- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-21
- Bylos Nr.
- 2S-1592-638/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14011-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė
- Trečiasis asmuo
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, R. S.
- Ieškovas
- J. Ž.
- Atsakovas
- Z. S.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovei Z. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo - Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, R. S..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė, J. Ž., patikslintame ieškinyje prašė teismo pripažinti negaliojančia 1990 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp Z. S. ir J. Ž., patvirtintą Kauno valstybinėje notarinėje kontoroje. Ieškinyje nurodė, kad ieškovei, būnant itin jauno amžiaus, tėvai padovanojo dalį nekilnojamojo turto objekto. Po sandorio sudarymo ieškovė faktiškai nepradėjo turto valdyti, juo naudotis, disponuoti. Visus su objektu susijusius valdymo klausimus sprendė ieškovės tėvai, kurie nuolat gyveno namų valdoje. Ieškovė notarinių įgaliojimų pagrindu leido tėvui valdyti savo nekilnojamojo turto dalį, priimti su juo susijusius sprendimus. Net valstybinėms institucijoms nustačius ieškovei priklausančioje nuosavybės dalyje savavališkas statybas ir skiriant baudas, inicijuojant teisminius ginčus dėl savavališkos statybos darbų pašalinimo, juose taip pat dalyvavo ne pati ieškovė, o jos tėvas. Taigi, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovė, dovanodama savo dukrai dalį savo asmeninės nuosavybės, nesiekė sukurti realias teises bei pareigas, kylančias iš nuosavybės perleidimo dovanojimo sutarties pagrindu.
Atsiliepimas
2. Atsiliepime į ieškinį atsakovė Z. S. nurodo, jog su ieškiniu iš dalies nesutinka, nes norėjo, kad dukra turėtų savo nekilnojamąjį turtą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) 2021 m. birželio 16 d. pateikė teismui prašymą panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo nuspręsta sustabdyti Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 vykdymo procesą iki kol bus priimtas ir įsiteisės procesinis sprendimas Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-20884-587/2017. Nurodė, kad 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu savavališkos statybos statytojomis buvo pripažintos Z. S. ir J. S.-Ž. ir būtent joms tenka pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius, nepriklausomai nuo to, kokiu bus pripažintas ar nepripažintas sandoris dėl anksčiau (iki savavalinės statybos) sukurto objekto. Teismas 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-20884-587/2017 motyvuojamojoje dalyje nurodė „<...> jei šioje byloje būtų nustatyta, jog tikroji savavališkų statinių savininkė yra Z. S., teismo sprendimas turėtų esminės reikšmės civilinės bylos Nr. 2-1118-151/2012 nagrinėjimo atnaujinimo procese“, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog CPK 368 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus. Taigi, argumentas, nurodytas 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje, neatitinka CPK nuostatų, o teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia Inspekcijos teisę ir pareigą vykdyti įsiteisėjusį 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą priverstinai. Bylos išnagrinėjimo rezultatas niekaip negalės įtakoti 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo, jo teisėtumo ir jo priverstinio vykdymo, nes sandoriu (koks jis bebūtų, ar niekinis, ar apsimestinis) negalėjo būti perleista savavališka statyba (CK 4.47 ir 4.103 straipsniai). Inspekcija pažymi, kad į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu Inspekcija įtraukta tik teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2021 m. gegužės 13 d.
Atsiliepimas
4. I. J. Ž. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė Inspekcijos prašymą dėl byloje 2017 m. rugpjūčio 1 d. teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmesti. Nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti naikinamos dėl to, kad Inspekcija prašymą pareiškė po 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarties priėmimo, nepasikeitus jokioms laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingoms faktinėms aplinkybėms.
5. A. Z. S. 2021 m. birželio 28 d. pateikė atsiliepimą dėl Inspekcijos prašymo, kuriame nurodė, kad su prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-20884-587/2017 pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti. Nurodė, kad esant teisme iki galo neišspręstam klausimui, kas yra tikrasis ginčo statinių savininkas, yra neaišku, kas turi pareigą nugriauti savavališkos statybos pagrindus.
6. Trečiasis asmuo R. S. 2021 m. birželio 28 d. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo Inspekcijos prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Inspekcija nenurodo jokių pasikeitusių reikšmingų faktinių aplinkybių, reiškia nesutikimą su nutarties motyvais, ginčija juos, nors nutarties priėmimo metu jų neginčijo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Kauno apylinkės teismas 2021 m. liepos 8 d. nutartimi trečiojo asmens prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė.
8. Teismas sprendė, jog Inspekcija nenurodė pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių išnyko šių taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Civilinė byla yra nagrinėjama, nėra nustatytas turto savininkas, o priimtas sprendimas šioje byloje turės teisines pasekmes tiek ieškovei, tiek ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Teismas sprendė, kad civilinėje byloje 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai nėra išnykę ir atsižvelgiant į tai, Inspekcijos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo teismas atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
9. Atskirajame skunde trečiasis asmuo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimas nėra vykdomas. Minėtu sprendimu savavališkos statybos statytojomis buvo pripažintos Z. S. ir J. S.-Ž. ir būtent joms tenka pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius, nepriklausomai nuo to, kokiu bus pripažintas ar nepripažintas sandoris dėl anksčiau (iki savavalinės statybos) sukurto objekto. Inspekcijos nuomone, ieškovės ieškinys atsakovei Z. S. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia kaip tariamo sandorio, neturi jokio prejudicinio ryšio su Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu. Ginčo nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra sunaikintas ir išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro, o tai reiškia, kad minėtas statinys nebeegzistuoja kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas.
