Šiaulių apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Saurida“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. P., teismo prašė pripažinti atsakovo M. P. 2020-01-14 atleidimą iš darbo UAB „Saurida“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą teisėtu; priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad tarp jos ir atsakovo 2019-06-28 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 1216, pagal kurios 1.2 ir 6 p. atsakovas pradėjo dirbti pardavimų vadybininku nuo 2019-07-01. Nuo pirmos darbo dienos atsakovas dalį darbo funkcijų (tas darbo funkcijas, kurias pardavimų vadybininkas atlikdavo ne susitikimų su klientais metu) atliko vienoje iš ieškovės degalinių, kuri yra adresu (duomenys neskelbtini). Šioje degalinėje atsakovas atlikdavo savo funkcijas iki 2019-10-15. Iki šios datos iš atsakovo nebuvo reikalauta vykti darbo sutartyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 2019-10-15 iki 2019-12-03 atsakovas dėl sveikatos problemų buvo nedarbingas, o nuo 2019-12-04 iki 2019-12-13 – atostogavo. 2019-12-14 ir 2019-12-15 buvo poilsio dienos (savaitgalis), todėl po nedarbingumo ir poilsio dienų atsakovas turėjo galimybę dirbti 2019-12-16.

3. Ieškovė nurodė, kad per du mėnesius (nuo 2019-10-15 iki 2019-12-16) darbovietėje įvyko tam tikrų organizacinių pakeitimų. Buvo numatyta pardavimų vadybininkus priskirti konkretesnei Lietuvos teritorijai, išduoti jiems planšetes, klientus paskirstyti pagal klientų duomenų bazę ir kt. Be to, atsakovo darbo metu iki 2019-10-15 buvo susidurta su įvairių tiesioginio atsakovo vadovo reikalavimų nevykdymu: lizingo sutarčių originalių variantų nepateikimas darbdaviui, klientų duomenų nesukėlimas į klientų duomenų bazę ir kt. Darbdavys taip pat turėjo informacijos, kad atsakovas klientams suteikia neteisingą informaciją apie prekiaujamą dujų tiekimo sistemos įrangą, netgi konfliktuoja su klientais, siūlo jiems nuolaidas, kurios prieštarauja darbovietės kainodarai ir galimai siekia asmeninės naudos. Dėl visų šių aplinkybių darbdavys siekė didesnės atsakovo kontrolės ir atskaitomybės, todėl buvo priimtas sprendimas su atsakovu dirbti glaudžiau, t. y. atsakovui nurodyta būti darbe adresu (duomenys neskelbtini) (kiek atsakovo darbas yra dirbamas iš biuro).

4. Ieškovė nurodė, kad atsakovui grįžus į darbą, t. y. 2019-12-16, jam buvo nurodyta, kad jis privalo atvykti (darbo funkcijoms, kurias atsakovas įprastai iki tol vykdė iš (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini). Į nurodytą darbo vietą atsakovas neatvyko net ir po pakartotinio reikalavimo, kuris atsakovui išreikštas 2019-12-17. Ieškovei nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19 nesulaukus, kad atsakovas atvyktų į darbo vietą, kurią darbdavys nurodė (duomenys neskelbtini), atsakovo dar kartą pareikalauta, kad jis atvyktų į darbovietę susiklosčiusios situacijos išsiaiškinimui. Atsakovas į darbovietę 2019-12-20 atvyko, tačiau nespėjus aptarti reikšmingų klausimų, per pietų pertrauką, nieko neįspėjęs, išvyko ir vėl įformino nedarbingumo laikotarpį. Šį kartą jis tęsėsi nuo 2019-12-20 iki 2020-01-13.

5. Ieškovė nurodė, kad atsakovo laikino darbingumo metu, ieškovei stengiantis į susiklosčiusią ir nepriimtiną situaciją, t. y. į atsakovo savavaliavimą, reaguoti kuo operatyviau, atsakovo 2019-12-30 buvo pareikalauta iki 2020-01-08 pateikti pasiaiškinimą, kodėl jis nebuvo darbo vietoje nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19, taip pat pateikti visą su tuo susijusią informaciją. Ieškovė atsakovo pasiaiškinimo nesulaukė. Atsakovo pasiaiškinimo nesulaukus, darbdavys 2020-01-14 skyrė atsakovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kadangi atsakovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t. y. neatvyko į darbą be pateisinamų priežasčių nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19.

