Telšių apylinkės teismo įsakymas

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėja Vitalija Liauzginienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), teistas: 1) Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, – viešaisiais darbais 4 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 20 valandų per mėnesį visuomenės labui; 2) Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 31 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, – laisvės apribojimu 4 mėnesiams, BK 64 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu prie paskirtos bausmės iš dalies pridėjus Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 4 mėnesiams 10 dienų, 2014 m. rugsėjo 3 d. išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro; 3) Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą – laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, 2018 m. gruodžio 18 d. išregistruotas iš Probuojamųjų asmens duomenų registro; 4) Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. liepos 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, –areštu 20 parų, 2019 m. rugsėjo 20 d. atlikęs bausmę, teistumas neišnykęs,

kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. S. 2021 m. vasario 7 d., tikslus laikas nenustatytas, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia mesdamas mobilaus ryšio telefoną mažamečiui sūnui K. S., gimusiam (duomenys neskelbtini), į veido sritį, padarė jam smakro poodinę kraujosruvą ir tokiais veiksmais nežymiai sutrikdė savo mažamečio sūnaus K. S. sveikatą.

A. S., apklaustas įtariamuoju, neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir parodė, kad prieš savo sūnų K. S. nesmurtavo ir jokių smūgių jam nesudavė. 2021 m. vasario mėn., tikslios datos nepamena, buvo sekmadienis, apie 19.00 val. ar 20.00 val., su šeima buvo namuose. Sūnus K. S. virtuvėje žaidė su jo mobilaus ryšio telefonu. Bežaidžiant K. su telefonu, vaikas telefoną netyčia užrakino ir, dėl to labai staigiai susierzinęs, stipriai metė telefoną į žemę. Jis paėmė nuo žemės telefoną ir vaikui pasakė, kad taip elgtis negalima. Tą dieną nepastebėjo, kad ant K. smakro būtų buvusi kraujosruva. Sužalojimą pamatė tik kitą dieną (II tomas, b. l. 48–50, 56-57).

Motyvuojamoji dalis

Nors kaltinamasis A. S. neprisipažino paręs nusikalstamą veiką, jo kaltę įrodo byloje surinkti įrodymai.

Liudytoja R. B. parodė, kad 2021 m. vasario 12 d., apie 17.30 val. jai paskambinusi sesuo E. B., klausė, kas būtų jos sugyventiniui A. S. už smurtavimą prieš vaiką. Paklausus kas atsitiko, sesuo papasakojo, kad vasario 7 d. namuose jos sugyventinis, vaikų tėvas A. davė sūnui K. pažaisti telefoną. Kai telefonas sūnui iškrito iš rankų, A. susinervino ir trenkė telefonu K. į smakrą. Vaikui dėl to atsirado kraujosruva. Apie šį pokalbį ji informavo policijos pareigūnus (I t., b. l. 123–124).

Liudytoja E. B., apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad A. S. yra jos sugyventinis. Įvykio metu namuose su sugyventiniu A. S. ir šio mama žaidė kortomis. Sūnus K. S. irgi buvo su jais, žaidė su sugyventinio duotu mobilaus ryšio telefonu. Kai K. telefoną numetė ant žemės, sugyventinis labai supyko, paėmė nuo žemės telefoną, ir ji mano, kad telefonu trenkė K. į smakrą. Po to K. pradėjo verkti, bet ji nesuprato kas įvyko. Tą patį vakarą, po kiek tai laiko, ji pastebėjo ant vaiko smakro kraujosruvą su įbrėžimu. Tada ji suprato, kad sugyventinis, paėmęs nuo žemės savo telefoną, juo trenkė K.. Apie tai ji telefonu papasakojo (duomenys neskelbtini) gyvenančiai seseriai R.. Sesuo paskambino bendruoju pagalbos telefonu ir pas juos atvyko policijos pareigūnai. Ji policijos pareigūnams tiesos nesakė, o pasakė, kad vaikas susižalojo pats, nes bijojo A. S. (I t., b. l. 71–73, 82–84, 86).

Liudytoja V. V. parodė, kad dirbdama Socialinių paslaugų centro socialine darbuotoja, prižiūri E. B. ir A. S. šeimą. A. S. turi priklausomybę nuo alkoholio, kai būna neblaivus, elgiasi labai agresyviai. 2021 m. vasario 8 d. nuvykus į namus, E. B. papasakojo, kad sūnui K. S. ant smakro yra kraujosruva ir, kad vaikas savaitgalį bėgdamas kambaryje užsigavo, apvirto ir atsitrenkė į kambaryje esančios spintelės kampą. 2021 m. vasario 12 d. jai paskambinusi E. B., buvo labai susinervinusi, susijaudinusi, pasakė, kad kalbėjo su seserimi R. B., kuriai papasakojo apie tai, kad A. S. savaitgalį sūnui K. S. metė į veidą mobilaus ryšio telefoną ir taip šį sužalojo, o sesuo R. B. dėl to paskambino į policiją. E. B. klausė, ką jai daryti. Paklausus, kodėl prieš tai melavo ir sakė, jog vaikas pats susižalojo smakrą, ši paaiškino, kad bijojo A. S.. Taip pat E. B. bijojo ir nenorėjo, kad sugyventinis dėl tokio elgesio turėtų problemų su policijos pareigūnais (I t., b. l. 90–93).

