Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Skundžiamas sprendimas priimtas vadovaujantis LR Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - UTPĮ) 125 str. 1 d. 1 p., 7 p., 127 str. 1,3(1) ir 6 d. pagrindu. Sprendimas priimtas, nes asmeniui panaikinta viza ir asmuo neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu. Taip pat pareiškėjas įspėtas, kad per nustatytą laiką neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Ginčijamame sprendime nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) pilietis S. O. A. Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2019-08-31 iki 2020-04-30 (studijų pagrindu). 2020-04-23 užsienietis pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo santuokos pagrindu bei tą pačią dieną dokumentus nacionalinei vizai gauti. 2020-06-19 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti nacionalinę vizą D Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2020-06-19 iki 2020-09-23. 2020-08-21 Migracijos departamentas nusprendė neišduoti leidimo laikinai Lietuvoje bei nuo 2020-08-24 nacionalinė viza D Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu (UTPĮ 19 str. 2 d.). UTPĮ 23 str. 3 p. nuostata nurodo, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje turėdamas panaikintą arba atšauktą kelionės leidimą ar vizą ir vadovaujantis to paties įstatymo 23 str. 6p. nuostata, kuri nurodo, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu yra Lietuvos Respublikoje be kelionės leidimo ar vizos, jeigu jie būtini, S. O. A. nuo 2020-08-24 Lietuvoje yra neteisėtai.

Pareiškėjui panaikinus kardomąją priemonę - suėmimą, jis 2020-04-17 sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete E. Ž.. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 40 str. 1 d. 3 p. nuostatų pagrindu („yra šeimos susijungimo atvejis“), 2020-04-23 kreipėsi į Migracijos departamentą ir pateikė prašymą, išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, jog jis 2020-04-17 sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Kartu su minėtu prašymu, pareiškėjas pateikė ir visus Įstatyme nurodytus dokumentus, reikalingus tokio prašymo svarstymui bei sprendimo priėmimui.

Migracijos departamentas 2020-06-19, pareiškėjui išdavė daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusią iki 2020-09-23. Viza pareiškėjui buvo išduota kaip asmeniui, pateikusiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, iki bus išspręstas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (ne)išdavimo.

Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir siekdamas nustatyti ar nėra Įstatyme nustatytų pagrindų dėl ko leidimas pareiškėjui negalėtų būti išduotas (UTPĮ 35 str.), vadovaudamasis LR Vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 70 punktu, 2020-04-28 išsiuntė Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Policijos departamentas) paklausimą, ar pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

Policijos departamentas Migracijos departamentui, 2020-05-06 pateikė išvadą Nr. 5-S-5851, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kadangi Vilniaus apskrities VPK 2019-11-18 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 str. 2 d., kuriame 2020-01-30 pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, įtariant jį padarius pirmiau nurodytą nusikalstamą veiką. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2020-03-10 nutartimi, pareiškėjui buvo sušvelninta kardomoji priemonė, suėmimą pakeičiant į intensyvią priežiūrą bei asmens dokumento (paso) paėmimą, 2020-07-02 pakartotinai kreipėsi į Policijos departamentą ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2020-07-19 raštu Nr. 5-S-8829 atsakė, jog atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu nenustatyta naujų aplinkybių, kurios turėtų būti vertinamos, pakartotinis vertinimas dėl to ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei atliekamas nebuvo, todėl reikia vadovautis anksčiau, t. y. 2020-05-06 pateiktu raštu Nr. 5-S- 5851. Policijos departamentas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, Migracijos departamentas, sprendė, jog pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyti objektyviai tikrovėje egzistuojantys duomenys, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai, todėl padarė išvadą, jog jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje pažeistų visuomenės interesus ir tuo pagrindu 2020-08-21 priėmė sprendimą Nr. (15-02) 31-00183/44U-4704 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) piliečiui S. O. A.“, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą, suteikiantį teisę laikinai gyventi Lietuvoje (UTPĮ 35 str. 1 d. 1 p.).

Nustačius, jog pareiškėjui negali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje dėl ko jis atitinkamai negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, vadovaujantis UTPĮ 19 str. 1 d. 2 p., Migracijos departamentas, panaikino ir jam išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamentas, Sprendimu, atsisakęs Pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje bei panaikinęs daugkartinę nacionalinę vizą, Sprendime nurodė, jog turėtų būti sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo bei draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, klausimas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui yra taikoma kardomoji priemonė - nustatytu laiku, periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei nėra priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje, vadovaujantis UTPĮ 124 str. 3 d., kurioje nustatyta, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, tikslinga Pareiškėjo tolesnės teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą spręsti, priėmus galutinį procesinį sprendimą jo baudžiamojoje byloje.