6. Ieškovė nurodė, kad atsakovas dėl įsakymo dėl drausminės nuobaudos skyrimo kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) ir prašė pripažinti jo atleidimą neteisėtu, į darbą negrąžinti, taip pat išieškoti darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką ir kompensaciją dėl neteisėto atleidimo. DGK, išnagrinėjus atsakovo prašymą, 2020-02-20 priėmė sprendimą Nr. DGKS-1248, kuriuo nuspręsta, be kita ko, pripažinti atsakovo atleidimą iš darbovietės neteisėtu, išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 1069,47 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki DGK sprendimo priėmimo dienos, bei po 39,61 Eur už kiekvieną paskesnę dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti DGK sprendimo įvykdymo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, taip pat išieškoti iš ieškovės atsakovo naudai 1600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

7. Ieškovė nurodė, kad atsakovas iš darbovietės buvo atleistas dėl to, kad be pateisinamos priežasties nebuvo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19 (įskaitant), kas pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19 (įskaitant) atsakovas dirbti (kiek tai nesusiję su kintama darbo vieta) turėjo iš darbo vietos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas su tuo nesutinka ir teigia, kad jo darbo vieta nuo pat jo darbo pradžios buvo adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju yra kilęs ginčas dėl to, kur buvo atsakovo darbo vieta ginčo laikotarpiu (nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19). Ieškovė pažymėjo, kad iš darbo sutarties 1.1 p. matyti, kad atsakovo darbovietė yra adresu (duomenys neskelbtini), vadinasi, tarp ginčo šalių buvo sutarta dėl adreso (vietos), kuriuo atsakovas turėjo atlikti savo darbo funkcijas. Darbo sutarties 4.1 p. buvo numatyta, kad sutartimi nustatytas 3 mėnesių išbandymo terminas tiek ieškovės, tiek atsakovo iniciatyva. Ieškovei iš pradžių nežinant, ar atsakovas bus tinkamas darbui ir atvirkščiai, ji geranoriškai pasiūlė išbandymo laikotarpį dirbti Šiauliuose. Šiam laikotarpiui pasibaigus, ir nuo jo praėjus vos 10 darbo dienų bei atsakovui tapus laikinai nedarbingam, ieškovė nespėjo pareikalauti, kad atsakovas pradėtų dirbti, kaip buvo susitarta pagal darbo sutartį, t. y. iš Mažeikių. Kai po laikino nedarbingumo atsakovas grįžo į darbovietę, atsakovui buvo nurodyta dirbti iš Mažeikių miesto ne tik dėl to, kad baigėsi išbandymo terminas, bet ir dėl paaiškėjusių aplinkybių dėl atsakovo darbo. Šalių valią dėl atsakovo darbo vietos kitame mieste, nei gyvena atsakovas, atspindi ir darbo sutarties 5.1 p., kuriame numatyta, kad atsakovo naudai darbdavys įsipareigoja mokėti net 50% bazinį darbo užmokestį už laiką, susijusį su kelionėmis ar važiavimu. Darbo sutarties sudarymo aplinkybės ir jos vykdymas patvirtina, kad darbo vieta Šiauliuose šiuo atveju nebuvo tokia reikšminga, kad būtų galima teigti, jog jeigu atsakovo darbo vieta (kiek ji susijusi su darbo funkcijomis, vykdomomis iš biuro) būtų Mažeikiuose, tai jis darbo sutarties nebūtų net sudaręs. Atsakovo darbas buvo išvykstamojo pobūdžio, orientuotas į bendravimą su klientais gyvai, tam tikslui atsakovui buvo suteiktos mobilios darbo priemonės. Ieškovės vertinimu, darbo sutartyje šalys susitarė dėl konkrečios darbo vietos, kurioje atsakovas turi atlikti jam pavestas darbo funkcijas; darbo vieta darbo sutartyje apibrėžta 1.1 p. ir iš jo aiškiai matyti, kad atsakovo darbo funkcijų atlikimo vieta yra adresu (duomenys neskelbtini); faktiškai tarp šalių buvo susitarimas, kad atsakovas tam tikrą laiką dirbs iš Šiaulių, tačiau tokio susitarimo forma ir nustatytas išbandymo terminas reiškė tik laikiną šios darbo vietos pobūdį. Ieškovės nuomone, ji pagrįstai reikalavo, kad atsakovas nuo 2019-12-16 dirbtų iš tos darbo vietos, kuri numatyta darbo sutarties 1.1 p.

