Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (dabar Regionų administracinis teismas) 2023 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. ir L. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad Bendrovė 624 375 Lt paskolą grąžino ne visą, o tik dalį, tačiau, pareiškėjų vertinimu, negrąžintos buvo palūkanos. Taip pat pareiškėjai teigė, kad Inspekcijai buvo pateiktas auditorės 2022 m. birželio 17 d. atsakymas į paklausimą, tačiau šios išvados nei MGK, nei VMI sprendimuose nemini.

5. Dėl gautų pajamų ir patirtų išlaidų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai nurodė, kad Inspekcija grynųjų pinigų įnešimus į banko sąskaitas priskyrė pajamoms, kurių negali pagrįsti. Tačiau pareiškėjai teigė, kad įneštų į banko sąskaitą dalis lėšų buvo bendrovės UAB ,,Ekologinė linija“. Pareiškėjas minėtas lėšas inkasuodavo ir grąžindavo UAB ,,Ekologinė linija“.

10. Dėl pareiškėjo 2022 m. birželio 30 d. pateiktos 2022 m. birželio 17 d. UAB „Audito kokybė“ atsakymų (išvados) (toliau – ir išvada) atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu, įvertinus išvadoje pateiktus atsakymus, konstatuota, jog į juos nėra pagrindo atsižvelgti. Atsakovas teigė, kad pateikta išvada pagal įrodomąją reikšmę nėra esminis ir vienintelis dokumentas.

11. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad lėšos, gautos iš UAB „Staviškės“, pagrįstai įtrauktos į pareiškėjo pajamų – išlaidų balansą.

II.

16. Remiantis byloje pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad:

16.1. VMI atliko pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. VMI nustatė, kad: 1) pareiškėjas su sutuoktine 2014–2015 m. laikotarpiu gavo po 25 251,25 Eur (50 502,49 Eur / 2) palūkanų už UAB „Apskaitos ir audito biuras“ 2011 m. suteiktą paskolą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, gautos pajamos apmokestinamos 15 proc. GPM tarifu; 2) pareiškėjas su sutuoktine 2014 m. disponavo 124 957,80 Lt (po 62 478,90 Lt kiekvienas) piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestintomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės mokestinė bazė ir mokestinės prievolės dydis apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies ir Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą – taikant Taisyklių 6.3.3 punkte numatytą išlaidų metodą. Patikrinimo metu, vadovaujantis GPMĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 124 957,80 Lt (po 62 478,90 Lt kiekvienam) suma priskirta B klasės pajamoms ir apmokestinta 15 proc. pajamų mokesčio tarifu.

16.2. VMI 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (21.222Mr) FR0682-314 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir VMI 2022 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (21.222Mr) FR0682-315 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau kartu – ir VMI sprendimai), išnagrinėjusi pareiškėjų pastabas, patvirtino patikrinimo aktus ir juose apskaičiuotas sumas.

16.3. Pareiškėjai, nesutikdami su 2022 m. gruodžio 16 d. VMI sprendimais, pateikė skundą Komisijai, kuri 2023 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. S-2023/35 (7-2023/8) ,,Dėl V. J. skundo“ ir 2023 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. S-2023/34 (7-2023/9) ,,Dėl L. J. skundo“ (toliau kartu – ir Komisijos sprendimai) patvirtino VMI sprendimus.

