. liepos 11 d. 21.45 val. iki 2020 m. liepos 13 d. 10.05 val.

D. P. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Priteista nukentėjusiajam V. P. solidariai iš D. P. ir A. S. 1 000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo nuspręsta taikyti 2021 m. sausio 21 d. nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į D. P. banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini), AB „S. b.“ esančias pinigines lėšas – 1 000 eurų, leidžiant kiekvieną mėnesį disponuoti po 400 eurų.

Iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo nuspręsta taikyti 2021 m. sausio 21 d. nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į A. S. banko sąskaitoje (duomenys neskelbtini) AB „S. b.“ esančias pinigines lėšas – 1 000 eurų, leidžiant kiekvieną mėnesį disponuoti po 400 eurų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistųjų A. S. ir D. P. apeliaciniai skundai atmestini.

7. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-171-697/2019).

Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo

9. Nors BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmės: areštas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus A. S. griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Įvertinus apelianto asmenybę sprendžiama, kad skirti jam švelnesnę bausmę – areštą būtų netikslinga, nes iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais paskyrus A. S. švelnesnes bausmes – laisvės apribojimą, taip pat ir pačias griežčiausias bausmes – terminuotą laisvės atėmimą, tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė – jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus.

13. Pažymima, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-565-139/2016). Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

14. Nors skundžiamu nuosprendžiu A. S. nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą subendrinta bausme laisvės atėmimu 9 mėnesiams, tačiau, kaip minėta, šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas teistas 6 kartus, neišnykus teismui už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, nepraėjus nė keturiems mėnesiams po jo paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, po šios veikos padarymo jam buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis, yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų. Tai rodo, kad A. S. išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau daro nusikalstamas veikas, kritiškai savo elgesio nevertina. Dėl to, net ir įvertinus apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad A. S. padarytas nusikaltimas nėra labai sunkus ar sunkus, jis gailisi nusikaltęs, pažada kiek įmanoma greičiau atlyginti nukentėjusiajam priteistą civilinį ieškinį, nukentėjusiojo atsiprašė, supranta, kad pasielgė neprotingai, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ruošiasi kurti šeimą, dirba, sprendžiama, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šioje byloje vien tik baudžiamojo poveikio priemonės ar kelių tarpusavyje suderintų baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų A. S. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, manytina, kad toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Dėl to apelianto prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą netenkinamas.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu A. S. už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga, ji tinkamai individualizuota, atitinka nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Tenkinti A. S. apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais ir keisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendį paskiriant pastarajam švelnesnę bausmę arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nėra pagrindo.

16. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 723 straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Taigi ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Laikinu nuosavybės teisės apribojimu siekiama išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas.

17. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad siekiant užtikrinti nukentėjusiajam V. P. priteistą 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iki civilinio ieškinio visiško įvykdymo nuspręsta taikyti 2021 m. sausio 21 d. nutarimu (2 t., b. l. 155–156) paskirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į A. S. banko sąskaitoje esančias pinigines lėšas – 1 000 eurų, leidžiant kiekvieną mėnesį disponuoti 400 eurų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimas, atsižvelgiant į priteisto ieškinio dydį, taip pat į tai, kad A. S. nukentėjusiajam jau atlygino pusę (500 Eur) neturtinės žalos, kurią nukentėjusiajam priteista atlyginti solidariai iš abiejų nuteistųjų, yra teisingas, todėl tenkinti A. S. prašymą ir panaikinti jam taikytą laikiną nuosavybės teisių apribojimą arba pakeisti laikino nuosavybės teisių apribojimo sąlygas leidžiant jam kiekvieną mėnesį disponuoti piniginėmis lėšomis iki 600 Eur, nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo D. P. apeliacinio skundo

18. Nuteistasis D. P. skundu prašė Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 21 d. nuosprendį pakeisti – taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti paskiriant įpareigojimus. Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 punkte numatytų aplinkybių nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, D. P. bausmė paskirta taip pat tinkamai vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis – atsižvelgus į visas tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę nuteistajam D. P., atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalto anksčiau būdamas teistas 6 kartus, neišnykus teistumui už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą (ankstesniais nuosprendžiais jis net 3 kartus teistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį), nepraėjus nė metams po jo lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos (2 t., b. l. 14–22), o tai rodo, kad D. P. nėra linkęs taisytis, laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad D. P. yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 23–30), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus D. P. griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu D. P. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 5 mėnesiams savo dydžiu yra žymiai mažesnė negu BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), netgi artima minimaliai laisvės atėmimo bausmei (minimali laisvės atėmimo bausmė yra 3 mėnesiai (BPK 50 straipsnio 2 dalis)), nėra pagrindo daryti išvadą, kad ši bausmė per griežta ir ją švelninti dar labiau mažinant paskirtos bausmės dydį.

21. Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, nuteistasis D. P. nurodė, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino to, kad jis savo noru atlygino žalą, kaltę pripažino iš dalies – pripažino savo antraeilius veiksmus paimant iš nukentėjusiojo telefoną, kritiškai vertindamas savo veiksmus dėjo pastangas, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta padaryta turtinė žala.

22. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tik nustačius dvi sąlygas: prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme nustatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių – kaltininko nuoširdų gailestį arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-66-976/2019).

23. Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu D. P. savo kaltę pripažino tik iš dalies, nurodė, kad paėmė nukentėjusiojo telefoną, o kitų daiktų, t. y. nukentėjusiojo piniginės, teigė neėmęs (2 t., b. l. 53–54, 62; 3 t., b. l. 113), nors byloje nustatyta, kad plėšimo metu D. P. ir A. S. pagrobė svetimą, nukentėjusiajam V. P. priklausantį turtą: 279 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Huawei“ su 20 Eur vertės dėklu ir beverte Tele 2 SIM kortele, piniginę, kuri pinigine išraiška nevertinama, kurioje buvo 30 Eur vertės pakabutis su gintaro gabalėliu, nukentėjusiojo vardu išduoti dokumentai: 20 Eur vertės elektroninis viešojo transporto bilietas, Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelė , banko mokėjimo kortelė, įvairių parduotuvių nuolaidų kortelės, kurios piniginę išraiška nevertinamos ir 100 Eur grynaisiais, t. y. pagrobė nukentėjusiajam V. P. priklausančio turto už 469 Eur. Taip pat šiuo aspektu pastebėtina, kad nors D. P. tvirtina pagrobęs tik nukentėjusiojo telefoną, o kitų daiktų negrobęs, ikiteisminio tyrimo metu grąžinus nukentėjusiajam mobiliojo ryšio telefoną, D. P. kartu su A. S. atlygino nukentėjusiajam po 95 Eur iš padarytos turtinės žalos (3 t., b. l. 156). Be to, bylos duomenimis, D. P. nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai savo elgesio nevertino. To nepaneigia ir pastarojo skunde akcentuota aplinkybė, kad jis kritiškai vertindamas savo veiksmus dėjo pastangas, kad nukentėjusiajam būtų atlyginta padaryta turtinė žala. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės nepripažino D. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kitaip vertinti bylos aplinkybių ir daryti priešingas išvadas apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

24. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas kaltininko savo noru padarytos žalos atlyginimas. Pagal teismų praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas savo noru pats ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina visą žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-437/2007, 2K-38/2009, 2K-77/2009, 2K-476/2010, 2K-579/2010, 2K-579/2010, 2K-66-976/2019).

25. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis V. P. buvo pareiškęs civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam 496 Eur turtinei žalai atlyginti ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 54). Kadangi pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas nukentėjusiajam ikiteisminio tyrimo metu buvo grąžintas, visa turtinė žala jam buvo atlyginta, nukentėjusysis pateikė patikslintą civilinį ieškinį, prašydamas priteisti jam 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 57). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis D. P. atlygino nukentėjusiajam tik 95 Eur turtinės žalos, o iš nukentėjusiajam priteistos 1 000 Eur neturtinės žalos neatlygino nė dalies (500 Eur nukentėjusiajam atlygino A. S.), pripažinti nuteistojo D. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dalinį žalos atlyginimą taip pat nėra pagrindo.

26. Kaip minėta šios nutarties 12 ir 13 punktuose, BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamas nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Be to, sprendžiant dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi būti įvertinta, ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

27. Nors skundžiamu nuosprendžiu D. P. nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą laisvės atėmimu 5 mėnesiams, tačiau, kaip minėta, šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas teistas 6 kartus, neišnykus teistumui, ankstesniais nuosprendžiais pagal BK 180 straipsnio 1 dalį jis teistas 3 kartus, ketvirtą kartą analogišką nusikaltimą padarė nepraėjus nė metams po jo lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos, yra baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų. Taigi akivaizdu, kad D. P. daromų nusikalstamų veikų pavojingumo nesupranta, kritiškai savo elgesio nevertina, priešingai, toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus. Esant tokioms aplinkybėms kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šiuo atveju vien tik baudžiamojo poveikio priemonės ar kelių tarpusavyje suderintų baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo nepakaktų nuteistojo nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Šios išvados nekeičia ir D. P. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis ieško geriau apmokamo darbo, nes nori atlyginti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą, šiuo metu dirba pavienius darbus, padeda savo motinai, sergančiai širdies ligomis. Be to, duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo teiginį, kad jis rūpinasi savo motina, byloje nėra, o sutikti su pastarojo teiginiu, kad jo padaryta nusikalstama veika yra labiau atsitiktinė, jo vaidmuo įvykio metu buvo antraeilis, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, įskaitant ankstesnius teistumus, nėra pagrindo. Dėl to apelianto prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas netenkinamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

28. BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

29. Šiaulių apygardos teisme 2021 m. birželio 14 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma Nr. (12.35Mr) PT- 4326, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam D. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 113,94 Eur išlaidų. Pažyma, kad valstybė patyrė išlaidų ir dėl nuteistajam A. S. suteiktos antrinės teisinės pagalbos, apeliacinės instancijos teismui iki teismo posėdžio nepateikta.

30. Atsižvelgusi į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, nuteistojo D. P. skundas yra atmetamas, įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, taip pat tai, kad nuteistasis D. P. yra darbingo amžiaus, teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir iš nuteistojo D. P. valstybės naudai priteisia 113,94 Eur išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. S. ir D. P. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti iš nuteistojo D. P. valstybės naudai 113,94 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.