9.2. Teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje buvo nurodęs „<...> jei šioje byloje būtų nustatyta, jog tikroji savavališkų statinių savininkė yra Z. S., teismo sprendimas turėtų esminės reikšmės civilinės bylos Nr. 2-1118-151/2012 nagrinėjimo atnaujinimo procese“, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog CPK 368 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus. Taigi, argumentas, nurodytas nutartyje, neatitinka CPK nuostatų, o teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia Inspekcijos teisę ir pareigą vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą priverstinai.
9.3. Teismo nutartyje, Inspekcijos nuomone, neatskleista bylos esmė, t. y. nutartyje teismas nepasisakė, kuo ieškovės reikalavimai, iškelti joje, yra grindžiami, nei kokią įtaką bylos išsprendimas turės Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimui. Teismui nutartimi formaliai, bei nenurodant motyvų atmetus Inspekcijos prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, buvo pažeistos procesinės teisės normos. Teismas pažeidė Inspekcijos teises, numatytas CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o nepanaikinus byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nepateisinamai ilgą laiką yra nevykdomas Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimas ir piktybiškai nešalinami savavališkos statybos padariniai.
Atsiliepimas
10. I. J. Ž. atsiliepimu prašo trečiojo asmens atskirąjį skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Teismas pagrįstai sprendė, jog 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti naikinamos jau vien dėl to, kad Inspekcija prašymą pareiškė po nutarties priėmimo nepasikeitus jokioms laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingoms faktinėms aplinkybėms. Be to, prašyme Inspekcija iš esmės kvestionuoja apeliacine tvarka neskųstos, įsiteisėjusios ir visuotinai privalomos, todėl nekvestionuotinos nutarties teisėtumą bei pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju Inspekcija nenurodo pasikeitusių aplinkybių, dėl kurių išnyko šių taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Byla yra nagrinėjama, nėra nustatytas turto savininkas, o priimtas sprendimas šioje byloje turės teisines pasekmes tiek ieškovei, tiek ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims.
10.2. Inspekcijos atskirojo skundo argumentai, kad namas buvo nugriautas ir vietoje jo buvo pastatytas kitas namas, yra ne tik klaidingi faktų atžvilgiu bei neįrodyti, tačiau ir apskritai neturi jokio ryšio su byloje sprendžiamu klausimu dėl laikinosios apsaugos priemonės, kuria sustabdytas sprendimo, priimto būtent dėl namo, o ne tariamai kito pastato jo vietoje, savavališkos statybos padarinių šalinimo, vykdymas. Nagrinėjamu atveju reikšmę turi ne tai, daiktinė ar prievolinė yra pareiga pašalinti savavališkos statybos padarinius, o tai, ar ji gali pereiti kitam asmeniui. Be to, svarbu įvertinti ir tai, kad nagrinėjamu atveju byloje tenkinus ieškovės ieškinį, nuosavybės teisės į atitinkamą dalį namo ir kiemo statinių pereitų ne sandorio pagrindu, o teismo sprendimo dėl sandorio nuginčijimo pagrindu.
Atsiliepimas
11. A. Z. S. atsiliepimu prašo trečiojo asmens atskirąjį skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Nei prašyme panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nei savo atskirajame skunde trečiasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos nėra įrodęs laikinųjų apsaugos priemonių naikinimo sąlygų.
11.2. Ši byla iki šiol nėra išnagrinėta, tarp šalių kilęs ginčas neišspręstas, todėl teismas teisingai konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas nėra išnykęs ir trečiasis asmuo nepateikė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų.
11.3. Nesutiktina taip pat ir su trečiojo asmens atskirojo skundo argumentais, kad 2021 m. liepos 8 d. nutartis yra be motyvų, neatskleista bylos esmė, nes teismas nepasisakė, kuo ieškovės reikalavimai yra grindžiami, nei kokią įtaką bylos išsprendimas turės 2012 m. gegužės 29 d. sprendimui. Pažymėtina, kad teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną procesinio dokumento argumentą.
12. Trečiasis asmuo R. S. atsiliepimu prašo trečiojo asmens atskirąjį skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Inspekcija savo prašyme, nors teigia, kad nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nekvestionuoja, tačiau realiai daro visiškai priešingai - nenurodo jokių pasikeitusių reikšmingų faktinių aplinkybių, reiškia nesutikimą su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvais ir ginčija juos, nors nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo metu jos neginčijo. Civilinė byla yra nagrinėjama, nėra nustatytas turto savininkas, o priimtas sprendimas šioje byloje turės teisines pasekmes tiek ieškovei, tiek ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims.
