Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Audronės Kartanienės ir Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nuteista laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš E. M. nukentėjusiojo D. K. (D. K.) naudai priteista 96,75 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 7682,99 Lt D. K. gydymo išlaidų atlyginimo.

Iš E. M. valstybės naudai priteista 449,52 Lt proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. nuteista už tai, kad 2013 m. lapkričio 28 d., apie 20.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilusio asmeninio konflikto metu su sugyventiniu D. K., tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į krūtinės kairės pusę, padarydama D. K. durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su širdies pažeidimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip sunkiai sužalojo savo sugyventinio D. K. sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios E. M. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios E. M. apeliacinis skundas tenkinamas dalinai.

Nors pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tačiau juos išanalizavęs, kolegijos nuomone, neteisingai kvalifikavo nuteistosios E. M. nusikalstamą veiką kaip savo šeimos nario sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Kvalifikuodamas E. M. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pirmosios instancijos teismas nors ir vadovavosi BK 248 straipsnyje pateikta šeimos nario sąvoka bei rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarimo „Dėl baudžiamojo kodekso129 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatomis, tačiau šeimos nario, kaip nusikalstamą veiką kvalifikuojančio požymio, turinį, atskleidė pernelyg siaurai, iš esmės vadovaudamasis nuteistosios E. M. bei nukentėjusiojo D. K. parodymais, kurie nebuvo pakankamai išsamūs bei nuoseklūs bylos ikiteisminio tyrimo bei jos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu.

Dėl šeimos nario statuso skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad E. M. ir nukentėjusysis D. K. apie vienerius metus bendravo, o apie trys mėnesiai iki nusikalstamos veikos padarymo pradėjo kartu gyventi, vedė bendrą ūkį, t.y. gyveno iš bendrų lėšų, iš jų įsigydavo maistą, rūbus, gyveno intymų gyvenimą, ruošėsi savo santykius teisiškai įteisinti.

Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo sumažinti kai paskirtą bausmę ir kartu nurodo, jog D. K. nebuvo jos šeimos narys, nes kartu iki įvykio gyveno tik tris mėnesius. Vertindama byloje surinktus ir teismo betarpiškai ištirtus įrodymus, remdamasi tokio pobūdžio bylose suformuota teismų praktika, kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.

Teismų praktikoje sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis laikytinas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn šeimos nariu, vadovaujamasi ne tik BK 248 straipsnyje pateikta šeimos nario sąvoka, tačiau ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. 2012 m. birželio 4 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nustatant griežtesnę atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą nei nustatytoji atitinkamai BK 129 straipsnio 1 dalyje ( 2007 m. birželio 28 d. redakcija ), 135 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, vaikystė, o nurodytomis nusikalstamomis veikomis tokiais atvejais kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę ar sveikatą, bet ir į kitas konstitucines vertybes. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t.y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Taip pat Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kurios reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenantį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos ( partnerystės ), t.y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais minėtame nutarime rekomenduojama atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius.

Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusysis D. K. viso proceso metu teigė, kad su nuteistąja E. M. yra pažįstami apie metus laiko, iki įvykio apie tris mėnesius kartu gyveno pas pastarosios tėvus, vedė bendrą ūkį, kalbėjosi apie tarpusavio santykių įteisinimą, tačiau dėl santuokos sudarymo nebuvo tvirtai apsisprendę. Nuteistoji E. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. K. yra jos sugyventinis, nes apie tris mėnesius kartu gyvena pas jos motiną ir veda bendrą ūkį. Pirmosios instancijos teisme E. M. savo parodymus tikslino ir parodė, kad su D. K. gyveno apie du su puse mėnesio, nukentėjusysis mažai uždirbdavo, dažnai trūko pinigų, todėl pragyventi padėdavo jos motina. Taip pat nuteistoji parodė, kad su D. K. gyveno intymų gyvenimą, planavo kurti šeimą ir vasarą įteisinti tarpusavio santykius sudarydami santuoką. Kaip matyti iš byloje paduoto apeliacinio skundo turinio, nuteistoji po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo jau tvirtino kitaip, t.y. kad D. K. nebuvo jos sugyventinis, nes kartu gyveno neilgai. Tokią nuteistosios pozicijos pasikeitimą yra pagrindo laikyti jos siekiu palengvinti savo teisinę padėtį dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau įvertinus E. M. ir D. K. tarpusavio santykių turinį, yra pagrindo išvadai, kad jie negali būti prilyginami šeimos santykiams, kuriems priskiriami ir asmenys, gyvenantys kartu, bet neįregistravę santuokos ( partnerystės). Byloje nustatyta, kad E. M. su D. K. kartu gyveno labai trumpai – tik apie tris mėnesius, dėl to nėra pagrindo išvadai, kad tarp jų buvo susiformavę tvirti santykiai, kurie būdingi šeimos nariams. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl bendro ūkio nepagrįsta byloje ištirtais įrodymais, nes kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, D. K. tenkindavosi atsitiktiniais uždarbiais ir gyveno pas E. M. motiną, kuri padėdavo jiems pragyventi. Taip pat byloje nustatyta, kad E. M. su D. K. dažnai girtaudavo, dėl ko kildavo tarpusavio konfliktai, todėl jų paaiškinimai apie planuojamą santuokos sudarymą negali būti laikomi rimtais ir įtikinamais. E. M. ir D. K. tarpusavio santykių nepastovumą įrodo ir ta aplinkybė, kad prieš konfliktą nukentėjusysis ketino grįžti pas buvusią žmoną, tam nuteistoji prieštaravo ir būdama apsvaigusi nuo alkoholio, peiliu sunkiai sužalojo nukentėjusįjį D. K..

