- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-787-332-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-62-1-00470-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Raimundas Jurgaitis (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- V. Ž.
- Advokatai
- Modestas Švažas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-05-19 nuosprendžio, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nubaustas 50 MGL (6500 litų) dydžio bauda.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. V. Ž. išteisintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2012 m. rugpjūčio 1 d. apie 10 val. viešoje vietoje – alaus baro, esančio (duomenys neskelbtini), lauko pavėsinėje, pašalinių asmenų akivaizdoje, kėlė triukšmą, kaltino nukentėjusįjį M. V. įvykdžius vagystę, grasino nukentėjusiajam peiliu ir tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
V. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad savavališkai vykdė savo tariamą teisę vykdyti teisingumą, padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo M. V. teisėms ir teisėtiems interesams.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Ž. panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-05-19 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Tuo atveju, jei būtų atmestas jo pirmesnis prašymas dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, prašo nuosprendį pakeisti dalyje dėl piniginės baudos skyrimo ir paskirtą baudą sumažinti iki minimumo.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nurodo, kad jam pareikštame kaltinime suformuluoti teiginiai, jog jis panaudodamas psichinę prievartą padarė didelę žalą nukentėjusiojo M. V. teisėms ir teisėtiems interesams, yra deklaratyvūs, nes jų nepatvirtina byloje esantys duomenys. Tokia teismo motyvacija jam leidžia pagrįstai manyti, kad ištyrus bylą apkaltinamajame nuosprendyje turėjo būti išjungti duomenys, apibrėžiantys psichinę prievartą, t.y. grasinimas nužudyti peiliu, reikalavimas grąžinti pavogtą dyzelinį kurą bei cigaretes. Iš motyvuojančios dalies argumentacijos nematyti, kad teismas šias aplinkybes išjungė, nes apie tai niekur nėra tiesiogiai pasisakyta. Tačiau išteisinimo šioje dalyje faktas leidžia patikimai manyti, kad šios aplinkybės, kurias teismas laikė susijusiomis tik su savavaldžiavimu, yra eliminuotos.
Teigia, kad nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje jis nerado jokių įvardintų savo veiksmų, kurie rodytų jo įžūlų elgesį, patyčias ar vandalizmą grasinimą ar kitus veiksmus, kurie būtų nukreipti į visuomenės rimties ar tvarkos pažeidimą ir rodytų nepagarbą aplinkiniams. Tai reiškia, kad prokuroras nesugebėjo surinkti tokių duomenų ir pateikti jų teismui, o teismas surinktuosius duomenis vertino nekritiškai ir neatribojo jų pagal BK 284 ir BK 294 straipsnių objektyvinės pusės požymius. Nurodo, jog iš nuosprendžio neįmanoma suvokti ir suprasti už kokius konkrečius veiksmus jis pripažintas kaltu ir nuteistas. Kaltinamajame akte nebuvo įvardintas joks jo įžūlus veiksmas, kurį būtų galima apibūdinti kaip nepagarbą aplinkiniams arba viešosios tvarkos trikdymu, nebuvo įvardintas jokios patyčios ar vandalizmas, kurie rodytų nepagarbą aplinkiniams. Grasinimas nužudyti nepasitvirtino, o net jei ir toks grasinimas būtų buvęs, tai būtų ne viešosios tvarkos pažeidimo, tačiau kito nusikaltimo požymis.
Nurodo, kad viešoji tvarka buvo pažeidinėjama paties nukentėjusiojo M. V. ir kitų asmenų: A. K., A. J. ir kt., kurie pasakojo, kad prie alaus baro esančioje pavėsinėje gėrė alų. Alkoholinių gėrimų vartojimas viešoje vietoje yra administracinis teisės pažeidimas, kaip ir neblaivių asmenų pasirodymas viešoje vietoje. Lauko pavėsinė nėra alaus baro sudedamoji dalis ir joje klientai neaptarnaujami. Tą pačią dieną po įvykio ties pavėsine, nukentėjusysis M. V. buvo nugabentas į policijos komisariatą. Ten jam nustatytas trijų promilių girtumas. Nežiūrint į tai - jis apklaustas ir paleistas nesurašius jokio administracinio teisės pažeidimo protokolo. Mano, kad esant mirtino girtumo būklėje M. V. vargu ar sugebėjo pats parašyti pareiškimą apie tai, kad jis (M. Ž.) sukėlė konfliktą. Jei M. V. būtų papasakoję apie grasinimus ir peilį, pareigūnai pas jį į namus būtų atvykę iš karto, o ne po dviejų mėnesių. Teigia, kad šios aplinkybės rodo, jog jo atžvilgiu buvo organizuotas nesąžiningas procesas, tačiau teismas į tai nesigilino, t. y. netyrė visų reikšmingų veikos vertinimui aplinkybių.
