Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. T. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracija dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys V. T., L. T., M. T., D. T., A. K. B.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. priimtame sprendime administracinėje byloje Nr. A438-237/2008 pateiktu išaiškinimu ir padarė išvadą, kad nuomininko ir / ar jo šeimos narių nepasirašymas valstybės garantijoje nedaro imperatyvios įtakos išduotos valstybės garantijos galiojimui ir jos vykdymui. Todėl teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad ji negali pasinaudoti jai ir jos šeimos nariams išduota valstybės garantija, kadangi jos nepasirašė V. T.. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja ir nurodė, kad sūnus V. T. apie 15 metų kartu su ja bute, esančiame Pušų g. (duomenys neskelbtini), Kaune, negyvena, tačiau nepateikė įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti, nors įstatymai šią pareigą nustato būtent pareiškėjai. Taip pat pažymėjo, kad iki 2004 m. liepos 28 d. (Valstybės garantinio dokumento Nr. 363 išdavimo buto nuomininkams data) pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neginčijo V. T., kaip pagrindinio nuomininko šeimos nario, teisės nuomoti (naudoti) gyvenamąsias patalpas iš atsakovo. Priešingai, 2004 m. sausio 29 d. pareiškėja apklausos lape patvirtino, jog V. T. yra nuomininko (pareiškėjos) šeimos narys, turintis teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą ir, tuo pačiu, į valstybės garantiją. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad 15 metų (kaip nurodė pati pareiškėja) ji siekė, jog V. T. nebūtų laikomas ginčo buto nuomininku (ar pagrindinio nuomininko šeimos nariu). Todėl teismas konstatavo, kad įstatymų nustatyta tvarka nenuginčijus V. T., kaip ginčo buto nuomininko (pagrindinio nuomininko šeimos nario) teisių (pastarasis jas įgijo 1999 m. vasario 1 d. ir 2003 m. spalio 10 d. nuomos sutarčių pagrindu), Kauno miesto savivaldybės administracija negalėjo teisiškai pasielgti kitaip, kaip tik įvykdyti prievolę išduoti valstybės garantiją V. T., kaip ir kitiems asmenims, nuomojantiems šį savininkui grąžintiną butą. Teismas akcentavo, kad vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 9 straipsniu, 2008 m. birželio 27 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. B08-642 bei atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai nenumato valstybės garantijų vykdymo procedūrų stabdymo ar kitokio jų atidėjimo, taip pat siekiant laiku (iki 2009 m. sausio 1 d.) įvykdyti valstybės vardu prisiimtus įsipareigojimus pareiškėjos, jos šeimos narių atžvilgiu, šiam tikslui panaudojant Kauno miesto savivaldybei 2008 metams skirtas lėšas valstybės garantijoms nuomininkams įvykdyti (kurios turėjo būti įsisavintos iki 2008 m. gruodžio 31 d.), atsakovas ir priėmė ginčijamą įsakymą, pagal kurį valstybės garantijos turėtojams buvo skirta 130 000 Lt (atitinkančių nuomotų patalpų Kaune rinkos vertę), o ši pinigų suma buvo pervesta į Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarės depozitinę sąskaitą. Įvertinęs susidariusią faktinę situaciją, taip pat teisines šios situacijos reguliavimo galimybes, teismas pabrėžė, kad tokiu būdu realiai (nepažeidžiant teisinio reguliavimo mechanizmo ir valstybės garantijos turėtojų teisių) buvo užtikrinta pareiškėjos ir jos šeimos narių galimybė pasirinkti ir įsigyti kitas, jų poreikius atitinkančias gyvenamąsias patalpas, tam panaudojant nuomotų patalpų rinkos vertės dydžio lėšas, kuriuos buvo pervestos į notarės depozitinę sąskaitą. Teismas pažymėjo, kad Aprašo nuostatos nenumato galimybės reikalavimo teisės pagal vieną valstybės garantinį dokumentą turėtojams suteikti ne vieną, o kelias kitas mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurios neatlygintinai perduodamos nuosavybėn. Aprašas taip pat nenumato, kad reikalavimo teisė į nuomotų patalpų ir perduotų neatlygintinai nuosavybėn kitų mažesnės vertės gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą būtų suteikta ne vienam, o keliems vienos valstybės garantijos turėtojams. Minėti teisės aktai šioje situacijoje taip pat nenumato atsakovui galimybės išduoti valstybės garantiją vėliau – atskirai V. T.. Pažymėjo, kad valstybės įsipareigojimų vykdymas tiesiogiai priklauso nuo valstybės finansinių išgalių skirti reikiamo dydžio lėšas valstybės garantijoms vykdyti, iš anksto numatant tokios paskirties lėšų poreikį. Atsakovas savininkams sugrąžintų gyvenamųjų patalpų nuomininkams išduotų valstybės garantijų vykdymo procese vykdo valstybės deleguotą funkciją šioje viešojo administravimo srityje, todėl neturi diskrecijos teisės nustatyti kitokias valstybės garantijų įvykdymo taisykles, nei jas numatė įstatymo leidėjas. Iš to seka išvada, kad vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiais teisės aktais, savivaldybės vykdomajai institucijai nenumatyta galimybė suteikti nuomininkams teisę, pasirinkus valstybės