Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2019 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 3R-944 (2.13-1.) „Dėl J. K. 2018-11-12 skundo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Inspekciją per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 12 d. skundą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis 2018 m. lapkričio 12 d. skundu (toliau – ir Skundas) Inspekcijos prašė: 1) atlikti tyrimą ir skundą pripažinti pagrįstu; 2) surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims, pripažįstant pareiškėją administracinio nusižengimo byloje nukentėjusiuoju, nurodant reikalavimą dėl 4 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo jam priteisimo, ir administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą perduoti teismui; 4) uždrausti uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ (toliau – ir VE), akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – ir VŠT) ir UAB „Sergel“ (toliau – ir Sergel) tvarkyti pareiškėjo asmens duomenis ir įpareigoti juos sunaikinti; 4) VE, VŠT ir Sergel skirti administracinę baudą pagal 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (toliau – ir BDAR) 83 straipsnį; 5) VE, VŠT ir Sergel įpareigoti solidariai atlyginti (priteisti) pareiškėjui 4 000 Eur neturtinę žalą; 6) dėl skundo nagrinėjimo išreikalauti iš VŠT siunčiamą 2018 m. rugpjūčio 13 d. dokumentą SD-4881 „Dėl informacijos pateikimo“, kurio pareiškėjas negavo. Inspekcija Sprendimu nusprendė: 1) atmesti pareiškėjo Skundą; 2) pateikti VŠT nurodymą – sudaryti su Sergel BDAR reikalavimus atitinkančią duomenų tvarkymo sutartį ir apie nurodymo įvykdymą ne vėliau kaip iki 2019 m. gruodžio 10 d. raštu informuoti Inspekciją; 3) apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją, VE, VŠT ir Sergel.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir butas), naujai pastatytame name iš namo statytojo UAB „Infra būstas“ įsigijo 2014 m. spalio 22 d., jau po 2014 m. birželio 13 d., todėl jam sistemiškai taikytinos 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB, (toliau – ir Direktyva 2011/83/ES) 3, 27 ir 28 straipsnių nuostatos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.22816 straipsnio nuostatos. Inspekcija nustatė, kad VE patvirtino, jog pareiškėjas šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su VE nebuvo sudaręs, o VE (skaitiklio rodmenis fiksavus 0,030 kub. m) pareiškėjo butui karšto vandens tiekimą atjungė. VE, atjungdama karšto vandens tiekimą, savo veiksmais patvirtino, kad pareiškėjas išreiškė valią nesudaryti jokios sutarties ir nepirkti paslaugos. Šilumos pirkimo-pardavimo sutartį su VE buvo sudaręs namo statytojas UAB „Infra būstas“, o kadangi šių faktų ir faktų dėl atjungimo Inspekcija netyrė ir nevertino, todėl klaidingai vertino, jog pareiškėjas ir VE konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį, netinkamai taikė CK 6.384 straipsnio 1 dalį.

4. Pareiškėjas teigė, kad Inspekcijos išvados, jog VE iki 2017 m. kovo 29 d. pareiškėjo asmens duomenis tvarkė teisėtai šilumos tiekimo sutarties vykdymo, mokesčių apskaičiavimo ir skolų išieškojimo tikslais, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reguliavimui. Kadangi dėl šilumos tiekimo sutartį su VE buvo sudariusi UAB „Infra būstas“, Inspekcija dėl pareiškėjo skolos susidarymo ar nesusidarymo neturėjo teisės spręsti, o pagal teisinį reguliavimą, įskaitant Direktyvą 2011/83/ES (3, 27 ir 28 str.) ir CK 6.22816 straipsnį, pareiškėjo net tariamos skolos nebuvo. Todėl ir Inspekcijos išvados, kad pareiškėjo duomenų perdavimas VŠT pagal 2002 m. vasario 1 d. Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, sudarytą tarp Vilniaus miesto savivaldybės, VE, VŠT ir bendrovės „Dalkia“ (toliau – ir Dalkia), (toliau – ir Sutartis) atitiko Lietuvos Respublikos asmens duomenų apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2018 m. liepos 15 d.), CK 6.101 straipsnio 1 dalies ir 6.104 straipsnio 1 dalies nuostatas, prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reguliavimui.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jokio jo įsiskolinimo nebuvo ir nėra, taip pat nėra ir įrodymų, kad pareiškėjui VE 2017 m. sausio 25 d. elektroniniu laišku bei kartu su 2017 m. vasario ir kovo mėnesio sąskaitomis būtų pateikusi informacinį pranešimą, o reikalavimo perleidimo sutartis nėra paskelbta VE ir VŠT tinklalapiuose ar visuomenės informavimo priemonėse. Pareiškėjas pats neprivalo ieškoti sutarties, o kreditoriai, norėdami įgyti reikalavimo teisę jam, imperatyviai privalo tokią pateikti (CK 6.109 str. 5 ir 7 d.). Kadangi pareiškėjas skolos neturėjo, o VE ir naujas kreditorius VŠT pareiškėjui jokios reikalavimo perleidimo sutarties nepateikė, todėl Inspekcija netinkamai taikė CK 6.109 straipsnio 5 ir 7 dalių reikalavimus ir padarė klaidingas išvadas, kad šios bendrovės pareiškėjo asmens duomenis tvarkė pagal ADTAĮ 24 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nes jos šias nuostatas pažeidė.