Taip pat apeliantas nurodo, kad nuosprendyje nerado jokių Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio objektyvinės pusės požymius atitinkančių veiksmų, nukreiptų į viešosios tvarkos pažeidimą arba rodančių aplinkinių negerbimą. Teismas savo išvadą, jog jo veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 284 str. numatytos veikos požymius, grindžia teisminio bylos tyrimo metu surinktais įrodymais ir įvardija juos sekančiai: „Pavėsinėje, esančioje prie kaimo parduotuvės–baro, matant pašaliniams asmenims, kėlė triukšmą kaltino nukentėjusįjį M. V. įvykdžius vagystę, grasino nukentėjusiajam peiliu ir tokiais įžūliais savo veiksmais išgąsdino pavėsinėje buvusius kitus asmenis, demonstravo nepagarbą aplinkai ir aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį“. Taigi, išeitų, kad teismas mano, kad Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio veikos požymius rodo jo įžūlus elgesys, t. y. tik vienas iš pirmos dalies dispozicijos požymių. Įžūlų elgesį teismas įvardija dviprasmiškai ar net keliaprasmiškai, t. y.: a) matant pašaliniams asmenims kėlė triukšmą, b) matant pašaliniams asmenims kaltino M. V. įvykdžius vagystę, b) matant pašaliniams asmenims grasino nukentėjusiajam peiliu, d) matant pašaliniams asmenims išgąsdino pavėsinėje buvusius asmenims, g) kėlė triukšmą f) kaltino M. V. įvykdžius vagystę, h) grasino nukentėjusiajam peiliu. Tačiau kaltinamajame akte nebuvo tokių kaltinimų, t. y., kad jis kėlė triukšmą ir kaltino M. V. vagyste, grasino nukentėjusiajam peiliu ar gąsdino pavėsinėje buvusius asmenis. Bylos nagrinėjimo metu teismas neišaiškino prokurorui, kad mato pagrindą keisti kaltinimą ir nepasiūlė prokurorui to daryti Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio nustatyta tvarka. Be to, teismas neįspėjo jo, kad gali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. Mano, kad teismas išėjo už kaltinimo ribų ir nuteisė jį už tokius veiksmus, kurių atlikimu nebuvo kaltinamas, nes teismo įvardintieji tariamai nusikalstami veiksmai nebuvo nurodyti kaltinamajame akte.
Apelianto teigimu, kad aplinkybę, jog buvo keliamas triukšmas, patvirtino tik liudytoja I. K.. Ji nurodė, kad triukšmą kėlė jis (V. Ž.), nes buvo įtūžęs kalbėdamas apie kažkokią vagystę. Kiti liudytojai nepatvirtino jos parodymų šioje dalyje ir aiškiai kalba ne apie viešosios tvarkos trikdymą, o apie jo asmenines pretenzijas, reiškiamas konkrečiam asmeniui. Teigia, kad jį galėjo valdyti emocijos, tačiau jo elgesys nebuvo nukreiptas nei į viešosios tvarkos trikdymą nei rodė nepagarbą aplinkiniams. Apelianto nuomone, viešąją rimtį trikdė girtavusieji viešoje vietoje ir jų buvo keletas. Be to, jis turėjo teisė rodyti nepagarbą aplinkiniams, vartojantiems alkoholinius gėrimus viešoje vietoje, ir toks elgesys negali būti laikomas nusikalstamu, nors ir buvo triukšmingas. Pasak apelianto, kaltinimas vagyste buvo nukreiptas ne prieš aplinkinius, tačiau prieš M. V., todėl tokio kaltinimo išsakymas viešai, negali būti laikomas nepagarba aplinkiniams ar viešosios tvarkos trikdymu. Jei M. V. pasijuto nepagrįstai įžeistas, jis turėjo teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. O motyvas, kad savo elgesiu jis gąsdino pavėsinėje buvusius asmenis yra daugiau „pritemptas“ nei realus. M. V., kuris laikomas nukentėjusiuoju, parodė, kad jis šiek tiek išsigando, tačiau neaišku ko jis išsigando, ar kaltinimų vagyste ir gresiančia atsakomybe, ar jo pakelto balso tono. Liudytojas A. J. aiškino, kad visi aplink buvę „apšalo“, teismas nesiaiškino, ką reiškia toks liudytojo pasisakymas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatliko byloje surinktų duomenų vertinimo, todėl nepagrįstai jo veiksmus vertino kaip įžūlų elgesį, trikdantį visuomenės rimtį, t. y. kaip nusikalstamą veiką.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas prioritetą atiduoda girtų asmenų parodymams, kad peilį jis turėjo, t. y. viešosios tvarkos pažeidėjus laiko patikimesniais liudytojais, nors kiti asmenys teigia, kad jis rankoje turėjo mentelę. Teigia, kad joks peilis iš jo nepaimtas ir net neieškotas, peiliu, kaip ir mentele, jokia žala nepadaryta. Mano, kad teismas dalyje dėl grasinimų peiliu, nesivadovavo nekaltumo prezumpcija.