garantijos rūšį (perduoti neatlygintinai nuosavybėn kitas mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, o nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais), atskirai pasinaudoti reikalavimo teise numatyta vienoje valstybės garantijoje. Teismas atkreipė dėmesys, kad nei valstybės garantijos išdavimo momentu, nei vėliau savivaldybės vykdomajai institucijai pareiškėja nepateikė duomenų, kad V. T. neturėtų būti laikytinas nuomininku (tai galėjo pripažinti teismas, tačiau pareiškėja į jį nesikreipė). Nesant sutarimo tarp reikalavimo teisės turėtojų, atsakovas objektyviai negali (neturi juridinių galimybių) įvykdyti valstybės vardu prisiimto įsipareigojimo, todėl teismas laikė, kad valstybės garantija iki šiol neįvykdyta ne dėl atsakovo kaltės. Pabrėžė, kad šioje situacijoje svarbu ir tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 124 punktas numato, jog vienintelis valstybės garantijos nuomininkams, gyvenantiems grąžintiname gyvenamajame name, jo dalyje, bute, pagrindas yra nuomos sutartis. Nurodė, kad 2004 m. liepos 28 d., kai pareiškėjai ir jos šeimos nariams buvo išduotas valstybės garantinis dokumentas, galiojo gyvenamosios patalpos savininkui grąžintame name, jo dalyje, bute 2003 m. spalio 10 d. nuomos sutartis Nr. 69, sudaryta su M. T., kurios pagrindu jai ir jos šeimos nariams (5 asmenims – tame tarpe ir V. T.) neterminuotai, bet ne ilgiau kaip iki valstybės garantijų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įvykdyti, subnuomuotas ginčo butas. Pakartojo, kad pareiškėja valstybės garantijos išdavimo momentu neginčijo ir Kauno miesto savivaldybės administracijai nepateikė teismo sprendimo, kuris būtų pakankamu pagrindu V. T. nelaikyti pagrindinės nuomininkės šeimos nariu. Dėl to pareiškėjos išdėstytus argumentus, kad V. T. ginčo bute negyvena daugiau nei 15 metų ir tai, jog M. T. su V. T. nesieja jokie santykiai, išskyrus biologinę giminystę, teismas laikė nepagrįstais bei nepakankamais skundo reikalavimui patenkinti. Teismas nurodė, kad V. T. savo gyvenamąją vietą valstybės garantijos išdavimo momentu buvo deklaravęs Pušų g. (duomenys neskelbtini), Kaune, o pareiškėja nei valstybės garantijos išdavimo momentu, nei vėliau į atsakovą ar kitą Instituciją dėl V. T. išregistravimo nesikreipė. Todėl teismas konstatavo, kad tiek Kauno miesto savivaldybės 2004 m. liepos 28 d. išduota valstybės garantija, tiek jos pagrindu 2008 m. gruodžio 30 d. priimtas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-4895 yra priimti vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiomis teisės normomis, todėl yra teisėti ir pagrįsti. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgė ir į tai, jog Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Valstybės garantija buvo išduota 5 garantijos turėtojams ir kiekvienam iš jų priklauso po 1/5 dalį joje nurodytos turtinės reikalavimo teisės. Ginčydama trečiojo suinteresuoto asmens teisę į 2004 m. liepos 28 d. valstybės garantiniame dokumente Nr. 363 nurodytą valstybes garantiją pagal jam priklausančią 1/5 dalį reikalavimo teisės, pareiškėja iš esmės ginčija viešojo administravimo subjekto priimtą individualaus pobūdžio administracinį aktą. 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. A-4805, kaip individualaus pobūdžio administracinis teisės aktas, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka ir terminais ginčytas nebuvo (pažymėjo, kad ABTĮ 10 straipsnio pagrindu pareiškėjai ir jos įgaliotam atstovui tą daryti teismas išaiškino ne vieną kartą), jis yra galiojantis, todėl laikė, kad jis sukėlė valstybės garantijos turėtojams tiesiogines teisines pasekmes, šio individualaus administracinio akto pagrindu atsirado trečiojo suinteresuoto asmens V. T. teisė į 1/5 dalį valstybės skirtų lėšų, kurios turi būti panaudotos kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti. Kolegijos nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą ir įpareigoti atsakovą priimti konkretų sprendimą (papildyti (pakeisti) galiojantį administracinį aktą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo – t. y. papildyti 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. A-4805, kurio priėmimui įstatymo leidėjas suteikė teisę savivaldybės vykdomajai institucijai arba valstybės institucijai, kuri šiuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir ūkinės – komercinės paskirties pastatus valdo, naudoja ir disponuoja jais patikėjimo teise arba kurios reguliavimo sričiai priskirti juridiniai asmenys šiuos gyvenamuosius namus, jų dalis, butus ir ūkinės-komercinės paskirties pastatus valdo, naudoja ir disponuoja jais patikėjimo teise (Atkūrimo įstatymo 17 str. 2 d.). Teismas konstatavo, kad reikalavimas įpareigoti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiančią instituciją kaip ir kokius konkrečius klausimus ji turi išspręsti vykdydama šį procesą, laikytinas viešo administravimo funkcijų vykdymu, o tai nėra teismo kompetencija (ABTĮ 15 str. 1 d.).

