- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-21
- Bylos Nr.
- 1A-603-195/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23399-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Šumskas (pirm.), Laureta Ulbienė, Ugnius Trumpulis
- Advokatai
- Renaldas Baliūtis, Renaldas Baliū
- Kategorijos
- 1.2.25.4.2.6Kelių transporto priemonės vairavimas arba praktinio vairavimo mokymas apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (BK 281 str. 7 d.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Šumsko (kolegijos pirmininko), Ugniaus Trumpulio ir Lauretos Ulbienės, sekretoriaujant Gretai Serapinaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. M., a.k. (duomenys neskelbtini) atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje padarymą ir perduota pagal laidavimą dviejų metų laikotarpiui be užstato R. S. atsakomybei, o baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu D. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė 35 MGL (1750 eurų) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio priėmimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės.
1. D. M. vairavo automobilį apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: ji: 2018 m. gegužės 18 d. apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje ties pastatu (duomenys neskelbtini), pažeisdama Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo jai nuosavybės teise priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo rasta 2,08 promilės etilo alkoholio. Šiais veiksmais D. M. pažeidė Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu Viliaus apygardos teismui D. M. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo, sutrumpinant terminą ir dydį, paskirti jai: ne daugiau nei 1 metus uždraudimą naudotis specialia teise, uždrausti vairuoti kelių eismo transporto priemones; ne didesnio dydžio nei 10 MGL (500 eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio priėmimo dienos. Bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka.
3. Apeliantė nesutikdama su jai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių dydžiu nurodo, kad apylinkės teismas parinkdamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, viršijo įstatyme numatyto termino vidurkį, neatsižvelgė ir nevertino jos sveikatos būklės, skirdamas 35 MGL dydžio įmoką nevertino jos finansinės padėties ir galimybės sumokėti tokio dydžio įmoką bei teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Apeliantė manymu, įvertinus jos asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį, jai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės neproporcingos, neatitinkančios teisingumo principo.
4. Apeliantė atkreipia teismo dėmesį, kad BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas naudotis specialia teise uždraudžia nuo 1 iki 3 metų. Taigi, priešingai nei nurodo apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, jai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra kur kas didesnis nei vidutinis, o tai prieštarauja paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės tikslams bei proporcingumo principui, kadangi didesnio nei numatyto vidutinio termino poveikio priemonės taikymas nustatomas tik tais atvejais kai yra sunkinančių atsakomybę aplinkybių, asmuo ir padaryta veika pasižymi dideliu pavojingumu, veika sukelia neigiamas pasekmes ir pan. Nurodo, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta.
5. Apeliantė nurodo, kad teismas, skirdamas 2 metų termino uždraudimą naudotis specialia teise, neįvertino jos sveikatos būklės. D. M. nurodo, kad ji turi problemų su stuburu, negali ilgai vaikščioti, kenčia nugaros skausmus, dažnai važiuoja pas medikus, tam patvirtinti prideda medicininį išrašą. Apeliantė taip pat nurodo, kad yra registruota darbo biržoje, dalyvauja aktyviose darbo rinkos programose, jai tenka nemažai važinėti, o potencialūs darbdaviai reikalauja turėti vairuotojo pažymėjimą. Taigi tokio ilgo baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymas, iš esmės apsunkins darbo paieškas, galimybę pradėti dirbti, bei turės neigiamos įtakos jos sveikatai.
6. Apeliantės teigimu, nusikalstamą veiką ji padarė pirmą kartą, administracinių nuobaudų neturi, nusikalstamais veiksniais jokių padarinių nesukėlė, jos padaryta nusikalstama veika daugiau atsitiktinio pobūdžio, padaryta dėl sunkios emocinės būklės, jai paskirtas 2 metų teisės vairuoti atėmimo terminas neabejotinai per ilgas. Prašo šį terminą sutrumpinti iki 1 metų.
7. Apeliantės įsitikinimu, šiuo atveju teismas, paskirdamas 35 MGL dydžio įmoką, nors ir nurodė, kad įvertino nusikalstamos veikos rūšį, pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltinamosios asmenybę bei turtinę padėtį, tačiau mano, jog byloje esančius duomenis vertino formaliai ir paskyrė pernelyg didelio dydžio įmoką, kuri prilygsta ne baudžiamojo poveikio priemonei, o bausmei.