17. Dėl gautų palūkanų už UAB ,,Apskaitos ir audito biuras“ suteiktą paskolą teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjai gavo po 25 251,25 Eur (50 502,49 Eur / 2) palūkanų (2014 m. – po 4 344,30 Eur, 2015 m. – po 20 906,95 Eur). Nagrinėjamu atveju teismas pritarė Komisijos sprendimuose padarytai išvadai, jog pareiškėjo mokesčių administratoriui 2020 m. spalio 15 d. pateiktas 2013 m. gruodžio 29 d. datos 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties pakeitimas Nr. 2, pasirašytas paskolos davėjo (pareiškėjo) ir UAB „Apskaitos ir audito biuras“ direktoriaus V. J. (pareiškėjo), bei tik Komisijai su skundu pateiktos 2013 m. gruodžio 29 d. datos UAB „Apskaitos ir audito biuras“ KIO ir KPO kopijos laikytina pareiškėjų gynybine pozicija nagrinėjamame mokestiniame ginče. Teismas nurodė, kad pareiškėjai, nors ir ginčija VMI sprendimus bei Komisijos sprendimus, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų minėtuose sprendimuose padarytas išvadas dėl palūkanų išmokėjimo laiko. Vien mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) subjektyvūs paaiškinimai ir pateikti pavieniai įrodymai apie ūkines operacijas, kurios nėra užfiksuotos UAB „Apskaitos ir audito biuras“ buhalterinės apskaitos dokumentuose ir registruose, nėra pagrindas pripažinti jo nurodomas aplinkybes teisingomis ir pagrįstomis. Teismas konstatavo, kad VMI sprendimuose bei Komisijos sprendimuose padarytos išvados, jog palūkanos buvo išmokėtos 2014–2015 m. laikotarpiu ir yra pagrįstai apmokestintos 15 proc. GPM tarifu (GPMĮ 6 str. 1 d., 8 str. 1 d., 22, 25 str.), yra pagrįstos ir teisėtos.

18. Teismas, pasisakydamas dėl gautų pajamų ir patirtų išlaidų per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., visų pirma apžvelgė MAĮ 70 straipsnį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-554/2014, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016), įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir priėjo prie išvados, kad iš pareiškėjo paaiškinimų VMI matyti, jog jis nei viename atsakyme į mokesčių administratoriaus nurodymą nenurodė, kad dalis įneštų į banko sąskaitą lėšų buvo bendrovės UAB „Ekologinė linija“ lėšos. Atitinkamai pareiškėjai nei Komisijai, nei teismui nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų vertinti, jog dalis įneštų į banko sąskaitą lėšų buvo būtent bendrovės UAB „Ekologinė linija“ lėšos.

19. Dėl nekilnojamojo turto rekonstrukcijos išlaidų teismas nurodė, kad pareiškėjai, neigdami mokesčių administratoriaus poziciją, faktinių duomenų, kurie leistų paneigti mokesčių administratoriaus suformuluotas išvadas, nepateikė. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius pareiškėjams ne vieną kartą suteikė teisę pateikti įrodymus dėl rekonstrukcijos darbų užbaigimo (mokesčių administratoriaus siųsti nurodymai pateikti informaciją), tačiau pareiškėjai konkrečių paaiškinimų ar dokumentų, susijusių su ginčo nekilnojamojo turto rekonstrukcijos laikotarpiu ar išlaidomis, nepateikė. Taigi, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius teisingai įvertino, jog butų rekonstrukcija buvo atliekama nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 27 d. Be to, mokesčių administratorius, remdamasis UAB „Statybų patikra“ Statinių (butų) 2021 m. birželio 10 d. sąmatinių skaičiavimų sudarymo aktu Nr. 1 (pareiškėjui palankiausiu būdu pagal jo paties pasirinktą ir VMI pateiktą šaltinį) konstatavo, kad sutuoktiniai patyrė 43 786,49 Lt dviejų butų rekonstrukcijos išlaidų, apskaičiuotos rekonstrukcijai patirtos išlaidos dalintos proporcingai, vertinant, kad 56 proc. (10 mėn. / 18 mėn. x 100 proc.) visų išlaidų buvo patirta 2013 metais, o 44 proc. (8 mėn. / 18 mėn. x 100 proc.) visų išlaidų buvo patirta 2014 metais. Pareiškėjas nepagrindė, jog rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 2012 m. gruodžio 7 d.