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku yra pareiškėjos teisė ginčyti valstybės garantiją, išduotą šeimos nariui remiantis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymu.

Kauno miesto savivaldybės administracija 2004 m. liepos 28 d. išdavė Valstybės garantiją nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintiname gyvenamajame name, jo dalyje, bute Nr. 363, kuria įsipareigojo savininkui grąžinto buto Nr. 1, esančio Pušų g. (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomininkui ir jo šeimos nariams įvykdyti šią valstybės garantiją – ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. perduoti neatlygintinai nuosavybėn kitas mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, o nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Valstybės garantijos turėtojais nurodyti M. T. – nuomininkė, ir jos šeimos nariai – L. T., V. T., M. T. ir D. T. (t. I, b. l. 8–9). V. T. valstybės garantijos nepasirašė.

Gyvenamosios patalpos savininkui grąžintiname name, jo dalyje, bute, nuomos sutartis Nr. 69 buvo sudaryta 2003 m. spalio 10 d. su M. T., kuria gyvenamoji patalpa Pušų g. (duomenys neskelbtini), Kaune nuomininkui ir jo šeimos nariams (5 asmenims) buvo suteikta valdyti ir naudoti neterminuotai, bet ne ilgiau kaip iki valstybės garantijų, numatytų Atkūrimo įstatyme, įvykdymo (t. I, b. l. 42–43). Apklausos lape dėl garantijos pasirinkimo, kuris Kauno miesto savivaldybės administracijos Nuosavybės teisių atkūrimo skyriuje gautas 2004 m. sausio 29 d., V. T. nėra pasirašęs, nors jo gyvenamoji vieta tuo metu deklaruojama minėtame bute, ir deklaruojama iki šiol (t. I, b. l. 47–48, t. II, b. l. 23).

Apie išduotą valstybės garantinį dokumentą pareiškėja buvo atsakovo nuolat informuojama raštais (2004 m. rugsėjo 24 d. Nr. 10-2-4724, 2005 m. sausio 18 d. Nr. 10-2-252, 2005 m. gegužės 12 d. Nr. 10-2-1984, 2006 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 10-2-2781 ir kt., t. I, b. l. 51–58). Pareiškėjos prierašas 2005 m. kovo 4 d. pranešime, jos vėlesnis prašymas 2006 m. rugpjūčio 30 d. Nr. 10-1-2111 (t. I, b. l. 62, 59), kiti duomenys byloje patvirtina, kad valstybės garantijos turinys ir pats išdavimo faktas jai buvo žinomi.

Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A-4805 „Dėl valstybės garantijos M. T. ir jos šeimos nariams įvykdymo“ skyrė 130 000 Lt, atitinkančių nuomotų patalpų vertę, M. T. ir jos šeimos nariams – sūnums M. T., L. T., V. T. ir D. T., ir įpareigojo Apskaitos skyrių iki 2008 m. gruodžio 31 d. pervesti 130 000 Lt į Kauno miesto 12-ojo notarų biuro depozitinę sąskaitą (t. I, b. l. 12–13).

Pareiškėja M. T. 2009 m. kovo 20 d. pareiškė ieškinį bendrosios kompetencijos teisme, kuriuo prašė atsakovą V. T. pripažinti neturinčiu teisės į 2004 m. liepos 28 d. valstybės garantiją Nr. 363.

Pareiškėja patikslintais ieškiniais, kuriuos pateikė Kauno miesto apylinkės teismui 2010 m. sausio 14 d., 2010 m. kovo 15 d., prašė pripažinti jai teisę į 2004 m. liepos 28 d. išduotą valstybės garantiją atskirai nuo atsakovo V. T. (t. I, b. l. 109–111, 119–121).

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2009 m. birželio 21 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui. Patikslintu skundu, pateiktu Kauno apygardos administraciniam teismui 2010 m. liepos 21 d., pareiškėja prašė papildyti Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A-4805 1 dalį ir nustatyti, kad pareiškėja gali pasinaudoti 104 000 Lt dydžio kompensacijos dalimi atskirai nuo V. T..

Pareiškimuose ir skunde teismui pareiškėja savo teisių pažeidimu nurodo aplinkybę, kad atsakovas (suinteresuotasis asmuo) V. T. kartu negyvena apie 15 metų, yra sudaręs santuoką ir turi savo vaikų, dėl šių aplinkybių negali būti laikomas jos šeimos nariu. Tokiais argumentais iš esmės yra ginčijamas viešojo administravimo subjekto priimto individualaus administravimo akto pagrįstumas – t. y. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2004 m. liepos 28 d. išduotos Valstybės garantijos nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintiname gyvenamajame name, jo dalyje, bute Nr. 363 dalies ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymo 2008 m. gruodžio 30 d. Nr. A-4805 „Dėl valstybės garantijos M. T. ir jos šeimos nariams įvykdymo“ dalies, kuria valstybės garantija suteikta V. T., pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje keliamas bendras visiems individualiems administraciniams aktams reikalavimas pagrįsti juos objektyviais duomenimis (faktais) bei teisės aktų normomis. Pareiškėja savo reikalavimais, pareikštais 2009 m. kovo 20 d., 2010 m. sausio 14 d., 2010 m. kovo 15 d. bylą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme, siekia viešojo administravimo subjekto priimtus individualius administracinius aktus pripažinti nepagrįstais dalyje dėl valstybės garantijos suteikimo nuomininko šeimos nariui V. T., tuo pačiu ir neteisėtais.

Patikslintu skundu, pateiktu administraciniam teismui 2010 m. liepos 21 d., pareiškėja siekia pakeisti viešojo administravimo subjekto sprendimą – Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A-4805 1 dalį ir nustatyti, kad pareiškėja gali pasinaudoti 104 000 Lt dydžio kompensacijos dalimi atskirai nuo V. T.. Tačiau savo esme, vertinant pareiškėjos skundo pagrindą sudarančias aplinkybes, kurios yra tos pačios, kaip ir ankstesniuose pareiškimuose teismui, pareikštais reikalavimais yra ginčijamas viešojo administravimo subjekto priimti individualūs administraciniai aktai.