Pareiškėjas laikosi nuomonės, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, itin formaliai įvertino aplinkybes, neatsižvelgė į individualią pareiškėjo situaciją, jį apibūdinančias aplinkybes, dėl ko netinkamai aiškino bei taikė ginčo santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas ir tai atsakovui sukliudė priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Nurodo, kad pareiškėjas laikosi nuomonės, jog atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą, neįsigilino į susiklosčiusią situaciją, individualiai nevertino objektyvių aplinkybių dėl pareiškėjo asmenybės, jo turimų socialinių ryšių Lietuvoje, itin formaliai vertino įstatymo nuostatas, dėl ko skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau - UTPĮ), taip pat UTPĮ įgyvendinantys teisės aktai.

UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos - teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.

UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai asmeniui panaikinta viza. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Nors skundžiamame sprendime Migracijos departamentas remiasi UTPĮ 128 straipsnio 1 dalimi ir, kaip nurodoma, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau nei faktinės aplinkybės, nei jų vertinimas Skundžiamame sprendime nėra išdėstyti. Nesutinka ir su skundžiamo sprendimo išvada, kad pareiškėjas nuo 2020-08-24 Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

Nurodo, kad priimant skundžiamą sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį, nebuvo atsižvelgta ir įvertintos UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, o būtent pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje faktinis laikas, esami socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat į pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas šiuo metu nekelia jokių grėsmių valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (pareiškėjo atžvilgiu šiuo metu nėra pradėta jokių ikiteisminių tyrimų, laikosi LR įstatymų).

Pagrindinis argumentas, kuriuo rėmėsi atsakovas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą bei panaikindamas vizą (2020-08-21), buvo Policijos departamento 2020-05- raštas Nr. 5-S-5851 bei 2020-07-19 raštas Nr. 5-S-8829, kuriais nurodoma, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Tačiau vertinant šią aplinkybė turėtų būti atsižvelgta į tai, jog nuo to laiko praėjo jau daugiau nei 4 metai. Atkreipia dėmesį, kad atsisakant pareiškėjui išduoti leidimą bei panaikinant vizą (2020-08-21) bei pareiškus įtarimus dėl BK 182 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo, galiojo ankstesnė šio straipsnio redakcija, pagal kurią jam inkriminuota nusikalstama veika buvo priskiriama prie sunkių nusikaltimų. Tačiau vykstant teisminiam procesui bei priimant 2023-08-01 apkaltinamąjį nuosprendį, pareiškėjui inkriminuota nusikalstama veika buvo perkvalifikuota pagal naują LR BK 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV 1925, redakciją, galiojančią nuo 2023 m. birželio 1 d., t. y. jo padaryta nusikalstama veika iš sunkios perkvalifikuota į apysunkę. Taigi, po pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2023 m. birželio 1 d., didelės vertės svetimo turto sukčiavimas priskiriamas prie apysunkių nusikaltimų kategorijos (BK 11 straipsnio 4 dalis), kai veikos padarymu metu galiojusi aptariamo įstatymo redakcija priskyrė tokį sukčiavimą prie sunkių nusikaltimų kategorijos.

Atsižvelgiant į tai mano, kad pagrindas, dėl ko pareiškėjui 2020-08-21 buvo atsisakyta išduoti leidimą bei panaikinta viza, išnyko. Laikytina, kad pareiškėjas šiai dienai nekelia jokios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Pareiškėjas laikosi LR įstatymų, nėra padaręs jokių administracinių nusižengimų, nei nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas pasikeitusias aplinkybes, atsakovas turėtų iš naujo įvertinti klausimą, ar pareiškėjas šia dienai kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Nurodo, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl jo išsiuntimo į kilmės šalį, turėjo įvertinti ir pareiškėją charakterizuojančius duomenis, tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išsilavinimą, turimą darbą arba pastangas jį susirasti, šeimynines aplinkybes, į tai, kokie ryšiai jį saisto su Lietuva.

Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, Lietuvoje gyveno teisėtai turėdamas leidimus laikinai gyventi, išduotus studijų pagrindu. Pastarasis pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje galiojo iki 2020-04-30. Gyvenimo Lietuvoje metu, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) baigė bakalauro studijų turizmo vadybos ir paveldo programą ir jam suteiktas vadybos bakalauro laipsnis . Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turi nuolatinę gyvenamą vietą ir ją yra deklaravęs teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas per visą gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį iki pareikštų įtarimų nebuvo baustas administracine tvarka, jo atžvilgiu įgaliotos valstybės institucijos nebuvo taikiusios jokių kitokių poveikio priemonių dėl kokių nors teisės pažeidimų.

Neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas yra integravęsis į Lietuvos visuomeninį ir socialinį gyvenimą, šeiminius ryšius sieja su Lietuvos Respublika, kurie yra pakankamai glaudūs ir stiprūs. 2020-04-17 pareiškėjas sudarė santuoką su Lietuvos piliete E. Ž.. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui gimė sūnus E. A., kuriam, kaip matyti iš pateikiamų dokumentų, buvo suteikta Lietuvos pilietybė, kadangi vaikas gimė Lietuvoje, jo motina taip pat Lietuvos pilietė, o pareiškėjas buvo įrašytas kaip kūdikio tėvas . Pareiškėjas, nori ir turi tikslą toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jį sieja glaudūs šeimyniniai, socialiniai ir kiti ryšiai (turi sutuoktinę ir vaiką, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai). Turėtų būti įvertinta ir tai, kad įvykdžius skundžiamą sprendimą ir pareiškėjui savanoriškai išvykus arba priverstinai išsiuntus į kilmės šalį, jis prarastų ryšį su savo šeima - sutuoktine ir sūnumi, su kuriais pareiškėjas gyvena nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Be to, sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies nepagrįstai apribotų jo ir jo šeimos narių teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, būtų pažeista vaiko teisė gyventi kartu su abiem tėvais. Nurodo, kad įvykdžius skundžiamą sprendimą ir pareiškėjui savanoriškai išvykus arba priverstinai išsiuntus jį į kilmės šalį, pareiškėjas nebetektų galimybės auklėti ir prižiūrėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, išlaikyti jį, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis.

Nesutinka su skundžiamo sprendimo argumentu, jog pareiškėjas S. O. A. nuo 2020-08-24 Lietuvoje yra neteisėtai. Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, Lietuvoje gyveno teisėtai turėdamas leidimus laikinai gyventi, išduotus studijų pagrindu. Pastarasis pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje galiojo iki 2020-04-30. Besibaigiant turėto leidimo gyventi Lietuvoje terminui, pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl leidimo atnaujinimo, kaip asmuo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, tačiau atsakovas tokio prašymo nepagrįstai (pareiškėjo vertinimu) netenkino. Iki sueinant turėto leidimo gyventi Lietuvoje terminui, pareiškėjui ikiteisminiame tyrime jau buvo taikomos kardomosios priemonės - intensyvi priežiūrą ir dokumento paėmimas, uždraudžiant jam išvykti iš Lietuvos Respublikos (todėl pareiškėjas, vykdydamas imperatyvius valdžios institucijų įpareigojimus buvo priverstas likti Lietuvos Respublikoje net ir po to kai jam buvo atsisakyta atnaujinti leidimą gyventi Lietuvoje bei buvo panaikinta viza (įstatymo 124 str. 3 d., 135 str. 3 p.). Nurodo, kad turi būti įvertinta tai, jog pareiškėjui ikiteisminiame tyrime, skirti įpareigojimai lėmė priežastis dėl ko jis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos. Kartu nurodyti įpareigojimai sudarė situaciją, jog pareiškėjas buvo priverstas likti Lietuvos Respublikoje ilgam laikui. Pažymi, jog tik 2023 08 01 Vilniaus miesto apylinkės teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, pareiškėjui buvo panaikintos baudžiamajame procese taikomos kardomosios priemonės. Pareiškėjo atveju aktualus ir teisinis reguliavimas, įtvirtintas UTPĮ 124 str. 3 d., kur numatyta, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama, jeigu jam yra paskirta kardomoji priemonė. Šios bylos procesas tęsėsi pakankamai ilgai, apie 4 metus, kas taip pat lėmė, jog pareiškėjas liko Lietuvoje.

Nurodo, kad pareiškėjas, padedamas artimųjų, stengiasi vykdyti jam paskirtą teismo nuosprendį, tai yra, dalimis, pagal išgales moka nuosprendžiu paskirtą baudą. Jį išsiuntus iš Lietuvos Respublikos, tikėtina, kad nuosprendžiu paskirta bauda nebus sumokėta, visa finansinė našta liks pareiškėjo sutuoktinei.

Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuota, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, o nemotyvuotas administracinis aktas yra neteisėtas iš esmės, kas sudaro savarankišką pagrindą jį panaikinti. Pažymi, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, žinojo aplinkybes, jog pareiškėjas yra su Lietuvos Respubliką saistomas socialiniais, šeimyniniais ryšiais. Atsakovas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nekelia jokios grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. LVAT praktikoje pažymima, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai UTPĮ 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto (faktiškai) būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo .

Atsiliepime į skundą atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas 2024-09-12 sprendimu Nr. 24S207734 nusprendė grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 25 dienas (-ą, -ų) nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024-10-07. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti, - (duomenys neskelbtini). Sprendimas priimtas, nes asmeniui panaikinta viza, asmuo neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu.

Pareiškėjas gyveno teisėtai, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2019-08-31 iki 2020-04-30 (studijų pagrindu). 2020-04-23 užsienietis pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo santuokos pagrindu bei tą pačią dieną dokumentus nacionalinei vizai gauti. 2020-06-19 Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti nacionalinę vizą D Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2020-06-19 iki 2020-09-23. 2020-08-21 Migracijos departamentas nusprendė neišduoti leidimo laikinai Lietuvoje bei nuo 2020-08-24 nacionalinė viza D Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 19 str. 2 d.).

Įstatymo 23 str. 1 d. 3 p. nuostata nurodo, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje turėdamas panaikintą arba atšauktą kelionės leidimą ar vizą, o to paties Įstatymo 23 str. 6 p. nuostata nurodo, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu yra Lietuvos Respublikoje be kelionės leidimo ar vizos, jeigu jie būtini, pareiškėjas nuo 2020-08-24 Lietuvoje yra neteisėtai.

Vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktais, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas ar atšauktas kelionės leidimas arba viza ir jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, prašo leisti savanoriškai grįžti į užsienio valstybę ir bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, įvertinus Įstatymo 128 str. 1 d. nurodytas aplinkybes, t. y., kad užsienietis turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jis nuo 2020-04-17 yra sudaręs santuoką bei jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, tai pat turi nepilnametį vaiką, kuriam yra 2 metai bei kuris lanko lopšelį-darželį, taip pat, kad užsieniečiui išvykus iš Lietuvos jo sūnumi galės pasirūpinti jo mama, kol užsienietis grįš teisėtai į Lietuvą, taip pat į tai, kad Migracijos departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenimis nustatyta, jog užsienietis turėjo 2 leidimus laikinai gyventi Lietuvoje (nuo 2017-09-01 iki 2019-08-30 bei nuo 2019-08-31 iki 2020-04-30), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, jis Lietuvoje nebuvo įdarbintas, todėl galima teigti, kad jis neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat, kad jis Lietuvoje mokėsi universitete bei 2020 m. baigė turizmo vadybos ir paveldo studijas, įgijo bakalauro diplomą, taip pat nenustatyta, kad turėtų kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas, taip pat, kad jam nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžti į Lietuvą ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 str. 1 ir 2 d. nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus kelionės leidimo ar vizos galiojimo laikui. Šio Įstatymo 1 d. 6 d. - užsienietis yra Lietuvos Respublikoje be kelionės leidimo ar vizos, jeigu jie būtin. Iš skundo matyti, kad pareiškėjas iš esmės neginčija fakto, kad šiuo metu neturi galiojančio dokumento, kuris suteikia užsieniečiui teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje.