Išvardintų aplinkybių visuma duoda pagrindo kolegijai konstatuoti, kad E. M. sunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam D. K., t.y. 2013 m. lapkričio 28 d., apie 20 val. 30 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilusio asmeninio konflikto su D. K. metu, tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į krūtinės ląstos kairiąją pusę, padarydama nukentėjusiajam D. K. durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su širdies pažeidimu, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą ir taip sunkiai sužalojo D. K. sveikatą, šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.

Perkvalifikavus E. M. padarytą veiką į lengvesnę, tuo pačiu turi būti sušvelninta ir jai paskirta bausmė. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki dešimties metų, todėl tai yra labai sunkus nusikaltimas ( BK 11 straipsnio 6 dalis ). Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo nustatytos dvi E. M. atsakomybę lengvinančios ir viena sunkinanti aplinkybė, įvertinus jos asmenybę, bei padaryto nusikaltimo motyvus ir ankstesnį teistumą, kolegijos nuomone, teisingumo principo įgyvendinimas būtų pasiektas paskyrus E. M. mažesnę laisvės atėmimo bausmę, kuri būtų artimesnė BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos minimumui. Remiantis išdėstytais motyvais, skundžiamas nuosprendis apeliacinio skundo ribose keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės ( BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai ).

Apeliaciniu skundu nuteistoji E. M. nesutinka, kad jos padarytą nusikalstamą veiką teismas kvalifikavo kaip tyčinę, nors netiesiogiai pati pripažįsta, jog D. K. neketino nužudyti. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. E. M. pripažinta kalta ir nuteista už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, t.y., nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnyje, o ne už pasikėsinimą nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad E. M. suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir numatė galimą padarinių atsiradimą ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t.y. veikė netiesiogine tyčia. Tarp E. M. veikimo - paimant peilį ir suduodant juo smūgį D. K. į krūtinę ir atsiradusių pasekmių – sunkaus sveikatos sutrikdymo yra tiesioginis priežastinis ryšys. Nusikaltimas padarytas dėl kilusio asmeninio pobūdžio konflikto su nukentėjusiuoju, kurio motyvacija reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi.

Nuteistoji E. M. nesutinka su priteistos atlyginti nukentėjusiajam D. K. neturtinės žalos dydžiu ir prašo ją sumažinti. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas D. K. pareikštą 20000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti išsprendė vadovaudamasis tai reglamentuojančiomis BPK ir CPK normomis, atsižvelgė į neturtinės žalos dydžiui nustatyti privalomus kriterijus, bei remdamasis susiformavusia teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, priteistinos atlyginti neturtinės žalos dydį sumažino iki 15000 Lt. Dar labiau sumažinti priteistos atlyginti nukentėjusiajam neturtinės žalos dydį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 543,32 Lt išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteisimo.

Nuteistoji E. M. nepageidavo dalyvauti nagrinėjant jos apeliacinį skundą, tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, gynėjo dalyvavimas yra privalomas. Teisėjų kolegija kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo skyrimo nuteistajai E. M.. Paskyrus gynėją, valstybinės antrinės teisinės pagalbos tarnyba pateikė byloje prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, išieškoti iš E. M. 543,32 Lt teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistosios valios. Todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendė:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Perkvalifikuoti E. M. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį ir sumažinti jai paskirtą bausmę iki 2 ( dvejų ) metų ir 3 ( trijų ) mėnesių laisvės atėmimo, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.