Kompensacijų įstatymas detalizuoja valstybės garantijas sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams, šių garantijų įvykdymo tvarką ir sąlygas, garantijų turėtojų teises ir pareigas. Šio įstatymo 1 straipsnis, apibrėždamas įstatymo taikymo sritį, nurodo, kad įstatymas reglamentuoja valstybės garantijas tiek sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų savininkams, tiek ir jų nuomininkams.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės vykdomoji institucija savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Taigi garantinio dokumento išdavimas yra savivaldybės vykdomųjų institucijų pareiga.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-237-08, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, išaiškino, kad garantijų išdavimas bei jų įvykdymas yra susijęs tiek su grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininko, tiek ir su savininko teisių apsauga. Abi garantijos yra susijusios, nes garantijos nuomininkams įvykdymas kartu reiškia, kad bus sudarytos sąlygos įvykdyti valstybės garantiją savininkui, perduodant pastarajam turtą, į kurį jam atkurtos nuosavybės teisės. Atsižvelgiant į tai, kad išduodant garantijas nuomininkui ir savininkui siekiama derinti abiejų šių subjektų interesus, prisiimant atitinkamus valstybės įsipareigojimus jų atžvilgiu, garantijos nuomininkui išdavimas negali būti priklausomas vien nuo jo valios. Įstatymas netoleruoja ir nenumato situacijų, kai valstybės garantija gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkui nebūtų išduodama, nes tuo pačiu negalėtų būti išduodama ir garantija gyvenamojo namo, jo dalies ar buto savininkui, o tai reikštų, kad valstybė, nors ir atkūrusi nuosavybės teises savininkui, negalėtų įvykdyti savo įsipareigojimų, susijusių su turto, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, realiu perdavimu. Šiuo tikslu Komoensacijų įstatymas numato teisinį mechanizmą, pagal kurį išduodama garantija gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkui.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodoma, kad „garantiją pasirašo garantijos turėtojai – nuomininkas ir jo šeimos nariai“ nereiškia, kad nuomininkui ar jo šeimos nariui nepasirašius garantijos, ji neturi būti išduodama ar laikoma neišduota, tai paneigtų interesų pusiausvyros principą nuosavybės teisių atkūrimo procese, neleistų išduoti garantinio dokumento ir įgyvendinti garantijos savininkų atžvilgiu bei griautų nuosavybės teisių atkūrimo sistemą. Be to, Kompensacijų įstatyme nenurodoma, kad nuomininko nepasirašymas garantijoje darytų ją negaliojančia. Priešingai, Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad „jeigu nuomininkas ir jo šeimos nariai nepasirašo arba atsisako pasirašyti valstybės garantiją, savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo valstybės garantijos dokumente įrašo ir savo parašu patvirtina atitinkamą žymą.“ Šios žymos padarymu būtų įforminamas nuomininko atsisakymo pasirašyti ar nepasirašymo faktas, tačiau tai nedarytų įtakos nuomininkui išduotos garantijos galiojimui.

Remiantis aukščiau pateikiamu išaiškinimu, nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad garantijos nėra pasirašęs V. T., neturi reikšmės garantijos galiojimui.

Pareiškėjai ir jos šeimos nariams buvo suteikta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta valstybės garantija – ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. perduoti neatlygintinai nuosavybėn kitas mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, o nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, garantijos įvykdymui skirta 130 000 Lt. Taigi skirtos kompensacijos dydis sietinas išimtinai su nuomotų patalpų verte nepriklausomai nuo šiose patalpose gyvenančių nuomininkų (jų šeimos narių) skaičiaus. Sprendžiant dėl suteiktos garantijos kiekvienam iš nuomininkų (šeimos narių) pagrįstumo, reikšmingomis būtų pripažintos aplinkybės, patvirtinančios garantiją gaunančio subjekto teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą. Valstybės garantijos suteikimas nuomininkui (šeimos nariui), kuris neturi teisės į nuomojamą gyvenamą patalpą ar yra jos netekęs (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.590 – 6.592 straipsniai), pažeistų kitų nuomininkų teises pasinaudoti valstybės garantija visa apimtimi. Dėl to pareiškėja, būdama grąžintino savininkui buto nuomininke, turi reikalavimo teisę nepriklausomai nuo kitų valstybės garantijos gavėjų ginčyti kitam nuomininkui ar šeimos nariui išduotos garantijos pagrįstumą, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinta per įstatymo – ABTĮ 33 straipsnyje – numatytą vieno mėnesio terminą.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjai apie jai ir šeimos nariams suteiktą valstybės garantiją buvo žinoma vėliausiai nuo 2005 m. kovo 14 dienos (t. I, b. l. 62). Į bendrosios kompetencijos teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo pareiškėja kreipėsi 2009 m. kovo 20 d., praleidusi terminą ginčyti 2004 m. liepos 28 d. Valstybės garantijos nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintiname gyvenamajame name, jo dalyje, bute Nr. 363, išdavimo V. T. pagrįstumą. Dėl šios aplinkybės negali būti sprendžiama dėl V. T. pripažinimo netekusiu teisės į valstybės garantiją ar pareiškėjos teisės pasinaudoti valstybės garantija be V. T.. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis nustato, kad iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 str.). bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretaus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 str. 2, 3 d.). Pareiškėjos (nuomininkės) ir jos šeimos narių iš valstybės garantijos atsirandančios reikalavimo teisės dalys yra lygios, nes kompensacijų įstatyme nėra nustatyta ko kita. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį (CK 4.75 str. 1 d.). Pareiškėja nurodė, kad 2009 m. gruodžio 23 d. yra sudariusi preliminarią sutartį dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, kuria siekia už valstybės garantiją įsigyti konkretų butą. Tokia sutartis į administracinę bylą nėra pateikta, pareiškėja nenurodė, kokias konkrečias jos teises pažeidžia kiti bendraturčiai vykdant preliminarią sutartį, taigi nėra byloje duomenų apie gintiną pareiškėjos teisę konkrečiuose civiliniuose santykiuose. Jei pareiškėjos iš valstybės garantijos atsirandančios reikalavimo teisės būtų pažeidžiamos konkrečiais kitų bendraturčių veiksmais (neveikimu), savo dėl savo pažeistų civilinių teisių gynimo ji turėtų reikšti ieškinį bendrosios kompetencijos teisme.

