Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės J. B. ir nukentėjusiojo T. M. atstovės advokatės A. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, baudžiamąją bylą nuspręsta išsiųsti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui procesiniam sprendimui dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo priimti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. J. J. išteisintas iš kaltinimo, kad jis 2020 m. liepos 4 d., apie 11.40 val., viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie laisvalaikio ir prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – PC ,,(duomenys neskelbtini)“), (duomenys neskelbtini), Kaune, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. T. M. įvažiuoti į automobilių stovėjimo aikštelę trukdė prie įvažiavimo į ją stovintis automobilis „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame sėdėjo J. J.. T. M. paprašius patraukti automobilį, tarp jų kilo žodinis konfliktas. T. M. įvažiavus ir pastačius savo automobilį „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei priėjus prie automobilio, kuriame sėdėjo J. J., rankos pirštais perbraukė per stovinčio automobilio „Mersedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kairės pusės dureles, iš kurio išlipus J. J. tarp jų kilo žodinis konfliktas, kurio metu J. J. griebė T. M. už kaklo ir jį suspaudė, bandydamas jį pakelti, taip sukeldamas T. M. fizinį skausmą.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

6. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta tos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė, jog J. J. veiksmuose nėra BK 284 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties, todėl jis pagrįstai išteisintas.

8. BK 284 straipsnio dispozicija numato atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, padaroma didelė materialinė žala ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, sustabdytas eismas ir pan. Tai vertinamieji požymiai ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429/2012, 2K-146-511/2016 ir kt.).

9. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-384-788/2018, 2K-19-511/2020). Šis nusikaltimas gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt.

10. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo T. M. ir kaltinamojo J. J. įvyko viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie PC „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), Kaune. Nukentėjusiojo nepasitenkinimą sukėlė, jo nuomone, netinkamai pastatytas kaltinamojo automobilis, kuris trukdė pravažiavimui į stovėjimo aikštelę. Dėl šios priežasties T. M., sėdėdamas savo vairuojamoje transporto priemonėje, prasidaręs vairuotojo pusės priekinį langą, davė pastabą J. J., tačiau pastarasis, nukentėjusiojo teigimu, vietoj savo mašinos patraukimo atsakė necenzūriniu pasiuntimu, kurį jis išskaitė iš šio lūpų. Rimtesnis konfliktas šioje vietoje nekilo, nes T. M. pravažiavo pro stovinčią kaltinamojo mašiną ir be jokių trukdžių pasistatė savo automobilį jo pasirinktoje aikštelės vietoje. Po to, išlipęs iš mašinos, nukentėjusysis priėjo prie J. J. automobilio ir pirštu perbraukė per galines ir priekines dureles. Šis veiksmas sukėlė kaltinamojo pyktį, jis išlipo iš savo transporto priemonės ir tarp asmenų įvyko žodinis konfliktas, kurio metu J. J. staigiu momentiniu judesiu sugriebė T. M. už kaklo iš nugaros pusės. Šį fizinį kontaktą matė kartu su nukentėjusiuoju buvęs mažametis vaikas ir keli pašaliniai asmenys. Į įvykio vietą iš karto po incidento buvo kviečiama policija detaliam aplinkybių išsiaiškinimui.

12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad PC „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelė yra didelė ir pakankamai erdvi, parkavimosi vietos joje sužymėtos taip, kad tarpuose tarp vienos parkavimosi eilės ir kitos eilės laisvai galėtų prasilenkti dvi transporto priemonės. Judėjimo kryptys tarpuose tarp parkavimosi eilių pažymėtos baltomis rodyklėmis. Iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad J. J. automobilis tvarkingai stovi išvažiavimo iš aikštelės kryptimi ir visiškai netrukdo įvažiuojančioms į aikštelę transporto priemonėms, nes jų kryptis yra laisva. Pažymėtina ir tai, kad T. M. iš karto užsuko į aikštelę ir savo automobilio netaisė, t. y. jam nereikėjo pavažiuoti atgal ir vėl važiuoti į priekį, darant posūkio į kairę manevrą. Taigi, jam nebuvo jokio poreikio, pilnai užsukus į aikštelę, sustoti lygiagrečiai J. J. transporto priemonės ir, atsidarius langą, šiam aiškinti parkavimosi taisyklių. Kokie konkrečiai žodžiai buvo išsakyti, teisėjų kolegija neturi objektyvios galimybės nustatyti, tačiau net ir tuo atveju, jei tarp vyriškių įvyko žodinis konfliktas, tai jis neperaugo į fizinį kontaktą, nes J. J. iš savo automobilio neišlipo ir jokių agresyvių ar pavojingų veiksmų neatliko.