8. Apeliantė nurodo, kad viso proceso metu savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, nusikalstamais veiksmais jokių padarinių nesukėlė, sunkinančių jos atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Akivaizdu, kad paskirtas 35 MGL įmokos dydis, realiai nevertinant šių aplinkybių. Vadovaudamasis teismų praktika nurodo, jog tokio pobūdžio bylose, dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 281 straipsnio 7 dalyje padarymo, atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teismų praktikoje skiriamos kur kas mažesnio dydžio įmokos arba jos iš viso neskiriamos.
9. Apeliantės nuomone, nebuvo įvertinta jos dabartinė finansinė padėtis, dėl kurios ji objektyviai negalės sumokėti teismo paskirto dydžio įmokos. Nurodo, kad ji ilgą laiką dirbo pagal autorines sutartis, tačiau pasibaigus projektams liko be darbo, o tuo pačiu ir pajamų šaltinio. Šiuo metu yra registruota darbo biržoje, negauna jokių pajamų ar išmokų. Aktyviai ieško darbo, bet darbo birža pasiūlymų nepateikė, negali dirbti fizinio sunkaus darbo dėl stuburo skausmų. Finansiškai ją remia jos pensininkė motina, todėl lėšų vos užtenka būtiniausių poreikių tenkinimui. Taip pat turi 22 metų amžiaus studentę dukrą, kuri nedirba. Teigia, kad nustatytą 35 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą ji negalės sumokėti. Mano, kad paskirta įmoka neturėjo viršyti teismų praktikoje maksimaliai taikomos 10 MGL dydžio sumos.
III. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
IV. Teismo posėdyje D. M. bei jos gynėjas advokatas Renaldas Baliūtis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Darius Burbulis prašė apeliacinį skundą atmesti.
V. Apeliacinis skundas atmetamas
10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliaciniu skundu neginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, asmens, kuriam byla nutraukta, - D. M. kaltė, jos padarytos veikos kvalifikacija, sprendimas ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą nutraukti, tačiau ginčijamas paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones termino nustatymas, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas paskirti D. M. baudžiamojo poveikio priemonę – 35 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą bei šios įmokos dydis, todėl apygardos teismas pasisako apeliacinio skundo ribose.
11. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus bei apygardos teisme posėdžio metu proceso dalyvių išsakytus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, apeliantei pagrįstai paskyrė draudimą vairuoti kelių transporto priemones 2 metams bei paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę 35 MGL, 1750 eurų įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką sumokant per dešimt mėnesių nuo nuosprendžio priėmimo dienos, kurios šiuo atveju nelaikytina per griežta ar neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai.
12. Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis terminas yra nuo vienerių iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, uždraudė atleistajai nuo baudžiamosios atsakomybės D.M. šia teise naudotis ir nustatė 2 metų terminą. D. M. nesutinka su paskirtu baudžiamojo poveikio priemonės terminu ir mano, kad buvo galima paskirti minimalų jos taikymo terminą. Su tokia pozicija visiškai nesutiktina.
13. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą D. M. padarė, kai jos kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija net 2,08 promilės etilo alkoholio. Padarytą nusikaltimą galima vertinti kaip labai pavojingą ir konstatuoti, kad D. M. šiurkščiai pažeidė Kelių eismo taisykles, nes jos veiksmai kėlė pavojų ne tik jai pačiai, bet ir kitiems eismo dalyviams, ji rizikavo ne tik savo, bet ir aplinkinių sveikata ir gyvybe, buvo abejinga bet kokioms gresiančioms pasekmėms. Pastaroji automobilį vairavo Vilniaus mieste piko valandomis, kai mieste didelis automobilių judėjimas. Šiuo atveju atleistoji nuo baudžiamosios atsakomybės veikė tiesiogine tyčia, nes žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ji nėra teista, nebausta administracine tvarka, prisipažino įvykdžiusi nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi, kad tokio ilgo baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymas, iš esmės apsunkins jos darbo paieškas, galimybę pradėti dirbti, bei turės neigiamos įtakos jos sveikatai, nepaneigia anksčiau aptartų išvadų. D. M. patiriami sunkumai vykdant darbo paieškas, arba tenkinant jos asmeninius poreikius nesudaro pagrindo netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės ar sutrumpinti paskirtą uždraudimo naudotis specialia teise terminą. Nusikaltimą ji padarė, kai jai nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis, todėl teigti, kad toks nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nėra pagrindo. Dėl ankščiau nurodytų priežasčių netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės nėra pagrindo. Remiantis tais pačiais argumentais, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra per ilgas. Konstatuotina, kad tiek paskiriant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes: padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą (nustatytas girtumo laipsnis – 2,08 promilės), asmenybę (prisipažino padariusi nusikaltimą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi), tai, kad veika pavojingų pasekmių nesukėlė. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismo nustatytas 2 metų draudimo naudotis specialia teise terminas, neviršijantis BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyto šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymo trukmės vidurkį, yra proporcingas ir adekvatus kaltininkės asmenybei, jos padarytai nusikalstamai veikai. Nors apeliantė nesutikdama su jai paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės dydžiu nurodo, kad apylinkės teismas parinkdamas uždraudimo naudotis specialia teise terminą, viršijo įstatyme numatyto termino vidurkį, tačiau pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau <....>. Kaip jau paminėta šioje nutartyje uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis terminas yra nuo vienerių iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis), taigi vidurkis yra būtent 2 metai. Atsižvelgiant į tai, kad D. M. padarė itin pavojingą veiką, tačiau buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir dėl to jai nebuvo paskirta bausmė, taikytą baudžiamojo poveikio priemonės terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą, nėra jokio pagrindo. Objektyvių duomenų, kurie rodytų akivaizdų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino neproporcingumą, byloje nėra. Apeliantės sveikatos priežiūros ar darbo paieškos problemos atsiradusios dėl pasunkėjusio susisiekimo ir patiriami nepatogumai nelaikytini pakankamu pagrindu trumpinti teismo nustatytą uždraudimo naudotis specialia teise terminą. Tas aplinkybes, kurias apeliantė nurodė kaip apsprendžiančias jai būtinumą naudotis transporto priemones bei jos finansinę būklę ( sveikatos būklė, vairuotojo pažymėjimo būtinumas ieškant darbo, būtinumas padėti finansiškai dukrai ir motinai) apeliantė žinojo ir prieš sėsdama už vairo būdama girta ir žinojo kad jos atsiras padarius pažeidimą, tačiau nekreipdama į tai dėmesio padarė nusikalstamus veiksmus, kas duoda pagrindą laikyti, kad visos jos nurodytos aplinkybės kurias ji dabar nurodo siekdama poveikio priemonės termino sutrumpinimo, jai iš esmės nėra itin svarbios ir esant tokiam pačios apeliantės vertinimui, negali būti laikomos pagrindu keisti apylinkės teismo sprendimą. Tyčinių veiksmų padarymas nekreipiant dėmesio į nurodomas pasekmes yra ir apeliantę neigiamai charakterizuojanti aplinkybė.
Šalies argumentai
14. Apeliantė savo skunde taip pat prašo sumažinti iki 10 MGL dydžio jai paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, tai yra įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. BK 71 straipsnyje numatyta, kad teismas gali skirti nuo 5 iki 125 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Tad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. M. 35 MGL, 1750 eurų dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Patikrinus byloje esančius duomenis pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas atleistajai nuo baudžiamosios atsakomybės šią baudžiamojo poveikio priemonę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininkės asmenybę, kaltės formą ir rūšį, jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turtinę padėtį ir įmokos dydį nustatė gerokai mažesnį nei įstatymo nustatytas jos vidurkis. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad skirdamas baudžiamojo poveikio priemones įvertino, jog kaltinamoji padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), ankščiau neteista, administracine tvarka nebausta, visiškai prisipažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi. Įvertinęs ankščiau aptartas baudžiamojo poveikio priemones apylinkės teismas padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju paskirtas automobilio konfiskavimas neatitiktų teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, todėl priešingai nei suformuota teismų praktikoje, automobilio konfiskavimo netaikė.
15. Apygardos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, šių dviejų baudžiamojo poveikio priemonių (uždraudimo naudotis specialia teise ir įmokos į nukentėjusiųjų fondą) paskyrimas šiuo atveju yra reikalingas, kad sulaikytų D. M. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, apribotų jai galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas ir paveiktų taip, kad ji laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų (BK 67 straipsnio 1 dalis, 41 straipsnis).
16. Konstatuotina, kad šiuo nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininkės asmenybę, baudžiamojo poveikio priemonių skaičių, kitas jau ankščiau aptartas aplinkybes, D. M. 35 MGL, 1750 eurų dydžio įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskyrimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus ir nelaikytinas aiškiai per dideliu. Apeliantės nurodytos aplinkybės dėl jos sveikatos būklės, sunkios turtinės padėties, nesudaro pagrindo keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia baudžiamojo poveikio priemonė padės įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus ir nesuvaržys kaltininkės akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.
17. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
D. M. apeliacinį skundą atmesti.