Taip pat apeliantas nurodo, kad jis nesikabinėjo prie bet kurių atsitiktinių asmenų, nerodė paniekos visuomenės interesams, nedemonstravau žemos moralės, o tik stengėsi apginti savo interesus. Todėl jo veiksmuose nebuvo ir nėra tyčios pažeisti viešąją tvarką ir rimtį, tuo labiau, kad ta tvarka jau buvo pažeista viešai girtaujančių. Teigia, kad jis nesijaučia kaltas dėl to nusikaltimo, kurį jo veiksmuose įžiūrėjo teismas.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad nuosprendyje nėra motyvų, iš kurių būtų galima spręsti, kokiais kriterijais ar aplinkybėmis rėmėsi teismas, parinkdamas jam bausmės rūšį. Teigia, kad nuosprendyje nėra motyvų, kodėl laisvės apribojimas neatliks tos paskirties, kurį numatyta Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 dalyje, kaip nėra ir motyvų, iš kurių būtų galima manyti, kad tik piniginė bauda atims iš jo galimybę daryti naujus nusikaltimus ir paveiks jį laikytis įstatymų. Piniginės baudos dydis yra neproporcingai didelis, tai jo metinės darbo užmokesčio pajamos. Nurodo, jog jis jokių santaupų, kad galėtų per 6 mėnesius susimokėti jam paskirtą baudą, neturi. Jis bus priverstas kreipti į banką dėl paskolos, tačiau gaudamas mažas pajamas, jis paskolos gali ir negauti. Teigia, kad neadekvačios ir neproporcingos bausmės parinkimas mažina teismo auklėjamąjį vaidmenį, nerodo realaus teisingumo principo įgyvendinimo ir menkina pasitikėjimą valstybe.
Teismo posėdyje nuteistasis V. Ž. ir jo gynėjas advokatas M. Švažas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai V. Ž. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., tačiau Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-05-19 nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.)
Pažymima, kad Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas (kasacinė nutartis Nr. 2K-249-2009, 2K-25/2013).
Nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, gali būti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip pat numatyti, jog dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. Jei pretekstas asmens veiksmams buvo mažareikšmė dingstis, galima daryti išvadą, kad asmens veika pirmiausia buvo skirta viešajai tvarkai pažeisti, todėl ji kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.