6. Pareiškėjas teigė, kad VE jo asmens duomenis tvarkė nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d., todėl Inspekcija privalėjo taikyti ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 15 d.) galiojusią ADTAĮ redakciją. Tačiau Sprendimas priimtas vadovaujantis ADTAĮ redakcija, galiojančia nuo 2018 m. liepos 16 d. Pareiškėjui aiškiai pareiškus kategorišką nesutikimą, VE pagal ADTAĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 15 d.) 5 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį tvarkyti (perduoti tretiesiems asmenims) pareiškėjo asmens kodą apskritai buvo imperatyviai draudžiama.

7. Pareiškėjas nurodė, kad 6 Skundo reikalavimu Inspekcijos prašė Skundo nagrinėjimui išreikalauti iš VŠT 2018 m. rugpjūčio 13 d. dokumentą SD-4881 „Dėl informacijos pateikimo“, kurio pareiškėjas negavo, tačiau Inspekcija dėl šio reikalavimo nepasisakė ir jo neišnagrinėjo, bet Sprendime nurodė, kaip VŠT 2018 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. SD-4881 pareiškėjui išsamiai paaiškino jo asmens duomenų tvarkymo bei perdavimo Sergel aplinkybes ir t. t. Kadangi VŠT iš esmės pažeidė ir BDAR 12 straipsnio reikalavimus, todėl perduoti Sergel pareiškėjo asmens duomenis VŠT taip pat buvo draudžiama.

8. Pareiškėjas teigė, kad Inspekcija Sprendime pasisakė tik dėl to, jog Sergel neva neperdavė pareiškėjo asmens duomenų UAB „Creditinfo Lietuva“, o ar pastaroji bendrovė tikrai jų negavo (jai nebuvo perduoti), nenustatinėjo (UAB „Creditinfo Lietuva“ net nebuvo užklausta). Inspekcija taip pat neišnagrinėjo skundo dalies dėl Sergel vykdyto pareiškėjo asmens duomenų perdavimo advokatams, auditoriams ir pan.

9. Pareiškėjas, be kitą ko, Inspekcijos prašė jį pripažinti nukentėjusiuoju, spręsti jam padarytos neturtinės žalos klausimą, o dėl ADTAĮ – ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 82 bei 83 ir (ar) kituose straipsniuose padarytų administracinių nusižengimų surašyti administracinio nusižengimo protokolą pažeidimą padariusiems asmenims, tačiau Inspekcija ir dėl šių skundo reikalavimų nepasisakė ir jų neišnagrinėjo. Inspekcijai nepripažinus pareiškėjo nukentėjusiuoju, jam nebuvo užtikrinta galimybė naudotis teisėmis, nustatytomis ANK 579 straipsnio 1 dalyje, o tai yra esminis proceso teisės pažeidimas.

10. Pareiškėjas nurodė, kad pagal ADTAĮ 30 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 16 d.) bendras skundo ar jo dalies nagrinėjimo terminas negali būti ilgesnis negu 6 mėnesiai nuo skundo gavimo priežiūros institucijoje dienos. Pareiškėjo Skundas Inspekcijoje gautas 2018 m. lapkričio 12 d., todėl turėjo būti išnagrinėtas vėliausiai iki 2019 m. gegužės 12 d., o išnagrinėtas tik 2019 m. spalio 24 d. Todėl panaikinus Sprendimą, pareiškėjo Skundo išnagrinėjimui iš naujo nustatytinas protingas 2 mėnesių terminas. Sprendimas naikintinas dėl išdėstytų argumentų, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.