13. Taigi, įtampą kėlęs įvykis pasibaigė, T. M. pastatė savo transporto priemonę neįgaliųjų vietoje (nors tam neturėjo pagrindo, nes duomenų, kad jis būtų neįgalus, bylos medžiagoje nėra) ir užuot pėsčiųjų taku tiesiai nuėjęs į PC „(duomenys neskelbtini)“, jis sąmoningai ėjo važiuojamąja kelio dalimi pro J. J. automobilį, kurio galines ir priekines dureles perbraukė pirštu, tokiu būdu imituodamas automobilio apgadinimo veiksmą. Taigi, šioje situacijoje pirmasis emocijų nesuvaldė būtent nukentėjusysis, t. y. jis psichologiškai negalėjo susitaikyti su vangia J. J. reakcija į jo išsakytas pastabas dėl netinkamo parkavimosi ir automobilio patraukimo, todėl, kaltinamajam nepatraukus automobilio, nusprendė šį paerzinti, tokiu būdu parodydamas neva savo teisumą. Tokie T. M. veiksmai neabejotinai išprovokavo ūmią J. J. reakciją, t. y. manydamas, kad jo transporto priemonės šonas galėjo būti subraižytas, kaltinamasis staigiai išlipo iš mašinos ir žodžiu sustabdė nueinantį nukentėjusįjį. Iš vaizdo įrašo matyti, kad pastarasis atsisuko į J. J. ir toliau tarp jų vyko žodinis konfliktas. Viso konflikto metu šalia T. M. buvo jo mažametis sūnus M. M., kurį nukentėjusysis galiausiai paėmė už rankos ir, nusisukęs nuo kaltinamojo, judėjo link pagrindinio PC „(duomenys neskelbtini)“ įėjimo. Vos T. M. nusisuko J. J. staigiu spontanišku judesiu suėmė šiam už kaklo iš nugaros pusės ir nedelsiant atitraukė ranką. Nukentėjusysis už kaklo net nesusiėmė, taip pat nerodė jokių kitų požymių, kad jam suskaudo. T. M. iš karto skambino bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112 ir laukė atvykstančios policijos (medicinos pagalbos atsisakė).

14. J. J. viso proceso metu neneigė, kad spontaniškai sugriebė už nukentėjusiojo kaklo, tačiau šį savo poelgį aiškino tuo, jog manė, kad T. M. šalinasi iš įvykio vietos, t. y. jis norėjo sulaukti policijos pareigūnų, kad šie apžiūrėtų jo transporto priemonę dėl galimo jos apgadinimo (apibraižymo). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11K-43(21) nustatyta, jog nėra pakankamai fizinės informacijos tam, kad naudojant programinę įrangą būtų galima nustatyti, ar T. M. laiko rankoje kokį nors objektą. Tikėtina, kad pateiktuose tyrimui skaitmeniniuose atvaizduose ant automobilio užfiksuotos mechaninio poveikio žymės atsirado ne dėl T. M. veiksmo (1 t., b. l. 111–114). Taigi, išvada yra tik tikėtino pobūdžio, be abejo, jos nepakanka pripažinti, jog nukentėjusysis atliko neteisėtą veiksmą J. J. turto atžvilgiu, tačiau tokių duomenų pakanka asmens vidiniam įsitikinimui, jog buvo galimai padarytas neteisėtas veiksmas iš chuliganiškų paskatų, t. y. kaltinamasis turėjo pagrindą susinervinti, vis dėlto, būdamas brandus ir nemažą gyvenimišką patirtį turintis asmuo, privalėjo susivaldyti nuo fizinio kontakto, kas nėra toleruotina.

15. Šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 ar 140 straipsnius kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina nustatyti nežymų sveikatos sužalojimą arba fizinio skausmo pajautimą, t. y. turi būti realiai jaučiamas skausmas ar kitos fizinės kančios. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius, fizinė ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, asmens reakcija po įvykio, kreipimosi į policiją ir medikus faktai bei laikas, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Toks pojūtis turi būti išreikštas taip, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-150-489/2022 ir kt.). Asmens padarytos veikos pripažinimas nusikaltimu neturi būti daromas vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį.

16. Duomenų, kad T. M. buvo smaugiamas, nėra, o staigus suėmimas už kaklo ir smaugimas yra du skirtingi veiksmai, atitinkamai sukeliantys skirtingas pasekmes. Nors mažametis liudytojas M. M. teigė matęs, kad tėčio kaklas buvo paraudęs, tačiau kaklo paraudimas yra natūrali pasekmė suėmus už jo ir jį paleidus, kaip tą padarius ir bet kuriai kitai kūno vietai. Kiek nukentėjusiajam skaudėjo kaklą, objektyviai patikrinti nėra galimybių. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai jokios žymės ant T. M. kaklo nepastebėjo, tuo tarpu iš M. M. parodymų turinio matyti, kad tam tikrus dalykus jis galimai dėl patirto išgąsčio hiperbolizavo ir interpretavo neteisingai, dėl ko galėjo sąžiningai klysti ir dėl matyto paraudusio tėčio kaklo. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją M. M. nurodė, kad J. J. mašina buvo pastatyta skersai, jo tėtis pavažiavo atgal ir tiesiai, kad galėtų įvažiuoti į aikštelę. Po to, jiems einant pro J. J. mašiną, šis išlipo ir pradėjo tėtį smaugti iš priekio. Tėtį laikė už kaklo gal 5 sekundes (2 t., b. l. 27–29). Visi šie teiginiai yra neteisingai ir paneigti prekybos centro vaizdo kamerų įrašų, t. y. kaltinamojo automobilis realiai netrukdė T. M. įvažiuoti į aikštelę (buvo pastatytas tiesiai, o ne skersai), nukentėjusysis nebuvo smaugiamas iš priekio (kaklas staigiai suimtas iš nugaros pusės) ir šis veiksmas truko vos sekundę, o ne penkias ar daugiau. Taigi, pasitikėti mažamečio parodymais dėl paraudusio T. M. kaklo, pagrindo nėra.

17. Įvykį taip pat stebėjo neutralūs liudytojai A. P. ir S. K., kurie nepažįsta nei nukentėjusiojo, nei kaltinamojo. A. P., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad stebėjo kaltinamojo mašiną, nes ji buvo graži, tamsintais langais, todėl kėlė susidomėjimą. Ant mašinos šono jokių subraižymų nematė. Netrukus atvažiavo kita didelė mašina, kuriai buvo sunku prasilenkti, šios vairuotojas paprašė kaltinamojo patraukti automobilį, tačiau pastarasis atsakė negražiai. Po to jis matė, kaip kaltinamasis griebė nukentėjusiajam už gerklės, įžeidinėjo. Jis, stebėdamas šį incidentą, neišsigando, tačiau šalia nukentėjusiojo buvęs vaikas pradėjo isterikuoti (3 t., b. l. 53–54). Liudytoja S. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu paliudijo, kad išėjusi iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ išgirdo garsius keiksmažodžius. Vienas vyras stovėjo ir kriokė, o kitas šį smaugė. Šalia buvo vaikas, kuris labai stipriai spiegė, verkė. Kaltinamasis puolė nukentėjusįjį du kartus, iš kurių vieną kartą tikrai smaugė, galimai smaugė ir antrą kartą. Taip pat kaltinamasis puolė ir ją, ant visų rėkė, mano, kad jei nebūtų priėjusi kaltinamojo draugė, tai jai irgi būtų kliuvę. Smaugimo metu nukentėjusysis duso, gargaliavo, leido garsus. Kiti žmonės nesikišo (3 t., b. l. 67–68).