12.2. Inspekcija nepagrįstai teigia, kad pagal sutartį atseit negalėjo pereiti nuosavybės teisės, nes namas buvo savavališkas. Sutartis buvo sudaryta prieš tai, kai buvo priimtas savavališkos statybos aktas dėl namo (jo rekonstravimas buvo pripažintas savavališku). Kokios būklės namas buvo sutarties sudarymo metu Inspekcija nei nurodė, nei įrodė, o ir reikalavimų dėl sutarties pripažinimo negaliojančia nereiškia. Pažymėtina, kad jei byloje būtų tenkintas ieškinys, iš esmės būtų nuginčytos J. Ž. nuosavybės teisės į namą ir kiemo statinius, todėl ji neturėtų jokių teisinių galimybių nei spręsti dėl būdų, kuriais šalinti savavališkos statybos padarinius, nei juos pašalinti, nes tuo pažeistų tikrojo namo savininko teises.
12.3. Namas nebuvo nugriautas ir stovi ligi šiol, tik buvo išregistruotas iš Nekilnojamojo turto registro nuo 2016 m. gruodžio 12 d. Taigi, ši aplinkybė egzistavo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo metu, todėl akivaizdu, jog tai nėra po nutarties priėmimo pasikeitusios aplinkybės, todėl tai bet kuriuo atveju negali būti pagrindu panaikinti nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas trečiojo asmens prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
15. Pagal CPK 149 straipsnį laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Kai teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo byloje nedalyvaujančių asmenų teises, šie asmenys turi teisę bylą iš esmės nagrinėjančiam teismui pateiki prašymus panaikinti jiems taikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 149 straipsnio 3 dalis). Nors CPK 149 straipsnyje nenurodyti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindai, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas, arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016, 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-668-236/2017, 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017, 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-464/2019).
16. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 Z. S. ir J. S.-Ž. nustatytas terminas įteisinti savavališkai pastatytą statinį, esantį(duomenys neskelbtini), o per nustatytą terminą neįteisinus, nugriauti savavališkos statybos padarinius ir sutvarkyti statybvietę. Šiuo sprendimu taip pat nustatyta, kad atsakovėms nepašalinus savavalinės statybos padarinių, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (toliau – ir Inspekcija, VTPSĮ) leista nugriauti savavališkai pastatytą statinį, esantį(duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovių Z. S. ir J. S.-Ž.. Nėra ginčo, kad šis sprendimas yra įsiteisėjęs ( 1 t., b. l. 12–14).
17. Ieškovė, jau esant priimtam sprendimui nugriauti savavališkai pastatytą statinį ir leidžiančiam VTPSĮ nugriauti statinį, iškėlė kitą civilinę bylą dėl 1990 m. vasario 1 d. dovanojimo sutarties, sudarytos tarp Z. S. ir J. Ž., pripažinimo negaliojančia. Inspekcija į bylą įtraukta nebuvo. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1118-151/2012 vykdymą iki bus priimtas ir įsiteisės procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje (1 t., b. l. 39–40). Kitaip tariant, teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones asmeniui, kuris nebuvo įtrauktas į procesą (Inspekcijai). Inspekcija tik 2021 m. kovo 2 d. paprašė teismo įtraukti ją į bylą trečiuoju asmeniu kaip vienintelį argumentą nurodydama aplinkybę, kad byloje pritaikytos laikinosios priemonės suvaržo jos teisę vykdyti įsiteisėjusį ir privalomą teismo sprendimą.
18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjos atskiruoju skundu, kad byloje pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė - kitoje civilinėje byloje priimto teismo sprendimo vykdymo sustabdymas - apriboja ir suvaržo Inspekcijos teises įvykdyti sprendimą. Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje nurodyti motyvai, kad kol neišspręstas klausimas dėl tikrojo pastatų savininko, negalima vykdyti teismo sprendimo nugriauti statinius, tapo neaktualūs. Akivaizdu, kad nei viena nei kita atsakovė teismo nustatytu terminu savavališkos statybos padarinių nepašalino, todėl Inspekcija įgijo teisę ir pareigą įvykdyti teismo sprendimą. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl dovanojimo sutarties teisėtumo, kaip pagrįstai nurodoma atskirajame skunde, jokios įtakos ir reikšmės teismo sprendimo vykdymui kitoje byloje neturi.
19. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, netinkamai taikė CPK 149 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai nurodė, kad faktinės aplinkybės nėra pasikeitusios. Kaip jau minėta šios nutarties 18 pastraipoje, aplinkybės pasikeitė tuo, kad atsakovėms nepašalinus savavališkos statybos padarinių, pagal priimtą teismo sprendimą teisė ir pareiga tokius padarinius pašalinti (nugriauti statinį) pereina Inspekcijai, kuri išreiškė valią vykdyti teismo sprendimą ir prašė panaikinti laikinąja apsaugos priemone jai sudarytas kliūtis. Todėl priimta nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - panaikinama Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-20884-587/2017 pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė sustabdyti Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 vykdymo procesą.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės- panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-20884-587/2017 pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę - Kauno apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1118-151/2012 vykdymo proceso sustabdymą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.