Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. E. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-6223-641/2017 pagal ieškovės UAB „Medicinos bankas“ prašymą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-153-772/2008.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB Medicinos bankas pareiškimu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą ir prašė pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-10-23 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-153-772/2008 vykdymo tvarką tos dalies, kuria buvo nuspręsta taikyti vienašalę restituciją natūra, t. y. iš atsakovės A. E. D. atsakovės G. P. naudai priteisti 27 144,84 Eur piniginę kompensaciją.

Atsakovės A. E. D. ir G. P. pateikė atsiliepimus į UAB Medicinos bankas pareiškimą, prašė ieškovo prašymą dėl vykdymo tvarkos pakeitimo atmesti, nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014, pateikti išaiškinimai netaikytini, nes nagrinėjamu atveju bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi ieškovės UAB Medicinos bankas prašymą tenkino iš dalies, pakeitė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-153-772/2008, vykdymo tvarką, nustatant, kad vietoje buto grąžinimo natūra, atsakovė A. E. D. privalo sumokėti atsakovei G. P. 31 858,20 Eur. Teismas paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas sprendė, kad ieškovė turi teisę kreiptis dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, o teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014 pateiktais išaiškinimais.

Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai vykdant sprendimą dėl turto grąžinimo natūra paaiškėja, jog turto ar jo dalies natūra nebėra ir įvykdyti sprendimo – grąžinti turto – neįmanoma, tai sprendimo vykdymas atliekamas išieškant turto ekvivalentą pinigais. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas atsižvelgiant į kainas, buvusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Teismas sprendė, kad kai vietoj nebeegzistuojančio turto, kurį skolininkas turi grąžinti, nustatoma jo vertė pinigais, nurodymas dėl šios pinigų sumos sumokėjimo reiškia, kad tokiu atveju pakeičiama restitucijos vykdymo tvarka.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė A. E. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017-08-31 nutartį, ieškovės prašymą dėl vykdymo tvarkos pakeitimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Teismas neargumentavo, kodėl atmeta 2017-07-02 dienos atsiliepimo į patikslintą ieškinį argumentus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014, pateikti išaiškinimai netaikytini, nes nagrinėjamu atveju bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos.

Įstatymų leidėjas kreditoriui nesuteikė teisių, nuginčijus sandorį actio Pauliana pagrindu, reikalauti restitucijos, nes tokia teisė yra suteikta tik sandorio šalims. Ieškovas, pateikdamas 2017-06-28 dienos pareiškimą dėl reikalavimo patikslinimo ir jame susiedamas savo reikalavimų dydį su atsakovės G. P. įsiskolinimo dydžiu vykdomojoje byloje, faktiškai pats pripažino, kad sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pateikusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.

Teismo sprendimas pripažinti sandorį negaliojančiu nesukūrė teisinių pasekmių, nes byloje dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu nebuvo ginčijamas ir nuginčytas 2008-05-30 dienos turto perdavimo išieškotojui – N. T. aktas, sukūręs naujas teisines pasekmes ginčo butui ir bylos šalims.

Ieškovas nebuvo pakankamai rūpestingas, atidus ir aktyvus, nes nesiėmė jokių priemonių apsaugoti savo teises laikinosiomis apsaugos priemonėmis, neskundė 2008-10-23 Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriame nebuvo nurodyta buto vertė, kuri turėtų būti išieškoma iš atsakovės A. E. D., jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, kad priteisto turto nėra. Ieškovas neskundė minėtų teismų sprendimų ir nutarčių kasacine tvarka.

Teismas priėmė sprendimą formaliais pagrindais automatiškai perkeldamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį į savo nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nenustatinėja fakto klausimų, todėl jo nutarties automatinis perkėlimas, teismui savarankiškai nenustačius fakto klausimo, kad šios aplinkybės iš tikrųjų yra analogiškos, yra neleistinas.

Teismas išėjo už reikalavimo ribų, nes priteisė didesnę sumą, nei to buvo prašoma ieškovo prašyme.

Teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad atsakovės A. E. D. atžvilgiu nebus išduotas joks vykdomasis dokumentas, pas A. E. D. nebus G. P. priklausančių lėšų, į kurias ieškovas galėtų nukreipti išieškojimą.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė UAB Medicinos bankas prašo atmesti apeliantės A. E. D. 2017-09-07 atskirąjį skundą bei palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2017-08-31 nutartį civilinėje byloje Nr. e2VP-6223-641/2017. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Byloje buvo išnagrinėti visi su sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimu susiję klausimai. Apeliantės atskirojo skundo teiginys, kad teismas ginčijama nutartimi detaliai neargumentavo, kodėl atmeta apeliantės 2017-07-12 atsiliepimo į patikslintą ieškinį argumentus, prieštarauja faktinėms aplinkybėms.Apeliantės teiginys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-12 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014 aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra skirtingos, yra nepagrįstas.Restitucijos taikymo taisyklės numatytos tiek bendrosiose restituciją reglamentuojančiose teisės normose, tiek ir specifinėse actio Pauliana ieškinį reglamentuojančiose teisės normose, tiek ir teismų praktikoje.Tiek ieškovui, tiek ir teismams, nagrinėjusiems actio Pauliana bylas pirmąja ir apeliacine instancija, nebuvo ir negalėjo būti 2008-05-30 ar 2009-02-12 momentu žinoma apie tai, kad restitucijos dalyku buvęs butas neišliko.Ieškovas nepraleido jokių senaties terminų savo pažeistoms teisėms ginti. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad kokos nors ieškinio senatys byloje buvo praleistos.Priešingai nei teigia apeliantė, teismas nėra saistomas bylos dalyvių suformuluotų reikalavimų dėl restitucijos taikymo, todėl tinkamas restitucijos teisės normų ir teismų praktikos taikymas nereiškia išėjimo už reikalavimo ribų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas atmetamas.

Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pakeista teismo sprendimo vykdymo tvarka, pagrįstumo ir teisėtumo. Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2008-10-23 sprendimu tenkino ieškovės UAB Medicinos bankas reikalavimą ir pripažino 2006-11-24 dovanojimo sutartį Nr. 11480, sudarytą tarp atsakovių G. P. ir A. D., negaliojančia, taikė vienašalę restituciją ir įpareigojo atsakovę A. D. grąžinti atsakovei G. P. butą, bet nenurodė jo vertės. Byloje paaiškėjus aplinkybėms, kad ginčo butas 2008-05-30 turto perdavimo aktu buvo perduotas išieškotojai N. T., ieškovas UAB Medicinos bankas kreipėsi į teismą, prašydamas pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-10-23 sprendimo vykdymo tvarką ir nustatyti, kad iš apeliantės A. E. D. atsakovės G. P. naudai priteistina 27 144,84 Eur kompensacija. Teismas ieškovės prašymą tenkino iš dalies, ir, nustatęs, kad 2006-11-24 dovanojimo sutartyje ginčo buto vertė buvo nurodyta 31 858,20 Eur, pakeitė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-10-23 sprendimo dalį, nustatant, kad vietoje grąžinimo natūra, apeliantė A. E. D. privalo sumokėti atsakovei G. P. 31 858,20 Eur.CPK 284 straipsnis, reglamentuojantis sprendimo įvykdymo atidėjimą ir išdėstymą, sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą, nustato galimybę teismui modifikuoti sprendimo vykdymą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas – tai kitokios sprendimo įvykdymo tvarkos nustatymas, palyginti su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta jo įvykdymo tvarka ar įprastine tam tikros rūšies sprendimų vykdymo tvarka. Galimybė pakeisti sprendimo vykdymo tvarką be kita ko sietina su teismo alternatyvaus sprendimo ir fakultatyvaus sprendimo egzistavimu (CPK 272, 273 straipsniai). Ji užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdymą, taip pat teisėtų išieškotojo interesų apsaugą, kai skolininkas vengia vykdyti teismo sprendimą, paslepia ar sunaikina teismo sprendimu priteistus pagal individualius požymius apibūdinamus daiktus, neatlieka veiksmų, kuriuos jis sprendimu įpareigotas atlikti, ir panašiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad galimybė pakeisti teismo sprendimo įvykdymo tvarką užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdymą bei išieškotojo interesų apsaugą.Apeliantė A. E. D. atskirajame skunde nurodo, kad teismas neargumentavo, kodėl atmetė 2017-07-12 dienos atsiliepimo į pareiškimą argumentus, taip pažeisdamas CPK reikalavimus, pagal kuriuos teismas privalo sprendime nurodyti, kodėl atmeta atsakovo argumentus. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo našta, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Nagrinėjamu atveju matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo esmines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės ginčijamo sprendimo priėmimui, todėl apeliantės argumentas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo yra atmetamas.Apeliantė teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014 pateikti išaiškinimai netaikytini, nes nagrinėjamu atveju bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos. Su šiuo argumentu apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka. Kaip teisingai nurodo ieškovas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017-04-19 nutartyje Nr. e3K-3-201-611/2017 konstatavo, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra analogiškos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014 nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes abiem atvejais pripažinus sandorį negaliojančiu buvo taikyta restitucija natūra, o restitucijos objektas neišliko. Tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo taikyta vienašalė, o aptartoje byloje – dvišalė restitucija, nesudaro pagrindo laikyti bylos faktines aplinkybes tiek skirtingomis, kad negalėtų būti taikomos kasacinio teismo suformuluotos CPK 284 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklės. Nurodytoje byloje kasacinis teismas aiškino būtent teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą reglamentuojančią normą tokiu atveju, kai teismo sprendimas, kuriuo priteistas turtas natūra, nebegali būti įvykdomas natūra, o sprendime nėra nurodyta priteisto turto vertė.Apeliantė teigia, kad įstatymų leidėjas kreditoriui nesuteikė teisių, nuginčijus sandorį actio Pauliana pagrindu, reikalauti restitucijos, nes tokia teisė yra suteikta tik sandorio šalims. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės teiginiu nesutinka. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana). Šiuo ieškiniu yra siekiama apginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininkų veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės vykdymo kreditoriui, pablogina savo turtinę padėtį perleisdamas turtą kitiems asmenims. Actio Pauliana ieškinio tikslas – taikant restituciją sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims, ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą. CK 6.145 straipsnis apibrėžia restitucijos taikymo pagrindus. Šio straipsnio pirmoji dalis nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento), arba dėl to, kad prievolės negali įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Restitucijos taikymo klausimai reglamentuojami tiek bendrosiose restituciją įtvirtinančiose nuostatose (CK 6.145 – 6.153 straipsniai, 6.222 straipsnis, kt.), tiek specialiosiose, atskiriems sandorių negaliojimo atvejams taikytinose teisės normose (CK 6.66 straipsnio 4, 5 dalys, 6.472 straipsnio 3 dalis, kt.). Remiantis išdėstytu, sandorį nuginčijus actio Pauliana pagrindu būtent taikant restituciją yra grąžinamas skolininko turtas. Apeliantės teigimu pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti sandorį negaliojančiu nesukūrė teisinių pasekmių, nes byloje dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu nebuvo ginčijamas ir nuginčytas 2008-05-30 dienos turto perdavimo išieškotojui – N. T. aktas, sukūręs naujas teisines pasekmes ginčo butui ir bylos šalims. Toks apeliantės argumentas taip pat atmestinas. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimas užtikrina įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą ir vykdytinumą, bylos šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisėtų interesų apsaugą. Kadangi prašymas pakeisti sprendimo vykdymo tvarką nagrinėjamas šiam įsigaliojus, tai, spręsdamas tokį klausimą, teismas yra saistomas sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstyto patenkinto materialiojo reikalavimo turinio ir negali keisti sprendimo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-611/2017). CPK 272 straipsnyje nustatyta, kad priteisdamas turtą natūra teismas sprendime nurodo turto vertę, kuri turi būti išieškoma iš atsakovo, jeigu sprendimą vykdant paaiškėtų, jog priteisto turto nėra. Remiantis kasacinio teismo praktika, tais atvejais, kai vykdant sprendimą dėl turto grąžinimo natūra (restitucijos atlikimas natūra) paaiškėja, kad turto ar jo dalies natūra nebėra ir įvykdyti sprendimo – grąžinti turto – neįmanoma, tai sprendimo vykdymas atliekamas išieškant turto ekvivalentą pinigais. Jeigu priimant sprendimą nebuvo taikytas pirmiau nurodytas CPK 272 straipsnis ir sprendime nenurodyta grąžinamo turto vertė, tai, keičiant tokio sprendimo vykdymo tvarką, ši vertė nustatoma vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir taikant restituciją, kuri atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas atsižvelgiant į kainas, buvusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2014). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesines teisės normas, tinkamai nustatė turto vertę ir pagrįstai pakeitė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-10-23 sprendimą iš apeliantės A. E. D. atsakovei G. P. priteisdamas 31 858,20 Eur.Atskirajame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė formaliais pagrindais, perkeldamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį į savo nutartį, neišnagrinėjus faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks apeliantės argumentas nepagrįstas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. CPK 353 str. 1 d. pasakyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimu aktualiais nagrinėjamoje byloje teisės taikymo klausimais. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas aiškinosi ir faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu nustatinėjo tarp šalių egzistuojantį teisinį santykį, priteistinos sumos dydį. Todėl apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad teismas nesiaiškino faktinių bylos aplinkybių, o tik perkėlė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį.Apeliantė nurodo, kad teismas išėjo už reikalavimo ribų, nes priteisė didesnę sumą, nei prašė ieškovė. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju ginčo buto vertę nustatė pagal 2006-11-24 tarp atsakovių A. E. D. ir G. P. sudarytą dovanojimo sutartį, kurioje butas buvo įvertintas 110 000 Lt (31 858,20 Eur). Toks turto vertinimas atitiko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl turto vertės nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-611/2017). Toks teismo sprendimas nelaikytinas išėjimu už reikalavimo ribų.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą nutartį dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.