18. Iš aptartų liudytojų parodymų galima susidaryti įspūdį, kad nukentėjusiojo T. M. atžvilgiu iš tiesų buvo naudojamas intensyvus fizinis smurtas, tačiau šių liudytojų (ypač S. K.) išsakytus teiginius paneigia vaizdo įrašų turinys. Jau minėta, kad nukentėjusiajam buvo suimta ne už gerklės, o už sprando, t. y. ne priekinės, o nugarinės kaklo dalies. Judesys buvo vienkartinis (momentinis) ir itin staigus, jokie smaugimo veiksmai neatlikti. T. M. nei duso, nei gargaliavo. Iš vaizdo įrašo matyti, kad S. K. arčiau kaltinamojo prieina konfliktui jau pasibaigus, t. y. tuo metu, kai nukentėjusysis kvietė policijos pareigūnus. Moteris gestikuliuoja rankomis, galimai rodydama, jog kaltinamojo automobilis yra netinkamai pastatytas. Tuo metu nesustodamos pravažiuoja kelios mašinos, kurioms jokios kliūtys įsukti į aikštelę nekyla. Netrukus ateina ir A. P., kuris taip pat įsivelia į žodinį pokalbį su J. J.. Akivaizdžiai matyti, jog abu liudytojai pykstasi su kaltinamuoju, pastarasis, būdamas susinervinęs, galimai jų atžvilgiu pasakė vieną ar kitą necenzūrinį žodį, dėl ko įsižeidę liudytojai galėjo tam tikras matytas aplinkybes nepagrįstai hiperbolizuoti.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, vienintelis asmuo, kuris šioje situacijoje patyrė išgąstį bei šoką, buvo mažametis nukentėjusiojo sūnus M. M.. Po staigaus J. J. fizinio kontakto su T. M. berniukas nevalingai ėmė trypčioti kojomis, blaškytis, šokinėti, tačiau, tėvui paėmus jį už rankos, vaikas nurimo, t. y. jo reakcija į matytą vaizdą buvo trumpalaikė. Priešingai nei nurodė liudytojai, vaizdo įrašuose nėra užfiksuota berniuko isterija, klyksmas, nepaliaujamas verksmas ir pan. Pažymėtina ir tai, kad A. P. ir S. K. nenurodė buvę išsigandę ar stipriai šokiruoti, o daugiau šiuo įvykiu susidomėjusių praeivių nebuvo. PC „(duomenys neskelbtini)“ darbas nebuvo sutrikdytas ar nutrauktas, automobilių stovėjimo aikštelėje taip pat nekilo grūstis ar sąmyšis, eismas nesustabdytas, be to, niekam nepadaryta žymi materialinė žala. Taigi, BK 284 straipsnio inkriminavimui būtini padariniai (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas), priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, šiuo atveju nekilo. Analizuojamu atveju nėra nustatyta ir subjektyvioji nusikalstamos veikos pusė, t. y. J. J. tiesioginė tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką. Jo veiksmai buvo nukreipti į siekį išsiaiškinti, ar nukentėjusysis nesubraižė jam priklausančios brangios transporto priemonės, norą sulaikyti T. M. įvykio vietoje, kad šis nepasišalintų, kol neatvyks policija, be abejo, kaltinamojo veiksmai peržengė visuomenėje priimtino bendravimo ribas, tačiau nėra pagrindo teigti, kad jis numatė, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėjo. J. J. netinkami veiksmai truko neilgai ir realių neigiamų padarinių nesukėlė.

20. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pagrindinis kriterijus atribojant BK 284 straipsnyje ir ANK 481 straipsnyje numatytus skirtingo pobūdžio pažeidimus yra nusikalstamai veikai būdingas pavojingumas (BK 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis), apie kurį sprendžiama įvertinus veiksmų intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų skaičių, juos apibūdinančius duomenis, viešosios vietos specifiką bei kitas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221/2013, 2K-160/2013). Vertinant viešosios vietos specifiką ir reikšmę tokio pobūdžio bylose, kasacinėje praktikoje atkreiptas dėmesys į tai, kad rimties ir tvarkos laikymosi reikalavimai būna griežtesni oficialių iškilmių, ceremonijų, kulto apeigų ir panašiose vietose, o sporto renginiuose, buitinio bendravimo vietose, neformaliuose susibūrimuose elgesio normos nėra tokios griežtos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013, 2K-171-788/2015, 2K-14-387/2022 ir kt.).

