Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. M., gimusi (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, pagrindinio išsilavinimo išsilavinimo, nedirbanti, darbo biržoje neregistruota, gyvenanti (duomenys neskelbtini), anksčiau teista, teistumas išnykęs, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M. sunkiai sutrikdė sveikatą savo šeimos nariui, t. y. 2013 m. lapkričio 28 d., apie 20.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilusio asmeninio konflikto metu su sugyventiniu D. K., tyčia vieną kartą peiliu dūrė jam į krūtinės kairės pusę, padarydama D. K. durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su širdies pažeidimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip sunkiai sužalojo savo sugyventinio D. K. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas

Teismų praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2A-6/2012) sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis laikytinas traukiamo baudžiamojoj atsakomybėn šeimos nariu, vadovaujamasi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo išaiškinimais. 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, nustatant griežtesnę baudžiamąją atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą ar sunkų sveikatos sutrikdymą nei nustatytoji atitinkamai BK 129 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), 135 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė, o nurodytomis nusikalstamomis veikomis tokiais atvejais kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę ar sveikatą, bet ir į kitas konstitucines vertybes. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindi kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius (kasacinė byla Nr. 2K-487/2013).

Šioje byloje nustatyta, kad kaltinamoji E. M. ir nukentėjusysis D. K. apie vienerius metus bendravo, o apie trys mėnesiai iki nusikalstamos veikos padarymo pradėjo kartu gyventi, vedė bendrą ūkį, t. y. gyveno iš bendrų lėšų, iš jų įsigydavo maistą, rūbus, gyveno intymų gyvenimą, ruošėsi savo santykius teisiškai įteisinti, todėl konstatuotina, kad kaltinamąją E. M. ir nukentėjusįjį D. K. siejo sugyventinių santykiai, kurių turinys iš esmės atitinka šeimos teisinius santykius, nepaisant to, kad jie nebuvo sudarę santuokos (įregistravę partnerystės), todėl E. M. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

Bausmės skyrimas

Pagal BK bendrosios dalies nuostatas prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką laikoma, kai asmuo pats savanoriškai pripažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, pats ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui duoda teisingus parodymus apie asmens padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę. Teismų praktikoje prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką laikoma ir kai kaltininkas pripažįsta esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, o dalį kitų, neesminių, aplinkybių neigia (kasacinė byla Nr. 2K-291/2011).

Toks įvykio aplinkybių aiškinimas laikytinas kaltinamosios E. M. prisipažinimu, nes ji nurodė esmines byloje nustatytas aplinkybes.

BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. 2014 m. sausio 7 d. apžiūros metu kompaktinėje plokštelėje esantis garso įrašas iššifruotas ir nustatyta, kad 2013 m. lapkričio 28 d., 20.32 val. telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbą kviečia moteris, prisistačiusi E. M. pavarde, ji nurodo, kad persmeigė savo vyrą peiliu, kuriam kraujuoja prie širdies ir yra reikalinga skubi pagalba (33 b. l.). Visa tai rodo, kad kaltinamoji E. M. iškarto po įvykio ėmėsi priemonių, kad nukentėjusiajam D. K. būtų suteikta reikiama pagalba ir taip bandė išvengti sunkesnių pasekmių, nukentėjusiojo mirties dėl nukraujavimo ir pan., ir tai laikytina kaltinamosios E. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Teismas, kaltinamosios E. M. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažįsta tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kad aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta, jog atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintina tai, jei veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Kaltinamoji E. M. nurodo, kad alų gėrė nuo ryto, prieš tai vartojo raminamuosius vaistus, girtavo ilgą laiką. Įvykio metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir vaistų poveikio, todėl negalėjo adekvačiai vertinti konflikto kilimo priežasčių bei nukentėjusiojo pasakytų žodžių, nes esant apsvaigimo nuo alkoholio poveikiui savaime keičiasi situacijos suvokimas ir įvertinimas, sunkėja tinkamų sprendimų paieška, pervertinamos galimybės, susilpnėja savikontrolė, keičiasi emocinių išgyvenimų ir poelgių pobūdis. Alkoholio ir vaistų vartojimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Dėl šių priežasčių teismas kaltinamosios E. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, visapusiškai įvertinęs kaltinamosios asmenybę, jos padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, neigiamų padarinių dydį, bei faktines priežastis, kurios nulėmė jos tyčią nusikalsti, daro išvadą, kad jai skiriama bausmė turi būti pakankamai griežta, tačiau jos parinkimas negali pažeisti teisingumo, proporcingumo ir protingumo principų.

BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę. Teismų praktikoje suformuota, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, ir kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė byla Nr. 2K-7-259/2011).

BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę. Todėl, skirdamas bausmę kaltinamajai E. M., teismas atsižvelgia į jo padaryto nusikaltimo sunkumą, pavojingumo laipsnį, į tai, kad nusikaltimas yra baigtas, tyčinis, sukėlęs sunkius padarinius – kito žmogaus sunkų sveikatos sutrikdymą, kad jos vieką kvalifikuoja vienas kvalifikuojantis požymis. Be to, bausmė kaltinamajai skiriama atsižvelgiant ir į tai, kad nuoširdžiai išgyvena ir gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kad nusikaltimas padarytas esant dviems atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms ir vienai sunkinančiai aplinkybei, todėl atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir nuostatas, bei faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, jai skiriama laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kaltinamajai nėra galimybės skiriant bausmę taikyti BK 62 straipsnį, nes nėra tam pagrindų ir sąlygų. Todėl jai skirtina bausmė, numatyta įstatymo už šią veiką sankcijos ribose.

Dėl Valstybinės ligonių kasos civilinio ieškinio

Byloje Valstybinės ligonių kasos pareikštas 7682,99 Lt civilinis ieškinys už nukentėjusiojo D. K. gydymą (119-120 b. l.) tenkintinas visiškai, nes kaltinamoji E. M. padarė tyčinį nusikaltimą, ir atsiradusi žala turi tiesioginį priežastinį ryšį su kaltinamosios E. M. veika.

Iš Šiaulių teritorinės ligonių kasos rašto (121 b. l.) matyti, kad už D. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų (duomenys neskelbtini) ligoninei sumokėta 7682,99 Lt, šias išlaidas apmokėjo Šiaulių teritorinė ligonių kasa.

Su kaltinamosios E. M. nusikalstamos veikos padarymu susijusios sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 straipsnio l dalyje numatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Taip pat CK 6.280 straipsnis numato, jog asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo, žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies l punkte numatyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. To paties įstatymo 30 straipsnio l punkte, 31 straipsnio l punkte nurodyta, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą vykdo, jo lėšas naudoja Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 15 straipsnio l dalies 8 punktas numato, kad Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamas, be kitų įplaukų, sudaro iš fizinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai, kai apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš šio biudžeto lėšų. Kaltinamosios E. M. nusikalstamais veiksmais Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 7682,99 Lt žala, nes tokia suma buvo apmokėta už D. K. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas. Vadinasi, iš kaltinamosios Valstybinės ligonių kasos naudai priteistinos D. K. gydymo išlaidos.

Dėl nukentėjusiojo D. K. civilinio ieškinio

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnio 1 ir 2 dalis civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau tais atvejais, kai dėl civilinio ieškinio iškyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos baudžiamojo proceso normoms neprieštaraujančios civilinio proceso normos. Pagal šią normą, sprendžiant civilinio ieškinio klausimus, taikomos ne tik Civilinio proceso kodekso, bet ir Civilinio kodekso normos, neprieštaraujančios BPK.

Nukentėjusysis D. K. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo iš kaltinamosios E. M. priteisti 216,75 Lt turtinei žalai ir 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Civilinis ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, nes nukentėjusysis D. K. sutiko, kad rūbai būtų jam grąžinti. Teismas atsižvelgia, kad striukė įvykio metu nebuvo sugadinta ar sutepta krauju (29-31 b. l.), todėl ji gražintina nukentėjusiajam, megztinis suteptas krauju, perkirptas, todėl naudojimui netinkamas, vaistai gydymui ir tai patvirtina pridėti čekiai, todėl priteistina turinė žala už megztinį 60 Lt ir lėšos, išleistos įsigyjant vaistus 36,75 Lt.

Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai – asmeniui nenaudingas poveikis. Asmeniui jis dėl to yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Tai gali būti fizinis skausmas, kūno žalojimas, organizmo vientisumo pažeidimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai, nes asmuo apmąsto įvykusias pasekmes. Fizinio poveikio atveju fizines pasekmes asmuo vertina ne vien dėl jau įvykusio fakto, bet ir dėl ateities – kaip skausmo sukėlimas ar kūno sužalojimas paveiks tolimesnę jo sveikatą, nes fizinis asmuo nuolat susirūpinęs savo ateitimi ir išlikimu, t. y. savo fiziniu ir dvasiniu saugumu. Neigiamas fizinis poveikis, pasireiškęs pavojingų gyvybei sunkių kūno sužalojimų padarymu, yra lydimas paties sužaloto asmens dvasinių išgyvenimų, kurie asmeniui yra destruktyvūs ir dėl to vertinami kaip darantys neturtinę žalą. Jeigu fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, kad iš karto nepašalinamos jų pasekmės (pvz., lieka randų, kuriuos pašalinti galima būsimomis operacijomis), tai, be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės žalos gali būti priskiriami išgyvenimai dėl būsimų pasekmių – kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti darant plastines operacijas, išgyvenimas vien dėl to, kad tokias operacijas reikės atlikti, nes jos sukelia papildomų fizinių, organizacinių ir materialinių pasekmių (fizinį skausmą, nepatogumus, laiko eikvojimą, važinėjimą tyrimams ir operacijoms bei turtines pasekmes – išlaidas, kurios ne visada gali būti nustatytos ir padengiamos). Susirūpinimas dėl būsimų fizinio sužalojimo pasekmių šalinimo negali būti vertinamas kaip būsimoji neturtinė žala arba nereali žala, nes susirūpinimas dėl sužalojimo pasekmių pašalinimo ateityje būtinumo ir sėkmės yra realus ir suprantamas (CK 6.250 straipsnis).

Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai. Civilinėje atsakomybėje kreditorius privalo įrodyti nuostolių dydį. Bendrųjų nuostolių dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad asmuo turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Bendrieji neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Šioje normoje nėra pateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio kriterijų sąrašas, nes, priklausomai nuo bylos aplinkybių, teismas gali pripažinti ir kitus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus.

Teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, esant tiems patiems padariniams, būna skirtingas. Pavyzdžiui, asmenims, patyrusiems sunkius sveikatos sutrikdymus, buvo priteista ir 114 000 Lt, ir 20 000 Lt, ir 30 000 Lt, ir 15 000 Lt, ir 10 000 Lt (kasacinės bylos Nr. 2K-492/2006, 2K-87/2007, 2K-108/2007, 2K-408/2008, 2K-341/2010).

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad gydymas dėl patirtų traumų šiuo metu nevyksta. Atsižvelgiama ir į tai, kad patirti sužalojimai esminės įtakos D. K. bendravimui su aplinkiniais ir šeimos nariais nesukėlė, t. y. jis socialiai neatsiribojo nuo visuomenės ir šeimos. Taip pat nėra jokių duomenų, kad D. K. dėl patirtos psichologinės ir fizinės traumos negali gyventi visaverčio gyvenimo. Todėl teismas, įvertinęs visus šiuos kriterijus, atsižvelgdamas į kaltinamosios turtinę ir šeiminę padėtį (neištekėjusi, nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, neturi išlaikytinų asmenų, objektyvių duomenų apie kitas jos gaunamas pajamas ir turimą kilnojamąjį turtą byloje nėra) bei vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, bei visapusiškai įvertinus ir nukentėjusiojo elgesį nusikaltimo metu, atlygintiną žalą mažina ir iš kaltinamosios priteisia 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo D. K. naudai. Ieškinio dalis dėl likusios neturtinės žalos priteisimo iš kaltinamosios (civilinės atsakovės) nepagrįsta, todėl atmestina.

Daiktai ir dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

Virtuvinis peilis, perduotas Šiaulių apygardos teismui kartu su baudžiamosios bylos Nr. 41-1-02252-13 medžiaga (Paketas Nr. 1); D. K. rūbai: dryžuotas megztinis, mėlynos spalvos marškinėliai, perduoti saugojimui į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Daiktų saugojimo kambarį (91 b. l.), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikintini.

D. K. rūbai: glaudės, kojinių pora, sportiniai bateliai, striukė, perduoti saugojimui į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Daiktų saugojimo kambarį (91 b. l.), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžintini nukentėjusiajam D. K..

Kompaktinė plokštelė su garso įrašu perduota Šiaulių apygardos teismui kartu su baudžiamosios bylos Nr. 41-1-02252-13 medžiaga (34 b. l.) paliekama prie baudžiamosios bylos.

Ikiteisminio tyrimo metu atlikto specialisto tyrimo kaina yra 172,72 Lt (24 b. l.), Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013-12-17 sprendimą nr. SP-4082(7.3668) buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba nukentėjusiajam D. K., advokato užmokestis 276 Lt 80 ct, tai laikytina proceso išlaidomis ir šios sumos iš kaltinamosios E. M. priteistinos.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 299 straipsniais, 303 straipsniu, 307, 308 straipsniais,

nusprendžia:

E. M. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir paskirti jai terminuoto laisvės atėmimo bausmę – laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo – 2014 m. balandžio 9 d.

Į bausmės laiką įskaičiuoti laiką išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. balandžio 9 d.

Kardomąją priemonę iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti tą pačią – suėmimą.

Priteisti iš E. M. Valstybinės ligonių kasos naudai 7682,99 Lt (septynis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt du litus 99 centus) D. K. gydymo išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš E. M. nukentėjusiajam D. K. 96,75 Lt (devyniasdešimt šešis litus 75 centus) turtinės žalos atlyginimo ir 15 000 Lt (penkiolika tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu daiktinius įrodymus – virtuvinį peilį, perduotą Šiaulių apygardos teismui kartu su baudžiamosios bylos Nr. 41-1-02252-13 medžiaga (Paketas Nr. 1); D. K. rūbus: dryžuotą megztinį, mėlynos spalvos marškinėlius, perduotus saugojimui į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Daiktų saugojimo kambarį (91 b. l.), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu daiktinius įrodymus – D. K. rūbus: glaudes, kojinių porą, sportinius batelius, striukę, perduotus saugojimui į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Daiktų saugojimo kambarį (91 b. l.), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti nukentėjusiajam D. K..

Daiktinius įrodymus – kompaktinę plokštelę su garso įrašu perduotą Šiaulių apygardos teismui kartu su baudžiamosios bylos Nr. 41-1-02252-13 medžiaga (34 b. l.) – palikti prie baudžiamosios bylos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktais priteisti iš E. M. 449, 52 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

Nuosprendis per 20 dienų, o nuteistajai E. M. nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.