Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-10-31 · Administracinė byla Nr. I-1223-811/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-10-31
Bylos Nr.
I-1223-811/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03955-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Violeta Petkevičienė
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1223-811/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03955-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 31 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą ir skunde, kurį patikslino, prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo - Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas) 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų laikymo sąlygų kalinimo įstaigoje laikotarpyje nuo 2003 m. iki 2018 m. gruodžio mėn. (b. l. 24-25).

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpyje nuo 2003 m. iki 2018 m. gruodžio mėn. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pasak pareiškėjo, kamerose nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kuris nuo kameros ploto buvo atskirtas 1,5 metro sienele, o užuolaida įrengta tik 2017 m. Pareiškėjas teigia, kad buvo stebimas jį prižiūrinčių pareigūnų pro stebėjimo langelį. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos bei persirengimui skirtos vietos, kur, esant poreikiui, galima būtų kitiems nematant pasikeisti apatinius. Dėl minėtų pažeidimų, pareiškėjas buvo kankinamas, patyrė dvasines kančias ir sukrėtimus, įtampą, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, žeminančias orumą sąlygas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje, bylą nagrinėjant vaizdo konferencijos būdu, pareiškėjas palaikė savo reikalavimus, pareikštus patikslintame skunde (b. l. 107-108).

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir prašo skundą atmesti (b. l. 32–43).

Atsakovės atstovas nurodė, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ,,Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 16.5 punkte numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Minėtame punkte taip pat numatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Atsakovės atstovas nurodė, kad nėra techninių galimybių visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl jose nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 metro aukščio sienele (b. l. 36-37). Teigia, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kurios matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.).

Nurodo, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsakovės atstovo teigimu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.2. punkte nustatyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys; duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Pažymėjo, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, anot atsakovės atstovo, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Atsakovės atstovas teigė, kad atsiliepime pateikė gyvenamųjų kamerų numerius bei jų plotus, kuriose teko būti pareiškėjui, bei asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, tik laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 1 d. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 „Dėl Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“ nustatyta Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklė, kurios lentelės 6.34 punkte yra numatyta, kad suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo žurnalo minimalus saugojimo terminas yra 3 metai. Vadovaujantis minėto įsakymo rodyklės 6.34 punktu, duomenų apie pareiškėjo judėjimą (kameros, skaičius jose bei plotas) už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pateikti neturėjo galimybės.

Pasak atsakovės atstovo, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K galiojančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpyje nuo 2003 m. iki 2018 m. gruodžio mėn.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A671–575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A52–858/2015).

Šioje byloje svarbu ir tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos per 3 m. terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261–1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už pareiškėjo laikymą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpyje nuo 2003 m. iki 2018 m. gruodžio mėn. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018 m. lapkričio 21 d. (spaudas ant voko) (b. l. 19). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės galimai yra pažeidžiamos, tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. lapkričio 21 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 21 d., tačiau reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2003 m. iki 2015 m. lapkričio 21 d. taikytina ieškinio senatis. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas, pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde teigė, kad nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniu mazgu bei esant poreikiui persirengti apatinius rūbus.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte įtvirtinta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau - HN 134:2015) nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui. Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 14; 80) nurodyta, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę. Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Byloje pateiktame Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 46–48) nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 metro aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Iš Lukiškių TI-K nurodytų duomenų (b. l. 33–34) matyti, kad didžiąją dalį buvimo Lukiškių TI-K laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Kitais laikotarpiais, t. y. nuo 2016 m. liepos 13 d. iki liepos 20 d., nuo 2016 m. liepos 22 d. iki 2016 m. liepos 25 d., nuo 2016 m. rugpjūčio 20 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. iš viso: 22 paras, pareiškėjas kamerose buvo laikomas su kitu asmeniu.

Vertindamas pareiškėjo teiginį dėl privatumo esant poreikiui persirengti apatinius rūbus kameroje neužtikrinimo, teismas pažymi, kad skunde pareiškėjas nenurodė, kokiu laikotarpiu, kokiose kamerose jam tokia teisė nebuvo užtikrinta, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu dėl privatumo persirengiant apatinius drabužius užtikrinimo ir į juos jam nebuvo atsakyta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai laikytini abstrakčiais, deklaratyviais ir atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis byloje pateiktais duomenimis (b. l. 32–43) apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Be to, Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, jog priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, todėl šiuo aspektu neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai nekonstatuotini. Teismo vertinimu, laikotarpiai, kurių metu pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kamerose, jam nebuvo užtikrintas privatumas naudotis sanitariniu mazgu.

Pareiškėjo teigimu, sanitariniame mazge nebuvo įrengtos atskiros nuo gyvenamosios patalpos mechaninės oro šalinimo sistemos.

Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato HN 134:2015, kurios 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

Kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nebuvo privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai buvo pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Iš atsakovės atstovo į bylą pateiktos medžiagos matyti, kad kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 48, 67), todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai dėl sanitariniame mazge neįrengtos atskiros oro nuo gyvenamosios patalpos mechaninės oro šalinimo sistemos atmestini kaip nepagrįsti.

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 132 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinei žalai atlyginti priteistina 132 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, kodas 188721271, 132 Eur (šimtą trisdešimt du eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Violeta Petkevičienė