Nors nuteistasis neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, jo kaltę padarius Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina byloje surinkti, teismo ištirti ir, priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertinti įrodymai. Tai, kad įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip pageidautų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo M. V. parodymų duotų teisme, jis kartu su A. J., A. K., R. G. sėdėjo (duomenys neskelbtini) kaimo baro lauko pavėsinėje, vartojo alkoholį. Automobiliu atvažiavo V. Ž., kuris prie jo priėjo iš priekio ir pridėjęs jam prie kaklo peilį klausė „kur cigaretės“, paskui ėmė švaistytis tuo peiliu, išėjo iš pavėsinės, priėjo prie jo iš nugaros, sakė, kad padarys jam savo teismą. Nukentėjusysis nurodė, jog jis ir aplinkiniai išsigando V. Ž. veiksmų. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Liudytojas A. J., duodamas parodymus teisme nurodė, kad jis su draugais gėrė pavėsinėje prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės, jog V. Ž. pripuolė prie M. V. ir ėmė jam grasinti, jis grasino jam peiliu, laikė peilį M. V. prie kaklo. Liudytoja I. K. apklausta teisme parodė, kad ji dirbo (duomenys neskelbtini) kaimo parduotuvėje, išgirdusi triukšmą išėjo į lauką pažiūrėti, matė, kad M. V. sėdėjo pavėsinėje, o už pavėsinės stovėjo V. Ž., kuris rankoje laikė peilį, šaukė, kad M. V. iš jo kažką pavogė, buvo įtūžęs. Liudytojas R. G. apklaustas teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir parodė, kad jis matė kaip V. Ž. kažką aiškinosi su M. V. dėl pavogto kuro, sakydamas, kad padarys savo teismą, jis į konfliktą nesikišo, nematė, ar V. Ž. peiliu grasino M. V., kadangi jis buvo išėjęs į parduotuvę. Liudytojas V. V. taip pat patvirtino, kad V. Ž. turėtu peiliu mosavo M. V. prieš veidą, šaukdamas, kad padarys savo teismą, jam buvo nejauku, kai V. Ž. iš pykčio drebėdamas ir šaukdamas M. V. mosavo peiliu. Teisme apklaustas liudytojas A. K. nurodė, kad jis buvo su kaimynais (duomenys neskelbtini) baro pavėsinėje, pavėsinėje sėdėjo dar keletas iš matymo pažįstamų žmonių, atbėgo įniršęs V. Ž. su peiliu rankoje ir ėmė juo mosikuotis prieš M. V. iš priekio, po to priėjo iš nugaros, trenkė M. V. per kepurę, M. V. tylėjo, buvo išsigandęs. Liudytojai A. L. ir S. L. nurodė, jog įvykio dieną jie važiavo kartu su V. Ž., sustojus (duomenys neskelbtini), V. Ž. buvo išlipęs, jie liko automobilyje, kur nuėjo V. Ž., jie nematė. Anksčiau minėti nukentėjusiojo M. V. ir liudytojų A. J., I. K., R. G., V. V., A. K. parodymai ir rašytinė bylos medžiaga papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią V. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo V. Ž. teiginiais.
Byloje nustatyta, kad V. Ž. viešoje vietoje – pavėsinėje, esančioje prie kaimo parduotuvės–alaus baro, matant pašaliniams asmenims, kėlė triukšmą, kaltino nukentėjusįjį M. V. įvykdžius vagystę, grasino nukentėjusiajam peiliu. Tokius nuteistojo veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įžūliu elgesiu, sutrikdžiusių visuomenės rimtį ir tvarką, nes buvo nepaisoma visuomenėje galiojančių normų bei demonstruojama nepagarba aplinkiniams.
Nuteistasis V. Ž. teigia, kad aplinkybę, jog buvo keliamas triukšmas, patvirtino tik liudytoja I. K., kuri nurodė, kad triukšmą kėlė jis, nes buvo įtūžęs kalbėdamas apie kažkokią vagystę ir, kad kiti liudytojai nepatvirtino jos parodymų kalbėdami ne apie Viešosios tvarkos trikdymą, o apie jo asmenines pretenzijas, reiškiamas konkrečiam asmeniui. Tačiau, kaip jau buvo minėta, veikos kvalifikacijai pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. neturi įtakos kaltininko veikos motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški ir asmeniniai. Svarbu, kad nusikaltimas padarytas viešoje vietoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-25/2013, 2K-252/2012). Tai, kad nusikaltimais padarytas viešoje vietoje, teisėjų kolegijai abejonių nekelia, nes jis padarytas prie parduotuvės– alaus baro.
Esminis viešosios tvarkos pažeidimo požymis yra padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka – nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimo pasekmė. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, grasinimai, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl neteisėtų V. Ž. veiksmų (keliamo triukšmo ir grasinimo nukentėjusiajam peiliu) buvo pažeistos įvykį mačiusių A. J., I. K., R. G., V. V., A. K. ir kitų pavėsinėje buvusių asmenų teisės.