Ginčijamame Sprendime pagrįstai ir motyvuotai nurodoma, kad pareiškėjas gyveno teisėtai, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2019-08-31 iki 2020-04-30 (studijų pagrindu). 2020-04-23 užsienietis pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo santuokos pagrindu bei tą pačią dieną dokumentus nacionalinei vizai gauti. Migracijos departamentas 2020-06-19 priėmė sprendimą išduoti nacionalinę vizą D Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2020-06-19 iki 2020-09-23. Migracijos departamentas 2020-08-21 nusprendė neišduoti leidimo laikinai Lietuvoje bei nuo 2020-08-24 nacionalinė viza D Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 19 str. 2 d.). Taigi būtent nuo 2020-08-24 pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo taikyta kardomoji priemonė, dėl kurios jis negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir yra gimęs vaikas neįteisina jo buvimo Lietuvoje. Įstatymo leidėjas nenumatė tokiu pagrindu (užsieniečiui taikoma kardomoji priemonė) išduoti vizą ar leidimą gyventi, ar taip įteisinti jo buvimą ar gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad pareiškėjas skundė Migracijos departamento sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir buvo panaikinta daugkartinė nacionalinė viza, tačiau visų instancijų teismai paliko galioti Migracijos departamento sprendimą. Taigi minėtas sprendimas, kuriuo neišduoti leidimo laikinai Lietuvoje bei nuo 2020-08-24 nacionalinė viza D Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atšaukta vizos turėtojo prašymu, yra įsiteisėjęs ir pagrįstas. Šių aplinkybių neneigia ir pats pareiškėjas, tačiau mano, kad šiuo metu esanti situacija paneigia Migracijos departamento ir teismų sprendimų teisėtumą. Toks pareiškėjo argumentas atmestinas, nes pareiškėjas ginčija jau įsiteisėjusius sprendimus, kurie buvo priimti pagal tuo metu buvusius duomenis. Pažymi, kad šiuo metu pasikeitusi pareiškėjo situacija reikšmę turėtų sprendžiant jo prašymą, kuris būtų pateiktas laikantis Įstatymo ir Aprašo nuostatų. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuo 2023-01-01 užsieniečiai gali naudotis Įstatymo 28 str. įtvirtinta galimybe pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nebūdami fiziškai Lietuvos Respublikoje - pateikti tokį prašymą per išorės paslaugų teikėjus užsienio valstybėse.

Pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad nebuvo atsižvelgta ir tinkamai įvertintos Įstatymo 128 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, ginčijamame sprendime buvo įvertinta, kad: užsienietis turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jis nuo 2020-04-17 yra sudaręs santuoką bei jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, tai pat turi nepilnametį vaiką, kuriam yra 2 metai bei kuris lanko lopšelį-darželį. Užsieniečiui išvykus iš Lietuvos jo sūnumi galės pasirūpinti jo mama, kol užsienietis grįš teisėtai į Lietuvą; užsienietis turėjo 2 leidimus laikinai gyventi Lietuvoje (nuo 2017-09-01 iki 2019-08-30 bei nuo 2019-08-31 iki 2020-04-30); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, jis Lietuvoje nebuvo įdarbintas, todėl galima teigti, kad jis neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika; užsienietis Lietuvoje mokėsi universitete bei 2020 m. baigė turizmo vadybos ir paveldo studijas, įgijo bakalauro diplomą; nenustatyta, kad turėtų kitų reikšmingų ryšių su Lietuva, dėl kurių grąžinimas į užsienio valstybę būtų negalimas; jam nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžti į Lietuvą ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją.

Ginčijamu Sprendimu nenustatyta Įstatymo 130 str. 1 ir 2 d. nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2024-09-12 užsieniečių apklauso lape yra nurodęs, kad sutinka grįžti į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas skunde nenurodė taip pat jokių priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti jį į jo nurodytą valstybę.

Nesutinka ir su pareiškėjo skundo argumentu, kad ginčijamas Sprendimas nepagrįstai apribotų jo ir jo šeimos narių teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, būtų pažeista vaiko teisė gyventi kartu su abiem tėvais (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.3 str.). Pareiškėjui nėra apribojama jo vaiko teisė gyventi su abiem tėvais, nes pareiškėjas nepateikia jokių pagrįstų ir motyvuotų įrodymų, kad jo šeima negali vykti kartu su juo į Nigeriją. Pareiškėjas pats sutiko savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Nigeriją. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau - EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtintą EŽTK 8 str. Pažymi, kad sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) EŽTT, vadovaudamasis suformuota praktika, pakartotinai konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi. Tame pačiame sprendime EŽTT konstatavo, kad kai valstybė toleruoja asmens buvimą savo teritorijoje, kol laukiama sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato, pati valstybė tokiu būdu sudaro užsieniečiui sąlygas dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime, formuoti santykius arba sukurti šeimą. Tačiau tai automatiškai nereiškia, kad EŽTK 8 straipsnis numato pareigą tokios valstybės valdžios institucijoms leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje. Įstatymo nuostatos yra imperatyvios, jokios išimtys Įstatyme nėra įtvirtintos ir Migracijos departamentui nėra suteikti įgaliojimai dėl šių nuostatų netaikymo ar galimybių nesilaikyti Įstatymo reikalavimų.