21. Šiuo atveju konfliktas įvyko ne oficialioje vietoje, o atviroje lauko erdvėje. Didelio praeivių susidomėjo jis nesulaukė, kaltinamojo ir nukentėjusiojo nereikėjo skirti kitiems asmenims. Po incidento greitosios medicinos pagalbos darbuotojai nebuvo kviečiami, t. y. jų nekvietė nei pats nukentėjusysis, nei įvykį matę liudytojai, kas rodo, jog T. M. savijauta nebuvo prasta. Be to, nukentėjusysis po J. J. rankos kontakto su jo kaklu nešaukė, neduso, neišraudo, kas patvirtina, kad ženklaus skausmo T. M. nejuto. Pats suėmimo už kaklo veiksmas buvo itin trumpas ir spontaniškas, nulemtas J. J. ūmaus pykčio proveržio, siekiant, jog nukentėjusysis pasiliktų įvykio vietoje. Toks veiksmas, be abejo, yra netoleruotinas, vis dėlto, jis neužtraukia pačios sunkiausios ir griežčiausios atsakomybės formos – baudžiamosios atsakomybės, nes sukelti padariniai nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kuris reikalingas šiai atsakomybės rūšiai kilti. T. M. pats provokavo kaltinamąjį, jo veiksmai etikos požiūriu taip pat nebuvo priimtini. Sutiktina, jog nukentėjusysis juto fizinį kontaktą, tačiau, jam būnant sveikam ir fiziškai stipriam vyrui, nėra pagrindo išvadai, kad jaučiamas momentinis skausmas buvo pakankamas ir tiek pavojingas, jog J. J. būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę. Patirtas fizinis kontaktas didelio išgąsčio nukentėjusiajam nesukėlė, kas atsispindi jo bendravime tiek su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja, tiek su policijos pareigūnais, t. y. T. M. kalbėjo ramiai, nesijaudindamas, jo balso tonas buvo tolygus.

22. Įvertinęs aukščiau aptartus įrodymus, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad administracinės atsakomybės taikymas už J. J. atliktus veiksmus būtų tikslinga ir proporcinga teisinė priemonė. Dirbtinis veikos kriminalizavimas, nesinaudojant kitų teisės šakų normomis, prieštarautų baudžiamosios teisės tikslams ir principams. Tai ne kartą yra pažymėjusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos ir teisėjų kolegijos (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-4(duomenys neskelbtini)/2011, 2K-515/2014 ir kt.). Remiantis išdėstytu, apeliantų skundai atmetami kaip nepagrįsti, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl civilinio ieškinio ir bylinėjimosi išlaidų

23. BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: a) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; b) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju nustatytas antrasis variantas, nes J. J. išteisintas, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taigi, nukentėjusiojo T. M. atstovės advokatės A. D. pateiktas civilinis ieškinys (1 t., b. l. 158–161) turėjo būti paliktas nenagrinėtas. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teisėjas dėl ieškinio išsprendimo pagrįstai pasisakė nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tačiau neperkėlė šio sprendimo į nuosprendžio rezoliucinę dalį, taigi, šį netikslumą ištaiso apeliacinės instancijos teismas.

24. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas. Šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal prokurorės ir nukentėjusiojo atstovės apeliacinius skundus, kurie abu yra atmesti kaip nepagrįsti, todėl priteisti nukentėjusiajam iš J. J. patirtas bylinėjimosi išlaidas (4 t., b. l. 61–63) teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės J. B. ir nukentėjusiojo T. M. atstovės advokatės A. D. apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, kad nukentėjusiojo T. M. atstovės advokatės A. D. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiajam T. M. patirtų bylinėjimosi išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.