Liudytoja V. S. parodė, kad A. S. yra jos sūnus. Patvirtino mačiusi ant anūko K. S. smakro kraujosruvą, tačiau tikslios datos, kada tai buvo, nepamena. Paklausus sūnaus, kas nutiko vaikui, iš sūnaus pasakojimo ji suprato, kad vaikas susižalojo lauke važinėdamas rogutėmis. Nurodė niekada nemačiusi, kad A. S. būtų smurtavęs prieš savo vaikus (I t., b. l. 97–99, 103–105).

Liudytoja J. B. parodė, kad E. B. yra jos dukra, o A. S. yra dukros sugyventinis. Paaiškino, kad būdama pas dukrą svečiuose, pastebėjo ant anūko K. S. smakro kraujosruvą, tačiau tą kart paklausus dukros, kas nutiko vaikui, ši pasakė, kad vaikas pats susidaužė kieme. E. B. tik po kurio laiko papasakojo, kad sugyventinis A. S. vaikui metė į veidą mobilaus ryšio telefoną ir dėl to vaikui ant smakro atsirado minėta kraujosruva. Nors su dukra susitinka retai, tačiau iš pokalbių telefonu, šios pasakojimų žino, kad namuose A. S. būna agresyvus, piktas, naudodavo fizinį smurtą ir jos dukters E. B. atžvilgiu (I tomas, b. l. 115–117).

Įvykio vietos ir patalpų apžiūros protokole nurodyta, kad įvykio vieta yra gyvenamasis namas, esanti (duomenys neskelbtini). Fotolentelėje užfiksuotas mažamečio K. S. smakre matomas sužalojimas (I t., b. l. 45–54).

Iš tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje, matyti, kad 2021 m. vasario 12 d. 17.41 val., Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Telšių rajono policijos komisariate užregistruotas R. B. pranešimas telefonu apie tai, kad pranešėjos sesuo E. B. papasakojo jai apie smurtą artimoje aplinkoje, tačiau kreiptis pagalbos pranešėjos sesuo bijo, nors sugyventinis A. S. smurtauja ne pirmą kartą. E. B. pranešėjai papasakojo, jog sekmadienį, kai penkiametis sūnus žaidė mobilaus ryšio telefonu ir šis jam iškrito iš rankų, sugyventinis A. S., paėmęs telefoną, metė jį vaikui į veidą. Vaikui ant veido yra kraujosruva. Pagal gautą pranešimą nuvykus adresu: (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnus pasitikusi E. B. nurodė, kad namuose nesmurtaujama ir tikino, kad jos sesuo R. B., kalbantis telefonu, bus ją tiesiog neteisingai supratusi. E. B. mažamečio sūnaus K. S. smakro apačioje, dešinėje pusėje matosi nežymi, galimai atsiradusi anksčiau, kraujosruva. Paklausus mažamečio mamos E. B. kraujosruvos atsiradimo priežasties, ši paaiškino, jog vaikas nugriuvo ant žemės, smurtą šeimoje neigė. Ten pat buvusi V. S. patikino, kad šeimoje nesmurtaujama. Namuose E. B. sugyventinio A. S. nebuvo, kur šis galėtų būti, E. B. teigė nežinanti (I t., b. l. 55–56).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog K. S. nustatytas šis sužalojimas: smakro poodinė kraujosruva. Sužalojimas galėjo būti padarytas 14 parų laikotarpyje iki apžiūros, tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek krentant be pašalinės jėgos poveikio arba krentant po gauto smūgio. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku. K. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (I t., b. l. 164).

BK 140 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Ši nuskalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais. BK 140 straipsnio 3 dalyje yra numatyta kvalifikuota nusikaltimo sudėtis, reikalaujanti vieno iš šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių – fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sužalojimo padarymo mažamečiui arba tokios veikos padarymo kankinant nukentėjusį asmenį. Pagal susiformavusią teismų praktiką, jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu ir veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis.

Iš aptartų įrodymų matyti, kad kaltinamasis A. S. smurtaudamas nežymiai sužalojo mažametį sūnų K. S. ir tuo padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

BK 41 straipsnyje įtvirtinta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. BK 61 straipsnis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį bei kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-632/2007, 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016, 2K-55-699/2017).

Nors kaltinamasis A. S. anksčiau teistas, teistumas už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas neišnykęs, padarytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, todėl jam skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda. Skiriant bausmę atsižvelgtina į atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, administracine tvarka baustas (II t., b. l. 13-19), veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, sukeltas pasekmes, nusikaltimu žala nepadaryta (BK 54 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 4 dalis).

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Teismo baudžiamajam įsakymui įsiteisėjus, daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – kompaktinė plokštelė prisegta prie bylos I tomo viršelio, paliktina baudžiamojoje byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 420 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 421 straipsniu, 422 straipsniu,

nusprendžia:

A. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti – 50 MGL dydžio (2500 Eur) baudą.

Kaltinamajam A. S. išaiškinti, kad jis privalo sumokėti baudą į bet kurią Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, per du mėnesius nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos. Nustatytu laiku nesumokėta arba nepervesta bauda bus išieškota priverstinai.

Kol teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisės nuteistajam A. S. palikti tą pačią kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Teismo baudžiamajam įsakymui įsiteisėjus, daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – kompaktinę plokštelę, palikti baudžiamojoje byloje.

Nuteistasis A. S., nesutikdamas su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, per 14 dienų nuo šio dokumento gavimo dienos turi teisę paduoti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmams prašymą, reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme. Jeigu nuteistasis nepasinaudoja šia teise, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja.

Nuteistajam A. S. išaiškinti, kad teismas, išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, gali paskirti kitos rūšies (švelnesnę ar griežtesnę) ar dydžio bausmę, negu buvo paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu.

Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas yra neskundžiamas.