20. Teismas pasisakė, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjai netinkamai vykdė savo prievoles apskaičiuojant mokesčius. Įvertinęs patikrinimo akte nurodytas deklaruotas su darbo santykiais susijusias pajamas, ligos išmoką, nuo jų išskaitytą pajamų mokestį, finansinių priemonių pardavimo pajamas ir jų įsigijimo kainą, grąžintą apskaičiuotą GPM sumą bei patikrinimo metu nustatytas nedeklaruotas kitas pajamas, gautas palūkanas, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 3 dalimi, pritaikius 15 proc. tarifą, mokesčių administratorius ginčijamais VMI sprendimais patvirtinto 6 311,44 Eur mokėtiną GPM sumą, iš tos sumos: – 3 274,44 Eur už 2014 m., – 3 037 Eur už 2015 m. Taip pat, vadovaudamasis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 81 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai apskaičiavo 3 704,12 Eur GPM delspinigių bei skyrė 1 893 Eur baudą. Teismas pažymėjo, jog mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu, mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Teismas įvertino, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjai nepateikė teismui jokių įtikinamų paaiškinimų ir dokumentų, paneigiančių tokias mokesčių administratoriaus išvadas.

21. Teismas taip pat pažymėjo, kad Komisija visapusiškai išnagrinėjo kilusį mokestinį ginčą ir argumentuotai atsakė į pareiškėjų skunde išdėstytus nesutikimo su mokesčių administratoriumi motyvus. Komisija tinkamai įvertino skundžiamų atsakovo VMI sprendimų turinį ir pagal jai suteiktą kompetenciją priėmė Komisijos sprendimus. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai skunde teismui nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunduose Inspekcijai bei Komisijai. Taigi, teismas apibendrino, kad pareiškėjai nenurodė jokių naujų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, galinčių nuginčyti patikrinimo metu padarytas išvadas.

III.

26. Dėl nekilnojamojo turto rekonstrukcijos išlaidų pareiškėjai pažymi, kad rekonstrukcijos pradžia buvo ne 2013 m. kovo 5 d., o 2012 m. gruodžio 7 d. Taip pat teigia, kad namo rekonstrukcijos ir modernizacijos darbai buvo baigti 2013 m. lapkričio 30 d. Minėtus pareiškėjų teiginius patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. gruodžio 7 d. leidimas ir Inspekcijai pateiktos nuotraukos bei sutartys.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, pagal kuriuos fiziniai asmenys įpareigoti sumokėti GPM dėl to, kad gavę palūkanų iš Bendrovės GPM nesumokėjo, be to, disponavo piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių negali pagrįsti, gautų pajamų nedeklaravo ir GPM nesumokėjo.

31. Apeliantai V. J. ir L. J. teigia, kad VMI nepagrįstai skaičiuoja mokesčius nuo sutartyje nurodytos 174 375 Lt (ekvivalentas eurais – 50 502,49 Eur) palūkanų sumos. Tai, kad asmuo nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą, nereiškia, jog UAB „Apskaitos ir audito biuras“ nebuvo skolinga 15 668,47 Eur nesumokėtų lėšų. Be to, dalis įneštų į banko sąskaitą lėšų buvo bendrovės UAB ,,Ekologinė linija“ lėšos. Šios lėšos būdavo inkasuojamos ir grąžinamos bendrovei. Rekonstrukcijos pradžios data buvo ne 2013 m. kovo 5 d., o 2012 m. gruodžio 7 d. ir tai patvirtina 2012 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimas. Namo rekonstrukcijos ir modernizacijos darbai buvo baigti 2013 m. lapkričio 30 d., tai patvirtina nuotraukos ir sutartys.

32. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė nei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

Dėl gautų palūkanų už UAB „Apskaitos ir audito biuras“ suteiktą paskolą

35. Apeliantai V. J. ir L. J. teigia, kad iš UAB „Apskaitos ir audito biuras“ pagal suteiktą paskolą faktiškai buvo atgauta dalis 120 275,11 Lt (ekvivalentas eurais – 34 834,08 Eur) palūkanų, tačiau VMI nepagrįstai skaičiuoja mokesčius nuo sutartyje nurodytos 174 375 Lt (ekvivalentas eurais – 50 502,49 Eur) palūkanų sumos. Apeliantai neginčija, kad iš GPMĮ 8 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio ir 25 straipsnio seka, jog pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip; nuolatinio Lietuvos gyventojo iš kitų šaltinių gautos palūkanos už suteiktą paskolą priskiriamos B klasės pajamoms, kurias pats nuolatinis gyventojas arba jo įgaliotas asmuo pajamų mokestį privalo deklaruoti ir sumokėti pats nuolatinis gyventojas arba jo įgaliotas asmuo.

36. Vertinant aukščiau paminėtus apeliantų paaiškinimus teismas pažymi, kad vertinama įrodymų visuma esanti byloje ir labiau objektyviems, laiko ir kitų aplinkybių nepaveiktiems įrodymams teikiama pirmenybė. Šios nutarties 35 punkte paminėti apeliantų paaiškinimai prieštarauja visumai objektyvių įrodymų ir todėl teismo yra atmetami.

37. Apeliantas V. J. pirminiuose paaiškinimuose, pateiktuose pirminio mokestinio patikrinimo pradžioje, teigė, jog paskolintos lėšos kartu su palūkanomis jam buvo grąžinamos 2014–2016 metais (I t., b. l. 43). V. J. jokių paaiškinimų ir / ar įrodymų apie jam iki 2013 m. gruodžio 31 d. faktiškai išmokėtas pinigines lėšas palūkanų forma patikrinimo pradžioje nepateikė ir minėtuose paaiškinimuose tokių aplinkybių nenurodė. Taigi, jo paaiškinimai apie 2013 m. išmokėtas palūkanas prieštaringi.

38. Apeliantas V. J. reikšmingų buhalterinių dokumentų nepateikė patikrinimo pradžioje, t. y. V. J. tik 2020 m. spalio 15 d. mokesčių administratoriui pateikė tariamai 2013 m. gruodžio 29 d. sudarytą 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties pakeitimą Nr. 2, pasirašytą paskolos davėjo V. J. ir UAB „Apskaitos ir audito biuras“ direktoriaus V. J., bei tik 2021 m. gegužės 20 d. Komisijai su skundu pateikė 2013 m. gruodžio 29 d. datos UAB „Apskaitos ir audito biuras“ kasos išlaidų orderio Nr. 33 kopiją, kurioje nurodyta, kad V. J. išmokama 174 375 Lt, išmokėjimo pagrindas – išmokamos palūkanos, bei pateikė 2013 m. gruodžio 29 d. UAB „Apskaitos ir audito biuras“ kasos pajamų orderio serija AAP Nr. 25 kopiją, kurioje nurodyta, kad iš V. J. priimta 174 375 Lt, nurodytas ūkinės operacijos turinys – paskola (I t., b. l. 44). Vertinant šiuos įrodymus svarbu yra tai, kad UAB „Apskaitos ir audito biuras“ buhalterinės apskaitos registruose apeliantų paminėtos operacijos nebuvo užregistruotos. Tokia situacija, kai mokestinėms prievolėms įtaką turintys dokumentai ir įrodymai yra pateikiami po įvykdytų kontrolės veiksmų (mokestinio patikrinimo pradžios praėjus beveik metams pateiktas 2011 m. gegužės 2 d. paskolos sutarties pakeitimas Nr. 2, o po atliktų kontrolės veiksmų tik Komisijai pateiktos kasos išlaidų ir kasos pajamų orderių kopijos), vertintina kritiškai ir laikytina apeliantų gynybine pozicija.

39. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad palūkanos buvo išmokėtos 2014–2015 m. laikotarpiu ir yra pagrįstai apmokestintos 15 proc. GPM tarifu

Dėl lėšų gautų iš UAB „Staviškės“

40. Apeliantai V. J. ir L. J. teigia, kad V. J. gauta 30 432,65 Lt suma galimai susijusi su 2014 m. sausio 14 d. UAB „Molesta“ nurodymu UAB „Staviškės“ ir su juo kaip fiziniu asmeniu nesusijusi.

41. Dėl šių apeliantų paaiškinimų teismas pažymi, kad UAB „Molesta“ 2019 m. gruodžio 4 d. VMI pateikė informaciją, jog UAB „Molesta“ neturi 2014 m. sausio 14 d. nurodymo, adresuoto UAB „Staviškės“ dėl išmokėjimo V. J. 59 853,40 Lt ir neturi jokios informacijos, susijusios su šiuo nurodymu. Taip pat nurodė, kad UAB „Molesta“ skolinga V. J. 59 853,40 Lt pagal kreditorinį pirmos eilės reikalavimą neišmokėto darbo užmokesčio. Mokėjimų dengiant šį reikalavimą per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. nebuvo (I t. b. l. 47; V t., b. l. 181). Kaip matyti iš bylos medžiagos, patikrinimo metu buvo įvertinti Vilniaus m. savivaldybės administracijos Archyvo skyriui perduoti UAB „Staviškės“ dokumentai ir V. J. bei UAB „Staviškės“ 2014–2015 m. tarpusavio įsiskolinimai ir atsiskaitymai. Paminėti dokumentai apeliantų teiginių nepatvirtino.

42. Apeliantai, neigdami mokesčių administratoriaus sprendime padarytas išvadas šiuo aspektu, teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų manyti priešingai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) subjektyvūs paaiškinimai nėra pagrindas pripažinti jo nurodomas aplinkybes teisingomis ir pagrįstomis.

Dėl UAB „Ekologinė linija“ lėšų

43. Apeliantai teigia, kad dalis UAB „Ekologinė linija“ lėšų įneštų į banko sąskaitą buvo bendrovės UAB „Ekologinė linija“ lėšos, kurias V. J. šias lėšas inkasuodavo ir grąžindavo bendrovei, patvirtina banko pavedimai.

44. Dėl šių apeliantų paaiškinimų teismas pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog 2019 m. lapkričio 29 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (21.222) FR0706-1420 V. J. buvo įpareigotas nurodyti, kokių sandorių pagrindu iš UAB „Ekologinė linija“ 2014 – 2016 m. gavo 132 814,92 Eur, pervedė 233 834,34 Eur, taip pat pateikti tai patvirtinančius dokumentus. V. J. 2020 m. sausio 6 d. atsakyme į šį nurodymą pažymėjo, kad UAB „Ekologinė linija“ pervestos lėšos buvo pagal UAB „Apskaitos ir audito biuras nurodymus“, daugiau jokių duomenų nepateikė (II t., b. l. 280). Be to, 2020 m. liepos 23 d. mokesčių administratoriaus nurodymu Nr. (21.222) FR0706-750 V. J. buvo įpareigotas nurodyti iš kokių šaltinių 2014 m. įnešė lėšas į savo asmenines sąskaitas banke grynaisiais pinigais, apmokėjo statybos išlaidas grynaisiais pinigais, atliko mokėjimus kaip atskaitingas asmuo grynaisiais pinigais ir pateikti gautas pajamas bei turėtas santaupas grynaisiais pinigais patvirtinančius įrodymus. Atsakydamas į šį klausimą V. J. nurodė, kad jo pajamų šaltiniai buvo darbo užmokestis (nepertraukiamas darbo stažas nuo 1994 m.), paskolos bankuose ir iš fizinių asmenų; nekilnojamojo turto pardavimas, akcijų pardavimas, pajamos pagal verslo liudijimus, pajamos iš paskolos sutarčių ir t. t. (II t., b. l. 280). Taigi, kaip matyti iš V. J. paaiškinimų, jis nei viename atsakyme į mokesčių administratoriaus nurodymą nenurodė, jog įneštų į banko sąskaitą lėšų dalis buvo bendrovės UAB „Ekologinė linija“ lėšos. Naujai gauti V. J. paaiškinimai prieštarauja anksčiau jo teiktiems paaiškinimams, todėl yra vertinami kritiškai. Byloje nėra objektyvių įrodymų iš kurių sektų, kad dalis į V. J. sąskaitą grynais įneštų lėšų buvo būtent UAB „Ekologinė linija“ lėšos. Todėl šie apeliantų argumentai atmetami.