Įvertinusi prieš tai išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl nuteistojo V. Ž. kaltės 2012 m. rugpjūčio 1 d. apie 10 val. viešoje vietoje – alaus baro, esančio (duomenys neskelbtini), lauko pavėsinėje, pašalinių asmenų akivaizdoje, kėlė triukšmą, kaltino nukentėjusįjį M. V. įvykdžius vagystę, grasino nukentėjusiajam peiliu ir tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad V. Ž. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad tokia veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu.
Neteisus apeliantas teigdamas, kad nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje jis nerado jokių įvardintų savo veiksmų, kurie rodytų jo įžūlų elgesį, patyčias ar vandalizmą grasinimą ar kitus veiksmus, kurie būtų nukreipti į visuomenės rimties ar tvarkos pažeidimą ir rodytų nepagarbą aplinkiniams. Iš kaltinamojo akto (t. 1, b. l. 132) matyti, kad V. Ž. kaltinimas pareikštas, jog jis viešoje vietoje, pašalinių asmenų akivaizdoje, panaudojo psichinę prievartą, t. y. peiliu grasindamas M. V. nužudyti, reikalavo grąžinti pavogtą kurą bei cigaretes, tokiu būdu nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė savo tariamą teisę vykdyti teisingumą, padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo M. V. teisėms ir teisėtiems interesams ir tokiu įžūliu elgesiu, grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. ir 294 str. 2 d.
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų aprašymą kaltinime, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, kaltinamojo V. Ž., nukentėjusiojo M. V., liudytojų A. J., I. K., R. G., V. V., A. K. parodymus, rašytinius bylos duomenis, nustatė, kad V. Ž. padaryti veiksmai – viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, kėlė triukšmą, kaltino nukentėjusįjį M. V. įvykdžius vagystę, grasino nukentėjusiajam peiliu ir tokiais įžūliais savo veiksmais išgąsdino pavėsinėje buvusius kitus asmenis, demonstravo nepagarbą aplinkai bei aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį – atitinka nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., požymius ir jį dėl šios nusikalstamos veikos pripažino kaltu. Dėl kitų kaltinime nurodytų V. Ž. veiksmų – panaudodamas psichinę prievartą, padarė didelę žalą nukentėjusiojo M. V. teisėms ir teisėtiems interesams – teismas įvertinęs byloje surinktus duomenis padarė išvadą, jog jų nepatvirtina byloje nustatyti duomenys, todėl pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. V. Ž. išteisino.
Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą V. Ž. atžvilgiu išnagrinėjo nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK nuostatų, t. y. nagrinėjo bylą tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.
Nuteistasis V. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka su jam paskirta bausme, prašo sumažinti paskirtą baudą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl V. Ž. bausmės skyrimo, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstama veika sukeltus padarinius, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamojo asmenybę, kad anksčiau buvo teistas, teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, dirba. (Lietuvos Respublikos BK 54 str.) Skirdamas bausmę nuteistajam V. Ž. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų iš esmės nepažeidė.
Apeliantui pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numato, kad už viešosios tvarkos pažeidimą kaltininkas baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Apelianto padarytas nusikaltimas nesunkus, laikomas neteistu, kadangi teistumas išnykęs, todėl teismas pagrįstai skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą. Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnis numato, kad už nesunkų nusikaltimą skiriama bauda iki 500 MGL dydžio. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Apeliantui paskirta 50 MGL bauda, atsižvelgiant į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei į tai, kad jo pajamos nėra didelės, darbo užmokestis kas mėnesį yra tik 975 litai, kaip teigia pats apeliantas, jis jokių santaupų, kad galėtų per 6 mėnesius susimokėti jam paskirtą baudą, neturi, teisėjų kolegijos nuomone yra per griežta. Atsižvelgiant į visas ankščiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti V. Ž. paskirtą 50 MGL dydžio baudą sumažinus iki 8 MGL dydžio baudos. Tokiu būdu nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
V. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. paskirtą 50 MGL (6500 litų) baudą sumažinti iki 8 MGL (1040 litų ( 301 EUR)) dydžio baudos.
Paskirtą baudą V. Ž. turi sumokėti per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Nuteistajam per dvylika mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nesumokėjus baudos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą ir nepateikus Joniškio rajono apylinkės teismo raštinei tai patvirtinančio banko kvito, bauda bus išieškota priverstinai.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.