Patikslintu skundu, pateiktu administraciniam teismui 2010 m. liepos 21 d., pareiškėja prašė papildyti Kauno savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. A-4805 1 dalį ir nustatyti, kad pareiškėja gali pasinaudoti 104 000 Lt dydžio kompensacijos dalimi atskirai nuo V. T.. Išnagrinėjęs administracinę bylą, teismas gali priimti sprendimą įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą (ABTĮ 88 str. 3 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tikslus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, tarp jų – ir garantijų išdavimo procedūrų, laikymasis yra būtina sąlyga, užtikrinanti nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą. Savivaldos vykdomosios institucijos privalo tiksliai laikytis įstatymų reikalavimų, ir savo praktika nekurti naujų procedūrų, kurios įstatymais nėra numatytos ir reglamentuotos.

Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis pateikia baigtinį sąrašą garantijų, iš kurių tik vieną gali pasirinkti grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkas. Savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo nuomininkai pareiškia raštu per mėnesį nuo savivaldybės vykdomosios institucijos pranešimo gavimo dienos. Savivaldybės vykdomoji institucija kartu privalo išduoti valstybės garantiją ir sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto savininkui (Kompensacijų įstatymo 9 str. 4 d.). Pagal bendrą taisyklę valstybės garantijos nuomininkams turi būti įvykdytos ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d. (Kompensacijų įstatymo 9 str. 11 d.).

Apklausos lapas dėl garantijos pasirinkimo patvirtina, kad pareiškėja 2004 m. sausio 29 d. pasirinko valstybės garantiją perduoti neatlygintinai nuosavybėn kitas mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, o nuomotų ir perduotų nuosavybės gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuoti (t. I, b. l. 47). 2008 m. rugsėjo 8 d. sutiko su nuomojamų patalpų įvertinimu 130 000 Lt, remiantis atsakovo 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. A-4805 lėšos buvo pervestos į notarės depozitinę sąskaitą. Taigi pareiškėjos valia pasirinkti valstybės garantiją jau yra realizuota įstatyme numatytu būdu. Jos reikalavimas įpareigoti skunde nurodytu būdu papildyti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą negali būti tenkinamas, nes tokio pobūdžio valstybės garantijos keitimas po to, kai ji pradėta vykdyti, nenumatytas įstatyme, neatitinka jo įgyvendinimo sąlygų, nustatytų Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumą, apskaitos ir kontrolės tvarkos apraše, kuris patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793. Be to, valstybės garantijos keitimas negalimas ir dėl tos aplinkybės, kad pareiškėja siekia pakeisti kito bendraturčio nuosavybės teisių turinį nesant jo išreikštos valios. Kompensacijų įstatymo ir Nuomotų gyvenamųjų patalpų ir nuomininkams perduotų neatlygintinai nuosavybėn kitų mažesnės vertės gyvenamųjų patalpų vertės skirtumo kompensavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793, nuostatos nenumato galimybės reikalavimo teisės pagal vieną valstybės garantinį dokumentą turėtojams suteikti ne vieną, o kelias kitas mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurios perduodamos neatlygintinai nuosavybėn. Todėl pareiškėjai negali būti suteikta teisė atskirai nuo V. T. pasinaudoti valstybės garantija. Tai neproporcingai suvaržytų pastarojo teises į valstybės garantiją.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, padarė pagrįstas išvadas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos M. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.