Dėl nekilnojamojo turto rekonstrukcijos laikotarpio

45. Apeliantai nurodo, kad rekonstrukcijos pradžios data buvo ne 2013 m. kovo 5 d., o 2012 m. gruodžio 7 d. ir tai patvirtina 2012 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimas. Namo rekonstrukcijos ir modernizacijos darbai buvo baigti 2013 m. lapkričio 30 d., tai patvirtina nuotraukos ir sutartys.

46. Kaip matyti iš bylos medžiagos, mokesčių administratorius apeliantams teikė eilę mokesčių administratoriaus nurodymų su reikalavimu pateikti dokumentus ir informaciją apie patirtas išlaidas atliekant butų rekonstrukciją, nurodyti, kokie rekonstrukcijos darbai atlikti, kokios medžiagos naudojamos, kada konkrečiai atliko konkrečius rekonstrukcijos darbus, kada ir kokie darbai buvo atlikti iki leidimo atlikti statinio rekonstrukciją ir pastato atnaujinimą išdavimo 2012 m. gruodžio 7 d. ir kt., tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jokių konkrečių paaiškinimų ar dokumentų, susijusių su ginčo nekilnojamojo turto rekonstrukcijos laikotarpiu ar išlaidomis apeliantai nepateikė. Apeliantai nepateikė statybos darbų žurnalų, todėl patikrinimo metu nebuvo galimybės tiksliai nustatyti statybos darbų eigos, kada ir kokie konkrečiai darbai buvo atlikti rekonstrukcijos metu 2013–2014 metais (IV t., b. l. 184).

47. Pažymėtina, kad techninis darbo projektas buvo parengtas 2013 m. kovo 5 d. (UAB „Mepco“ „Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilnius rekonstrukcija“), būtent jame buvo detalizuojami techninio projekto sprendiniai ir pagal jį turėjo būti atliekami statybos darbai. Šis dokumentas prieštarauja apelianto paaiškinimams apie rekonstrukcijos pradžią 2012 m. gruodžio 7 d. Be to V. J. 2021 m. lapkričio 6 d. pateiktame atsakyme nurodė, kad butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konkretūs modernizacijos rekonstrukcijos darbai buvo atlikti 2013 metais (IV t., b. l. 43). Taigi apelianto paaiškinimai apeliaciniame skunde prieštarauja ir jo ankstesniems paaiškinimams.

48. Teismo vertinimu, 2014 m. rugpjūčio 27 d. statybos darbų užbaigimo aktas, kuriuo patvirtinta, kad baigta statinio rekonstrukcija (IV t., b. l. 184), yra patikimesnis objektyvesnis įrodymas dėl rekonstrukcijos pabaigos nei apeliantų minimos nuotraukos ir sutartys. Todėl tiek mokesčių administratorius, tiek teismas teisingai nustatė rekonstrukcijos darbų pabaigą.

49. MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Teismo praktikoje yra laikoma, kad pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1052/2014; 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1812-442/2019). Teismas įvertinęs visumą bylos įrodymų, daro išvadą, kad apeliantai nepagrindė, kad mokesčių administratorius apskaičiuotas GPM ir su juo susijusias sumos nepagrįsti.

50. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. J. ir L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.