8. Ieškovė nurodė, kad atsakovo darbo funkcija buvo apibrėžta darbo sutarties 1.2 p., pagal kurią atsakovo darbas – pardavimų vadybininkas. Faktiškai šios darbo funkcijos vykdymas pasireiškė tuo, kad atsakovui reikėjo atlikti dujų tiekimo sistemos pardavimus tiems darbovietės klientams, kurių duomenis atsakovui perduodavo darbdavys, ir kurie į patį darbdavį kreipdavosi darbdavio reklamos kampanijos pagrindu. Atsakovas pardavimus vykdydavo ne su klientais, kurių ieškodavo pats, o su klientais, kurių duomenis gaudavo iš darbovietės. Tai lėmė, kad atsakovo darbas buvo dvejopas: jam tekdavo susisiekti su klientais ir prisistatyti pačiam bei pristatyti siūlomą prekę; atsakovas vykdavo pas klientus į namus/įmones dėl pokalbio gyvai, detaliau paaiškindavo prekių specifiką, komplektaciją ir baigdavo patį pardavimo procesą pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymu. Pagrindinė atsakovo darbo funkcijos atlikimo vieta buvo klientų namai/įmonės teritorija, kadangi joje klientai priimdavo galutinį sprendimą pirkti dujų tiekimo sistemą ar ne, taip pat pasirašyti pirkimo-perdavimo sutartį ar ne. Dirbant su klientais per atstumą, t. y. iš struktūrinio organizacinio darinio (degalinės ar kt.), pardavimų padarymas net nėra vykdomas; per atstumą su klientais yra susitariama tik dėl susitikimo, tačiau pats pardavimas visada atliekamas pas klientą. Atsakovas darbovietėje buvo įdarbintas tik dėl pardavimo atlikimo, bendravimas su klientais per nuotolį buvo tik „išplaukiantis“ iš pačio pardavimo proceso. Dėl šių priežasčių, ieškovės vertinimu, atsakovas net neturėjo pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos, kuri būtų nuolatinė, kadangi ji kiekvieno pardavimo atveju keitėsi – buvo vis pas kitą klientą. Kadangi atsakovas neturėjo pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos, kuri būtų nuolatinė, aktuali DK 34 straipsnio 4 dalis. Pagal ją aptariamu atveju (kai darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos, kuri būtų nuolatinė) darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus. Ieškovė pažymėjo, kad nurodymus dirbti atsakovas gaudavo iš savo tiesioginio vadovo, kurio darbovietė, t. y. darbo vieta, yra (duomenys neskelbtini), tad šiuo atveju atsakovo darbo vieta laikytina adresu (duomenys neskelbtini).

9. Ieškovė nurodė, kad tiek DK 21 straipsnio 4 dalis, tiek DK 34 straipsnio 4 dalis atspindi, kad ginčo laikotarpiu atsakovo darbo vieta buvo būtent adresu (duomenys neskelbtini). Jeigu dėl kokių nors priežasčių teismas padarytų priešingą išvadą, ieškovė pažymėjo, kad atsakovas privalėjo vykdyti ieškovės reikalavimą atvykti į darbo vietą (duomenys neskelbtini) ir darbo sutarties 4.17 p. pagrindu, kuriame buvo vienareikšmiškai įtvirtinta, kad „Darbuotojas sutinka atlikti savo darbo funkcijas bet kuriame Darbdavio padalinyje ar veiklos vietoje pagal darbdavio nurodymą“. Jeigu teismas padarytų išvadą, kad iki 2019-12-16 atsakovo darbo vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini) ir būtent dėl jos ginčo šalys buvo susitariusios, tai nuo 2019-12-16 ieškovė pateikė reikalavimą pakeisti atsakovo darbo vietą į adresą (duomenys neskelbtioni), o atsakovas tam buvo davęs sutikimą, pasirašydamas darbo sutartį, įskaitant 3 jos lapą, kuriame įtvirtintas darbo sutarties 4.17 punktas.

10. Ieškovė pažymėjo, jog nuo 2019-12-16 atsakovo darbo vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini). DK 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai“. Atsižvelgiant į šią teisės normą ir darbo sutarties 4.17 p., darbdavys turėjo teisę nurodyti atsakovui dirbti viename iš savo struktūrinių organizacinių darinių, adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas, būdamas darbdaviui pavaldus, turėjo tokį reikalavimą vykdyti. Padarius išvadą, kad atsakovo darbo vieta ginčo laikotarpiu (nuo 2019-12-16 iki 2019-12-19) buvo adresu (duomenys neskelbtini), yra pagrindas teigti, kad atsakovas padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvyko į darbą net 4 darbo dienas (pamainas), tai yra pagrindas skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo dėl darbuotojo kaltės.